- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-12-12
- Bylos Nr.
- I-3637-1047/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02192-2018-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Beata Martišienė
- Pareiškėjas
- R. K.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Beata Martišienė
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
R. K. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 1–3) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 2 800 Eur neturtinei žalai atlyginti už laikotarpį nuo 2017 m. sausio 10 d. iki 2017 m. birželio 5 d.
Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2017 m. sausio 10 d. iki 2017 m. birželio 5 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K netinkamomis sąlygomis. Kameros neatitiko minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimų. Paaiškino, jog buvo pažeidžiamas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, kadangi gyvenamosiose kamerose sanitarinis mazgas nebuvo įrengtas kaip atskira kabina, todėl pareiškėjas tualete buvo stebimas pareigūnų. Kamerose buvo drėgna, langai kiauri, per juos pūtė skersvėjis, nebuvo užtikrinamas tinkamas apšvietimas. Nuo sienų ir lubų byrėjo kalkės ir rūdys, kurios krito į pareiškėjo maistą ir ant asmeninių daiktų. Dėl minėtų pažeidimų pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinius sukrėtimus, depresiją, pažeminimą.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 12–18).
Nurodė, kad minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimai ginčo laikotarpiu nebuvo pažeisti. Paaiškino, kad teisės aktuose nebuvo numatyta, kad kamerose būtų įrengti sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Tokie atitvėrimai negalėjo būti numatyti, nes priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinės elgesio kontrolės, užkardyti konfliktinių situacijų. Teigė, kad tualetas nuo likusio kameros ploto atskirtas sienele, kuri ne žemesnė kaip 1,5 metro aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas teisės aktų reikalavimus atitiko. Atsiliepimo prieduose nurodė, kad gyvenamojoje kameroje Nr. 257 2013 m. sanitarinis mazgas įrengtas kaip atskira kabina su durimis. Pažymėjo, kad teisės aktai nenumatė, kad sanitariniai mazgai būtų uždengti nuo duryse esančių stebėjimo akučių. Lukiškių TI-K teigimu, langai vėdinimui buvo pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai higienos normų reikalavimus atitiko. Kamerų remontas Lukiškių TI-K buvo atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus. Atkreipė dėmesį į tai, jog apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, problemų dėl drėgmės ar atsirandančio pelėsio neturėjo.
Lukiškių TI-K teigimu, tam tikras suimtųjų ir / arba nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigimai išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo nusiskundimai bendro pobūdžio, juose nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos, žalos dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais, pareiškėjas nekonkretizuoja, kuo būtent pasireiškia jam tariamai padaryta neturtinė žala.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Skundas tenkintinas iš dalies.
Byloje ginčas kilęs dėl neturtinės žalos pareiškėjui atlyginimo. Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje nurodyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų / neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.
Pirma, pareiškėjas savo neturtinę žalą kildina iš neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų, kurie pasireiškė ploto trūkumu Lukiškių TI-K kamerose laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 10 d. iki 2017 m. birželio 5 d. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m. ploto. Iš Lukiškių TI-K pateiktų duomenų apie kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotą bei jose laikytų asmenų skaičių (b. l. 12–13), nustatyta, kad ploto norma, turinti tekti kameroje vienam asmeniui, nebuvo pažeista, todėl Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų šiuo atveju nenustatyta.
Atsikreiptinas dėmesys, jog nacionaliniai teisės aktai nenustato, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, iš bendro patalpų ploto turi būti atimtas sanitarinio mazgo patalpos ar baldų užimamas plotas. Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra išaiškinęs, jog turėtų būti laikomasi aiškinimo, kad 3 kv. m plotas, tenkantis asmeniui daugiavietėse kamerose, yra minimalus standartas, taikomas vertinant Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio galimą pažeidimą. Šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Teismas išaiškino, kad kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, kita vertus, į turimo ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais (2016 m. spalio 20 d. sprendimas byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13). Taigi ploto norma, tenkanti vienam asmeniui, skaičiuojama atėmus sanitarinio mazgo plotą, tik vertinant, ar nebuvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Lukiškių TI-K sanitariniai mazgai kamerose užima 0,7 kv. m (b. l. 25). Kaip minėta, nacionalinėje teisėje nustatytas 3,6 kv. m minimalaus ploto, tenkančio vienam Lukiškių TI-K kameroje laikomam asmeniui, normatyvas, kuris, atskaičiavus 0,7 kv. m kamerose užimamą sanitarinio mazgo plotą, nėra mažesnis nei 3 kv. m. Taigi Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis šiuo atveju nebuvo pažeistas.
Antra, pasak pareiškėjo, žala kilo dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo Lukiškių TI-K kamerose nuo 2017 m. sausio 10 d. iki 2017 m. birželio 5 d. Pareiškėjas skunde nurodė, kad jį stebi pareigūnai ir pažeidžiamas pareiškėjo privatumas. Pagal EŽTT praktiką, privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas, gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemianti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Pažymėtina, kad EŽTT byloje A. M. prieš Rusiją 2009 m. kovo 12 d. priimtame sprendime (pareiškimo Nr. 15210/07) EŽTT konstatavo, kad nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau ji neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis tiek galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių.
Iš byloje pateikto Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2018 m. liepos mėn. pranešimo „Dėl R. K. skundo“ (b. l. 25–27) matyti, jog Lukiškių TI-K priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis: 2013 m. – posto Nr. 7 gyvenamosiose kamerose Nr. 252 – 257, 2012 m. – posto Nr. 23 gyvenamosiose kamerose Nr. 386–395, 2015 m. – posto Nr. 25 gyvenamosiose kamerose Nr. 406–417, 2016 m. – posto Nr. 26 gyvenamosiose kamerose Nr. 418–426. Kitose Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 metro aukščio pertvara, asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse.
Pagal atsakovo atsiliepime (b. l. 12–13) pateiktus pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K kamerose duomenis laikotarpiu nuo 2017 m. vasario 24 d. iki 2017 m. birželio 5 d. pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 257, kurioje sanitarinis mazgas yra įrengtas kaip atskira kabina su durimis. Taigi šioje kameroje sanitarinio mazgo įrengimo prasme ir pareiškėjo teisės į privatumą užtikrinimo prasme pareiškėjas buvo laikomas nepažeidžiant Konvencijos 3 straipsnio reikalavimų.
Laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 10 d. iki 2017 m. vasario 23 d. pareiškėjas buvo laikomas kamerose Nr. 170, 163, 136 (b. l. 12–13), kuriose sanitarinio mazgo patalpa atitverta 1,5 metro aukščio pertvara, asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Teismo vertinimu, toks sanitarinio mazgo įrengimas užtikrina privatumą tik nuo prižiūrėtojų (užuolaidos pakankamai uždengia sanitarinio mazgo patalpą nuo kameros duryse esančių stebėjimo langelių), tačiau nepakankamai apsaugo asmens privatumą nuo kitų kameroje esančių asmenų, todėl tai laikytina pareiškėjo teisių pažeidimu, tačiau tik tais laikotarpiais, kai pareiškėjas kameroje buvo laikomas ne vienas, t. y. 2017 m. sausio 10 d. – 2017 m. sausio 19 d., 2017 m. sausio 21 d. – 2017 m. vasario 5 d., 2017 m. vasario 7 d. – 2017 m. vasario 13 d., 2017 m. vasario 15 d. – 2017 m. vasario 23 d. – iš viso 42 paras. Tą laiką, kai pareiškėjas kameroje buvo laikomas vienas, jis galėjo naudotis tualetu užtraukęs užuolaidėles ir pareigūnai per kamerų stebėjimo langelį neturėjo galimybės stebėti pareiškėjo ir nepažeidė pareiškėjo privatumo naudojantis sanitariniu mazgu. Taigi teismas nustato neteisėtus atsakovo veiksmus, pasireiškusius 42 paras neužtikrinant pareiškėjo privatumo naudojantis sanitariniu mazgu.
Trečia, pareiškėjas skunde nurodo, jog kamerose buvo drėgna, langai kiauri, nebuvo užtikrinamas tinkamas apšvietimas.
Nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusi Lietuvos higienos normos „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) 16 punkte nustatyta, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C; santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc.; oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s; prausyklose, dušuose, persirengimo kambariuose prausimosi ir / ar persirengimo metu oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 20°C. HN 134:2015 14 punktas nustato, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Taip pat turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (HN134:2015 17 p.). Ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (HN 134:2015 39 p.).
Byloje pateiktame Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2018 m. liepos mėn. pranešime „Dėl R. K. skundo“ (b. l. 25–27) nurodoma, kad Nacionalinio visuomenės sveikatos centro saugos kontrolės specialistai periodiškai atlieka operatyviąją valstybinę sveikatos saugos kontrolę, kurios metu išmatuoja oro temperatūrą gyvenamosiose kamerose. Oro temperatūra atitinka Lietuvos higienos normos HN 134:2015 16 punkto reikalavimus. Lukiškių TI-K yra įrengta centrinė šildymo sistema. Šildymo sezono metu visose gyvenamosiose kamerose palaikoma optimali temperatūra. Kamerose yra įrengtas dieninis ir naktinis apšvietimas, o dirbtinė apšvieta yra ne mažesnė kaip 200 lx. Taigi iš bylos medžiagos matyti, kad kameros yra tikrinamos reguliariai, o nustatomi pažeidimai yra tiksliai fiksuojami. Teismas, siekdamas nustatyti visas bylai reikšmingas aplinkybes, 2018 m. liepos 10 d. kreipėsi į Nacionalinį visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamentą (b. l. 7) ir prašė duomenų, ar pareiškėjas buvo kreipęsis su skundais dėl jo laikymo sąlygų Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu. 2018 m. liepos 18 d. teisme gautas Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento atsakymas Nr. (10-12 15.4.1 E)2- „Dėl duomenų pateikimo apie R. K. kreipimąsi“ (b. l. 10–11), kuriame nurodoma, kad R. K. skundų dėl jo laikymo sąlygų Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 10 d. iki 2017 m. birželio 5 d. negauta. Teismo vertinimu, pareiškėjo argumentai dėl kameroje įrengtų senų langų nevertintini kaip pagrindas konstatuoti atitinkamus jo teisių pažeidimus, nes Lukiškių TI-K yra įstaiga, finansuojama iš valstybės biudžeto, todėl remontas ar atnaujinimo darbai ten atliekami pagal turimus resursus ir nedelsiant atnaujinti kamerų įrengimą pagal kiekvieno kalinamo asmens reikalavimus nėra galimybių. Įvertinus tai, jog byloje nėra duomenų apie pareiškėjo nurodomus pažeidimus, nėra įrodymų, konkretizuojančių ir individualiai apibūdinančių pareiškėjo teisių pažeidimą, teismas neturi pagrindo konstatuoti neteisėtų atsakovo veiksmų šiais aspektais.
Ketvirta, pareiškėjas skunde teigia, kad nuo sienų ir lubų byrėjo kalkės ir rūdys.
Iš Ūkio skyriaus 2018 m. liepos mėn. pranešimo „Dėl R. K. skundo“ (b. l. 25–27) nustatyta, jog kameroje Nr. 170, kurioje pareiškėjas buvo laikomas laikotarpiu nuo 2018 m. sausio 10 d. – 2018 m. sausio 11 d. remontas buvo atliktas 2007 ir 2015 metais, kameroje Nr. 163, kurioje pareiškėjas buvo laikomas laikotarpiu nuo 2018 m. sausio 12 d. – 2018 m. vasario 5 d. remontas buvo atliktas 2006 metais, kameroje Nr. 136, kurioje pareiškėjas buvo laikomas laikotarpiu nuo 2018 m. vasario 6 d. – 2018 m. vasario 23 d., remontas buvo atliktas 2011 metais, kameroje Nr. 257, kurioje pareiškėjas buvo laikomas laikotarpiu nuo 2017 m. vasario 24 d. – 2017 m. birželio 4 d. remontas buvo atliktas 2013 metais. Minėtame pranešime taip pat pažymėta, kad smulkūs Lukiškių TI-K gyvenamųjų kamerų remonto darbai atliekami nedelsiant, o kiti remonto darbai – pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus ar gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Atsakovas į bylą taip pat pateikė Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento patikrinimo aktus (b. l. 56–58, 61–62). 2017 m. vasario 10 d. operatyvioji visuomenės sveikatos kontrolė buvo atlikta kameroje 163, kurioje pareiškėjas buvo laikomas nuo 2017 m. sausio 12 d. iki 2017 m. vasario 5 d. Patikrinimo metu (b. l. 56–58) nustatytas vienintelis pažeidimas – nešvarūs langų stiklai) – buvo operatyviai pašalintas. Tą patvirtina Lukiškių TI-K 2017 m. vasario 11 d. raštas „Dėl atliktų patikrinimų“ (b. l. 60). Atsižvelgiant į šias aplinkybes, pareiškėjo teiginiai dėl neremontuojamų kamerų atmetami kaip nepagrįsti.
CK 6.250 straipsnio 1 dalyje neturtinė žala apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pareiškėjas apibendrintai įvardina jam kilusią žalą ir jos nekonkretizuoja – sukelta įtampa, diskomfortas, dideli dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai. Teismas vadovaujasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika analogiškose bylose nustatinėjant neturtinės žalos padarymo faktą, kad ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 6 d. nutartis Nr. A-444-619/2008 ir kt.). Nagrinėjamu atveju teismas konstatuoja, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, t. y. papildomus neigiamus dvasinius išgyvenimus ir fizinius nepatogumus, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Pažymėtina, kad tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo patirtos neturtinės žalos egzistuoja tiesioginis priežastinis ryšys, t. y. patirta neturtinė žala yra atsakovo veiksmų rezultatas (kaip apibrėžta CK 6.247 str.).
Pagal CK 6.250 straipsnį nustatyti neturtinės žalos dydį, t. y. teisingą piniginę kompensaciją už nukentėjusio asmens patirtus neturtinio pobūdžio praradimus, yra teismo diskrecija. Teismo pareiga nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą. Pažymėtina, jog piniginės kompensacijos neturtinei žalai atlyginti dydis kiekvienu konkrečiu atveju nustatomas teismo nagrinėjamoje byloje pagal įstatyme nustatytus ir teismo reikšmingais pripažintus kriterijus (CK 6.250 str. 2 d.), vadovaujantis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais (CK 1.5 str.), nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste atsižvelgiant į šiuo klausimu suformuotą teismų praktiką.
Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą, kadangi vien pažeidimo pripažinimo šiuo atveju nepakanka pažeistai teisei apginti. Tačiau, nors pripažintina, kad privatumo sanitariniame mazge trūkumas tam tikrais laikotarpiais sukėlė pareiškėjui dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, tačiau, teismo vertinimu, nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus dėl CK 6.250 straipsnio taikymo bei į anksčiau konstatuotą pareiškėjo teisių pažeidimą, pažeidimo mastą bei intensyvumą, pareiškėjo patirtos neturtinės žalos abstraktumą ir nekonkretumą, taip pat į Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, teismo vertinimu, pareiškėjo prašomas priteisti neturtinės žalos dydis yra mažintinas, todėl pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies ir nustatytinas atlygintinos neturtinės žalos dydis yra 150 Eur, kuris teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijų taikymo požiūriu yra adekvatus jo atžvilgiu padarytam teisės pažeidimui ir šiuo požiūriu yra teisingas.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo R. K. skundas tenkintinas iš dalies ir pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteistina 150 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1, 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,
nusprendžia:
Tenkinti pareiškėjo R. K. skundą iš dalies.
Priteisti pareiškėjui R. K. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 150 Eur (vieną šimtą penkiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti už jo netinkamą laikymą Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime nuo 2017 m. sausio 10 d. iki 2017 m. birželio 5 d.
Likusią skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.