Kauno apygardos teismo nutartis, 2A-1150-221/2012

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2012-06-01
Bylos Nr.: 2A-1150-221/2012
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Arūnas Rudzinskas (pirm.), Virginija Lozoraitytė (pran.), Nerijus Meilutis
Ieškovas: akcinės bendrovės „Kauno energija“
Atsakovas: D. G., E. T.
Trečiasis asmuo: V. V., T. V.

Kategorijos

36.10pavadinimo nepavyko patikrinti
45.5pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-1150-221/2012Procesinio sprendimo kategorijos: 36.10; 45.5.; 121.21. (S)

KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. birželio 1 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Virginijos Lozoraitytės (pranešėja), Nerijaus Meilučio ir Arūno Rudzinsko (pirmininkas), apeliacine rašytinio proceso tvarka nagrinėjo ieškovo akcinės bendrovės „Kauno energija“ ir atsakovų D. G. ir E. T. apeliacinius skundus dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012-02-14 sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo akinės bendrovės „Kauno energija“ ieškinį atsakovams D. G. ir E. T. dėl mokėjimo už šilumą ir atsakovų priešieškinį dėl mokėjimo už šilumos tiekimą perskaičiavimo, tretieji asmenys V. V. ir T. V..

Teisėjų kolegija,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovas AB „Kauno energija“ kreipėsi į teismą ieškiniu (I t., 2-4 b.l.), prašydamas priteisti iš atsakovės E. T. 3 502,08 Lt skolą ir bylinėjimosi išlaidas; iš atsakovo D. G. 5 767,55 Lt skolą ir bylinėjimosi išlaidas; priteisti iš atsakovų po 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškinys grindžiamas tuo, kad AB „Kauno energija“ butui, esančiam adresu (duomenys neskelbtini), kuris nuo 2004-01-23 iki 2009-01-15 nuosavybės teisėmis priklausė E. T., o nuo 2009-01-16 - D. G., tiekia šilumą. Atsakovė E. T. 2006-06-05 buvo sudariusi buto šilumos tiekimo, vartojimo, atsiskaitymo sutartį Nr. 24073671. Su atsakovu D. G. atsiskaitymo už buto šildymą ir karštą vandenį sutartis nesudaryta, tačiau šalių veiksmai rodo, kad tarp jų yra susiklostę prievoliniai teisiniai (šilumos tiekimo – vartojimo) santykiai. Už patiektą šilumą atsakovai turėjo atsiskaityti pagal pateikiamas mokėjimo sąskaitas (mokėtojo kodas 24073671). Atsakovė liko skolinga už patiektą šilumą patalpų šildymui nuo 2006-12-01 iki 2009-01-15 - 3 262,00 Lt ir už laikotarpį nuo 2010-08-01 iki 2011-02-01 – 240,08 Lt delspinigių. Atsakovas yra skolingas už laikotarpį nuo 2009-01-16 iki 2011-01-01 – 5 461,84 Lt ir už laikotarpį nuo 2010-08-01 iki 2011-02-01 – 305,71 Lt delspinigių.

Atsakovai D. G. ir E. T. pateikė teismui priešieškinį (I t., 95-97 b.l.), prašydami įpareigoti ieškovą perskaičiuoti suvartotos energijos kiekį nuo 2006-12-01 iki 2010-02-01 ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsakovų nuomone, nuo 2001 metų ieškovas neteisėtai skaičiavo mokesčius už šildymą pagal atskirą neįteisintą skaitliuką to paties namo, adresu (duomenys neskelbtini) komercinės paskirties patalpoms, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančioms pirmajame aukšte ir priklausančioms V. V.. Energetikos inspekcija įvertino ir priėmė išvadą, kad AB „Kauno energija“ 2001 metais neteisėtai įrengė atskirą šilumos apskaitos prietaisą, o 2009-12-18 protokole nurodė, kad negyvenamųjų patalpų (duomenys neskelbtini), Kaune, priklausančių V. V., mokestis už šildymą nuo 2010 metų vasario mėnesio skaičiuojamas pagal bendrąjį gyvenamo namo (duomenys neskelbtini), šilumos apskaitos prietaisą. Todėl šiuo metu yra būtina perskaičiuoti šildymo sezono nuo 2006 iki 2010 metų mokesčius už šildymą. Atsakovų nuomone, tai, kad mokesčiai buvo apskaičiuojami neteisingai, patvirtina ieškovo raštas, kuriame nurodomas viso pastato, adresu (duomenys neskelbtini), plotas 3 343,57 kv. m, tačiau ieškovo pateiktose 2005 metų sąskaitose nurodytas plotas yra 2959,72 kv. m, 2007 metų sąskaitose nurodytas namo plotas yra 2963,60 kv. m. Tokiu būdu išskaičiuojami mokesčiai už šilumą buvo didesni, kadangi viso namo plotas ankstesnėse sąskaitose nurodytas mažesnis. Be to, apskaičiuoti ir nurodyti mokėtini mokesčiai sąskaitose už patiektą šilumą karštam vandeniui butui taip pat yra nepagrįsti ir dėl to, kad bute rankšluosčių džiovintuvo, karšto vandens cirkuliacijos nėra.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno miesto apylinkės teismas 2012-02-14 sprendimu (II t., 51-54 b.l.) ieškinį tenkino iš dalies, priešieškinį atmetė. Teismas priteisė iš atsakovo 5 462,00 Lt skolą ir bylinėjimosi išlaidas. Priteistų sumų išieškojimą teismas išdėstė lygiomis dalimis per 6 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Teismas priteisė iš atsakovės 3 262,00 Lt skolos ir bylinėjimosi išlaidas. Priteistų sumų išieškojimą teismas išdėstė lygiomis dalimis per 6 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Teismas, remdamasis byloje pateiktais įrodymais ir dalyvaujančių byloje asmenų paaiškinimais, nustatė, kad atlikus šildymo sistemos rekonstrukciją tretiesiems asmenims priklausančių negyvenamųjų patalpų atskirtos šildymo sistemos vamzdžiai buvo prijungti tiesiogiai prie šilumos tinklų šiluminiame mazge, po to išvesti iš pastato į lauką ir jie neturi jokio ryšio su daugiabučio gyvenamojo namo dalies šildymo sistema. Įrengtoje atskirtoje šildymo sistemoje buvo sumontuotas ir nustatyta tvarka įrengtas registruotas šilumos apskaitos prietaisas, pagal kurio parodymus per laikotarpį nuo 2001-11-21 iki 2010-01-01 ieškovas išrašydavo sąskaitas už šildymą bei bendrojo naudojimo patalpose patiriamus šildymo nuostolius, tenkančius negyvenamųjų patalpų plotui, tretiesiems asmenims, kurie visą laiką mokesčius mokėjo. Teismas rėmėsi 2001-11-21 Šilumos skaitiklio komercinės apskaitos aktu Nr. RJ071 (054451), konstatuodamas, kad skaitiklis buvo tinkamas naudoti apskaitai. Kadangi atsakovai nepateikė įrodymų apie tai, kad duomenys, kurie buvo užfiksuoti apskaitos prietaisu yra neteisingi, todėl sprendė, jog pagal įrengtą atskirą apskaitos prietaisą trečiųjų asmenų negyvenamoms patalpos tiekiama šiluma buvo tinkamai apskaitoma ir nepažeidė nei atsakovų, nei kitų namo gyventojų interesų. Ieškovas atsakovų butui tiekia šilumą, už kurią atsakovai nemokėjo, todėl ieškovas pagrįstai pareiškė jiems ieškinį dėl skolos priteisimo. Įvertinęs, tai, kad šalys siekė išspręsti bylą taikos sutartimi, taikant teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, teismas nepriteisė ieškovui iš atsakovų delspinigių ir procesinių palūkanų, o priteistinų sumų išieškojimą išdėstė lygiomis dalimis.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai:

III.1. Ieškovo apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

Ieškovas AB „Kauno energija“ apeliaciniu skundu (II t., 59-61 b.l.) prašė Kauno miesto apylinkės teismo 2012-02-14 sprendimo dalį, kuria reikalavimas dėl procesinių palūkanų priteisimo atmestas, panaikinti ir priimti naują sprendimą šioje dalyje – tenkinti šį reikalavimą, priteisti iš atsakovės 105,00 Lt žyminį mokestį ir iš atsakovo 173,00 Lt žyminį mokestį už apeliacinį skundą. Apeliacinį skundą ieškovas grindžia šiais argumentais: teismas neturėjo teisinio pagrindo atmesti ieškovo prašymą dėl palūkanų priteisimo remdamasis tuo, kad šalys siekė byloje sudaryti taikos sutartį. Galiojantys įstatymai bei suformuota teismų praktika reglamentuoja tik vieną galimą teismo keliu priteistos skolos netesybų formą – procesines palūkanas, kurių paskirtis – skatinti skolininką kuo greičiau įvykdyti prievolę.

Atsiliepimas

Atsakovai D. G. ir E. T. atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą (II t., 94 b.l.) prašė Kauno miesto apylinkės teismo 2012-02-14 sprendimo dalį dėl reikalavimo priteisti procesines palūkanas palikti nepakeistą, kitoje dalyje – sprendimą panaikinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, kad apeliacinis skundas dėl nepriteistų palūkanų panaikinimo yra nepagrįstas ir atmestinas. Tai, kad šalys siekė išspręsti bylą taikos sutartimi, taikant teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus yra pakankama aplinkybė nepriteisti atsakovams procesinių palūkanų.

Tretieji asmenys V. V. ir T. V. atsiliepimu į apeliacinį skundą (II t., 85-90 b.l.) prašė teismo sprendimą palikti galioti, išskyrus dalį kur nepriteistos palūkanos.

III.2. Atsakovų apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

Atsakovai D. G. ir E. T. apeliaciniu skundu (II t., 67-72 b.l.) prašė panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2012-02-14 sprendimą ir priimti naują sprendimą – priešieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas ir prijungti naujus įrodymus. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Nepagrįsti teismo motyvai,

kad „Atlikus šildymo sistemos rekonstrukciją, treč. asm. priklausančių negyvenamųjų patalpų atskirtos šildymo sistemos vamzdžiai buvo prijungti tiesiogiai prie šilumos tinklų šiluminiame mazge, po to išvesti iš pastato į lauką ir jie neturi jokio ryšio su daugiabučio namo dalies šildymo sistema. Iš lauko vamzdžiai tiesiogiai buvo įvesti į negyvenamąsias patalpas“, nes nepatvirtinti jokiais rašytiniais įrodymais;

kad „pagal įrengtą atskirą šilumos apskaitos prietaisą buvo tiksliai apskaitomas negyvenamosioms patalpoms, esančioms (duomenys neskelbtini) pateiktos šilumos kiekis, be to apmokami bendro naudojimo patalpose patiriami nuostoliai, tenkantys šių negyvenamųjų patalpų plotui, todėl nei atsakovų, nei kitų namo gyventojų interesai nebuvo pažeisti“, kadangi visa rekonstrukcija 2001 metais nėra priduota ir nėra akto apie rekonstruotų šilumos įrenginių tinkamumą naudoti. Atvirkščiai, įrodymai patvirtina, jog AB „Kauno energija“ tretiesiems asmenims priklausančias negyvenamąsias patalpas buvo atjungusi neteisėtai, todėl neįtraukdama šių patalpų ploto į namo bendrąjį plotą, neteisingai paskirstė mokesčius, tuo pažeidė atsakovų ir visų namo gyventojų interesus.

2. Motyvas „Pažymėtina, kad jokio namo bendrojo atsiskaitomojo šilumos apskaitos prietaiso, kurio pagrindu būtų galima teisėtai skaičiuoti mokesčius negyvenamoms patalpoms, esančioms (duomenys neskelbtini) įrengta nėra. Todėl laikytina, kad tret. asm. galiojančių teisės aktų reikalavimų, kaip šilumos vartotojai, nepažeidė, teisėtai, esant šilumos tiekėjo sutikimui, 2001 metais su AB „Kauno energija“ suderinus projektą, atliko negyvenamų patalpų (duomenys neskelbtini), Kaune šildymo sistemos rekonstrukciją(...)“, nepagrįstas ir prieštarauja byloje esantiems įrodymams.

Žemesnės instancijos teismas

3. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad „Ieškovas AB „Kauno energija“, kaip tiekėjas, įspėjimų, pastabų ar įpareigojimų dėl mokesčių (duomenys neskelbtini), Kaune, namo vartotojams skaičiavimo ar jų nepagrįstumo už praėjusį laikotarpį iš Energetikos inspekcijos negavo“, ir tai nereiškia, jog remdamasis visais byloje surinktais įrodymais, negali perskaičiuoti mokesčių bei nepagrįstas ir prieštaraujantis byloje esantiems įrodymams argumentas, kad „Nors Energetikos inspekcija ir nurodė, kad nėra įvykdyti visi reikalavimai pagal galiojusias „Šilumos tiekimo ir vartojimo taisykles“ 9 punkto reikalavimus, nepateikta VEI aktas-pažyma apie šilumos įrenginių tinkamumą naudoti, tačiau techniškai buvo atlikta pagal suderintą projektą. Akto-pažymos nebuvimas negali būti traktuojamas, kad atliktos rekonstrukcijos neteisėtos. Techniškai atlikti darbai iš esmės atitiko suderintą projektą“.

4. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad atsakovų „prašymas pagrįstas prielaidomis, nurodo, kad šilumos paskaičiavimui ir apskaitai turi būti taikomas metodas Nr. 4 (taikyti 2 skaitiklių sudėtinius rodmenis), tačiau tokio skaičiavimo būdo sutartyse, Šilumos ūkio įstatyme nenumatyta...“, nes atsakovai tokio metodo taikyti neprašė, kadangi jis ir yra taikomas – jie prašo naudojantis tuo pačiu metodu, tik paskirstant sunaudotą šilumos kiekį iš namo ploto įtraukti ir V. V. priklausančių negyvenamųjų patalpų plotą.

5. Teismas pažeidė pareigą būti aktyviam procese, neįtraukdamas Energetikos ministerijos kaip kompetentingos institucijos, duodančios išvadą byloje, kadangi tai byla, susijusi su vartotojų teisių gynimu.

6. Teismas neišsamiai išsiaiškino visas bylai reikšmingas aplinkybes, netyrė visų įrodymų, nenurodė argumentų, dėl kurių atmetė pateiktus įrodymus.

Atsiliepimas

Ieškovas AB „Kauno energija“ atsiliepimu į atsakovų apeliacinį skundą (II t., 101-107 b.l.) prašė Kauno miesto apylinkės teismo 2012-02-14 sprendimo dalį, kuria atmestas priešieškinis palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Pasisakydamas dėl:

1. Atsakovų apeliacinio skundo argumento nurodo, kad tretieji asmenys teismui atsiliepime į priešieškinį nurodė, kad rekonstrukcija atlikta pagal suderintą projektą ir pateikė rašytinius įrodymus, kurie leido teismui konstatuoti, kad šiluma apskaitos prietaisu buvo tiksliai apskaitoma, nes nėra kito patikimo būdo, kaip nustatyti tiksliai suvartotos šilumos kiekio, kaip tik apskaitos prietaisas. Nė viename iš VEI raštų nėra nurodyta, kad tiekėjas AB „Kauno energija“ neteisingai skaičiavo mokesčius bei neteisingai paskirstė šilumos kiekį;

2. Mano, jog teismas, remdamasis rašytiniais įrodymais, motyvavo, jog bendro skaitiklio nebuvo, kadangi buvo įrengti du atskiri šilumos skaitikliai – vienas matavo trečiųjų asmenų gaunamą šilumos kiekį, kitas – likusių namo gyventojų, todėl tiek atsakovai, tiek visi namo gyventojai žalos patirti negalėjo;

3. Nesutinka su apeliantų nuomone, kadangi Valstybinė energetikos inspekcija nagrinėjo klausimus ir pasisakė dėl „šilumos tiekimo iš AB „Kauno energija“ paslaugų atsisakymo, karšto vandens tiekimo problemų, šilumos tiekimo sistemos įrengimo ir mokesčių už šildymą skaičiavimo“, todėl teismas konstatavo aplinkybę, kad įspėjimų dėl mokesčių skaičiavimo iš VEI ieškovas negavo;

4. Apeliantų pozicija prieštarauja galiojantiems teisės aktams. Tuo atveju, kai šilumos vartotojai nėra pasirinkę šilumos paskirstymo metodo, Šilumos ūkio įstatymas šilumos tiekėjui nenumato pareigos gauti šilumos vartotojų sutikimą dėl konkretaus šilumos paskirstymo metodo taikymo ar pakeitimo. Vadinasi, jei šilumos vartotojai nepasirinko šilumos paskirstymo metodo ir/ar konkretaus šilumos paskirstymo metodo taikymo neaptarė šilumos pirkimo-pardavimo sutartimi, šilumos tiekėjo vienašališkai parinktas ar pakeistas šilumos paskirstymo metodas pagal Šilumos ūkio įstatymo nuostatas yra taikomas teisėtai. Bet kokiu atveju, šilumos tiekėjas yra teisės aktų įpareigotas taikyti pastato šildymo ir karšto vandens sistemą bei įrengtus atsiskaitomuosius apskaitos prietaisus atitinkantį šilumos paskirstymo metodą (Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 dalis);

5. CPK nėra įtvirtintos teismo pareigos savaime būti aktyviam visose su vartotojais susijusiose bylose ir visų byloje pareikštų reikalavimų apimtyje. Teismo pareigos turi būti derinamos su asmenų lygiateisiškumo, rungimosi ir dispozityviškumo principais. Valstybinė energetikos inspekcija priėmusi išvadą ir sprendimą, kuri pateikta byloje;

6. Teismas, priimdamas sprendimą, rėmėsi faktinėmis bylos aplinkybėmis ir pateiktais byloje įrodymais, nors ir ne dėl visų pasisakė.

Tretieji asmenys V. V. ir T. V. atsiliepimu į apeliacinį skundą (II t., 85-90 b.l.) prašė teismo sprendimą palikti galioti, o atsakovų apeliacinį skundą atmesti, civilinę bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, kad 2001 metais jie kreipėsi į AB „Kauno energija“ dėl negyvenamų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), šildymo sistemos atskyrimo nuo gyvenamosios dalies šildymo sistemos ir atskiro apskaitos prietaiso įrengimo. 2001-09-21 raštu Nr. 3-134-2145 AB „Kauno energija“ neprieštaravo atskyrimui. Šildymo sistemos rekonstrukcijai trečiųjų asmenų lėšomis buvo parengtas projektas, kuris suderintas su AB „Kauno energija“ technikos skyriumi 2001-10-02. 2001 m. spalio mėnesį buvo atlikti šildymo sistemos rekonstrukcijos darbai, atskiriant ją nuo daugiabučio gyvenamojo namo šildymo sistemos. Sistemos vamzdžiai nuo šilumos tinklų įvado šiluminiame mazge išvesti į lauką ir iš lauko įvesti į patalpas. AB „Kauno energija“ įrengė atskirą negyvenamųjų patalpų šildymo sistemos apskaitos prietaisą – skaitiklį. 2001-11-21 buvo surašytas šilumos skaitiklio komercinės apskaitos aktas Nr. R/071(054451). Su AB „Kauno energija“ filialu buvo sudaryta „Šildymo ir karsto vandens tiekimo sistemų aptarnavimo“ sutartis Nr. 1077. Pagal nustatytą tvarką įrengto ir įregistruoto šilumos apskaitos prietaiso parodymus per laikotarpį nuo 2001-11-21 iki 2010-01-01 AB „Kauno energija“ išrašydavo sąskaitas ir tretieji asmenys mokėjo mokesčius už patalpų šildymą ir mokėjo mokesčius už bendro naudojimo patalpoms priskiriamus nuostolius, tenkančius šių negyvenamųjų patalpų plotui, todėl nei atsakovų, nei kitų namo gyventojų interesai nebuvo pažeisti. Atkreiptinas dėmesys, kad būtent tokia apskaitos prietaiso padėtis reiškia, kad iš šilumos tinklų termofikatas patenka į dvi atskiras, viena nuo kitos nepriklausančias, vamzdynų sistemas, ir šilumos kiekiai suskaičiuojami dviem atskirais, vienas nuo kito nepriklausomais, apskaitos prietaisais. Reikalaujamo metodo Nr. 4 nėra ir negali būti, nes jeigu atskiroms patalpoms tiekiamą šilumą skaičiuoja apskaitos prietaisas, esantis atskiroje šildymo sistemoje, tai metodas, atitinkantis padėtį ir buvo pritaikytas iki 2010-01-01. Už tą plotą, kurį reikalauja prijungti ir perskaičiuoti mokesčius, jau sumokėta.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas, t.y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 263 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2, 3 dalys). Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas. Teisėjų kolegija pagal bylos duomenis sprendžia, kad nėra būtinas bylos nagrinėjimas žodinio proceso tvarka, trečiųjų asmenų prašymas skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka nėra pagrįstas.

Bylos duomenimis nustatyta, kad butas (duomenys neskelbtini), nuo 2004-01-23 iki 2009-01-15 nuosavybės teisėmis priklausė atsakovei E. T., kuri su ieškovu AB „Kauno energija“ buvo sudariusi Buto šilumos tiekimo, vartojimo, atsiskaitymo sutartį, o nuo 2009-01-19 butas priklauso D. G.. Nors su D. G. analogiška sutartis sudaryta nebuvo, tačiau nagrinėjamoje byloje esantys įrodymai patvirtina, kad tarp ieškovo AB „Kauno energija“ ir atsakovo D. G. nuo 2009-01-16 susiklostę prievoliniai teisiniai santykiai, nes ieškovas tiekia atsakovo butui bei daugiabučiam namui, kuriame yra šis butas, šilumos energiją butui ir namui šildyti, karštam vandeniui gaminti, o atsakovas ta šilumos energija, karštu vandeniu naudojasi. Teisėjų kolegija sutinka su pirmos instancijos teismo argumentu, jog atsakovams nemokant už patiektą šilumos energiją, ieškovas pagrįstai pareiškė jiems ieškinį. Byloje nėra ginčo dėl to, kad už teikiamą paslaugą reikia mokėti, tačiau atsakovai nesutinka su ieškovo skolos paskaičiavimu ir priešieškiniu prašė įpareigoti ieškovą perskaičiuoti mokesčius.

Šilumos energijos pirkimo-pardavimo teisinius santykius reglamentuoja CK normos dėl energijos pirkimo-pardavimo sutarčių, t.y. bendrosios normos, skirtos visų rūšių energijos pirkimo-pardavimo teisiniams santykiams reguliuoti, ir specialiosios, t. y. šilumos energijos pirkimą-pardavimą reglamentuojančios teisės normos: Šilumos ūkio įstatymas, Lietuvos Respublikos ūkio ministro įsakymu patvirtintos Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės, kiti poįstatyminiai teisės aktai. Priimdamas skundžiamą sprendimą pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodytomis teisės normomis vadovavosi. Energijos pirkimo-pardavimo sutartis, kaip akivaizdu iš pačios sutarties pobūdžio ir paskirties, yra atlygintinė, tai reiškia, jog vartotojas turi sumokėti tiekėjui už gautą paslaugą (CK 6.160 straipsnio 1 dalis, 6.383 straipsnio 1 dalis). CK 6.388 straipsnio 1 dalis sako, kad abonentas moka už faktiškai sunaudotą energijos kiekį pagal energijos apskaitos prietaisų rodmenis, jei sutartis nenumato ko kita. Lietuvos Respublikos Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 1 dalis įtvirtina bendrąją šilumos vartotojo pareigą atsiskaityti su šilumos tiekėju už pateiktą šilumos energiją. Vadovaujantis to paties Įstatymo 12 straipsnio 2 dalimi, jeigu pastate yra daugiau kaip vienas šilumos vartotojas, visas pastate suvartotas šilumos kiekis paskirstomas (išdalijamas) vartotojams, o kiekvienas vartotojas moka už jam priskirtą šilumos kiekį, išmatavus, įvertinus ar kitaip pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos rekomenduojamus taikyti ar su ja suderintus metodus nustačius, kokia visų vartotojų bendrai suvartoto šilumos kiekio dalis tenka tam šilumos vartotojui. Šių dalių matavimo, nustatymo ar įvertinimo metodą šilumos vartotojai pasirenka Civilinio kodekso nustatyta sprendimų priėmimo tvarka iš Komisijos rekomenduojamų taikyti metodų. Byloje nėra duomenų, kad pastato bendrasavininkiai būtų priėmę sprendimą pasirinkti vieną iš Komisijos rekomenduojamų šilumos paskirstymo metodų ar pasitvirtinti minėtos Komisijos sprendimu naują šilumos paskirstymo metodą. Kol vartotojai pasirenka metodą, taikomas pastato šildymo ir karšto vandens sistemą bei įrengtus atsiskaitomuosius apskaitos prietaisus atitinkantis metodas.

Byloje nustatyta, kad tretiesiems asmenims buvo leista pagal suderintą su ieškovu projektą atlikti jiems nuosavybės teise priklausančių negyvenamųjų patalpų šildymo sistemos rekonstrukciją, įsirengiant savo lėšomis atskirą šildymo apskaitos prietaisą. Kas, kaip nustatyta byloje, ką patvirtina byloje pateikti rašytiniai įrodymai (I t., 54-57 b.l.; II t., 9-11,14 b.l.) techniškai, pagal suderintą projektą ir buvo padaryta. Todėl teisėjų kolegijos nuomone, nepagrįstas apeliantų nurodymas, jog teismo motyvai, kad „Atlikus šildymo sistemos rekonstrukciją, treč. asm. priklausančių negyvenamųjų patalpų atskirtos šildymo sistemos vamzdžiai buvo prijungti tiesiogiai prie šilumos tinklų šiluminiame mazge, po to išvesti iš pastato į lauką ir jie neturi jokio ryšio su daugiabučio namo dalies šildymo sistema. Iš lauko vamzdžiai tiesiogiai buvo įvesti į negyvenamąsias patalpas“, nepatvirtinti jokiais rašytiniais įrodymais. Tai, kad teismas įrodymų neaptarė išsamiai, tačiau surinktus įrodymus vertindamas padarė atitinkamą išvadą, nelaikytina nepagrįstu teismo motyvu.

Teisėjų kolegija mano, jog nepagrįstas apeliantų nurodymas, jog teismo motyvai, kad „pagal įrengtą atskirą šilumos apskaitos prietaisą buvo tiksliai apskaitomas negyvenamosioms patalpoms, esančioms (duomenys neskelbtini) pateiktos šilumos kiekis, be to apmokami bendro naudojimo patalpose patiriami nuostoliai, tenkantys šių negyvenamųjų patalpų plotui, todėl nei atsakovų, nei kitų namo gyventojų interesai nebuvo pažeisti“ nepagrįsti, kadangi nėra akto apie rekonstruotų šilumos įrenginių tinkamumą naudoti, nes bylos įrodymai patvirtina, jog atskiras skaitiklis buvo įrengtas pagal suderintą projektą, surašytas jo tinkamumo naudoti aktas (II t., 9-11 b.l.). Todėl šie įrodymai teismui leido konstatuoti, jog šiluma buvo apskaitoma tiksliai, nors darbus baigus, nebuvo gauta VEI aktas-pažyma apie šilumos įrenginių po rekonstrukcijos tinkamumą naudoti tuo pažeidžiant tuo metu galiojusių „Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių“ 9 punkto reikalavimus (I t. 44-45, 53, 54-57 b.l.).

Teisėjų kolegija sutinka su ieškovo atsiliepime į apeliantų argumentą, jog pirmosios instancijos teismas, remdamasis visais bylos įrodymais, konstatavo, kad namo bendrojo atsiskaitomojo šilumos apskaitos prietaiso nėra, nes ginčo laikotarpiu buvo įrengti du atskiri šilumos skaitikliai – vienas matavo tretiesiems asmenims priklausančioms patalpoms tiekiamą šilumos kiekį, kitas – likusių namo gyventojų gaunamą šilumos kiekį.

Pasisakydama dėl trečiojo apeliantų argumento, teisėjų kolegija, susipažinusi su visais byloje esančiais įrodymais, sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog Valstybinė energetikos inspekcija ieškovui nėra davusi jokių pastabų dėl mokesčių už šilumą skaičiavimo ginčo name, nors šilumos tiekimo gyvenamajame name (duomenys neskelbtini), klausimus pagal atsakovų prašymus svarstė ne kartą (I t., 44-45, 53, 54-57 b.l.). Iš Valstybinės energetikos inspekcijos pateiktų atsakymų atsakovams, matyti, jog iš tikrųjų teisėtai pradėti trečiųjų asmenų negyvenamųjų patalpų atskiro šildymo prietaiso įrengimo darbai buvo atlikti pagal projektą, tačiau nebuvo pateikta Valstybinės energetikos inspekcijos aktas-pažyma apie jų tinkamumą naudoti. Tačiau, kaip spręstina iš paaiškinimų, minėtų Valstybinės energetikos inspekcijos raštų, tretieji asmenys neįvykdė nurodymo, negavo VEI akto-pažymos, todėl buvo nuspręsta mokesčius skaičiuoti pagal namo bendrąjį šilumos apskaitos prietaisą nuo 2010 m. vasario mėnesio, nors, kaip matyti iš 2010-04-15 atsakymo D. G., jis buvo prašęs perskaičiuoti mokesčius (I t., 54-57 b.l.). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad minėtame atsakyme buvo nurodyta, jog nesutikus su priimtu sprendimu, turi teisę jį apskųsti administracinių ginčų komisijai Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje nustatytais terminais arba administraciniam teismui minėto įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje nustatytais terminais. Kaip matyti iš bylos medžiagos, atsakovas šia teise nesinaudojo, todėl, teisėjų kolegijos nuomone, sutiko su tokiu priimtu Valstybinės energetikos inspekcijos sprendimu, kuriuo mokesčių skaičiavimas pagal bendrąjį skaitiklį numatytas tik nuo 2010 m. vasario mėnesio, bet ne taip, kaip priešieškiniu prašė atsakovai.

Pasisakydama dėl ketvirtojo apeliantų argumento, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog byloje nėra duomenų, kad pastato bendrasavininkiai būtų priėmę sprendimą pasirinkti vieną iš Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos rekomenduojamų šilumos paskirstymo metodų. Kol vartotojai pasirenka metodą, taikomas pastato šildymo ir karšto vandens sistemą bei įrengtus atsiskaitomuosius apskaitos prietaisus atitinkantis metodas. Kadangi trečiųjų asmenų patalpoms buvo įrengtas atskiras apskaitos prietaisas, buvo taikomi Komisijos 2005-05-05 nutarimu Nr. 03-19 bei 2005-07-22 nutarimu Nr. 03-14 patvirtinti 4 ir 5 metodai. Teisėjų kolegija laiko nepagrįstu atsakovų nurodymą, jog jie „niekada neprašė taikyti metodo Nr. 4, kadangi būtent jis ir yra taikomas... Atsakovai prašo naudojantis tuo pačiu metodu...“. Taigi, atsakovai kaip tik ir prašo, jog būtų taikomas metodas Nr. 4, t. y. prašo, kad mokestis būtų skaičiuojamas pagal bendrą skaitiklį tik pridedant trečiųjų asmenų negyvenamųjų patalpų plotą. Dėl mokesčių skaičiavimo teisėjų kolegija savo poziciją išdėstė pasisakydama dėl trečiojo apeliantų argumento, todėl nebesikartoja, tačiau, remdamasi bylos medžiaga, konstatuoja, jog už tretiesiems asmenims priklausančioms patalpoms tiektą šilumos energiją yra apmokėta. Todėl apeliantams prašant įtraukti tretiesiems asmenims priklausančių negyvenamųjų patalpų plotą į bendrą namo plotą, šioms patalpoms teiktas šildymas būtų apmokestintas dar kartą. Teisėjų kolegija dar kartą atkreipia apeliantų dėmesį į tai, jog patys vartotojai, priimdami sprendimą bendru sutarimu ar balsų dauguma, pagal Šilumos įstatymo nuostatas turi teisę suderinę su Valstybine kainų ir energetikos kontrolės komisija pasirinkti šilumos paskirstymo metodą (Šilumos įstatymo 12 straipsnio 2 dalis, CK 4.75 straipsnio 1 dalis, 4.85 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009-11-27 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-515/2009).

Dėl apeliantų argumento, jog teismas nebuvo aktyvus, neįtraukė Energetikos ministerijos išvadai duoti, nors tokią pareigą, anot apeliantų, lemia vartotojų teisių gynimo bylų specifika. Nors pirmosios instancijos teismas konstatavęs, kad su atsakovu D. G., kaip su vartotoju, susiklostę prievoliniai šilumos energijos tiekimo-vartojimo santykiai, tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog atsakovų padėtis yra dvejopa, nes iš vienos pusės jie naudoja energiją kaip vartotojai, iš kitos pusės – kaip turto savininkai. Sutartys, kuriomis nustatytas šilumos ir karšto vandens tiekimas į daugiabučius gyvenamuosius namus negali būti traktuojamos vien kaip vartojimo sutartys, nes tiekiama šilumos energija kartu yra ir resursai daiktui išlaikyti. Tai, kad daugiabučiame name gyvenantys asmenys turi dvejopą padėtį šilumos energijos vartojimo požiūriu išaiškinęs Kasacinis teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004-09-29 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2004; 2009-09-15 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-342/2009; 2012-05-12 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-229/2012). Teisėjų kolegija sutinka su ieškovo atsiliepime į atsakovų apeliacinį skundą išsakytu argumentu, jog CPK nėra įtvirtintos teismo pareigos savaime būti aktyviam visose su vartotojais susijusiose bylose ir visų byloje pareikštų reikalavimų apimtyje. Tai ne kartą yra konstatavęs ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kuris nurodęs, jog ši teismo pareiga turi būti derinama su asmenų procesinio lygiateisiškumo, rungimosi ir dispozityvumo principais (CPK 6. 12, 13 straipsniai.), todėl kiekvienoje byloje teismas turi teisę įvertinti faktines aplinkybes, sudarančias teisinį pagrindą teismui aktyviai veikti, tam, kad ši išimtinė taisyklė būtų taikoma tik konkrečioje byloje ar tokioje byloje pareikštų reikalavimų daliai ir netaptų privaloma visiems reikalavimams net ir šeimos bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010-05-20 nutarimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010, 2010-10-04 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-375/2010). Kasacinio teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje pripažįstama, kad teismas nėra įrodinėjimo pareigos subjektas, tokia našta pagal CPK nuostatas tenka šalims (CPK 178 straipsnis); be to, teismas tiria ir vertina šalių pateiktus įrodymus bei sprendžia dėl jų pakankamumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009-12-07 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-540/2009). Atsižvelgdama į byloje atliktus įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo procesinius veiksmus ir įvertinusi apeliacinio skundo, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, teisėjų kolegija nekonstatuoja byloje CPK 178-179, 185 straipsniuose išdėstytų įrodinėjimo pareigos paskirstymo ir įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo. Teisėjų kolegija pažymi, jog Valstybinė energetikos inspekcija priėmusi sprendimą, kuris pateiktas byloje, jo neskundė atsakovai. Todėl dėl visų šių aplinkybių nebuvo pagrindo įtraukti Energetikos ministerijos išvadai duoti.

Pasisakydama dėl šeštojo apeliantų argumento, jog teismas neišsamiai išsiaiškino bylos aplinkybes, netyrė visų įrodymų, nepasisakė dėl įrodymų atmetimo, teisėjų kolegija konstatuoja, jog teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, bei kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 straipsnio 1 dalis). Faktiniai duomenys nustatomi CPK 177 straipsnio 2 dalyje numatytomis priemonėmis. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas tikimybių pusiausvyros principu, tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo, o visuma byloje esančių įrodymų, leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007-10-19 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2007, 2008-09-19 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-427/2008 ir kt.). Nors pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl apeliantų nurodyto 2011-04-01 akto, kuriuo nustatyta, jog ginčo bute nėra džiovintuvo, tačiau teisėjų kolegija sutinka su ieškovo išsakytu argumentu į apeliacinį skundą, jog teismas šio įrodymo neaptarė, nes faktas konstatuotas vėliau nei susidariusi skola. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į Buto šilumos tiekimo, vartojimo, atsiskaitymo sutarties Nr. 24073671, 2006-06-05 sudarytos su atsakove E. T., 2.8.1 punktą, nurodantį, jog virtuvėje įrengtas karšto vandens skaitiklis bei į 2.9.4 punktą, kuriame nurodyta, kad karšto vandens tiekimo sistema bute su pilna cirkuliacija ir rankšluosčių džiovintuvu (I t., 6-7 b.l.). Aplinkybes dėl pateiktų į bylą sąskaitų, kuriose nurodomas skirtingas plotas, paaiškinęs atsakovas atsiliepime į priešieškinį. Taigi, nors pirmosios instancijos teismas konkrečiai dėl kiekvieno pateikto įrodymo nepasisakė, tačiau tai neturi įtakos teismo sprendimo pagrįstumui, nes, priimdamas sprendimą, teismas rėmėsi faktinėmis bylos aplinkybėmis bei pateiktais byloje įrodymais, juos vertindamas kaip visumą, padarė pagrįstą ir teisėtą išvadą, todėl negalima teigti, jog pažeidė CPK 185 straipsnio nuostatas. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą.

Teisėjų kolegija atmeta apeliantų prašymą dėl naujų įrodymų prijungimo, kadangi apeliantų pateiktas 2012-03-29 faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas jokių naujų aplinkybių nepatvirtina, tokius įrodymus teikti atsakovai turėjo galimybę ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, be to, vamzdyno nuotrauka pateikta byloje (II t., 80 b.l.).

Įvertinusi nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai, įvertinęs byloje dalyvaujančių asmenų pateiktus įrodymus, nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes, atmesdamas atsakovų priešieškinį priėmė teisingą sprendimą, todėl atsakovų apeliacinis skundas atmestinas, sprendimo dalis dėl priešieškinio atmetimo paliktina nepakeista.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes ir argumentus dėl sprendimo dalies, kuria buvo atmestas reikalavimas dėl palūkanų priteisimo, visiškai su jomis sutinka. Kolegijos nuomone, nei tai, kad buvo bandoma sudaryti taikos sutartį, nei teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijai, nėra pagrindas nepriteisti įstatymo numatytų procesinių palūkanų.

Praleidęs piniginės prievolės įvykdymo terminą skolininkas privalo mokėti už termino praleidimą sutarčių ar įstatymų nustatytas palūkanas, kurios yra laikomos minimaliais nuostoliais (CK 6.261 straipsnis). Palūkanas pagal prievoles gali nustatyti įstatymai arba šalių susitarimai (6.37 straipsnio 1 dalis). Pagal šio straipsnio 2 dalį skolininkas taip pat privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Pagal CK 6.210 straipsnio 1 dalį terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią mokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio.

Dėl aukščiau nurodytų motyvų apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog iš esmės pirmosios instancijos teismas teisingai išnagrinėjo ginčą, tačiau netinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias palūkanų priteisimą, todėl apeliacinis skundas iš dalies tenkintinas, keičiant sprendimo dalį dėl 5 procentų palūkanų priteisimo.

Įstatymas draudžia panaikinti iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą ar nutartį vien formaliais pagrindais (CPK 328 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325-326 straipsniais,

nutaria:

Atsakovų apeliacinį skundą atmesti.

Tenkinti ieškovo apeliacinį skundą.

Kauno miesto apylinkės teismo 2012-02-14 sprendimo dalį dėl palūkanų priteisimo pakeisti išdėstant sprendimo rezoliucinę dalį taip:

Priteisti iš atsakovo D. G., a.k. (duomenys neskelbtini) penkių procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (5462 Lt) nuo bylos iškėlimo teisme (2011-03-02) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ieškovui AB „Kauno energija“, įmonės kodas 235014830, Raudondvario pl. 84, Kaunas, atsiskaitomoji sąskaita (duomenys neskelbtini) AB SEB bankas.

Priteisti iš atsakovės E. T., a.k. (duomenys neskelbtini) penkių procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (5462 Lt) nuo bylos iškėlimo teisme (2011-03-02) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ieškovui AB „Kauno energija“, įmonės kodas 235014830, Raudondvario pl. 84, Kaunas, atsiskaitomoji sąskaita (duomenys neskelbtini) AB SEB bankas.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo D. G., a.k. (duomenys neskelbtini) 173 Lt žyminį mokestį už apeliacinį skundą ieškovui AB „Kauno energija“, įmonės kodas 235014830, Raudondvario pl. 84, Kaunas, atsiskaitomoji sąskaita (duomenys neskelbtini) AB SEB bankas.

Priteisti iš atsakovės E. T., a.k. (duomenys neskelbtini) 105 Lt žyminį mokestį už apeliacinį skundą ieškovui AB „Kauno energija“, įmonės kodas 235014830, Raudondvario pl. 84, Kaunas, atsiskaitomoji sąskaita (duomenys neskelbtini) AB SEB bankas.

Teisėjai Virginija LozoraitytėNerijus MeilutisArūnas Rudzinskas