Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Romos Sabinos Alimienės (pirmininkė), Nijolės Šidagienės (pranešėja) ir Petro Viščinio, sekretoriaujant Violetai Rodzienei, dalyvaujant pareiškėjui J. K., atsakovės atstovui Vasilijui Gerasimovui, trečiųjų suinteresuotų asmenų atstovams Gintui Zybartui ir adv. Edgarui Mikaloniui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. K. (J. K.) skundą atsakovei Vilniaus apskrities viršininko administracijai (VAVA), trečiasis suinteresuotas asmuo- UAB „Gasta“, dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti VAV 2007-01-18 sprendimą Nr.20-49 „Dėl kelio servituto nustatymo“ ir įpareigoti atsakovę panaikinti administraciniu aktu nustatytą servitutą dėl jo pasibaigimo. Paaiškina, jog nuosavybės teise valdo tris žemės sklypus Trakų rajone, Varatniškių kaime, kuriems VAV 2000-03-01 įsakymo Nr.589-79 1.3 punktu nustatytas kelio servitutas. Atsižvelgus į tai, kad administraciniu aktu nustatytas servitutas gali baigtis tik apskrities viršininko sprendimu ir kad servitutai nustatyti be parengtų teritorijų planavimo dokumentų, gi statinių savininkai jo nuosavybės teisėmis valdomą žemę naudoja neatlygintinai, jis 2006-04-10 kreipėsi į atsakovę panaikinti 2000-03-01 įsakymo Nr.589-79 1.3 punktą ir pateikti jam visus su ginčijamo įsakymu priėmimu susijusius dokumentus. Trakų rajono žemėtvarkos skyrius 2006-05-10 raštu atsakė, jog kelio servitutai teisingi, tačiau jokie dokumentai, patvirtinantys servitutų teisėtumą, nepateikti. 2006-12-07 prašymu kreipėsi į VAV panaikinti 2000-03-01 įsakymo Nr.589-79 1.3 punktą, tačiau pastarasis 2007-01-18 sprendimu tai padaryti atsisakė, motyvuodamas, jog 2000-01-05 parengtas žemės sklypo ribų matavimo abrisas, kuriame parodyti trys žemės sklypai ir pažymėti kelio servitutai, žemės ūkio bendrovė „Salkininkai“ pagal 1996-12-04 sutartį pastatus pardavė S. P., kuris žodžiu informavo, jog pastatų savininkas yra ne jis. Su tokia pozicija pareiškėjas nesutinka, nes: pirma, servitutai nustatyti neteisėtai. Servitutai jo sklypuose nustatyti tam, kad pastatų ir įrenginių savininkai galėtų prieiti prie pastatų ir įrenginių, tačiau objektų savininkai jais nesinaudoja. Servituto nustatymo metu galiojusio Žemės įstatymo 11 straipsnis numatė, jog apskrities viršininkui suteikta teisė, atsižvelgiant į visuomenės poreikius, nustatyti ir panaikinti žemės servitutą. Teigia, jog, kai sprendime dėl servituto nėra įvardinti konkretūs asmenys, laikytina, kad viešpataujančio daikto savininkas yra visuomenė, o kai servituto turėtojai įvardinti - jie laikytini viešpataujančio daikto savininkais Civilinio kodekso taikymo prasme. VAV 2000-03-01 įsakyme nenurodytos nei faktinės aplinkybės, dėl kurių servitutas nustatomas, nei konkretus servituto turėtojas, todėl viešpataujančio daikto savininku turėjo būti visuomenė ar jos dalis, tačiau pastatų savininkas yra fizinis asmuo. Daro išvadą, jog servitutui nustatyti visuomenės poreikio nėra, taigi VAVA, nustatydama servitutą, viršijo savo kompetenciją. Pagal Žemės įstatymo 11 straipsnį, Žemės servitutų nustatymo, įregistravimo ir panaikinimo tvarkos 2, 6 punktus, Teritorijų planavimo įstatymo 18 str. 2 dalį, 19 str. 1 d. 3 punktą apskrities viršininkas turi teisę nustatyti servitutą, atsižvelgiant į visuomenės poreikius, tačiau prieš tai turi būti parengtas ir išnagrinėtas tos teritorijos detalusis planas ar kitas galiojantis teritorinio planavimo dokumentas, kuriame būtų raštu, grafiškai užfiksuotas numatomas žemės servituto sprendinys. Nagrinėjamu atveju tai nepadaryta. Servituto nustatymas žemės sklypui teisės aktais nenumatytas, ypač jei žemės sklypas nėra skirtas bendram gyventojų naudojimui, taigi svetimos žemės naudojimo santykius turėjo spręsti ne VAVA, o pastatų ir įrenginių savininkai su žemės sklypo savininku. Antra, servitutai nustatyti tam, kad tenkintų visuomenės ar jos dalies reikmes, tačiau šiuo atveju visuomenės reikmės ne tik kad išnyko (CK 4.130 str. 1 d. 5 p.), bet jų ir nebuvo servitutų nustatymo metu. Mano, jog servitutai naikintini ir CK 4.130 str. 1 d. 3 punkto pagrindu, nes jo žemėje buvę pastatai nugriuvo, ką patvirtina antstolio G. M. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas (b.l.4-8).

Atsakovė, atsikirsdama į skundą, prašo jį atmesti ir paaiškina, jog VAV 1999-09-08 sprendimu Nr.79-6616 N. K. buvo atkurtos nuosavybės teisės į 4,20 ha Trakų rajone esančios žemės. Iš nuosavybės teisių atkūrimo bylos matyti, kad pretendentei grąžintinoje žemėje yra įregistruoti pastatai. Pagal tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 str. 11 punktą kaimo vietoje esanti žemė, kuri nuomos pagrindais yra suteikta fiziniams ir juridiniams asmenims jų nuosavybės teise turimų ūkinės-komercinės paskirties pastatų ir statinių (statomų ar pastatytų) eksploatacijai, grąžinama natūra, o piliečiai, kuriems ši žemė grąžinama, privalo laikytis pagal žemės reformos žemėtvarkos projektus nustatytų žemės servitutų. 2000-01-05 sudarytas žemės sklypo ribų abrisas, kuriame parodyti trys žemės sklypai ir pažymėti kelio servitutai, abrisas su N. K. buvo suderintas. Nėra ir servituto pasibaigimo pagrindų, nes atsakovė nėra informuota, jog nurodytam servitutui nėra būtinumo (b.l.72-73).

Pareiškėjas, bylą nagrinėjant teisme, skundą palaikė, papildomai paaiškino, kad nauji savininkai turėjo su juo, kaip N. K. teisių perėmėju, derinti servitutą, nieko nemoka už naudojimąsi žeme, nors jis dėl to kreipėsi raštu.

Atsakovės atstovas skundą prašė atmesti, paaiškino, kad servitutas nustatytas pagal tuo metu galiojusius teisės aktus, bet pripažino, kad, nagrinėdami prašymą panaikinti servitutą, kas šiuo metu yra pastatų savininkas ir ar servitutui yra poreikis, nesiaiškino, pasitenkino sena medžiaga.

Trečiojo suinteresuoto asmens atstovai su skundu nesutiko, pareiškė, kad bendrovei tebėra aktualus servitutas, nes laukia, iki bus patvirtinta nacionalinio parko zondavimo schema, tuomet, gavę planavimo sąlygas, rengs pastato atstatymo projektą.Jiems yra žinoma, kad pareiškėjas neseniai užsakė sklypo geodezinių matavimų planą ir jame sutiko su nustatytu servitutu. Advokato nuomone, nėra jokių teisinių pagrindų panaikinti servitutą, nes žemė nebe valstybinė.

Kolegija, išnagrinėjusi skundo bei atsiliepimo motyvus, įvertinusi rašytinius bylos įrodymus, išanalizavusi ginčo teisinį santykį reglamentuojančius teisės aktus, konstatuoja, jog skundas atmestinas.

Faktinės bylos aplinkybės.

Bylos rašytiniai įrodymai patvirtina, jog N. K. VAV 1999-09-08 sprendimu Nr.79-6616 atkurtos nuosavybės teisės į 4,20 ha žemės Varatniškių kaime, Trakų rajone, kurią sudaro trys žemės sklypai (kadastriniai numeriai Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), b.l.18-23,35). VAVA 2000-03-01 įsakymu Nr.589-79 „Dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1999-09-08 sprendimo 79-6616 dalinio pakeitimo“ 1.3 punktu papildė trečio punkto įrašą, nustačius- “servituto teise leisti kitiems asmenims eiti, važiuoti per žemės sklypo savininko naudojamo žemės sklypo dalį prie jiems nuosavybės teise priklausančių arba jų naudojamų pastatų ir įrenginių, taip pat naudotis žemės sklypo dalimi aptarnaujant bei remontuojant šiuos pastatus ir įrenginius“ (b.l.34). Į paskutinįjį pareiškėjo prašymą VAV 2007-01-18 sprendimu Nr.20-49 atsakė, jog, pakartotinai įvertinusi nuosavybės teisių atkūrimo bylą, nustatė, kad 2000-01-05 parengtas žemės sklypo ribų matavimo abrisas, kuriame parodyti trys žemės sklypai ir pažymėti kelio servitutai, kurie su N. K. suderinti, o pagal 1996-12-04 sutartį žemės ūkio bendrovė „Salkininkai“ pastatus pardavė S. P., kuris žodžiu informavo, jog pastatų savininkas yra kitas (b.l.38-39).

Antstolis G. M. 2007-02-08 surašė faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą Nr.120-07-17, kuriuo konstatavo, jog pareiškėjui nuosavybės teise priklausančiame sklype Nr. (duomenys neskelbtini) jokių stovinčių pastatytų, ar statomų statinių nėra, ant žemės sklypo paviršiaus stovi keletas apgriuvusių ir pasvirusių gelžbetonio luitų, 15-20 cm aukščio ir apie 15 m. ilgio rausvos spalvos plytų sienelė (b.l.15,81-82).

Teisės aktų, reglamentuojančių ginčo teisinius santykius, analizė.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas siekia (skundo dalykas) servituto, nustatyto jo žemės sklypuose, panaikinimo dviem savarankiškai pagrindais – 1) dėl jo nustatymo neteisėtumo bei 2) dėl jo pasibaigimo.

Administracinės bylos teisminio nagrinėjimo ribas apibrėžia skundo elementai, t.y.- jo dalykas ir pagrindas. Iš prijungtoje administracinėje byloje Nr.I-3659/2006 esančios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (LVAT) 2006-10-25 nutarties matyti, jog pareiškėjas jau kartą kreipėsi į teismą siekdamas 2000-03-01 įsakymo Nr.589-79 1.3 punkto panaikinimo, tačiau teismas skundą atsisakė priimti kaip paduotą praleidus 1 mėnesio terminą ir išaiškino, jog siekiant panaikinti administraciniu aktu nustatytą servitutą dėl jo nustatymo neteisėtumo, skundo objektu laikytinas atitinkamas administracinis aktas (šiuo atveju 2000-03-01 įsakymas), o valstybės institucijos atsisakymas (šiuo atveju 2007-01-18 sprendimas) panaikinti servitutą atskiru skundo teismui objektu gali būti laikomas tuo atveju, kai į šią instituciją buvo kreiptasi dėl servituto panaikinimo jam pasibaigus ir kai tokio pobūdžio aplinkybėmis grindžiamas skundas. Byloje skundo objektu įvardintas VAV 2007-01-18 sprendimas Nr.20-49, taigi, ginčas dėl servituto nustatymo teisėtumo šioje byloje negali būti keliamas, nes reikalavimo panaikinti 2000-03-01 įsakymo Nr.589-79 1.3 punktą pareiškėjas nekelia, todėl skundo argumentaciją, liečiančią servituto nustatymo aspektus (pirmasis skundžiamo sprendimo panaikinimo pagrindas), teismas vertina kaip pareiškėjo pastangas dirbtinai išplėsti teisminio nagrinėjimo dalyką, todėl šių skundo motyvų nenagrinėja ir dėl jų nepasisako. Atsižvelgus į skundo reikalavimą bei jo argumentaciją, laikytina, jog ginčas iš esmės kilęs dėl servituto panaikinimo jam pasibaigus, todėl šiuo atveju nagrinėjama tai, ar teisėtas ir pagrįstas VAV 2007-01-18 sprendimas.

Į teismo įpareigojimą pateikti įrodymus, susijusius su pareiškėjui nuosavybės teise priklausančiuose sklypuose esančiais pastatais, Trakų rajono žemėtvarkos skyrius atsakė, jog visa medžiaga teismui jau perduota (b.l.77-78), taigi, duomenys apie pareiškėjo žemėje registruotus pastatus ir jų savininkus gauti teismo iniciatyva (b.l.83, 86-93), kas patvirtina tai, jog atsakovė, priimdama skundžiamą sprendimą, tam reikalingos medžiagos nerinko ir jos neturėjo, taip pažeisdama Viešojo administravimo įstatyme įtvirtintą objektyvumo principą, individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus bei neišnaudodama administracinės procedūros galimybių (3 str. 2 p., 8 str. 1 d., 30 str.).

Civilinis kodekso 4.111 str. 1 dalis apibrėžia servitutą kaip teisę į svetimą nekilnojamąjį daiktą, suteikiamą naudotis tuo svetimu daiktu (tarnaujančiuoju daiktu), arba to daikto savininko teisę naudotis daiktu apribojimą, siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančiojo daikto), tinkamą naudojimą. Vyriausybės 2004-10-14 nutarimu Nr.1289 patvirtintų Žemės servitutų nustatymo administraciniu aktu taisyklių 15 punktu įtvirtinta, jog teritorijų planavimo dokumento rengėjas suprojektuoja tokio dydžio, ploto ir ribų servitutą, kuris užtikrintų viešpataujančiojo daikto tinkamą naudojimą ir būtų kuo mažiau ribojamos tarnaujančiojo žemės sklypo savininko teisės naudotis žemės sklypu. Taigi matyti, jog servitutas nėra savitikslis, turi aiškią paskirtį, todėl CK 4.130 str. 1 dalyje įtvirtinti tokie jo išsamūs pasibaigimo pagrindai: 1) jo atsisakius; 2) tam pačiam asmeniui tapus ir viešpataujančiojo, ir tarnaujančiojo daikto savininku; 3) žuvus viešpataujančiajam ar tarnaujančiajam daiktui; 4) pablogėjus tarnaujančiojo daikto būklei; 5) išnykus servituto būtinumui; 6) suėjus senaties terminui.

Pareiškėjas mano, jog šiuo atveju egzistuoja du servituto pasibaigimo pagrindai, t.y. CK 4.130 str. 1 d. 3 ir 5 punktai. Dėl 5 punkte įtvirtinto pagrindo pasakytina, jog jis detalizuotas CK 4.135 str., kur pasakyta, kad, kai aplinkybės pasikeičia taip, kad viešpataujantysis daiktas gali būti tinkamai naudojamas nesinaudojant tarnaujančiuoju daiktu, tarnaujančiojo daikto savininko teisės naudotis tuo daiktu neribojamos, o servitutas baigiasi tarnaujančiojo daikto savininko ir viešpataujančiojo daikto savininko susitarimu (1 d.); jeigu tarnaujančiojo daikto savininkas ir viešpataujančiojo daikto savininkas nesusitaria, sprendimą dėl servituto pabaigos priima teismas (2 d.). J. K. tokio susitarimo atsakovei neteikė, todėl ir panaikinti savo 2000-03-01 įsakymo Nr.589-79 1.3 punkto šiuo atveju VAVA neturėjo pagrindo.

CK 4.130 str. 1 d. 3 punkte įtvirtintas servituto pasibaigimo pagrindas atkartotas CK 4.133 str., kuriame pasakyta, jog viešpataujančiajam ar tarnaujančiajam daiktui žuvus, servitutas baigiasi. Pareiškėjas mano, jog viešpataujantis daiktas yra žuvęs, tačiau toks teiginys nėra pagrįstas, nes antstolio aktu yra užfiksuoti pastato likučiai, kurie gali būti atstatyti, jų vietoje įstatymų nustatyta tvarka gali būti projektuojami ir statomi kitos paskirties statiniai ir pan.

Kompensacijų už naudojimąsi servitutu klausimai, šalims nesusitarus geruoju, sprendžiami Civilinio ir Civilinio proceso kodeksų nustatyta tvarka.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str. str., 88 str.1p., 127 str., nusprendė:

skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.

Kolegijos teisėjai Roma Sabina Alimienė

Nijolė Šidagienė