- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-12-16
- Bylos Nr.
- 2S-2618-340/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-40020-2013-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Tatjana Žukauskienė
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybės, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, Vilniaus miesto savivaldybei, atstovaujamai Vilniaus miesto savivaldybės administracijos
- Ieškovas
- A. V., A. K., K. K., G. K., S. P., J. Š., V. Ž., R. D., E. Š., P. U.
- Trečiasis asmuo
- V. D., N. M., R. M., O. D., UAB „Nummus“, J. M., I. M.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Tatjana Žukauskienė, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 13 d. nutarties, civilinėje byloje pagal ieškovų A. V., A. K., K. K., G. K., S. P., K. K., J. Š., V. Ž., R. D., E. Š., P. U. ieškinį atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, Vilniaus miesto savivaldybei, atstovaujamai Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, ir VĮ „Registrų centras“ Vilniaus filialui, tretiesiems asmenims V. D., N. M., R. M., O. D., UAB „Nummus“, J. M., I. M. dėl 2013-04-19 priėmimo – perdavimo akto Nr. 36V dalies pripažinimo negaliojančiu ir įpareigojimo panaikinti teisinę registraciją.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovai, patikslinę reikalavimus, kreipėsi į teismą, prašydami pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2013-04-19 kai kurių valstybės nekilnojamojo turto objektų, perduodamų Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn, perdavimo-priėmimo akto Nr. 36V dalį, kuria Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn perduotos ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėto plane 10I2p, esančio (duomenys neskelbtini), 945/1000 dalys, taip pat įpareigoti VĮ Registrų centro Vilniaus filialą panaikinti 945/1000 ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėto plane 10I2p, esančio (duomenys neskelbtini), 2013-04-29 teisinę registraciją Vilniaus miesto savivaldybės vardu. Taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybės teisėmis valdomą nekilnojamojo daikto – ūkinio pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), 945/1000 dalį, taip pat padaryti įrašą Nekilnojamojo turto registre apie draudimą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei perleisti savo nuosavybės teises į 945/1000 dalį ūkinio pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini); uždrausti atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei vykdyti 2014-04-02 Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimo Nr. 1-1733 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės papildomų privatizavimo objektų sąrašų tvirtinimo“ 2 punktą toje jo dalyje, kiek tai susiję su ginčo objekto dokumentų perdavimu VĮ „Valstybės turto fondas“ ar VĮ „Turto bankas“ dėl šio objekto įtraukimo į privatizavimo objektų sąrašus ir/ar kitokių jo privatizavimo procedūrų taikymo. Nurodė, kad iš trečiojo asmens I. M. sužinojo nuo jų nuslėptą aplinkybę, jog Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2014-04-02 sprendimu Nr. 1-1733 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės papildomų privatizavimo objektų sąrašų tvirtinimo“ buvo nutarta įtraukti ginčo objektą į papildomą privatizavimo objektų sąrašą ir įpareigoti savivaldybės administracijos padalinį perduoti dokumentus VĮ „Valstybės turto fondas“ parengti Vyriausybės nutarimą dėl ginčo objekto privatizavimo. Ieškovai teigė, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ginčo objektas bus privatizuotas ir priimto teismo sprendimo, jeigu bus patenkintas ieškinys, įvykdymas bus apsunkintas arba iš viso neįmanomas.
II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. spalio 13 d. nutartimi ieškovų prašymą tenkino iš dalies – nurodė atlikti įrašą viešame nekilnojamojo turto registre dėl draudimo atsakovei Vilniaus miesto savivaldybei perleisti nuosavybės teisę į 945/1000 dalis ūkinio pastato, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Kitoje dalyje prašymą atmetė. Teismas nurodė, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimui, t. y. tam, kad nekilnojamasis turtas, esantis ginčo objektu, iki bylos išnagrinėjimo nebūtų perleistas tretiesiems asmenims, tikslinga ne areštuoti ginčo turtą, bet padaryti įrašą nekilnojamojo turto registre apie draudimą perleisti nuosavybės teisę į jį. Teismas sprendė, kad vien įrašu viešame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo įmanoma visiškai užtikrinti ieškovams galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymą. Pažymėjo, jog ši laikinoji apsaugos priemonė yra proporcinga siekiamam tikslui, tuo tarpu turto areštas visiškai uždraudžiant valdyti, naudotis ir disponuoti ginčo turtu būtų neproporcinga ir perteklinė priemonė.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atskiruoju skundu atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 13 d. nutarties dalį, kuria taikyta laikinoji apsaugos priemonė, ir ieškovų prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, jog ieškovai nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, kad Vilniaus miesto savivaldybė, perimdama 945/100 dalis ūkinio pastato, esančio (duomenys neskelbtini), 2013-04-19 perdavimo – priėmimo akto Nr.36V pagrindu nesilaikė teisės aktų nuostatų reikalavimų ir todėl priimtas sprendimas turi būti laikomas neteisėtu. Pažymi, jog ieškovai nepateikė į bylą jiems priklausančių butų pirkimo – pardavimo sutarčių, kurių pagrindu jie yra dabartiniai butų savininkai, ir iš kurių būtų matyti, jog jie su butais būtų įsigiję ir ginčo ūkinius pastatus, kadangi tokios sutartys nebuvo sudarytos. Nurodo, jog Vilniaus miesto savivaldybei priklausantis nekilnojamasis turtas gali būti privatizuotas tik Valstybės ir savivaldybės turto privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka. Kadangi savininkė šiuo atveju ginčo patalpas įsigijo ir valdo teisės aktų nustatyta tvarka, nuosavybės teisės nėra nuginčytos įsiteisėjusiais teismo sprendimais, tai 2014-04-02 Vilniaus miesto savivaldybės taryba priėmė sprendimą Nr.1-1733 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės papildomų privatizavimo objektų sąrašų patvirtinimo“, kuriuo į privatizavimo objektų sąrašus įtraukė ginčo patalpas, o 2014-07-09 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr.651 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. vasario 23 d. nutarimo Nr.228 „Dėl privatizavimo objektų sąrašo patvirtinimo“ pakeitimo“ papildė privatizavimo objektų sąrašą ginčo patalpomis. Po šio 2014-07-09 nutarimo priėmimo jokių veiksmų nebuvo atlikta. Taigi, anot apeliantės, laikytina, kad šioje stadijoje nėra jokios realios grėsmės sprendimo vykdymo apsunkinimui nagrinėjamoje byloje. Pažymi, jog privatizavimas yra ilgas ir sudėtingas procesas, kurio metu atliekamas ne vienas veiksmas ir priimami sprendimai ir ginčo objekto įtraukimas į privatizuojamų objektų sąrašą yra tik pirminis etapas privatizavimo stadijoje. Todėl teigti, kad objektas netrukus bus privatizuotas, yra neadekvatu. Anot apeliantės, skundžiama nutartimi teismas pažeidė jo interesus, viešąjį interesą, kadangi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės neproporcingai suvaržo Vilniaus miesto savivaldybės, kaip savininkės, teises ir pareigas naudoti ir rūpintis ginčo turtu savo nuožiūra, vadovaujantis teisės aktų nuostatomis.
Atsiliepimas
Atsiliepimu ieškovai prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 13 d. nutartį palikti nepakeistą, o atskirąjį skundą atmesti. Nurodo, jog aplinkybę, kad ginčo patalpos buvo ir yra jų privatizuotų butų priklausiniai įrodo į bylą pateikti įrodymai – vienas iš jų – VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2014-05-12 pranešimas Nr.VILIN (12.5.13) – 12913, butų Nr.7, 12, 23 privatizavimo dokumentai – jų priklausinių ūkio pastato patalpų įkainojimo aktai. Pažymi, jog nutartimi taikyta laikinoji apsaugos priemonė nevaržo atsakovės teisės rūpintis ūkinio pastato patalpomis ir jomis naudotis.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Atskirasis skundas atmetamas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas, taip pat patikrinimas, ar nėra absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjant atskiruosius skundus, taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs civilinės bylos medžiagą bei įvertinęs atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesinės teisės normas, susijusias su laikinųjų apsaugos priemonių institutu, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį. Atskirojo skundo argumentai ir juos pagrindžiantys motyvai panaikinti skundžiamą teismo nutartį prielaidų nesudaro.
CPK 144 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti būsimo procesinio teismo sprendimo byloje realų ir tinkamą įvykdymą. Tokių priemonių taikymo pagrindu yra pagrįstos prielaidos, kad jų nesiėmus, būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimo įvykdymui. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima, kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė.
Nagrinėjamu atveju ieškovai reikalavimus atsakovų Lietuvos Respublikos, Vilniaus miesto savivaldybės ir VĮ „Registrų centras“ atžvilgiu reiškia siekdami pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2013-04-19 nekilnojamojo turto objektų, perduotų Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn, priėmimo – perdavimo akto Nr.36 V dalį, kuriuo minėtai atsakovei buvo perduotos ūkinio pastato, esančio (duomenys neskelbtini), 945/1000 dalys. Ieškovai teigė, jog atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė neturėdama teisinio pagrindo atliko ginčo patalpų teisinę registraciją VĮ „Registrų centre“, kadangi ginčo patalpos ieškovų buvo naudotos ir valdytos daugiau kaip 10 metų, dėl ko ieškovai siekė nuosavybės teisės įgijimo į ginčo patalpas pagal įgyjamąją senatį. Ieškovai taip pat nurodė, jog atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė yra pradėjusi įgyvendinti ginčo patalpų privatizavimo procesą. Siekdami ieškinio reikalavimų užtikrinimo ieškovai teismo prašė ginčo turtą areštuoti, atlikti įrašą Nekilnojamojo turto registre dėl draudimo atsakovei perleisti nuosavybės teises į ginčo patalpas bei uždrausti atsakovei vykdyti tolimesnį ginčo patalpų privatizavimo procesą. Pirmos instancijos teismas skundžiama nutartimi ieškovų reikalavimus tenkino iš dalies - nurodė atlikti įrašą viešame nekilnojamojo turto registre dėl draudimo atsakovei Vilniaus miesto savivaldybei perleisti nuosavybės teisę į ginčo patalpas. Teismas sutiko su ieškovų pozicija, jog šiuo atveju egzistuoja grėsmė galimai ieškovams palankaus teismo sprendimo įvykdymui, t.y. yra galimybė, kad nekilnojamasis turtas, esantis ginčo objektu, iki bylos išnagrinėjimo bus perleistas tretiesiems asmenims. Pažymėjo, jog šiuo atveju įrašo viešajame nekilnojamojo turto registre atlikimas yra pakankama priemonė ieškinio reikalavimams užtikrinti.
Nesutikdama su skundžiama nutartimi, atsakovė nurodo, jog pirmos instancijos teismas nesilaikė CPK 144 str. 1 d. numatytų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų. Viena iš jų – tikėtinas ieškinio reikalavimų pagrįstumas. Nurodo, jog ieškovai nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, kad Vilniaus miesto savivaldybė, perimdama ginčo patalpas 2013-04-19 perdavimo – priėmimo akto Nr.36V pagrindu, nesilaikė teisės aktų nuostatų reikalavimų ir todėl priimtas sprendimas turi būti laikomas neteisėtu. Taip pat nenurodė, jog ieškovai nepateikė įrodymų, iš kurių būtų galima nustatyti, jog jie yra dabartiniai butų, esančių (duomenys neskelbtini), savininkai bei patvirtinančių, jog jie būtų įsigiję ginčo ūkinius pastatus. Atmesdamas šiuos argumentus, apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog minėta CPK 144 str. 1 d. nuostata dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo esant tikėtinai pagrįstam ieškinio reikalavimui, t.y. preliminaraus ieškinio reikalavimų vertinimo negali būti tapatinama su pareikšto reikalavimo vertinimu, kurį teismas atlieka nagrinėdamas bylą iš esmės ir priimdamas sprendimą. Teismo atliekamas prima facie ieškinyje išdėstytų teisinių ir faktinių argumentų vertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas dėl to, kad ieškovas pasirinko neleistiną savo civilinių teisių gynybos būdą, prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones užtikrinant reikalavimą, kuris nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan., t.y. tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas teismo negalės būti tenkinamas dėl pakankamai akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo. Apeliantės dėstomi argumentai dėl to, kad skundžiamo procesinio sprendimo priėmimo metu nebuvo nurodyti konkretūs teisės aktų reikalavimų pažeidimai, kurie galimai buvo padaryti 2013-04-19 perdavimo – priėmimo aktu Nr. 36V atlikus ginčo objekto nuosavybės teisinę registraciją, pagal savo pobūdį yra argumentai, kuriuos teismas analizuoja nagrinėdamas bylą iš esmės ir priimdamas sprendimą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tikėtina, jog šiuo atveju ieškovams, kaip privatiems fiziniams asmenis, nėra žinoma, kokiu konkrečiu teisiniu pagrindu 2013-04-19 buvo atlikta ginčo objektų nuosavybės teisės perdavimo Vilniaus miesto savivaldybei teisinė registracija. Kaip matyti iš atskirojo skundo bylos medžiagos, iš esmės visi ieškovų kartu su ieškiniu pateikti įrodymai – viešai prieinami duomenys iš Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės. Ieškinyje nurodoma, jog ginčijamo akto priėmimas ieškovams tapo žinomas po to, kai jie 2013-06-18 kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl nuosavybės teisės į ūkinį pastatą, unikalus Nr. 1094-0364-8070, esantį (duomenys neskelbtini), įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktų nustatymo (Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinė byla Nr. 2-253-863/2014). Taigi ieškovai nurodytoje byloje siekia nuosavybės teisių į ginčo objektą pripažinimo CK 4.68 – 4.71 str. pagrindu, todėl apeliantės argumentai dėl konkrečių sandorių, iš kurių būtų galima nustatyti, jog ieškovai būtų įgiję ginčo objektus, nepateikimo, atmestinas. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad pagal teismų praktiką nenurodymas teismo nutartyje apie tai, jog teismas preliminariai įvertino ieškinio reikalavimų tikėtiną pagrįstumą, savaime nereiškia, kad teismas tokio vertinimo neatliko. Jei teismas taiko laikinąsias apsaugos priemones ir nurodo, kad jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, vadinasi, teismui nekilo abejonių dėl to, kad ieškovui palankaus teismo sprendimo tikimybė egzistuoja (Bendrųjų klausimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo apžvalga. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, Teismų praktika Nr. 34, 2011; Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2174/2010).
Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su atsakovės atskirojo skundo argumentu, jog atsižvelgiant į tai, kad privatizavimas yra ilgas ir sudėtingas procesas, tuo tarpu atsižvelgiant į tai, kad ginčo objektai yra pirminėje privatizavimo stadijoje, rizika, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas, neegzistuoja. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ši aplinkybė nepašalina tikimybės ir rizikos, kad atsakovė gali išnuomoti ar perleisti ginčo turtą (nors ir laikantis teisės aktų nustatytos tvarkos) tretiesiems asmenims. Tai pat atmestinas atskirojo skundo argumentas, jog pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės pažeidžia viešąjį interesą bei suvaržo atsakovės teisėtus interesus, naudotis ir rūpintis ginčo turtu. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis teismas nurodė atlikti įrašą viešame nekilnojamojo turto registre dėl draudimo atsakovei Vilniaus miesto savivaldybei perleisti nuosavybės teisę į ginčo turtą. Tokia laikinoji apsaugos priemonė yra proporcinga ieškiniu siekiamiems tikslams. Tuo tarpu atsakovės argumentas dėl viešojo intereso pažeidimo yra daugiau deklaratyvaus pobūdžio, kadangi apeliacinės instancijos teismas iš byloje esančių duomenų nenustatė jokių įrodymų, kurie leistų daryti tokią išvadą.
Dėl nurodytų motyvų spręstina, kad atskirasis skundas yra nepagrįstas ir atmestinas, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 13 d. nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 str., 337 str. 1 d. 1 p., teismas
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 13 d. nutartį palikti nepakeistą.