Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Č. (A. Č.) skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmetamas.

Pateikti duomenys iš A. Č. asmens bylos Nr. 12896 patvirtina, kad pareiškėjas nuo 2012 m. vasario 12 d., kai atvyko iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, iki 2018 m. gegužės 22 d., kai išvyko į Marijampolės pataisos namus, periodiškai buvo kalinamas Alytaus PN (b. l. 25-27,79).

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti neturtinę žalą, pareiškėjo teigimu, patirtą atliekant laisvės atėmimo bausmę Alytaus pataisos namuose.

Pagal A. Č. nurodytas faktines aplinkybes ir suformuluotą reikalavimą, neturtinės žalos atsiradimo laikotarpis Alytaus pataisos namuose prasidėjo 2012 m. vasario 21 d. ir tęsėsi iki 2018 m. gegužės 22 d., kai pareiškėjas buvo perkeltas į Marijampolės pataisos namus.

Lietuvos valstybei atstovaujantys Alytaus PN atsiliepime suformulavo reikalavimą taikyti ieškinio senatį už 2012 m. vasario 21 d. – 2015 m. liepos 9 d. laikotarpį (b. l. 20-21).

Lietuvos respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.124 straipsnis nustato, kad ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Atsižvelgęs į tai, kad ieškinio senatis yra civilinės teisės reglamentuojamas institutas, teismas, spręsdamas dėl jo taikymo, vadovaujasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus, jeigu suinteresuotas asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, per visą ieškinio senaties terminą nesikreipė į teismą su ieškiniu, kad apgintų pažeistą teisę, priešinga teisinio santykio šalis gali pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo atsisako savo teisės arba nemano, kad jo teisė yra pažeista. Taigi, ieškinio senaties terminų nustatymas skatina nukentėjusią šalį imtis priemonių operatyviai ir tinkamai ginti savo pažeistas teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2012, 2017 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-320-248/2017). CK 1.125 straipsnio 1 dalies 8 punktas įtvirtina sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. CK 1.126 straipsnio 2 dalis nustato, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai to reikalauja ginčo šalis. Jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas (CK 1.131 straipsnio 2 dalis). Klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013). Teisės normose, reglamentuojančiose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, kokios šio termino praleidimo priežastys gali būti pripažintos svarbiomis. Tai reiškia, kad termino praleidimo priežastis yra vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes. LVAT praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., LVAT 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013).

Pareiškėjas skundu siekė, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas, kurią, jo teigimu, patyrė Alytaus PN atlikdamas bausmę nuo 2012 m. vasario 21 d. iki 2018 m. gegužės 22 d. Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas teigė, jog dėl Alytaus PN pareigūnų veiksmų išgyveno labai stiprią įtampą, nerimą, pasimetimą, bejėgiškumą, baimę, akivaizdu, kad jis turėjo suvokti apie galimus teisių pažeidimus ir jo sukeliamus žalingus padarinius. Nustatyta, kad skundą teismui pareiškėjas išsiuntė tik 2018 m. liepos 31 d. (b. l. 14). Teismo vertinimu, pareiškėjas skunde nėra nenurodęs jokių objektyvių ir nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą. Tokių aplinkybių teismas nenustatė ir bylos nagrinėjimo metu. Kadangi Alytaus PN, kaip atsakovės atstovas, prašo taikyti ieškinio senatį, todėl sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą už 2012 m. vasario 21 d. - 2015 m. liepos 9 d. yra pagrindas taikyti ieškinio senatį ir tuo pagrindu A. Č. reikalavimo dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo nuo 2012 m. vasario 21 d. iki 2015 m. liepos 9 d. priteisimo atmesti (CK 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 1 dalis).

Atsakovės atstovo reikalavimu pritaikius trejų metų ieškinio senaties terminą, sprendžiama dėl skundo reikalavimo pagrįstumo 2015 m. liepos 10 d. - 2018 m. gegužės 22 d. laikotarpiu.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo. Ginčo dėl žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomos CK 6.271 straipsnio nuostatos, pagal kurias, aplinkybė, kad civilinės atsakomybės subjektas yra viešasis asmuo – valstybė, nulemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas, valstybės civilinei atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; 2013 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013 ir kt.). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime yra konstatavęs, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos ir pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi, konstatuojant CK 6.271 straipsnyje nurodytus neteisėtus veiksmus, būtina nustatyti, kad valdžios institucijos ir (ar) pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Pareiškėjas skunde tvirtino, kad Alytaus PN atsisakydavo padaryti dokumentų kopijas ir išsiųsti pareiškėjo skundus, kai jis būdavo nemokus.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 10 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bausmes atliekantys Lietuvos Respublikos piliečiai turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos numato Lietuvos Respublikos įstatymai ir teismo nuosprendis. BVK 100 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuteistųjų teisė kreiptis su pasiūlymais, prašymais (pareiškimais), peticijomis ir skundais į valstybės ir savivaldybių institucijų pareigūnus ir tarnautojus, nevyriausybines organizacijas ir tarptautines institucijas. BVK 100 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta įsakmi taisyklė, kad siunčiamų pasiūlymų, prašymų (pareiškimų), peticijų ir skundų pašto išlaidas apmoka patys nuteistieji.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Taisyklės) 192¹ punktas (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. rugpjūčio 20 d. įsakymo Nr. 1R-238 redakcija) nustato, kad nuteistojo prašymu pataisos įstaigos administracija privalo padaryti dokumentų ar kitos medžiagos kopijas, išspausdinti nuteistojo nurodytoje interneto svetainėje ar pateiktoje elektroninėje laikmenoje esančią informaciją. Šios paslaugos nuteistajam suteikiamos, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 1 d. nutarimu Nr. 1039 „Dėl Dokumentų kopijų parengimo išlaidų atlyginimo tvarkos patvirtinimo“ patvirtinta Dokumentų kopijų parengimo išlaidų atlyginimo tvarka, ir tik tada, kai nuteistasis yra mokus. Pagal Dokumentų kopijų parengimo išlaidų atlyginimo tvarkos193 punktą, jeigu nuteistasis nori prie pasiūlymo, prašymo (pareiškimo), peticijos ar skundo pridėti dokumentų ar kitos medžiagos kopijas, tačiau nuteistojo asmeninėje sąskaitoje nepakanka lėšų pataisos įstaigos administracijai atlyginti už kopijų parengimą, pataisos įstaigos administracija privalo nuteistajam padaryti prašomų dokumentų ir kitos medžiagos kopijas, o šioms kopijoms parengti reikalinga suma iš nuteistojo asmeninės sąskaitos nurašoma, kai jis tampa mokus. Analogiškos nuostatos įtvirtintos Alytaus PN direktoriaus 2015 m. rugsėjo 18 d. įsakymu Nr. 1-256, 2015 m. spalio 6 d. įsakymu Nr. 1-276 bei 2017 m. lapkričio 13 d. įsakymu Nr. 1-343 patvirtintame Nuteistiesiems reikiamų dokumentų kopijų rengimo ir išlaidų atlyginimo tvarkos apraše (b. l. 34-36, 65-67, 70-72).

Marijampolės pataisos namai, kuriuose bylos nagrinėjimo metu A. Č. atlieka paskirtą laisvės atėmimo bausmę, pateikė pareiškėjo Alytaus PN administracijai teiktus skundus ir atsakymus į juos (b. l. 80-100). Išanalizavus nurodytus dokumentus, daroma išvada, kad pareiškėjas nesikreipė į Alytaus PN administraciją su prašymu padaryti dokumentų kopijas ar skundu dėl atsisakymo padaryti dokumentų kopijas ar atsisakymo (-ų) išsiųsti pareiškėjo skundus, kuomet jis buvo nemokus. Įvertinus pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, daroma išvada, kad jame nėra konkrečiai nurodyta, kada, į kokias valstybės ir savivaldybių institucijas, jų pareigūnus ir tarnautojus, nevyriausybines organizacijas ir tarptautines institucijas kreipėsi pareiškėjas, kokių skundų ir kitokių kreipimuisi atsakovės atstovas neišsiuntė ar atsisakė išsiųsti, taip pat neindividualizavo, kada ir kokių dokumentų kopijas buvo atsisakyta padaryti. Teismas sprendžia, kad bendro pobūdžio teiginiai, konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad ginčo laikotarpiu Alytaus PN veikė neteisėtai.

Remiantis tuo, kas nurodyta, sprendžiama, kad pareiškėjo teiginiai ir argumentai dėl Alytaus PN atsisakymo daryti dokumentų kopijas ar siųsti pareiškėjo skundus yra nepagrįsti bylos duomenimis ir atmetami.

Pareiškėjas tvirtino, kad nuolatos patirdavo Alytaus PN pareigūnų priekaištus ir grasinimus, dėl ko bijodavo kreiptis į pataisos namų administraciją ar į teismą.

Išanalizavus skunde nurodytus argumentus, susijusius su galimu kreiptis į Alytaus PN administraciją dėl netinkamų kalinimo sąlygų ribojimu dėl pareigūnų grasinimų, vertinama, kad pareiškėjas tiksliai nenurodė, kada, kokiu reikalu ir į kokį pareigūną kreipėsi, kokie konkretūs pareigūnai, kada, kokiomis aplinkybėmis grasino pareiškėjui, kokio pobūdžio buvo šie grasinimai, bei nepateikė jokių šias aplinkybes pagrindžiančių įrodymų. Byloje nėra pateikta duomenų, jog pareiškėjas dėl tokių pareigūnų veiksmų būtų kreipęsis į Alytaus PN administraciją. Esant nurodytoms aplinkybėms, bendro pobūdžio ir nustatytais įrodymais nepagrįsti pareiškėjo samprotavimai negali būti vertinami kaip pakankami įrodymai konstatuoti Alytaus PN ir jų pareigūnų veiksmų neteisėtumą. Darant tokią išvadą, atsižvelgiama į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuluotą aiškinimą, kad hipotetinio pobūdžio svarstymų teismas neturi nagrinėti, nes tai nėra susieta su efektyvia pažeistų teisių gynyba (2013 m. rugpjūčio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-1105/2013).

Minėta, kad nenustačius bent vienos iš trijų privalomų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Teismas, atsižvelgęs į byloje nustatytas faktines aplinkybes ir įvertinęs joms pagrįsti pateiktus įrodymus, sprendžia, kad A. Č., reikalaudamas atlyginti neturtinę žalą, remiasi tik abstraktaus ir bendro pobūdžio samprotavimais ir prielaidomis, pareiškėjas nepateikė teismui jokių objektyvių įrodymų, galinčių patvirtinti, jog Alytaus PN ir jų pareigūnai, vykdydami pareigą užtikrinti BVK 100 straipsnyje įtvirtintas pareiškėjo teises, elgėsi neteisėtai. Nenustačius neteisėtos veikos, t. y. vienos iš būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, Lietuvos pareiga atlyginti neturtinę žalą neatsiranda. Remiantis tuo, kas nurodyta, daroma išvada, kad pareiškėjo skundo reikalavimas atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus PN, dėl neturtinės žalos atlyginimo už 2015 m. liepos 10 d. - 2018 m. gegužės 22 d. laikotarpį yra nepagrįstas ir atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

pareiškėjo A. Č. (A. Č.) skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.