Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų:

Gintaro Pečiulio, Nijolės Piškinaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Vinco Versecko,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės I. Š. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2007 m. birželio 1 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-125-33/2007 pagal ieškovo J. J. ieškinį atsakovams I. Š. , B. Ž. ir A. Ž. , dalyvaujant tretiesiems asmenims Klaipėdos miesto pirmojo notarų biuro notarui N. S. , valstybės įmonės Registrų centro Klaipėdos filialui ir V. J. , dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir pirkėjo teisių perkėlimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovas J. J. prašė teismą pripažinti negaliojančiais: Klaipėdos m. pirmojo notarų biuro notaro N. S. patvirtintą 2002 m. rugpjūčio 5 d. privačios žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį, kuria B. Ž. asmeniškai ir kaip sutuoktinio A. Ž. įgaliotinė pardavė ir I. Š. 0,19 ha ploto žemės sklypą (duomenys neskelbiami); šios žemės sklypo priėmimo–perdavimo aktą; pripažinti šio žemės sklypo pirkėjo teises jam (ieškovui) ir šio žemės sklypo priėmimo faktą. Kartu prašė įpareigoti VĮ Registrų centrą panaikinti šio žemės sklypo teisinę registraciją, atliktą I. Š. vardu, ir įregistruoti jo (ieškovo) nuosavybės teisę į šį turtą.

Ieškovas teigė, kad ginčo žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis ir žemės sklypo perdavimas I. Š. buvo apsimestinis, sudarytas siekiant pridengti kitą sandorį – žemės sklypo įkeitimą, kuriuo buvo užtikrintas Z. G. ir J. G., kuriems jis (ieškovas) atstovauja įgaliojimo pagrindu, priklausančio buto, esančio (duomenys neskelbiami), pirkimo–pardavimo atsakovei I. Š. sandoris. 2002 m. birželio 11 d. su atsakove I. Š. buvo sudaryta avansinė minėto buto pirkimo–pardavimo sutartis, kuria I. Š. įsipareigojo nupirkti dviejų kambarių butą su mansarda už 175 500 Lt bei sumokėti 39 000 Lt avansą. Šalių susitarimu pirkimo–pardavimo sutartis turėjo būti pasirašoma tik įteisinus palėpę. Buto pirkimo–pardavimo sandoris buvo sudarytas tik 2004 m. kovo 5 d., tačiau juo buvo parduotas butas su rūsiu už 116 000 Lt, be mansardos. Ieškovas teigia, kad tikrasis ginčo žemės sklypo pirkėjas buvo jis (ieškovas), nes už jį (žemės sklypą) atsakovams A. Ž. ir B. Ž. sumokėjo. Taip pat nurodė, kad rašytinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties su A. Ž. ir B. Ž. nesudarė dėl to, kad, nepardavęs ginčo buto, neturėjo galimybės atsiskaityti už žemės sklypą, todėl liko atsakovams A. Ž. ir B. Ž. skolingas 15 000 Lt. I. Š. pareikalavus garantijos dėl buto pardavimo, tokiu garantu ieškovas pasiūlė ginčo žemės sklypą. Ieškovas teigė, kad tikroji atsakovės I. Š. valia buvo įsigyti ne žemės sklypą, o butą. Šios aplinkybės, taip pat ir ginčijamoje žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartyje nurodyta nereali sklypo pardavimo kaina, kurios atsakovė I. Š. nesumokėjo, ieškovo įsitikinimu, įrodo, kad ginčijamas sandoris – apsimestinis.

Atsakovė I. Š. ieškinio nepripažino, nurodė jog ginčo sandoriai atitiko šalių tikrąją valią, nes A. Ž. ir B. Ž. norėjo parduoti, o ji – įsigyti ginčo žemės sklypą. Už žemės sklypą ji (I. Š. ) sumokėjo, ir B. Ž. pirkimo–pardavimo sutartyje patvirtino, jog 5 000 Lt yra gavusi. A. Ž. ir B. Ž. valią parduoti jai (I. Š. ) žemės sklypą patvirtina ir sklypo perdavimo–priėmimo aktas. Atsakovė nurodė, kad ieškovas pasiūlė jai pigiai įsigyti ginčo žemės sklypą, su kuo ji (atsakovė) sutiko. Pripažįsta žemės sklypą pirkusi kaip užstatą, kad butas bus parduotas su palėpe. Tačiau butą nusipirko be palėpės. Kadangi palėpė liko ieškovui, jai – žemės sklypas.

Atsakovė B. Ž. sutiko su ieškiniu, teigdama, kad J. J. ir V. J. buvo pareiškę norą pirkti ginčo žemės sklypą. Ieškovas J. J. vėliau paprašė leidimo šį žemės sklypą užstatyti kaip garantą, kad I. Š. bus parduotas Z. G. ir J. G. nuosavybės teise priklausantis butas. V. ir J. J. sumokėjo už šį sklypą 30 000 Lt, o 15 000 Lt skolai išdavė skolos raštelį. Vėliau ir šią skolą sugrąžino. Kadangi buvo sutarta žemę pirkti už 50 000 Lt, su I. Š. buvo sudaryta 5 000 Lt vertės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis. Šią sumą ji (B. Ž. ) gavo iš V. ir J. J. .

Klaipėdos apygardos teismas 2007 m. birželio 1 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies: panaikino ginčo žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties dalį, kurioje I. Š. nurodyta kaip 0,19 ha ploto žemės sklypo (duomenys neskelbiami), pirkėja, ir pripažino šio žemės sklypo pirkėju J. J. . Kitos ieškinio dalies netenkino. Priteisė iš I. Š. J. J. 2 000 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Teismas padarė išvadą, kad ginčo sklypas I. Š. buvo perleistas kaip garantija, kad ateityje tarp ieškovo ir atsakovės I. Š. bus egzistuojančios avansinės sutarties pagrindu sudaryta buto pirkimo–pardavimo sutartis. Šią išvadą teismas grindė šalių paaiškinimais, liudytojos I. Š. parodymais baudžiamojoje byloje, J. J. skolos rašteliu dėl jo nesumokėtų 15 000 Lt B. ir A. Ž. . Taip pat teismas padarė išvadą, kad pagal 2002 m. rugpjūčio 5 d. pirkimo–pardavimo sutartį už ginčo žemės sklypą pardavėjams sumokėjo ne pirkėja I. Š. , o ieškovas J. J. . Atsakovės I. Š. pakeistus parodymus, jog ji sumokėjusi 5 000 Lt sutarties kainą, teismas vertino kaip gynimosi nuo ieškinio būdą, o liudytojos I. Z. parodymus apie tai, kad notaro kontoroje I. Š. mokėjo B. Ž. , atmetė kaip nevertus dėmesio, nes ji (I. Z. ) nebuvo ginčo sandorio šalis ar oficiali tarpininkė ir nežino, už ką ir kiek pinigų I. Š. perdavė B. Ž. . Teismo įsitikinimu, byloje surinkti įrodymai patvirtina ieškovo nurodytas aplinkybes, kad žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis, sudaryta 2002 m. rugpjūčio 5 d. tarp B. Ž. ir I. Š. , faktiškai pridengė du sandorius: žemės sklypo pirkimo–pardavimo ir garantijos (CK 1.87 str., 6.305 str., 6.90 str.). Pirmu sandoriu J. J. pirko iš B. Ž. žemės sklypą (duomenys neskelbiami), o antru - šį žemės sklypą perdavė I. Š. kaip garantą, užtikrinant buto pirkimo sandorio įvykdymą. Teismas pažymėjo, kad garantija yra laikomas vienašalis garanto įsipareigojimas garantijoje nurodyta suma (ne turtu) visiškai ar iš dalies atsakyti kreditoriui, jeigu skolininkas prievolės neįvykdys arba ją įvykdys netinkamai (CK 6.90 str. 1 d.), ir turi būti tik rašytinės formos (CK 6.91 str.), todėl teismas dėl turinio ir formos nesilaikymo garantijos sutartį laikė niekine (CK 1.78 str. 1, 5 d., 1.80 str. 1 d.), o žemės sklypo pirkimo–pardavimo sandorio, sudaryto su pirkėja I. Š. , dalį, kurioje nurodytas fiktyvus turto pirkėjas, pripažino apsimestine (CK 1.87 str. 1 d.) ir negaliojančia. Jį (pirkėją) teismas pakeitė realiu turto įgijėju J. J. (CK 1.96 str.).

Teismas netenkino ieškinio reikalavimo pripažinti iš dalies negaliojančiu žemės sklypo priėmimo–perdavimo aktą, nes tai nėra sandoris, o tik faktą patvirtinantis dokumentas, kuriam nebūtinas teisminis panaikinimas. Dėl tos pačios priežasties teismas nepatenkino ir atsakovo reikalavimo įpareigoti VĮ Registrų centrą panaikinti žemės sklypo teisinę registraciją I. Š. vardu, nes ir be įpareigojimo pats teismo sprendimas yra pagrindas Registrų centrui atlikti turto teisinės registracijos pakeitimus (CK 4.255 str.). Iš atsakovės I. Š. teismas priteisė ieškovo J. J. naudai 1 000 Lt žyminio mokesčio ir 1 000 Lt už advokato pagalbą (CPK 93 str., 98 str.).

Apeliaciniu skundu atsakovė I. Š. prašo panaikinti šį teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinį skundą grindžia tokiais argumentais:

Iš byloje esančio ginčo sklypo pirkimo–pardavimo sutarties matyti, kad sandoris yra dvišalis, abiejų šalių valia vieningai išreikšta. Ieškovo reikalavimai pripažinti sandorį negaliojančiu prieštarauja CK 1.63 straipsnio 1 ir 6 dalims. Be to, ieškovas nėra sandorio dalyvis, todėl jo tariami interesai negali būti ginami (CPK 2 str.).Skundžiamu sprendimu formuojama ydinga praktika, kadangi ieškovas, veikdamas Z. G. ir J. G. vardu pagal įgaliojimą, negalėjo sau pirkti žemės sklypo įgaliotojų buto pardavimui laiduoti. Sprendime teismas nepasisakė apie buto pardavėjų įgaliojimo ribas ir jų viršijimą. Tokiu būdu teismas pažeidė CK 2.137 straipsnio 1 dalį, 2.138 straipsnio 1 dalies 1 punktą, 1.92 ir 2.171 straipsnius.Teismas nurodė, kad tikrasis sklypo pirkėjas, sumokėjęs visą žemės sklypo kainą, yra ieškovas, tačiau nepasisakė apie ginčo sklypo kainos pakeitimą. Tai reiškia, kad teismas pripažino, jog žemės sklypas buvo parduotas už 5 000 Lt. Be to, byloje nebuvo tiksliai nustatyta, už kokią kainą ginčo sklypas iš tikrųjų buvo parduotas.Teismas, nurodydamas, kad buvo sudaryta garantijos sutartis, nepasisakė, ar tikrai ieškovas įvykdė sandorį, kurį turėjo užtikrinti garantijos sandoris. Be to, garantijos sutartyje turėjo būti nustatytos visos buto, esančio (duomenys neskelbiami), pirkimo–pardavimo sutarties sąlygos. Ieškovas su atsakove buvo sudaręs net tris avansines minėto buto sutartis, tačiau teismas sprendime nenurodė, kurią iš jų užtikrino garantijos sutartis. Laikant, kad garantijos sutartimi buvo užtikrinta antroji 2002 m. birželio 11 d. avansinė sutartis, pažymėtina, kad ieškovas neužtikrino tinkamo šios sutarties sąlygų įvykdymo (nesilaikė terminų, nepardavė mansardos).Teismas nepagrįstai neįtraukė į bylą trečiaisiais asmenimis Z. G. ir J. G., kurie yra buto, esančio (duomenys neskelbiami), savininkai.Teismas nepagrįstai nurodė, kad garantijos sutartis laikytina niekine dėl turinio ir formos nesilaikymo. Atsakovė, siekdama įsigyti butą, veikė sąžiningai, pati sumokėjo B. Ž. 5 000 Lt. Tai patvirtino ir liudytoja I. Z. , tačiau teismas nepagrįstai jos parodymus atmetė.

Atsileipimu į apeliacinį skundą ieškovas J. J. prašo atmesti apeliacinį skundą. Ieškovo įsitikinimu, jis yra teisėtas sandorio dalyvis, nes ginčo sandoris pažeidė jo interesą. Nurodo, kad teismas pagrįstai atmetė I. Z. parodymus, nes jos pas notarą nebuvo. Taip pat nurodo, kad avansinės sutarties sąlygas vykdė tinkamai, tačiau ieškovė vengė pirkti butą, nors jame jau gyveno. Mansarda atsakovė taip pat naudojasi, tačiau jos neperka. Ieškovas ja naudotis negali, nes nėra atskiro įėjimo.

Atsakovai A. Ž. ir B. Ž. su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti. Prašo priteisti advokato išlaidas ir žyminį mokestį.

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Apeliacijos dalykas – neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo patikrinimas, neperžengiant apeliacinio skundo ribų (CPK 301 str.), t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina skundžiamo teismo sprendimo teisinį, faktinį, taip pat ir absoliučius sprendimo negaliojimo pagrindus (CPK 263 str., 320 str. 1 d.).

CPK 176 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta pirmosios instancijos teismo pareiga visapusiškai, išsamiai ir objektyviai ištirti esmines bylos aplinkybes, nustatyti objektyvią tiesą ir priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 259, 263 str.). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, padarė CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimą, t. y. neatskleidė bylos esmės ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Dėl šio pažeidimo teismo sprendimas pripažįstamas neteisėtu ir naikinamas. Byla perduodama nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

Iš ieškinio teismui ir ieškovo J. J. paaiškinimų matyti, kad ieškovas prašo pripažinti atsakovų sudarytą žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį negaliojančia dėl to, kad ji (sutartis) yra apsimestinė, sudaryta siekiant pridengti kitą – turto įkeitimo sandorį, ir dėl to, kad viena sutarties šalis (pirkėjas) neatitinka tikrojo šio teisinio santykio subjekto, tuo siekdamas, kad ginčo sklypo pirkėjo teisės būtų perkeltos jam (ieškovui) (CK 1.87, 6.305, 6.417 1 str., 1.138 str. 1 p. ir 2 p.).

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad iš tikrųjų buvo sudaryti du sandoriai: sklypo pirkimo–pardavimo sandoris, sudarytas tarp ieškovo ir atsakovų A. ir B. Ž., ir garantijos sandoris, sudarytas tarp ieškovo ir I. Š. , kurį (garantijos sandorį) pridengė ginčo žemės sklypo pirkimo–pardavimo sandoris, sudarytas tarp atsakovų A. ir B. Ž. ir atsakovės I. Š. . Teisėjų kolegiją konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrindė išvados dėl ginčo žemės sklypo sandorio, sudaryto tarp ieškovo ir atsakovų B. ir A. Ž. , fakto ir neištyrė visų su šiuo faktu susijusių bylai reikšmingų faktinių aplinkybių. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų: žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties, žemės sklypo priėmimo–perdavimo akto, VĮ Registrų centro Klaipėdos filialo pažymos, akivaizdu, kad atsakovė I. Š. , nusipirkusi ginčo žemės sklypą, jį priėmė ir įregistravo į jį (sklypą) daiktines teises. Tam, kad būtų galima konstatuoti ieškovo teisę į ginčo žemės sklypą, turi būti įrodyta, kad būtent jis (ieškovas) tikrojo sandorio pagrindu įgijo žemės sklypo savininko teises. Pirmosios instancijos teismas konstatavo ieškovo, kaip savininko, teises į ginčo sklypą, neištyręs ir nenustatęs visų reikšmingų bylai aplinkybių, neindividualizavo kiekvienos sutarties apsimestinumą patvirtinančių duomenų.

Byloje yra notariškai patvirtinta 0,19 ha ginčo žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbiami), pirkimo–pardavimo sutartis (1 t., b. l. 40), kurios 2 punkte nurodyta, kad žemės sklypas parduodamas už 5 000 Lt. Sutartyje taip pat pažymėta, kad pardavėja B. Ž. gavo iš pirkėjos I. Š. 5 000 Lt. Iš šių aplinkybių galima išvada, kad atsakovė I. Š. sumokėjo visą sutartą sklypo kainą. CPK 197 straipsnio 2 dalis nurodo, kad aplinkybės, nurodytos oficialiuose rašytiniuose įrodymuose, laikomos visiškai įrodytomis, iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais. Ši nuostata nedraudžia panaudoti liudytojų parodymų, jei tai prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams. Minėta 2002 m. rugpjūčio 5 d. notaro patvirtinta ginčo žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis yra oficialus rašytinis įrodymas ir joje konstatuotas faktas apie pirkėjos sumokėtą pardavėjai pinigų sumą, kol nenuneigtas kitais įrodymais, laikytinas įrodytu. Atsakovė I. Š. teigia šią pinigų sumą sumokėjusi pardavėjai B. Ž. . Šią aplinkybę pirmosios instancijos teisme patvirtino ir liudytoja I. Z. . Trečiasis asmuo notaras M. S. atsiliepime į ieškinį teigė, kad ginčijamoje sutartyje išreikšta tikroji jos dalyvių suderinta valia, taip pat ir pirkėjos I. Š. 5 000 Lt perdavimo pardavėjai B. Ž. faktas, kurį ji (B. Ž. ) patvirtino pareiškimu ir raštu.

Pirmosios instancijos teismas paneigė šį pinigų sumokėjimo faktą ieškovo J. J. , atsakovų B. Ž ir A. Ž. paaiškinimais ir rašytiniais įrodymais – skolos ir pinigų sumokėjimo rašteliais. Išnagrinėjusi ir įvertinusi bylos duomenis, teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje esančių įrodymų viseto nepakanka vienareikšmei išvadai apie tai, kuri iš šalių, kokią sumą, kada sumokėjo už perkamą žemės sklypą, padaryti, o ir esantys įrodymai – prieštaringi. Pradiniai ieškovai A. Ž. ir B. Ž., pareiškime ir ieškinyje teismui (1 t., b. l. 4,1624-25) teigdami, kad tikrasis žemės sklypo pirkėjas buvo J. J. , nenurodė sutartos sklypo pirkimo–pardavimo kainos, kiek ir kada J. J. už jį sumokėjo. Minima, kad jis (J. J. ) liko jiems (A. Ž. ir B. Ž.) skolingas 15 000 Lt, iki atgaus sklypą iš I. Š. . Skolos rašte, surašytame 2002 m. rugpjūčio 5 d. (1 t., b. l. 6), nurodoma, kad J. J. ,,nepamokėtą 15 000 Lt sumą už sklypą žemės Nr. 436-3 <...> priklausantį B. Ž. ir A. Ž., skaityti kaip skolą iki bus šis sklypas perrašytas I. Š. <...> už 5000 Lt nesumokant realiai šios sumos kaip užstatas dėl J. G. ir Z. G. sumokėtos rankpinigių 9000 JAV dolerių sumos už būsimą buto (duomenys neskelbiami) pardavimą“. Iš šio raštelio turinio galima daryti tik tokią prielaidą, kad J. J. yra sumokėjęs kažkokią sumą, o liko 15 000 Lt skola, iki ginčo sklypas bus įkeistas I. Š. už 5 000 Lt, perrašant jį I. Š. . Tačiau neaišku, už ką J. J. turėjo mokėti ir liko skolingas: už asmeninės nuosavybės teise įgyjamą ar ketinamą įgyti ginčo žemės sklypą ar už sklypo įkeitimą I. Š. , kadangi 15 000 Lt sumokėjimo terminas siejamas su žemės sklypo perrašymu I. Š. . Iš šio raštelio turinio neaišku, kokia suma sumokėta, kokia sutarta sklypo kaina, jei J. J. buvo sutaręs su A. Ž. ir B. Ž. pirkti ginčo žemės sklypą ir taip pradėjo už jį atsiskaitinėti. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad A. ir B. Ž. teiginiai ir raštelio turinys dėl žemės sklypo kainos, atsiskaitymo už sklypą fakto ir laikotarpio – prieštaringi. Kitame raštelyje (1 t., b. l. 6) B. ir A. Ž. teigia, kad už sklypą (duomenys neskelbiami) gavo 5 000 Lt ir J. J. liko skolingas 15 000 Lt. Šis raštelis (advokato patvirtinta kopija) atšviestas viename lape su minėtu skolos rašteliu, jo surašymo datos nėra, originalas nepateiktas, todėl kylą abejonių dėl jo surašymo laikotarpio. Šią problemą kėlė ir apeliantė apeliacinės instancijos teisme. Be to, įžvelgiama abiejų raštelių turinio prieštaravimų dėl J. J. sumokėtų ir skolinių sumų. Lieka neaišku, kiek J. J. buvo sumokėjęs iki minimos 15 000 Lt skolos, kaip su tuo susiję nurodomi 5 000 Lt, kada jie sumokėti ir už ką (pirkimą–pardavimą, įkeitimą ar kt.). Teismas nesiaiškino tikrojo šių raštelių turinio, nesiekė pašalinti byloje konstatuotų prieštaravimų, netyrė raštelių surašymo laiko, aplinkybių, nenustatinėjo, ar tikrai J. J. sumokėjo už ginčo sklypą, kada ir kokius pinigus panaudojo mokėjimui (iš bylos duomenų matyti, kad reikiamo jų kiekio neturėjo, nes ketino juos gauti pardavus I. Š. ginčo butą, kuris, beje, nuosavybės teise priklauso ne J. J. , o Z. G. ir J. G.).

Pirmosios instancijos teisme apklausta liudytoja I. Z. parodė, kad ji dalyvavo pasirašant žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį ir matė, kaip I. Š. perdavė pinigus B. Ž. . Tačiau pirmosios instancijos teismas pripažino šiuos parodymus ,,nevertais dėmesio“ vien tuo pagrindu, kad ši liudytoja nebuvo sandorio dalyvė ar oficiali tarpininkė ir jai nežinoma, nei už ką, nei kiek I. Š. perdavė pinigų B. Ž. . Teisėjų kolegija daro išvadą, kad teismas sprendė dėl šio įrodymo pakankamumo įrodinėjimo faktui nustatyti, neišsiaiškinęs visų reikšmingų bylai aplinkybių: liudytojos dalyvavimo pasirašant minėtą sutartį fakto, nes ieškovas J. J. šią aplinkybę neigia, kitų jai žinomų šios sutarties sudarymo ir pasirašymo bei konkrečių pinigų perdavimo aplinkybių, pačios liudytojos vaidmens šiame procese. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad teismo sprendime nepagrįstai teigiama, jog liudytoja I. Z. nežinojo, už ką I. Š. perduoda pinigus B. Ž. , nes tokio teiginio teismo posėdžio protokole nėra (2 t., b. l. 164-165).

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pirmosios instancijos teismas apsimestinį sandorį, sudaryta tarp ieškovo ir I. Š. , kurį pridengė ginčo žemės sklypo pirkimo–pardavimo sandoris, kvalifikavo kaip garantijos sandorį, neįsigilinęs į faktines bylos aplinkybes ir jų neįvertinęs. Šalys nevienodai aiškino dėl užslėpto žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartimi sandorio turinio. Yra teiginių, kad minėta sutartis dengė įkeitimo sandorį, kuriuo turėjo būti užtikrinta I. Š. sumokėta avansu J. J. , kaip ketinamo pirkti buto savininkų Z. G. ir J. G.atstovui, pinigų suma, vėliau buvo teigiama, kad tai užstatas – garantija, užtikrinanti buto pirkimo–pardavimo sandorio sudarymą. Teismas į šias reikšmingas bylai aplinkybes neatkreipė dėmesio ir nesiaiškino tikrųjų sutarties dalyvių ketinimų (CK 1.78 str., 1.87 str.).

Taigi tik išsiaiškinus visas minėtas bylai reikšmingas aplinkybes, bus galima spręsti apie ieškovo J. J. galimą teisių pažeidimą ir jo teisę ginčyti atsakovų sudarytą žemės sklypo pirkimo–pardavimo sandorį ir pirkėjo teisių perkėlimą (CK 1.78, 6.305, 6.306, 6.313, 6.314 str., CPK 177, 178, 185 str.). Kadangi apeliacinės instancijos teisme byla dėl tirtinų aplinkybių apimties ir pobūdžio turėtų būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, teisėjų kolegija sprendžia, kad yra pagrindas konstatuoti bylos esmės (svarbiausių faktinių ir teisinių bylos aplinkybių) neatskleidimą pirmosios instancijos teisme. Ir tai – pagrindas perduoti bylą nagrinėti iš naujo (CPK 327 str. 1 d. 2 p.).

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad jei dėl šių nustatytų procesinių pažeidimų (netinkamo proceso pirmosios instancijos teisme) apeliacinės instancijos teismas išnagrinėtų bylą iš esmės, taip pažeistų šalių teisę pasinaudoti viena (pirmąja) teismine instancija.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2007 m. birželio 1 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.