- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-07-02
- Bylos Nr.
- 2A-388-117/2015
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Gasiūnienė, Gintaras Pečiulis, Danutė Milašienė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „TMTK“
- Atsakovas
- T. M.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės, Danutės Milašienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Gintaro Pečiulio,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto T. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 15 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „TMTK“ ieškinį atsakovui T. M. dėl skolos ir delspinigių priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Atsakovas, būdamas UAB „TMTK“ vadovu, naudojosi įmonės lėšomis ir privalėjo arba pagrįsti išlaidas per avanso apyskaitą, arba grąžinti lėšas į įmonės sąskaitą. Tos įmonės lėšos, kurios nebuvo pagrįstos išlaidomis įmonės reikmėms ir buvo panaudotos atsakovo asmeniniams poreikiams, akcininkų sprendimu (tuo metu atsakovas taip pat buvo akcininkas) buvo užfiksuotos paskolos sutartimis. 2007 m. spalio 12 d. paskolos sutarties Nr. 2007/10/12 pagrindu ieškovas suteikė atsakovui 60 000 Eur paskolą už 5,8 proc. metines palūkanas. Paskolos grąžinimo terminas baigėsi 2012 m. spalio 12 d., priskaičiuota 17 400 Eur palūkanų. 2008 m. kovo 14 d. paskolos sutarties Nr. 2008/02/14 pagrindu ieškovas suteikė atsakovui 90 000 Eur paskolą už 5,8 proc. metines palūkanas. Paskolos grąžinimo terminas baigėsi 2013 m. kovo 13 d., priskaičiuota 25 929,28 Eur palūkanų. 2008 m. gruodžio 12 d. paskolos sutarties Nr. 2008/12/12 pagrindu ieškovas suteikė atsakovui 500 000 Lt paskolą už 5,8 proc. metines palūkanas. Paskolos grąžinimo terminas baigėsi 2013 m. gruodžio 11 d., priskaičiuota 144 920,40 Lt palūkanų. Suėjus šių paskolų grąžinimo terminams, atsakovas neįvykdė pareigos grąžinti skolą ir palūkanas. Ieškovas nuo laiku nesumokėtų sumų priskaičiavo paskolų sutartyse nustatyto dydžio delspinigių (0,02 proc. už kiekvieną uždelstą dieną), atitinkamai 7 269,11 Lt, 49 755,19 Lt ir 7 481,08 Lt. Tuo pagrindu ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinęs, prašė priteisti iš atsakovo nurodytas skolų, palūkanų ir delspinigių sumas, iš viso 1 376 954,12 Lt, taip pat sutartyse numatytas 5,8 proc. metines palūkanas iki faktinio paskolų grąžinimo momento, 5 proc. metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.
Šalies argumentai
Atsakovas su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad pinigai pagal ieškovo nurodytas paskolų sutartis jam nebuvo perduoti. Įmonės lėšų asmeninėms reikmėms nenaudojo.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2014 m. spalio 15 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai – priteisė ieškovui UAB „TMTK“ iš atsakovo T. M. 1 376 954,12 Lt skolos, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2013 m. vasario 28 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 15 808 Lt bylinėjimosi išlaidų; 2014 m. spalio 31 d. papildomu sprendimu priteisė ieškovui iš atsakovo 5,8 proc. palūkanas, skaičiuojamas: nuo negrąžintos paskolos (60 000,00 EUR) nuo 2012 m. spalio 12 d. iki faktinio paskolos pagal 2007 m. spalio 12 d. paskolos sutartį grąžinimo momento, nuo negrąžintos paskolos (90 000,00 EUR) nuo 2013 m. kovo 13 d. iki faktinio paskolos pagal 2008 m. kovo 14 d. paskolos sutartį grąžinimo momento, nuo negrąžintos paskolos (500 000,00 Lt) nuo 2013 m. gruodžio 11 d. iki faktinio paskolos pagal 2008 m. gruodžio 12 d. paskolos sutartį grąžinimo momento.
Teismas nustatė, kad šalys sudarė tris paskolos sutartis 2007 m. spalio 12 d. dėl 60 000 Eur, 2008 m. kovo 14 d. dėl 90 000 Eur ir 2008 m. gruodžio 12 d. dėl 500 000 Lt ir visomis sutartimis sutarė dėl 5,8 proc. metinių palūkanų. Šalys paskolos sutarčių sudarymo neginčijo, todėl teismas konstatavo, kad šalių sudarytos paskolos sutartys savo turiniu ir forma atitinka CK 6.870-6.871 straipsnių reikalavimus. Teismas nustatė, kad atsakovas naudojosi ieškovo lėšomis. Lėšos, kurios nebuvo pagrįstos išlaidomis įmonės reikmėms ir buvo panaudotos atsakovo asmeniniams poreikiams, akcininkų sprendimu buvo užfiksuotos paskolos sutartimis ir įmonės buhalterinėje apskaitoje nurodytos kaip atsakovo skola įmonei pagal suteiktas paskolas. Tai patvirtina į bylą pateiktos buhalterinės programos išrašai, pačio atsakovo kaip UAB „TMTK“ direktoriaus patvirtinti sąskaitų planai, kasos išlaidų orderiai, kurie patvirtina piniginių lėšų išmokėjimą asmeniškai atsakovui. Iš Nordea Bank Lietuva išrašų matyti, kur ir kokiomis sumomis buvo gryninami ir naudojami pinigai. Operacijos buvo atliekamos atsakovui išduotomis banko mokėjimo kortelėmis. Teismo vertinimu, banko išrašai patvirtina paskolos perdavimo faktą atsakovui paskolos sutartinių teisinių santykių pagrindu. Teismas sprendė, kad ieškovas nurodytais banko pavedimais įrodė pinigų perdavimo paskolos gavėjui faktą, todėl ieškovui iš atsakovo priteisė 1 376 954,12 Lt skolą. Kai skolininkas praleidžia piniginės prievolės įvykdymo terminą, tai jis privalo mokėti už termino praleidimą sutarties ir įstatymo nustatytas palūkanas, kurios yra laikomos minimaliais kreditoriaus nuostoliais (CK 6.261 str.). Teismas taip pat priteisė paskolų sutartyse nustatytas 5,8 proc. dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas nuo atitinkamų paskolos sumų.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliantas T. M. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 15 d. sprendimą ir 2014 m. spalio 31 d. papildomą sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Teismas neanalizavo paskolos sutarčių turinio, kuriame nurodyta, kad „Paskolos davėjas įsipareigoja paskolinti Paskolos gavėjui konkrečias pinigų sumas“; „Paskolos davėjas įsipareigoja suteikti Paskolą Paskolos gavėjui“; „Paskolos davėjas įsipareigoja išmokėti visą Paskolą per 30 darbo dienų nuo šios Sutarties pasirašymo dienos“; Paskola laikoma suteikta nuo tos dienos, kai Paskolos davėjas atlieka išmokėjimą“. Paskolų sutarčių turinio lingvistinis aiškinimas nesudaro pagrindo teigti, kad paskolų sutartyse nurodytos piniginės sumos (paskolos dalykas) buvo perduotos paskolos gavėjui. Apeliantui paskolos nebuvo suteiktos, todėl teismas privalėjo konstatuoti, kad paskolos teisiniai santykiai tarp šalių nesusiklostė. Teismo išvada, kad atsakovas yra skolingas pagal 2007 m. spalio 12 d., 2008 m. kovo 14 d. ir 2008 m. gruodžio 12 d. paskolų sutartis, nėra pagrįsta jokiais įrodymais. Teismo vertinimas, kad „šalys paskolų sutarčių sudarymo neginčija, todėl konstatuotina, kad šalys buvo sudariusios paskolų sutartis“ prieštarauja imperatyvioms CK 6.870 str. 2 d. normoms.
2. Teismas neįvertino ypač ginčui reikšmingos aplinkybės, kad bendrovės valdyba, kaip kolegialus bendrovės valdymo organas, priima sprendimus dėl asmenų prievolių, kurių suma didesnė kaip 1/20 bendrovės įstatinio kapitalo, įvykdymo laidavimo ar garantavimo. 2007 m. UAB „TMTK“ įstatinis kapitalas sudarė 100 000 Lt, o viena dvidešimtoji jo dalis sudarė 5 000 Lt. Tai reiškia, kad suteikiant paskolą, viršijančią 5 000 Lt, valdyba priima sprendimą dėl suteiktos paskolos grąžinimo užtikrinimo. Pasirašytų paskolų sutarčių atveju valdybos sprendimų nebuvo, kadangi ir paskolos faktiškai suteiktos nebuvo.
3. Ieškovas pakeitė ieškinio pagrindą, nurodydamas, kad atsakovo asmeninėms reikmėms panaudotos įmonės lėšos akcininkų sprendimu buvo užfiksuotos paskolos sutartimis. Dvejopas ieškinio reikalavimų pagrindimas kelia prieštaringų abejonių dėl šalių valios išreiškimo. Teismas privalėjo išsiaiškinti tikrąją paskolų sutarčių šalių valią, sudarant paskolų sutartis, tačiau to nepadarė. Aplinkybę, kad atsakovas, kaip UAB „TMTK“ direktorius, turėjo teisę naudotis įmonės banko mokėjimo kortelėmis, susietomis su įmonės banko sąskaitomis, teismas vertino išskirtinai kaip jo neteisėtus veiksmus, įmonės lėšas naudojant asmeninėms reikmėms. Neaišku, kuo vadovaudamasis teismas darė išvadą, kad kasos išlaidų orderių Nr. 081, Nr. 078, Nr. 069, Nr. 016 pagrindu įmonės ūkio išlaidoms išduoti pinigai buvo panaudoti būtent atsakovo asmeninių poreikių tenkinimui.
4. Teismas neatskleidė bylos esmės, visapusiškai ir objektyviai atsakovo pateiktų įrodymų neištyrė. Byloje pateiktų Nordea banko dokumentų teismas neanalizavo ir nevertino. Teismo sprendimas tendencingai grindžiamas ieškovo pateiktų įrodymų analize, taip pažeidžiant proceso šalių rungimosi principą, šalių lygiateisiškumą, teismo pareigą tiesiogiai ištirti visus byloje esančius įrodymus. Ieškovo pateiktame buhalterinės programos išraše nurodoma, kad 2007 m. rugsėjo 18 d. atsakovas grąžino įmonei 190 000 Lt mokėjimo pavedimu (MPG – mokėjimo pavedimas gautas), tačiau kitu analogišku atveju ieškovas nurodo, kad 2007 m. gruodžio 31 d. mokėjimo pavedimu (MPG) atsakovas jau skolingas įmonei 207 168 Lt.
Atsiliepimas
Ieškovas UAB „TMTK“ prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 15 d. sprendimą bei 2014 m. spalio 31 d. papildomą sprendimą palikti nepakeistus. Atsiliepime nurodo šiuos argumentus:
1. Atsakovas neginčijo paskolos sutarčių, todėl jos yra galiojančios, t. y. turinčios įstatymo galią šalims. Paskolos sutarčių sudarymui pritarė visuotinis akcininkų susirinkimas (atsakovas tuo metu pats buvo įmonės akcininku), šie sprendimai nebuvo ginčijami. Paskolos sutartys buvo rengtos ir pasirašytos paties atsakovo tiek kaip paskolos davėjo, tiek kaip paskolos gavėjo. Atsakovas pripažino skolą pagal vieną analogiškomis aplinkybėmis sudarytą paskolos sutartį, šioje bylos dalyje šalys sudarė taikos sutartį ir teismas ją patvirtino. Paskolos sutarčių sudarymo faktą bei pažadus grąžinti skolas jau iškėlus civilinę bylą atsakovas patvirtino ieškovui adresuotame 2013 m. sausio 1 d. el. laiške. Paskolos sutartys yra apskaitomos įmonės buhalterijoje, jos yra išskirtos ir 2007, 2008 bei 2012 m. metinių finansinių atskaitomybių rinkiniuose.
2. Pagal įmonės įstatų 7.5 punkto 5 papunktį valdybai pavesta spręsti, ar įmonė įvykdys kitų asmenų prievoles, viršijančias 1/20 bendrovės įstatinio kapitalo, taip pat ar laiduos už tokias prievoles, ar už jas garantuos. Tai nereiškia, kad kiekvienu atveju, kai įmonė sudaro paskolos sutartį ir šios suma viršija 5 000 Lt, valdyba sprendžia, kaip tokio dydžio paskola turėtų būti užtikrinta.
3. Apeliantas nepateikė jokių įrodymų, kad jis iš įmonės įvairiomis formomis (grynais pinigais iš įmonės kasos ar naudojantis banko kortelėmis) gautas visas lėšas panaudojo įmonės ūkio reikmėms. Iš sąskaitų išrašų matyti, kad buvo atsiskaitoma už įvairias buitines prekes, o dažniausiai – pinigai buvo gryninami.
4. Teismas pagrįstai nesivadovavo atsakovo pateiktais asmeniniais banko sąskaitos išrašais, kadangi ieškovas neįrodinėjo aplinkybės, jog paskolos buvo pervestos į atsakovo asmenines banko sąskaitas ir šios aplinkybės neginčijo. Įrodymų, kurie nepatvirtina ir / ar nepaneigia tam tikrų reikšmingų bylos aplinkybių, atskiro vertinimo nebuvimas skundžiamame sprendime negali būti laikomas įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimu. Ieškovo pateikti įrodymai yra nuoseklūs, išsamūs, patikimi ir detalūs, todėl teismas pagrįstai jais vadovavosi.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkinamas.
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 263 str. 1 d.). Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2, 3 d.).
Byloje sprendžiamas ginčas, ar šalis sieja paskolos teisiniai santykiai. Esminės paskolos sutarties sąlygos – paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti pinigus arba rūšies požymiais apibūdinto suvartojamojo daikto (-ų) ekvivalentą (CK 6.870 str. 1 d.). Paskolos sutartis yra realinis sandoris – sutartis laikoma sudaryta nuo jos dalyko perdavimo momento (CK 6.870 str. 2 d.).
Nagrinėjamu atveju ieškovas teigia, kad atsakovas, būdamas UAB „TMTK“ vadovu, panaudojo įmonės lėšas asmeniniams poreikiams tenkinti, ir kad šalys susitarė, jog trūkstamos lėšų sumos būtų laikomos atsakovui suteiktomis paskolomis. Taigi ieškovas iš esmės įrodinėja, kad pirminė atsakovo prievolė, kuri kildinama iš žalos atlyginimo teisinių santykių, šalių susitarimu buvo pakeista kita prievole, kylančia iš paskolos sutarčių, t. y. įvyko novacija (CK 6.141 str. 1 d.). Novacija nepreziumuojama, todėl visais atvejais turi būti aiškiai ir neabejotinai pareikšta (CK 6.141 str. 2 d.).
Byloje nustatyta, kad šalys sudarė tris paskolos sutartis 2007 m. spalio 12 d. dėl 60 000 Eur, 2008 m. kovo 14 d. dėl 90 000 Eur ir 2008 m. gruodžio 12 d. dėl 500 000 Lt (toliau – Paskolos sutartys). Pagal Paskolų sutarčių 3.2 punktą, paskolos davėjas įsipareigojo išmokėti visą paskolą per 30 darbo dienų nuo šios sutarties pasirašymo dienos. Apelianto teigimu, lingvistiškai aiškinant šią sutarties nuostatą, nėra pagrindo teigti, kad paskolos dalykas buvo perduotas paskolos gavėjui. Tačiau sutarčių aiškinimo taisyklės prioritetą teikia tikriesiems šalių ketinimams sudarant sutartis (CK 6.193 str. 1 d.). Nors faktiškai Paskolų sutartyse nurodytos pinigų sumos apeliantui tiesiogiai nebuvo perduotos, apeliantas jau Paskolos sutarčių sudarymo momentu buvo skolingas ieškovui paskolas atitinkančias pinigų sumas. Tai patvirtina ieškovo pateikti rašytiniai įrodymai, t. y. buhalterinės programos išrašai, sąskaitų planas, buhalterinės pažymos, banko sąskaitų išrašai, kasos išlaidų orderiai, banko mokėjimo kortelių sutartys. Ieškovas patikslintame ieškinyje pateikė detalius paaiškinimus, kaip minėti duomenys įrodo tas įmonės lėšas, kurių panaudojimo atsakovas nepagrindė avanso apyskaitomis ir negrąžino į ieškovo sąskaitą. Iš ieškovo pateiktų duomenų ir paaiškinimų matyti, kad susidarę įmonės lėšų trūkumai, šalims pasirašius Paskolos sutartis, buhalterinėje programoje buvo apskaityti kaip po vienerių metų gautinos sumos, t. y. atsakovo kaip atskaitingo asmens skolos įmonei buvo perkeltos į sąskaitą, kurioje apskaitomos paskolos. Todėl apelianto kaip pavyzdys nurodoma buhalterinės programos išrašo „Sąskaitos 2436 apyvarta pagal klientus“ 2007 m. gruodžio 31 d. eilutė apie mokėjimo pavedimu gautą 207 168 Lt (60 000 Eur) sumą nereiškia, kad jis šią pinigų sumą yra grąžinęs ieškovui. Apeliantas nenurodė ir nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad jis iš įmonės kasos bei banko sąskaitų gautas visas lėšas panaudojo įmonės ūkio reikmėms (CPK 178 str.). Šalių valią apelianto asmeniniams poreikiams tenkinti panaudotas įmonės lėšų sumas laikyti jam suteiktomis paskolomis patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai. Iš UAB „TMTK“ visuotinio akcininkų susirinkimo protokolų (1 t., 142-143, 190-195 b. l.) matyti, kad Paskolos sutarčių sudarymui pritarė bendrovės akcininkai (apeliantas tuo metu pats buvo vienas iš įmonės akcininkų). Paskolos sutartys pasirašytos paties apelianto tiek kaip paskolos davėjo (apeliantas tuo metu buvo UAB „TMTK“ generalinis direktorius), tiek kaip paskolos gavėjo. Apeliantui suteiktos paskolos buvo įtrauktos į 2007 m. ir 2008 m. UAB „TMTK“ balansus, tai patvirtina finansinės atskaitomybės aiškinamieji raštai, kuriuos pats apeliantas pasirašė kaip UAB „TMTK“ vadovas (1 t., 24-90 b. l., 2 t., 74-97 b. l.). Ieškovas ankstesniu ieškiniu reikalavimus pareiškė pagal keturias paskolos sutartis, tačiau apeliantas pripažino skolą pagal vieną paskolos sutartį ir, teismui patvirtinus šalių sudarytą taikos sutartį, byla šioje dalyje buvo nutraukta (3 t., b. l. 23-25). Pažymėtina, kad 2008 m. spalio 15 d. paskolos sutartis (1 t., 180-184 b. l.), kurią apeliantas pripažino, buvo sudaryta analogiškomis sąlygomis kaip ir kitos Paskolos sutartys. Paskolų gavimo faktą apeliantas patvirtino ieškovui 2013 m. vasario 4 d. atsiųstame el. laiške (1 t., 139-141 b. l.). Nors šiame laiške konkrečios paskolų sutartys nėra įvardintos, apelianto daugiskaita naudojami išsireiškimai „remiantis mūsų susitarimais“, „gautų iš UAB „TMTK“ paskolų grąžinimui“ leidžia manyti, kad apeliantas omenyje turėjo ne tik 2008 m. spalio 15 d. paskolos sutartį, kurią pripažino, bet ir kitas Paskolų sutartis, dėl kurių vyksta teisminis ginčas.
Apelianto nurodyta aplinkybė, kad bendrovės valdyba nėra priėmusi sprendimų dėl paskolų grąžinimo užtikrinimo, teisiškai nereikšminga. Pagal UAB „TMTK“ įstatų 7.5 punkto 5 papunktį, valdyba priima sprendimus dėl kitų asmenų prievolių, kurių suma didesnė kaip 1/20 bendrovės įstatinio kapitalo, įvykdymo laidavimo ar garantavimo (1 t., 130 b. l.). Nagrinėjamu atveju bendrovė sudarė paskolų sutartis, o ne laidavo ar garantavo už apelianto prievolių įvykdymą, todėl minėtas reikalavimas netaikytinas.
Įvertinus nustatytų aplinkybių visumą, darytina išvada, kad šalims sudarius Paskolos sutartis, įvyko novacija – apelianto prievolė atlyginti ieškovui padarytą žalą buvo pakeista prievole Paskolos sutartyse nustatytais terminais grąžinti ieškovui paskolas su palūkanomis. Ieškovas neįrodinėjo aplinkybės, kad paskolos buvo pervestos į apelianto asmenines banko sąskaitas, todėl apelianto pateikti banko sąskaitų išrašai jokių bylai reikšmingų aplinkybių nei patvirtina, nei paneigia (CPK 180 str.).
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, nustatė visas byloje reikšmingas aplinkybes bei tinkamai ištyrė bei įvertino šalių pateiktus įrodymus, todėl priteisdamas ieškovui iš atsakovo visą bendrą skolą, susidariusią pagal Paskolų sutartis, priėmė teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą bei papildomą sprendimą. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimo bei papildomo sprendimo, todėl skundžiami teismo sprendimai paliekami nepakeisti, o skundas atmetamas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Ieškovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo priteisti iš atsakovo visas apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau jokių šias išlaidas patvirtinančių duomenų byloje nepateikė, todėl atmetus atsakovo apeliacinį skundą, ieškovui šios išlaidos nepriteistinos (CPK 93 str., 98 str.).
Atsakovas už apeliacinį skundą yra sumokėjęs 7 770 Lt (2 250,34 Eur) žyminį mokestį (3 t., 73 b. l.). Vilniaus apygardos teismas 2014 m. lapkričio 14 d. nutartimi atidėjo atsakovui likusios žyminio mokesčio dalies sumokėjimą iki bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme. Atmetus apeliacinį skundą, valstybei iš atsakovo priteistina likusi nesumokėta žyminio mokesčio dalis, t. y. 2 896,20 Eur (10 000 Lt).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 15 d. sprendimą ir 2014 m. spalio 31 d. papildomą sprendimą palikti nepakeistus.
Priteisti valstybei iš atsakovo T. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) 2 896,20 Eur (du tūkstančius aštuonis šimtus devyniasdešimt šešis eurus 20 ct) atidėto žyminio mokesčio.