- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-12-29
- Bylos Nr.
- A-62-3738-11
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00876-2011-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Irmantas Jarukaitis (pirm.), Antanas Ablingis (pran.), Ričardas Piličiauskas
- Pareiškėjas
- E. N.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai
- Kategorijos
- 16.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. liepos 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. N. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai dėl įsakymo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro (toliau – ir Teisingumo ministras) 2011 m. vasario 15 d. įsakymu Nr. 1P-44 buvo sudaryta komisija galimiems Vilniaus pataisos namų direktoriaus A. I., Pravieniškių gydymo ir pataisos namų direktoriaus R. K., Panevėžio pataisos namų direktoriaus E. N. ir Kybartų pataisos namų direktoriaus E. Ž. tarnybiniams nusižengimams tirti (toliau – ir Komisija) (b. l. 91-92, IV t.).
2011 m. kovo 15 d. išvadoje Nr. (3.14.)5R-148 Dėl galimų Vilniaus pataisos namų direktoriaus A. I., Pravieniškių gydymo ir pataisos namų direktoriaus R. K., Panevėžio pataisos namų direktoriaus E. N. ir Kybartų pataisos namų direktoriaus E. Ž. tarnybinių nusižengimų (toliau – ir Išvada) konstatuota, kad E. N. padarė tarnybinį nusižengimą, nes negavęs leidimo nuomotis tarnybinį automobilį iš savininko teises ir pareigas įgyvendinančios institucijos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Teisingumo ministerija) ir neatsižvelgęs į Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) rekomendacijas nesudaryti naujų nuomos sutarčių, pasirašė 2010 m. kovo 1 d. Automobilio nuomos sutartį Nr. PPN2010/13 su UAB „Kredora“. Be to, konstatuota, kad pareiškėjas aplaidžiai vykdė savo pareigas, nurodydamas netikslią nuomoto automobilio vertę automobilio nuomos sutarčių sudarymo metu, t. y. dėl aplaidumo nepasitikslino iš UAB „Kredora“ gautos informacijos, kurioje nebuvo tiksliai apibrėžta, kuriai dienai nurodyta automobilio vertė. Nurodyta, kad tokiais veiksmais pareiškėjas pažeidė Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto, patvirtinto Lietuvos Respublikos 2000 m. balandžio 18 d. įstatymu Nr. VIII-1631 (toliau – ir Statutas) 19 straipsnio 2 dalies, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. lapkričio 17 d. nutarimo Nr. 1341 „Dėl lengvųjų automobilių biudžetinėse įstaigose“ (toliau – ir Nutarimas) 1.7 punkto reikalavimus bei netinkamai vykdė Panevėžio pataisos namų direktoriaus pareigybės aprašymo, patvirtinto Kalėjimų departamento direktoriaus 2004 m. vasario 2 d. įsakymu Nr. 4/07-29 (2008 m. gegužės 9 d. įsakymo redakcija Nr. V-112) (toliau – ir Pareigybės aprašymas) 28 punktą (b. l. 93–102, IV t.).
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2011 m. kovo 16 d. įsakymu Nr. 1P-57 „Dėl pripažinimo E. N. padarius tarnybinį nusižengimą ir tarnybinės nuobaudos skyrimo“ (toliau – ir Įsakymas) E. N., Panevėžio pataisos namų direktoriui, paskirta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas (b. l. 8, I t.).
II.
Pareiškėjas E. N. skundu (b. l. 1-6, I t.) prašė panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2011 m. kovo 16 d. įsakymą Nr. 1P-57 „Dėl pripažinimo E. N. padarius tarnybinį nusižengimą ir tarnybinės nuobaudos skyrimo“.
Teigė, kad skundžiamas Įsakymas buvo priimtas pažeidžiant tarnybinės nuobaudos skyrimo pagrindines procedūras, turėjusias užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei Įsakymo pagrįstumą. Įsakymas nekonkretus, neaiškus, nes jame nenurodyta, kuo pasireiškė tarnybinio nusižengimo sudėtis, pažeistas 6 mėnesių nuobaudos skyrimo terminas, nustatytas Statuto 26 straipsnio 6 dalyje. Įsakyme nenurodyti jokie jo neteisėti veiksmai ir kada jie buvo atlikti, todėl, jo manymu, Įsakymas pažeidžia jo teisę žinoti, už ką yra baudžiamas. Pažymėjo, jog iš vėliau jo prašymu atsiųstos Išvados matyti, kad yra nubaustas už tai, jog 2010 m. kovo 1 d. pasirašė Automobilio nuomos sutartį Nr. PPN2010/13 (Komisijos nuomone, neturėdamas Teisingumo ministerijos leidimo), ir už tai, kad dėl aplaidumo pateikė Teisingumo ministerijai tikrovės neatitinkančius duomenis dėl automobilio VW PASSAT CC vertės abiejų nuomos sutarčių (2008 m. gruodžio 29 d. ir 2010 m. kovo 1 d.) sudarymo metu. Paaiškino, kad vienas viešojo paslaugos pirkimo konkursas įvyko 2008 metais ir buvo pasirašyta 2008 m. gruodžio 29 d. paslaugos pirkimo (automobilio nuomos) sutartis, o automobilio vertę Panevėžio pataisos namams UAB „Kredora“ nurodė savo 2009 m. spalio 23 d. rašte (84 000,00 Lt), o kitas viešojo pirkimo apklausos būdu konkursas įvyko 2010 metų pradžioje, pasiūlymas iš UAB „Kredora“ buvo gautas 2010 m. vasario 4 d., kuriame ir buvo nurodyta, kad siūlomo nuomoti automobilio vertė be PVM yra 60 000,00 Lt. Pažymėjo, kad nuo paminėtų datų iki jo nubaudimo yra praėję daugiau nei 6 mėnesiai, todėl nuobaudos skirti nebuvo galima. Be to, jo atžvilgiu taikyti trijų metų nuobaudos skyrimo taisyklę pagrindo nėra, nes tai nebuvo Statuto 26 straipsnio 3 dalyje nustatyti atvejai (tyrimas nebuvo sustabdytas dėl administracinės ar baudžiamosios veikų tyrimo). Dėl tų pačių aplinkybių jau buvo atlikti ankstesni tyrimai, taigi, jei laikoma, kad buvo automobilių nuomos pažeidimų, tai visos aplinkybės paaiškėjo seniai. Teigė, kad tyrimas jo atžvilgiu pradėtas tris kartus pažeidžiant terminus, nes nuo sužinojimo apie galimą tarnybinį pažeidimą pagal Statuto 26 straipsnio reikalavimus (nedelsiant) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimo Nr. 977 „Dėl tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklių“ II skyrių iki Komisijos sudarymo praėjo daugiau negu 5 darbo dienos. Pabrėžė, kad Įsakyme nenurodyta jo apskundimo tvarka, su 2011 m. kovo 15 d. Išvados ištrauka buvo supažindintas tik 2011 m. balandžio 6 d., todėl iš jo buvo atimta galimybė paaiškinti tam tikras aplinkybes. Iki 2011 m. vasario 22 d. jis nebuvo informuotas apie tai, kad jo atžvilgiu yra pradedami ir atliekami tarnybiniai tyrimai. Pabrėžė, kad skundžiamu Įsakymu jis yra nubaustas antrą kartą už tuos pačius veiksmus (ar bent jau dalį tų pačių veiksmų), ir taip pažeisti Statuto 26 straipsnio 7 dalies reikalavimai (už vieną tarnybinį nusižengimą galima skirti tik vieną tarnybinę nuobaudą). Nurodė, kad jis jau buvo nubaustas Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. P-391 už savo Pareigybės aprašymo 28 punkto nevykdymą. Skundžiamoji nuobauda jam skirta pakartotinai už tos pačios 2008 m. gruodžio 29 d. automobilio nuomos sutarties sudarymo aplinkybes, nors visas viešojo pirkimo konkursas ir 2008 m. gruodžio 29 d. automobilio nuomos sutartis jau buvo išanalizuota 2009 m. gruodžio 21 d. tarnybinio tyrimo išvadoje Nr. TT-19, todėl visi pažeidimai dėl 2008 m. gruodžio 29 d. nuomos sutarties sudarymo turėjo būti nustatyti ir konstatuoti 2009 m. gruodžio 21 d. tyrimo išvadoje. Pabrėžė, kad tarnybinė nuobauda skirta netinkamai įvertinus faktines aplinkybes, jo veiksmus. Išvada surašyta neteisingai įvertinant jo veiksmus ir nepagrįsta jokiais kaltės įrodymais, jo veiksmuose nebuvo tarnybinio nusižengimo sudėties. Komisija pripažino, kad poreikis nuomotis automobilį buvo ir kad tuo materialinė žala valstybei nebuvo padaryta. Atsižvelgiant į tai teigė, kad nėra prasminga ir nėra pagrindo bausti jį už tai, jog jo vadovaujama įstaiga išsinuomojo automobilį, aiškintis leidimo nuomotis automobilį išdavimo/neišdavimo ir kitas aplinkybes. Dėl duomenų apie automobilio vertę paaiškino, kad jo veiksmuose nebuvo aplaidumo. Sudarant 2008 m. gruodžio 29 d. nuomos sutartį, automobilio vertė buvo nenurodyta, nes tai ne automobilio pirkimo, o nuomos sutartis. Paslaugos teikėjo UAB „Kredora“ direktorius D. M. 2009 m. spalio 23 d. įstaigai pateikė pažymą, kurioje pažymėjo, kad nuomojamo automobilio VW PASSAT rinkos vertė yra 84 000,00 Lt. Anot pareiškėjo, teikdamas informaciją Teisingumo ministerijai, jis vadovavosi šia pažyma, todėl elgėsi sąžiningai ir teisingai, o už UAB „Kredora“ 2010 m. gruodžio 6 d. rašte pateiktus duomenis negali prisiimti atsakomybės. Dėl automobilio vertės 2010 m. kovo 1 d. sutartyje Nr. PPN2010/13 paaiškino, kad Teisingumo ministerijai nurodė tokią automobilio vertę, kokią paslaugos teikėjas UAB „Kredora“ pateikė pirkimų dokumentuose – 60 000,00 Lt (be PVM). Automobilio vertė buvo nurodyta aiškiai ir konkrečiai, be to, jis nevykdė viešojo pirkimo, todėl neturėjo pagrindo tikslinti automobilio vertę. Dėl leidimo nuomotis automobilį paaiškino, jog tokių leidimų nėra matęs ir pagal susiklosčiusią praktiką jie nėra išduodami. Nurodė, kad, esant būtinumui turėti įstaigai dar vieną automobilį, 2010 m. sausio 7 d. raštais Nr. S-74 ir Nr. S-76 kreipėsi į Teisingumo ministrą ir Kalėjimų departamento direktorių dėl transporto priemonių nuomos. Kalėjimų departamento direktorius davė žodinį sutikimą automobilio nuomai, taip pat patvirtino Panevėžio pataisos namų 2010 metų specialiųjų lėšų programos sąmatą, kurioje buvo numatytos lėšos veiklos nuomai (išlaidų straipsnis 2.2.1.1.1.19 „Veiklos nuoma“). Be to, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. lapkričio 17 d. nutarime Nr. 1341 „Dėl tarnybinių lengvųjų automobilių biudžetinėse įstaigose“ nenurodoma, kokios konkrečios formos turi būti leidimas, todėl mano, kad šio nutarimo 1.7 punkto reikalavimų jis nepažeidė. Automobilio nuoma buvo vykdoma pagal 2010 metų asignavimo valdytojo patvirtintą specialiųjų lėšų programos sąmatą. Atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės 4-o audito departamento 2010 m. gegužės 12 d. rašte Nr. S-(40-1228)-1052 nurodyta, jog atlikto ilgalaikio turto ir finansinės atskaitomybės audito metu reikšmingų klaidų ir neatitikimų, naudojant ir apskaitant valstybės biudžeto lėšas, nenustatyta.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepime (b. l. 1-6, IV t.) su pareiškėjo E. N. skundu nesutiko, prašė jį atmesti.
Atsiliepime į skundą nurodė, kad tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas – pareiškėjui buvo skirta už tai, kad jis, vykdydamas tarnybines pareigas, išnuomojo automobilį be Teisingumo ministerijos leidimo, pateikė klaidinančius duomenis dėl įstaigos sudarytų automobilių nuomos sutarčių, neatsižvelgė į Kalėjimų departamento rekomendacijas nesudarinėti naujų nuomos sutarčių. Pabrėžė, kad ginčijamas Įsakymas pagal savo pobūdį yra individualus teisės aktas, kuriam taikomi bendrieji viešajam administravimui bei Teisingumo ministrui vykdant darbdavio funkcijas tam tikrų statutinių pareigūnų atžvilgiu reikalavimai. Pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodė, kokiu teisiniu pagrindu remiantis ginčijamame Įsakyme turėtų būti išsamiai nurodoma už kokius konkrečius veiksmus jis yra baudžiamas bei visa tarnybinio nusižengimo sudėtis. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotoje teismų praktikoje akcentuojama, kad administracinio akto pagrindimas nebūtinai turi būti nurodytas pačiame administraciniame akte. Kadangi pareiškėjas 2011 m. vasario 25 d. raštu teikė paaiškinimus, padarė išvadą, jog jam buvo aišku dėl kokių aplinkybių pradėta tarnybinio nusižengimo tyrimo procedūra ir atitinkamai dėl kokių veiksmų buvo paskirta tarnybinė nuobauda. Nurodė, kad Kalėjimų departamento Vidaus tyrimų skyriaus 2011 m. vasario 4 d. tyrimo išvados Nr. TT-7 Teisingumo ministerijoje buvo gautos 2011 m. vasario 8 d. Susipažinus su gautomis išvadomis, Teisingumo ministro 2011 m. vasario 15 d. įsakymu Nr. 1P-44 buvo sudaryta Komisija ir pradėtas galimų tarnybinių nusižengimų tyrimas. Todėl, anot atsakovo, Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir jam pavaldžiose įstaigose organizavimo taisyklių, patvirtintų Teisingumo ministro 2010 m. gegužės 25 d. įsakymu Nr. 1R-116 (toliau – ir Taisyklės), 66 punktas, nustatantis, kad pareigūną į pareigas paskyręs įstaigos vadovas savo iniciatyva arba gavęs oficialią informaciją, kad pareigūnas yra įtariamas padaręs tarnybinį nusižengimą, ne vėliau kaip per 5 darbo dienas po šios informacijos gavimo paveda savo vadovaujamos įstaigos tarnybiniu nusižengimus tiriančio administracinio padalinio vadovui ar kitam valstybės tarnautojui pradėti tarnybinio nusižengimo tyrimą arba šiam nusižengimui sudaro komisiją ir nustato terminą tarnybinio nusižengimo tyrimui atlikti, nebuvo pažeistas. Pažymėjo, kad tarnybinio nusižengimo padarymo diena laikoma automobilio nuomos sutarties sudarymo data – 2010 m. kovo 1 d., kadangi būtent su šia aplinkybe yra susiję prieštaraujantys teisės aktams pareiškėjo veiksmai. Pabrėžė, kad teisės aktai nenumato atsakovui pareigos skiriant tarnybinę nuobaudą nurodyti ginčijamame Įsakyme apskundimo tvarką. Atkreipė dėmesį į tai, kad Kalėjimų departamento vadovas yra kompetentingas asmuo, turintis teisę spręsti klausimą dėl pataisos įstaigos pareigūnų, Teisingumo ministras – dėl pataisos įstaigų vadovų drausminės atsakomybės. Ginčo atveju pagal Statuto 26 straipsnio 6 dalį tarnybinė nuobauda pareiškėjui atlikus vidaus tyrimą Kalėjimų departamentui bei tarnybinį patikrinimą Teisingumo ministerijai buvo skirta nepažeidus nustatyto 3 metų termino nuo tarnybinio nusižengimo dienos, po to, kai buvo išsiaiškintos visos reikšmingos aplinkybės. Pažymėjo, kad aiškinantis klausimą dėl galimo neracionalaus turto panaudojimo ir disponavimo keliose pataisos įstaigose iš pradžių buvo tikslinga Kalėjimų departamentui atlikti vidaus tyrimą tam, kad būtų galima nustatyti kurie pareigūnai galimai nesilaikė teisės aktų reikalavimų. Be to, atlikus šį tyrimą, tapo aiškios galimų tarnybinių nusižengimų ribos ir padarymo aplinkybės, t. y. tyrimo dalykas. Dėl šios priežasties nebuvo pareigos informuoti apie Kalėjimų departamento 2011 m. vasario 4 d. tyrimą pareiškėjo taip, kaip tai numatyta pradedant tarnybinio nusižengimo tyrimo procedūrą. Pabrėžė, kad pareiškėjas per savo tarnybos laiką buvo kelis kartus baustas tarnybinėmis nuobaudomis. Byloje ginčijamas Įsakymas dėl tarnybinės nuobaudos paskirtos pareiškėjui pakartotinai sudarius 2010 m. kovo 1 d. automobilio nuomos sutartį dėl to paties automobilio VW PASSAT CC, valstybinis numeris EGB 199, dėl kurio tarnybinė nuobauda jau buvo paskirta. Anot atsakovo, ta aplinkybė, jog sprendžiant klausimą dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo, buvo analizuojami duomenys taip pat dėl 2008 m. gruodžio 21d. automobilio nuomos sutarties sudarymo metu naudotų duomenų apie automobilio vertę, negali būti vertinama kaip analogiškų veiksmų pakartotinis vertinimas. Minėtos dvi nuobaudos buvo paskirtos skirtingais pagrindais ir dėl skirtingų neteisėtų veiksmų, todėl nėra pagrindo teigti, jog pareiškėjas yra baudžiamas pakartotinai. Pabrėžė, kad teisės aktai nenumato atsakovui pareigos supažindinti pareiškėją su tarnybinį nusižengimą tyrusios komisijos išvadomis. Skunde teismui nenurodyta dėl kokių aplinkybių, dėl kurių nebuvo teikti paaiškinimai, pareiškėjui buvo apribota teisė pateikti informaciją, kokią naują informaciją jis galėtų pateikti ir kaip ši informacija galėtų pakeisti sprendimą dėl tarnybinės nuobaudos paskyrimo. Be to, tarnybinio tyrimo metu pareiškėjas teikė dokumentus, kuriuos Komisija įvertino tarnybinio nusižengimo tyrimo metu. Dėl tarnybinio nusižengimo sudėties paaiškino, kad pareiškėjo neteisėti veiksmai ir kaltė konstatuoti Išvadoje. Pažymėjo, kad Kalėjimų departamentas 2009 m. sausio 13 d. raštu Nr. 1S-116 pavaldžioms įstaigoms buvo nurodęs, kad departamentas nerekomenduoja pratęsti tarnybinių transporto priemonių nuomos sutarčių, o taip pat rekomenduoja nesudaryti naujų tarnybinio transporto priemonių pirkimo ar nuomos sutarčių. Kalėjimų departamentas 2009 m. rugsėjo 4 d. raštu Nr. 1S-2729 „Dėl viešųjų pirkimų skaidrumo didinimo“ kreipėsi į pavaldžias įstaigas, prašydamas patikslinti viešųjų supaprastintų pirkimų taisykles, nurodydamas į šias taisykles įrašyti neskelbiamų pirkimų ribas prekėms ir paslaugoms 30 000,00 Lt, darbams – 50 000,00 Lt ir taip pat paprašė visus pirkimus, viršijančius minėtas sumas, derinti su Kalėjimų departamento Infrastruktūros ir pirkimų skyriumi. Automobilio, dėl kurio buvo sudarytas nuomos sutartis, vertė pagal automobilio nuomos 2010 m. kovo 1 d. sutartį buvo 60 000,00 Lt be PVM, todėl šį automobilį išnuomoti buvo galima tik gavus Teisingumo ministerijos leidimą. Anot atsakovo, pareiškėjas nepateikė įtikinamų įrodymų, jog prašyme minimi raštai buvo siunčiami siekiant gauti minėtą leidimą. Kadangi ginčo atveju nebuvo nustatyta žymios materialinės žalos, Komisija atskirai pažymėjo šią aplinkybę savo Išvadoje ir atsižvelgė į šią aplinkybę, teikdama pasiūlymą dėl tarnybinės nuobaudos rūšies. Atsakovas pareiškėjo veiksmus vertino kaip pareigūno vardo pažeminimą, turimo statuso nesuvokimą, netinkamo elgesio pavyzdį pavaldiniams, kurie sukelia žalą, diskredituoja pataisos įstaigą. Pažymėjo, kad pareiškėjas, teikdamas 2011 m. vasario 24 d. paaiškinimus, pripažino, jog įstaiga išnuomojo per brangų automobilį. Pareiškėjas nepaneigė, jog teikiant duomenis apie automobilio vertę jo veiksmuose nebuvo aplaidumo, kadangi skunde teismui pripažino, jog sudarant to paties automobilio nuomos sutartis 2008 m. gruodžio 29 d. bei 2010 m. kovo 1 d. yra skirtingų duomenų apie jo vertę, tačiau, pareiškėjo manymu, jis neprivalėjo tikslinti šias aplinkybes prieš sudarant automobilio nuomos sutartį.
III.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. liepos 18 d. sprendimu (b. l. 134-142, IV t.) pareiškėjo E. N. skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos aplinkybes, padarė išvadą, kad ginčijamas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2011 m. kovo 16 d. įsakymas Nr. 1P-57 „Dėl pripažinimo E. N. padarius tarnybinį nusižengimą ir tarnybinės nuobaudos skyrimo“ yra teisėtas ir pagrįstas. Teismas pažymėjo, kad Išvada yra neatskiriamoji Įsakymo skirti tarnybinę nuobaudą dalis, todėl skundžiamame Įsakyme, priešingai nei teigia pareiškėjas, netikslinga nurodyti tarnybinio nusižengimo sudėtį, konkrečius veiksmus, už kuriuos pareiškėjas yra baudžiamas, ir jų atlikimo laiką, nes jie nurodyti Išvadoje. Teismas sutiko su atsakovo argumentais, kad pareiškėjui buvo žinoma dėl kokių aplinkybių buvo pradėta tarnybinio nusižengimo tyrimo procedūra ir dėl kokių veiksmų buvo paskirta tarnybinė nuobauda, nes Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2011 m. vasario 22 d. pranešimu Nr. (2.41)7R-1549 jis buvo informuotas apie galimai padarytą tarnybinį nusižengimą, o 2011 m. vasario 25 d. raštu jis teikė paaiškinimus. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 2 straipsnio 12 dalimi, Statuto 19 straipsnio 2 dalimi, Pareigybės aprašymo 28 punktu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. lapkričio 17 d. nutarimo Nr. 1341 „Dėl lengvųjų automobilių biudžetinėse įstaigose“ 1.7 punktu, atsižvelgęs į Kalėjimų departamento 2009 m. sausio 1 d. raštu Nr. 1S-116 išdėstytas rekomendacija dėl tarnybinių transporto priemonių nuomos sutarčių, 2009 m. rugsėjo 4 d. raštą Nr. 1S-2729 „Dėl viešųjų pirkimų skaidrumo didinimo“, kuriuo Kalėjimų departamentas pakartotinai kreipėsi į pavaldžias įstaigas, prašydamas atitinkamai patikslinti viešųjų supaprastintų pirkimų taisykles, pareiškėjo paaiškinimus, pateiktus Komisijai, konstatavo, jog pareiškėjas pažeidė Statuto 19 straipsnio 2 dalies, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. lapkričio 17 d. nutarimo Nr. 1341 1.7 punkto ir Pareigybės aprašymo 28 punkto reikalavimus. Anot teismo, tas faktas, kad pareiškėjas 2010 m. sausio 7 d. raštais Nr. S-74 ir Nr. S-76 kreipėsi į Lietuvos Respublikos teisingumo ministrą ir Kalėjimų departamento direktorių dėl transporto priemonių nuomos, kad, kaip teigė pareiškėjas, Kalėjimų departamento direktorius S. V. davė žodinį sutikimą automobilio nuomai, taip pat patvirtino Panevėžio pataisos namų 2010 m. specialiųjų lėšų programos sąmatą, kurioje buvo numatytos lėšos veiklos nuomai, nėra reikšminga, nes teisės aktuose (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. lapkričio 17 d. nutarimo Nr. 1341 1.7 punktas) yra įtvirtintas reikalavimas gauti leidimą lengvojo automobilio nuomai iš savininko teises ir pareigas įgyvendinančios institucijos, t. y. Teisingumo ministerijos, o tokio leidimo pareiškėjas nebuvo gavęs. Taip pat teismas sutiko su atsakovo atsiliepime pateiktais argumentais, kad sudarant to paties automobilio nuomos sutartis 2008 m. gruodžio 29 d. ir 2010 m. kovo 1 d. ir esant skirtingų duomenų apie jų vertę, pareiškėjas privalėjo tikslinti šias aplinkybes, prieš sudarant 2011 m. kovo 1 d. sutartį, todėl pareiškėjas, anot teismo, nepaneigė, kad teikiant duomenis apie automobilio vertę jo veiksmuose nebuvo aplaidumo. Pasisakydamas dėl pareiškėjo nurodytų procesinių teisės normų pažeidimų, teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsnio 1 dalies 3 punkto norma, numatančia, kad administracinis aktas turi būti panaikintas, jeigu jis neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą, ir nenustatė esminių procesinių teisės normų pažeidimų, kuriais remiantis skundžiamas Įsakymas galėtų būti panaikintas. Anot teismo, dėl pareiškėjo veiksmų buvo atliktas išsamus, objektyvus ir visapusiškas tarnybinis patikrinimas: surinkti reikiami įrodymai, tiksliai nustatytos faktinės aplinkybės, kas ir leido padaryti išvadas, jog pareiškėjas, pažeisdamas teisės aktų reikalavimus, 2010 m. kovo 1 d. sudarė automobilio nuomos sutartį. Teismo nuomone, byloje nėra duomenų, kad kokie nors trūkumai būtų sukėlę pareiškėjui nepatogumų ar kliūčių pasiruošti teisminei gynybai bei tinkamai suformuluoti reikalavimus paduodant skundą teismui, ar kaip nors kitaip suvaržę pareiškėjo teises. Dėl pareiškėjo argumento, kad praleistas terminas nuobaudai skirti, teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju Kalėjimų departamentas, siekdamas nustatyti galimai nesilaikiusius teisės aktų reikalavimų pareigūnus, atliko vidaus tyrimą, kuriuo išvados pateiktos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Vidaus tyrimų skyriaus 2011 m. vasario 4 d. tyrimo išvadoje Nr. TT-7. Įvertinęs gautas išvadas, Teisingumo ministras pavedė Kalėjimų departamentui atlikti tyrimą dėl automobilių nuomos paslaugų pirkimo sąlygų, valstybės biudžeto panaudojimo automobilių nuomai efektyvumo, ekonomiškumo ir teisėtumo Pravieniškių gydymo ir pataisos namuose, Panevėžio pataisos namuose, Kybartų pataisos namuose, Lukiškių tardymo izoliatoriuje–kalėjime ir Kauno tardymo izoliatoriuje. Teismas padarė išvadą, kad tarnybinis nusižengimas buvo nustatytas Kalėjimų departamentui atliekant vidaus tyrimą, todėl Komisija pagrįstai vadovavosi Statuto 26 straipsnio 6 dalyje nustatytu 3 metų tarnybinės nuobaudos skyrimo terminu nuo nusižengimo padarymo dienos. Pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui tarnybinė nuobauda paskirta už pakartotinį 2010 m. kovo 1 d. automobilio nuomos sutarties sudarymą dėl to paties automobilio VW PASSAT CC, valstybinis Nr. EGB 199, dėl kurio tarnybinė nuobauda jau buvo paskirta. Teismo nuomone, Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos Vidaus skyriaus 2009 m. išvados Nr. TT-19 ir 2009 m. gruodžio 28 d. Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymas Nr. P-391 patvirtina, kad tuo metu skirta tarnybinė nuobauda – papeikimas – buvo skirta už teisės aktų pažeidimus sudarant 2008 m. gruodžio 21 d. automobilio nuomos sutartį Nr. PPN2008/17. Todėl pareiškėjo teiginys, kad jis pakartotinai baudžiamas už tą patį nusižengimą, teismo pripažintas nepagrįstu.
IV.
Pareiškėjas E. N. apeliaciniu skundu (b. l. 146-148, IV t.) nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. liepos 18 d. sprendimu, prašo jį panaikinti bei priimti naują sprendimą, patenkinant pareiškėjo skundą dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2011 m. kovo 16 d. įsakymo Nr. 1P-57 „Dėl pripažinimo E. N. padarius tarnybinį nusižengimą ir tarnybinės nuobaudos skyrimo“ panaikinimo.
Teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas prieštarauja materialioms įstatymų normoms, priimtas netinkamai įvertinus byloje tirtas aplinkybes bei yra netinkamai motyvuotas, kas sudaro absoliutų sprendimo negaliojimo pagrindą. Teismas nenustatė ir neištyrė visų bylos nagrinėjimui svarbių aplinkybių, nekonstatavo, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, tik nepagrįstai konstatavo, kad pareiškimas yra netenkintinas, nebuvo atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus reikalavimus, padaryta nepagrįsta išvada. Anot pareiškėjo, teismas visiškai neatsižvelgė į aplinkybę, kad pareiškėjas iki nuobaudos paskyrimo nebuvo supažindintas su Išvada. Teismas neteisingai nurodė ir padarė klaidingą išvadą, kad Įsakymas negali būti naikinamas, nes pareiškėjui buvo žinoma dėl kokių aplinkybių buvo pradėta tarnybinio nusižengimo tyrimo procedūra ir dėl kokių veiksmų buvo paskirta tarnybinė nuobauda, kadangi 2011 m. vasario 22 d. pranešimu buvo informuotas apie galimai padarytą tarnybinį nusižengimą, o 2011 m. vasario 25 d. raštu jis teikė paaiškinimus. Atkreipia dėmesį, kad Išvadoje yra remiamasi ne tik tomis aplinkybėmis, kurios buvo nurodytos pranešime apie galimai padarytą tarnybinį nusižengimą, bet ir tomis, kurias pareiškėjas pateikė savo paaiškinime. Tokiu būdu, nepateikus pareiškėjui susipažinti Išvados, iš jo buvo atimta galimybė teikti paaiškinimus dėl visų aplinkybių. Pastebi, kad pranešimas apie galimai padarytą tarnybinį pažeidimą buvo abstraktaus pobūdžio, nenurodant visų aplinkybių, kuriomis galima remtis skiriant nuobaudą bei kurias reikėjo paaiškinti. Pabrėžia, kad teismas visiškai neanalizavo tos aplinkybės, kad 2010 m. sausio 7 d. raštais Nr. S-74 ir Nr. S-76 jis kreipėsi ne tik į Kalėjimų departamento direktorių, bet ir į Teisingumo ministrą. Teismas rėmėsi Išvada, kuri padaryta atsižvelgiant tik į Kalėjimų departamento vidaus tyrimo skyriaus 2011 m. vasario 4 d. tyrimo išvadą Nr. TT-7. Atkreipia dėmesį, kad šioje išvadoje konstatuota, jog šie prašymai nėra registruoti Kalėjimų departamento gautų dokumentų registre, todėl daroma išvada, kad jie nebuvo išsiųsti. Tačiau, anot pareiškėjo, nebuvo tiriamos aplinkybės, ar šie prašymai buvo registruoti Teisingumo ministerijos gautų dokumentų registre, ar jie buvo perduoti svarstymui, ar buvo teikiamas atsakymas, kuris galėjo nepasiekti adresato, dėl kokių priežasčių nebuvo pateiktas atsakymas, kaip vertinamas Teisingumo ministerijos vengimas pateikti atsakymą, ar galima vengimą pateikti atsakymą vertinti kaip sutikimą veiksmams atlikti ir pan. Apsiribota aplinkybe, kad atsakymai nebuvo registruoti Panevėžio pataisos namų gautų dokumentų registre, kad žodinis Kalėjimų departamento direktoriaus leidimas nėra tinkamas leidimas sutarčiai sudaryti. Tačiau nenurodyta ir netirta, kokia turi būti išduodamo leidimo forma, žodinė ar rašytinė, ar gali šį leidimą duoti Kalėjimų departamento direktoriaus, ar Kalėjimų departamento direktorius negali būti prilyginamas savininko teises įgyvendinančiam subjektui, taip pat netirtos ir aplinkybės, kuo remiantis Kalėjimų departamento direktorius davė žodinį sutikimą sutarčiai sudaryti, jei šią funkciją atlikti gali tik Teisingumo ministerija, kuri yra Kalėjimų departamento savininkas, o ne savininko teises įgyvendinantis subjektas, nepateiktas ir Kalėjimų departamento direktoriaus paaiškinimas dėl duoto sutikimo sutarčiai sudaryti. Pastebi, kad pareiškėjo kaltė preziumuojama atsižvelgiant į jo tariamai nesąžiningą elgesį, kuris pasireiškė duomenų apie sutarties sudarymo aplinkybes nepateikimu. Tačiau, anot pareiškėjo, teismas visiškai neanalizavo tos aplinkybės, kad 2010 m. sausio 7 d. raštais Nr. S-74 ir Nr. S-76 pareiškėjas kreipėsi ne tik į Kalėjimų departamento direktorių, bet ir į Teisingumo ministrą. Nebuvo tiriamos aplinkybės, ar šie prašymai buvo registruoti Teisingumo ministerijos gautų dokumentų registre, ar jie buvo perduoti svarstymui, ar buvo teikiamas atsakymas, kuris galėjo nepasiekti adresato, dėl kokių priežasčių nebuvo pateiktas atsakymas. Be to apie sandorį buvo informuotas ir Kalėjimų departamento direktorius. Esant šioms aplinkybėms, anot pareiškėjo, negalima teikti, kad Išvadoje nurodomos aplinkybės dėl pareiškėjo sąžiningumo yra pagrįstos. Pastebi, kad automobilio vertė priklausomai nuo komplektacijos vertės nustatymo metu yra panaši. Pabrėžia, kad teismas neatsižvelgė į tai, jog Išvadoje yra konstatuota, jog tarnybinio automobilio poreikis buvo pagrįstas, o išnuomotas tarnybinis automobilis buvo naudojamas tarnybos reikmėms, todėl žala valstybei nepadaryta. Teismas neanalizavo to, ar vien tik formalaus pobūdžio pažeidimo padarymas yra proporcinga priemonė griežtam papeikimui paskirti. Atkreipia dėmesį, kad pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes atotrūkis tarp formalių pažeidimų ir skirtos sankcijos yra neproporcingai didelis, todėl tokia nuobauda negalėjo būti paskirta. Dėl pareiškėjo tariamai neteisėtų veiksmų, sudarant to paties automobilio nuomos sutartis 2008 m. gruodžio 29 d. ir 2010 m. kovo 1 d., nurodė, kad automobilio kaina buvo nurodyta aiškiai ir nedviprasmiškai pirkimo dokumentuose. Anot pareiškėjo, nėra nei vieno teisės akto, įpareigojančio ar bent rekomenduojančio viešųjų pirkimų metų tikrinti naudingiausio pasiūlymo kainos, jei pasiūlymas atitinka nurodytus reikalavimus, todėl negalima teigti, kad jo veikimas buvo aplaidus. Nesant jokių duomenų apie pirkimų procedūrų pažeidimą, pareiškėjo nuomone, nėra taip pat galima konstatuoti ir jo aplaidų veikimą ar neveikimą. Pastebi, kad Kalėjimų departamento vidaus tyrimų skyriaus tyrimo išvada pateikta 2011 m. vasario 4 d. Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1P-44, Komisija galimiems pareiškėjo tarnybiniams nusižengimams tirti sudaryta 2011 m. vasario 15 d., o dar 2011 m. sausio 18 d. Teisingumo ministerijos internetiniame tinklapyje viešai buvo paskelbta, kad pareiškėjas yra padaręs teisės normų pažeidimus, todėl, anot pareiškėjo, akivaizdu, kad tiek Išvada, tiek ir Įsakymas dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo yra tendencingi ir šališki.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepime (b. l. 1-6, IV t.) su pareiškėjo E. N. apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti.
Teigia, kad pareiškėjo išdėstyti argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų bei neįrodo, jog atsakovas būtų pažeidęs Statuto 26 straipsnį bei Taisyklių 66 punktą, kurie reglamentuoja tarnybinio nusižengimo skyrimą ginčo atveju. Pažymi, kad nežymūs, neesminiai atitinkamo individualaus akto priėmimo procedūros pažeidimai, kurie neturi jokios įtakos sprendimo pagrįstumui, teismų praktikoje paprastai nelaikomi pagrindu pripažinti sprendimą neteisėtu ir jį panaikinti ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytu pagrindu. Dėl pareiškėjo nesupažindinimo su tarnybinio patikrinimo išvada pabrėžia, kad tarnybinio patikrinimo išvada rengiama atlikus tarnybinį patikrinimą, po to, kai gauti paaiškinimai dėl galimo tarnybinio nusižengimo bei įvertinta visa kita turima medžiaga. Todėl visiškai netikslinga teikti tarnybinio patikrinimo išvadą pareiškėjui, kai tarnybinis patikrinimas faktiškai užbaigtas ir sprendžiamas klausimas dėl tarnybinės nuobaudos paskyrimo. Be to, anot atsakovo, apeliaciniame skunde nenurodyta dėl kokių aplinkybių, nurodytų tarnybinio nusižengimo tyrimo išvadoje, dėl kurių nebuvo teikti paaiškinimai, pareiškėjui buvo apribota teisė pateikti informaciją, kokią naują informaciją jis galėtų pateikti ir kaip ši informacija galėtų pakeisti sprendimą dėl tarnybinės nuobaudos paskyrimo. Dėl tarnybinio patikrinimo objektyvumo pažymi, kad Teisingumo ministro 2010 m. spalio 6 d. įsakymu Nr. 1R-220 buvo sudaryta darbo grupė, kuriai buvo pavesta įvertinti Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos ir jam pavaldžių įstaigų automobilių nuomos paslaugų pirkimo sąlygas, valstybės biudžeto asignavimų panaudojimo automobilių nuomai efektyvumą, ekonomiškumą ir teisėtumą, kuri pateikė 2010 m. lapkričio 19 d. išvadas. Įvertinęs gautas išvadas, Teisingumo ministras pavedė Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atlikti tyrimą dėl automobilių nuomos paslaugų pirkimo sąlygų, valstybės biudžeto panaudojimo automobilių nuomai efektyvumo, ekonomiškumo ir teisėtumo atitinkamose institucijose, kuris, atlikęs vidaus tyrimą, savo nuomonę išdėstė 2011 m. vasario 4 d. išvadose. Taigi, anot atsakovo, iki tarnybinio nusižengimo ištyrimo buvo nustatytos aplinkybės, leidžiančios Teisingumo ministrui numatyti, jog perkant automobilių nuomos paslaugas ir sudarant 2010 m. kovo 1 d. automobilio nuomos sutartį nebuvo užtikrintas efektyvumas, ekonomiškumas ir teisėtumas. Tačiau vien dėl to nėra pagrindo teigti, jog tarnybinio nusižengimo tyrimas dėl pareiškėjo veiksmų buvo tendencingas ir šališkas. Dėl leidimo nuomoti automobilį gavimo pabrėžia, kad atsakovas pateikė duomenis, jog pareiškėjo tariamai išsiųstas raštas Teisingumo ministerijoje nebuvo gautas. Be to, pagal Nutarimo 1.7 punkto reikalavimus pareiškėjas privalėjo turėti savininko teises ir pareigas įgyvendinančios institucijos leidimą dėl automobilio įgijimo, o pagal Lietuvos Respublikos biudžetinių įstaigų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies reikalavimus institucijos savininko teises ir pareigas įgyvendinančio institucijos sprendimai turi būti rašytinės formos, todėl esminę reikšmę nagrinėjamai bylai turi aplinkybė, jog kompetentinga institucija nebuvo gavusi prašymo ir davusi tokio leidimo jokia forma, tačiau neatsižvelgiant į tai, pareiškėjas pritarė sutarties dėl automobilio nuomos sudarymui, leisdamas pradėti viešąjį pirkimą ir sudarydamas 2010 m. kovo 1 d. automobilio nuomos sutartį. Dėl tarnybinės nuobaudos proporcingumo atsakovas atkartoja motyvus, išdėstytus atsiliepime į skundą, adresuotame pirmosios instancijos teismui.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
V.
Nagrinėjamos bylos ginčo dalykas – Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2011 m. kovo 16 d. įsakymo Nr. 1P-57 „Dėl pripažinimo E. N. padarius tarnybinį nusižengimą ir tarnybinės nuobaudos skyrimo“, kuriuo pareiškėjui E. N., Panevėžio pataisos namų direktoriui, paskirta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas (b. l. 8, I t.), pagrįstumas ir teisėtumas.
Panevėžio pataisos namų direktoriaus pareigybės aprašymas, patvirtintas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2004 m. vasario 2 d. įsakymu Nr. 4/07-29 (2008 m. gegužės 9 d. įsakymo redakcija Nr. V-112), patvirtina, kad pareiškėjas yra statutinis valstybės tarnautojas – Panevėžio pataisos namų vadovas, atsakingas už šiai įstaigai pavestų uždavinių įgyvendinimą (b. l. 21-24, I t.). Panevėžio pataisos namų nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. birželio 4 d. įsakymu Nr. 168, 1 punkte nurodyta, kad Panevėžio pataisos namai yra Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos pavaldi valstybės įstaiga, vykdanti arešto ir laisvės atėmimo bausmes nuteistoms moterims. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos bei jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių veiklos teisinius pagrindus, uždavinius, finansavimą, kontrolę, pareigūnų teisinę padėtį, specialias priėmimo į valstybės tarnybą, tarnybos atlikimo, atsakomybės ir kitas su tarnybos ypatumais susijusias sąlygas nustato Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statutas, patvirtintas Lietuvos Respublikos 2000 m. balandžio 18 d. įstatymu Nr. VIII-1631 (nauja 2008 m. gruodžio 23 d. įstatymo redakcija Nr. XI-123). Statuto 24 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad pareigūnams už tarnybinius nusižengimus gali būti skiriamos tarnybinės nuobaudos. Tarnybinė nuobauda pareigūnui gali būti paskirta pagal Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir jam pavaldžiose įstaigose organizavimo taisykles, patvirtintas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. gegužės 25 d. įsakymu Nr. 1R-116 (Statuto 24 str. 10 d., 26 str. 9 d.), laikantis Taisyklėse numatytos tarnybinių nusižengimų tyrimo ir tarnybinių nuobaudų skyrimo procedūros.
Tyrimo rezultatai, inter alia duomenys apie padarytą tarnybinį pažeidimą, jo kvalifikacija, įforminami tarnybinio patikrinimo išvadoje, kuri yra jos pagrindu priimamo individualaus administracinio akto motyvuojamoji dalis. Todėl teismas, spręsdamas ginčijamo įsakymo, kuriuo paskirta tarnybinė nuobauda, pagrįstumo klausimą turi vertinti ne tik skundžiamo administracinio akto, bet ir jo sudedamosios dalies – tarnybinio patikrinimo išvados – turinį. Tokios praktikos nuosekliai laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas analogiško pobūdžio (dėl tarnybinės atsakomybės taikymo) administracines bylas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 29 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A143–956/2010, 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1459/2010).
Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste paminėtina Lietuvos Respublikos administracinių bylų įstatymo 89 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostata, kurioje inter alia numatyta, kad skundžiamas aktas (ar jo dalis) turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą. Būtinybę vadovautis nurodyta ABTĮ nuostata patvirtina ir teismų praktika (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. rugsėjo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14–736/2004). Tačiau pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. balandžio 22 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A14-416/2005 suformuluotą taisyklę, ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostata reiškia, kad ne kiekvienas formalios procedūros pažeidimas yra pagrindas pripažinti administracinį aktą neteisėtu, jeigu įstatymas tiesiogiai nenustato tokios procedūros pažeidimo pasekmės, kriterijus, pagal kurį turi būti vertinama procedūros pažeidimo įtaka priimto administracinio akto teisėtumui, yra tikimybė, kad dėl šio pažeidimo buvo priimtas nepagrįstas sprendimas.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aptartą teisės aktuose įtvirtintą teisinį reglamentavimą, įvertino Komisijos Išvadą dėl tarnybinio nusižengimo ir jos pagrindu priimtą skundžiamą Įsakymą, kuriuose atsispindi tarnybinio patikrinimo rezultatai, taip pat kitus tarnybinio patikrinimo duomenis, ir, sutikdama su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir palaikydama išdėstytus motyvus, konstatuoja, kad jokių esminių (turinčių įtakos galutiniams tyrimo rezultatams ir juos paneigiantiems) tarnybinio nusižengimo tyrimo ir tarnybinės nuobaudos (griežto papeikimo) skyrimo procedūros reikalavimų nebuvo padaryta. Iš byloje esančios administracinės bylos medžiagos matyti, kad tarnybinis patikrinimas buvo pradėtas 2011 m. vasario 8 d. gavus objektyvių duomenų, kad pareiškėjas E. N. galimai padarė tarnybinį nusižengimą – Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2011 m. vasario 7 d. raštą Nr. 1S-539 „Dėl atlikto tyrimo“ (b. l. 93, IV t.). Minėtiems duomenims patikrinti ir ištirti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2011 m. vasario 15 d. įsakymu Nr. 1P-44 per Taisyklių 66 punkte nustatytą 5 darbo dienų terminą buvo sudaryta Komisija (b. l. 91-92, IV t.), kuri laikydamasi Taisyklių 67 punkte įtvirtinto 5 darbo dienų termino 2011 m. vasario 22 d. surašė pranešimą Nr. (2.41)7R-1549 (b. l. 9-11, I t.) apie tarnybinį nusižengimą ir informavo pareiškėją, kad jis yra įtariamas padaręs tarnybinį nusižengimą, kad jo atžvilgiu pradėtas tarnybinio nusižengimo tyrimas, pateikiant turimus duomenis (Teisingumo ministro 2011 m. vasario 15 d. įsakymo Nr. 1P-44 ir Kalėjimų departamento Vidaus tyrimų skyriaus 2011 m. vasario 4 d. tyrimo išvados Nr. TT-7 kopijas) ir informuojant apie pareiškėjo teisę pateikti paaiškinimą dėl galimai padaryto tarnybinio nusižengimų, ką pareiškėjas ir padarė (b. l. 9-11, I t.), kaip tai numato Taisyklių 69 punktas. Komisija per Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2011 m. vasario 15 d. įsakyme Nr. 1P-44 numatytą terminą (buvo numatyta, kad Komisija išvadą dėl pareiškėjo E. N. galimo tarnybinio nusižengimo padarymo turi pateikti iki 2011 m. kovo 18 d.) atliko išsamų tyrimą ir surinko įrodymus dėl pareiškėjo galimai padarytų tarnybinių pažeidimų, juos įvertino, savo poziciją įformindama 2011 m. kovo 15 d. surašytoje Išvadoje (b. l. 93-105, IV t.) (Taisyklių 66, 74 p). Konstatavus, kad pareiškėjas E. N. padarė tarnybinį nusižengimą, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2011 m. kovo 16 d. įsakymu Nr. 1P-57, nepažeidžiant Taisyklių 80 punkte numatyto 2 darbo dienų termino sprendimui priimti ir Statuto 26 straipsnio 6 dalyje įtvirtinto termino tarnybinei nuobaudai skirti (nagrinėjamu atveju taikytina 3 metų tarnybinės nuobaudos skyrimo taisyklė, nes tarnybinis nusižengimas nustatytas Kalėjimų departamento Vidaus tyrimo skyriui atlikus vidaus tyrimą ir tai įforminus 2011 m. vasario 4 d. tyrimo išvadoje Nr. TT-7), pareiškėjui E. N., Panevėžio pataisos namų direktoriui, paskyrė tarnybinę nuobaudą – griežtą papeikimą (b. l. 8, I t.). Su minėtu Įsakymu pareiškėjas buvo supažindintas 2011 m. kovo 18 d., laikantis Statuto 26 straipsnio 8 dalyje įtvirtintų reikalavimų. Pažymėtina, kad nors Įsakyme, kaip teisingai nurodė pareiškėjas, nebuvo nurodyta jo apskundimo tvarka (tokį individuliam administraciniam aktui keliamą reikalavimą suponuoja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 2 dalis), tai nepripažintina esminiu pažeidimu. Įsakymo dėl tarnybinės nuobaudos paskyrimo apskundimo tvarka aiškiai yra įtvirtinta Statuto 24 straipsnio 9 punkte, kas, įvertinus pareiškėjo statusą, akivaizdžiai jam turėjo būti žinoma. Be to, kaip matyti, tai niekaip nesutrukdė pareiškėjui realizuoti teisę į teisminę galimai pažeistų teisių gynybą, nes pareiškėjas skundą teismui dėl Įsakymo panaikinimo padavė laiku (b. l. 1, I t.). Taip pat sutiktina su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad pareiškėjui tarnybinio nusižengimo tyrimo metu buvo suteikta galimybė apsiginti nuo jam pareikštų kaltinimų, nes pareiškėjas Teisingumo ministerijos 2011 m. vasario 22 d. pranešimu Nr. (2.41)7R-1549 buvo informuotas apie pradėtą jo atžvilgiu tarnybinį patikrinimą, pranešant kokių neteisėtų veiksmų (taip pat nurodant ir kokius teisės aktus jis pažeidė) atlikimu jis kaltinimas. Tiek minėtame pranešime, tiek vėliau surašytoje Išvadoje nurodoma, kad pareiškėjas padarė iš esmės tuos pačius tarnybinius pažeidimus, todėl laikytina, kad pareiškėjas turėjo galimybę išdėstyti savo argumentus dėl visų jam pareikštų kaltinimų, ką, kaip minėta aukščiau, jis ir padarė, pateikdamas paaiškinimą. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad Išvadoje nurodomos naujos aplinkybės, dėl kurių jis neturėjo galimybės pateikti paaiškinimų, tačiau šie argumentai abstraktūs, nedetalizuota, kokios esminės naujos aplinkybės Išvadoje buvo nustatytos, ir nepagrįsta, kokią konkrečiai reikšmę tai turi Įsakymo teisėtumui ir pagrįstumui. Pažymėtina, kad Taisyklių 71 punkte įtvirtinta pareiškėjo teisė inter alia teikti tarnybinį nusižengimą tirti įgaliotam asmeniui arba komisijai informaciją bei dokumentus, susijusius su tarnybiniu nusižengimu, dalyvauti tikrinant su tarnybiniu nusižengimu susijusius faktinius duomenis vietoje, baigus tarnybinio nusižengimo tyrimą susipažinti su motyvuota išvada apie tyrimo rezultatus ir kita tarnybinio nusižengimo tyrimo medžiaga, tačiau eksplicitiškai nenurodyta, kad tarnybinį nusižengimą tirti įgaliotas asmuo ar tarnybiniam nusižengimui tirti sudaryta komisija privalo tarnybinio patikrinimo išvadą pateikti pareigūnui, įtariamam padarius tarnybinį nusižengimą, savo iniciatyva. Kaip nurodė pats pareiškėjas, 2011 m. kovo 31 d. jis paprašė atsiųsti Išvadą ir 2011 m. balandžio 6 d. ji buvo pateikta. Byloje duomenų, kad pareiškėjui buvo trukdoma realizuoti Taisyklių 71 punkte įtvirtintas teises, nėra. Pareiškėjo teiginys, kad 2011 m. sausio 18 d. Teisingumo ministerijos internetiniame tinklapyje viešai paskelbta informacija, jog pareiškėjas yra padaręs teisės normų pažeidimus, patvirtina, kad tiek Išvada, tiek ir Įsakymas dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo yra tendencingi ir šališki, pripažintinas nepagrįstu. Įvertinus minėtos informacijos turinį matyti, kad Teisingumo ministerijos tinklalapyje yra tik pranešama apie galimai padarytus pažeidimus, kas galutinai buvo nustatyta tik Kalėjimų departamento Vidaus tyrimų skyriaus 2011 m. vasario 4 d. tyrimo išvados Nr. TT-7 pagrindu atlikus tarnybinį patikrinimą ir įvertinus visas tarnybinei atsakomybei kilti reikšmingas aplinkybes.
Vertinant ginčijamą Įsakymą Išvadoje, kuri yra sudėtinė skundžiamo administracinio akto dalis, konstatuotų faktinių aplinkybių visumoje, matyti, kad pareiškėjas E. N. tarnybinėn atsakomybėn buvo patrauktas už du epizodus, kurių kiekvienas atskirai iš esmės galėtų būti vertinamas kaip savarankiškas tarnybinis pažeidimas, sudarantis pakankamą pagrindą tarnybinei atsakomybei kilti: pirma, pareiškėjas aplaidžiai vykdė savo pareigas, nurodydamas netikslią nuomoto automobilio vertę automobilio nuomos sutarčių sudarymo metu, t. y. dėl aplaidumo nepasitikslino iš UAB „Kredora“ gautos informacijos, kurioje nebuvo tiksliai apibrėžta, kuriai dienai nurodyta automobilio vertė; antra, pareiškėjas, negavęs leidimo nuomotis tarnybinį automobilį iš savininko teises ir pareigas įgyvendinančios institucijos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir neatsižvelgęs į Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos rekomendacijas nesudaryti naujų nuomos sutarčių, pasirašė 2010 m. kovo 1 d. Automobilio nuomos sutartį Nr. PPN2010/13 su UAB „Kredora“.
Pasisakydama dėl pirmojo tarnybinio pažeidimo, kurio padarymu kaltinamas pareiškėjas, teisėjų kolegija akcentuoja, kad tarnybinė nuobauda pareigūnui, laikantis Taisyklėse numatytos procedūros, gali būti skiriama tik nustačius konkrečias pareigūno veikas (veiksmus ar neveikimą), kuriomis buvo pažeisti teisės aktai, reglamentuojantys jo pareigas, o visos tarnybinio nusižengimo padarymo aplinkybės ir veikos kvalifikacija turi būti nurodyta tarnybinio patikrinimo išvadoje, kuri yra tyrimo rezultatus atspindintis dokumentas. Išvadą apie tokių reikalavimų įtvirtinimą suponuoja Taisyklių 74 punktas, kuriame, be kita ko, reglamentuota, kad tyrimo išvadoje (konstatavus, jog pareigūnas padarė tarnybinį nusižengimą) turi būti nurodyta, koks tarnybinis nusižengimas padarytas (nurodomas pažeistas atitinkamas teisės akto straipsnis, jo dalis ir punktas), jo padarymo ir paaiškėjimo diena, aplinkybės, ar jis padarytas tyčia, dėl neatsargumo ar aplaidumo, tarnybinio nusižengimo padariniai, ar nėra suėję Statuto 26 straipsnio 6 dalyje nustatyti nuobaudos skyrimo terminai, ir pateikiamas siūlymas dėl konkrečios tarnybinės nuobaudos. Įvertinusi Išvadą, teisėjų kolegija sprendžia, kad kaltinimas dėl aptariamo pažeidimo padarymo pareiškėjui suformuotas nekonkrečiai, nenurodant konkrečių tarnybinės atsakomybės kilimo teisinių pagrindų. Išvadoje tik abstrakčiai teigiama, kad pareiškėjas dėl aplaidumo nepatikslino iš UAB „Kredora“ gautos informacijos, kurioje nebuvo tiksliai apibrėžta, kuriai dienai nurodyta automobilio vertė, pareiškėjo minėtų veiksmų nesusiejant su teisės aktų normomis, kurių, kaip įtvirtinančių imperatyvų elgsenos variantą atitinkamoje situacijoje, pareiškėjas privalėjo laikytis, kas vertintina kaip Taisyklių 74 punkto reikalavimų nepaisymas. Pažymėtina, kad 2011 m. vasario 22 d. pranešime Nr. (2.41)7R-1549 buvo nurodyta, kad pareiškėjas aptariamais veiksmais galimai pažeidė Pareigybės aprašymo 23 punkto (įtvirtinta, kad Panevėžio pataisos namų direktorius privalo užtikrinti Panevėžio pataisos namų pastatų, statinių, inžinerinės bei kitos technikos tinkamą priežiūrą ir eksploatavimą, racionalų ir taupų lėšų bei energetinių išteklių naudojimą) ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir jam pavaldžių įstaigų pareigūnų etikos taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2004 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 4/07-79 (toliau – ir Etikos taisyklės), 3.4.2 punkto (įvirtinta, kad pareigūnas, vadovaudamasis padorumo principu, privalo laikytis duotos pareigūno priesaikos, elgtis sąžiningai) nuostatas, tačiau Išvadoje (kaip ir Įsakyme) apie minėtų teisės aktų pažeidimą nenurodoma, nepateikiami argumentai dėl aptariamų veiksmų įvertinimo šių teisės aktų požiūriu. Tai suponuoja išvadą, kad tarnybinio nusižengimo tyrimo metu nebuvo nustatytas ir įrodytas Pareigybės aprašymo 23 punkto ir Etikos taisyklių 3.4.2 punkto pažeidimas. Esant šioms aplinkybėms, konstatuotina, kad pareiškėjo tarnybinė atsakomybė už aptariamus veiksmus negalima. Atkreiptinas dėmesys, kad Įsakymu pareiškėjui tarnybinė nuobauda skiriama tik už Statuto 19 straipsnio 2 dalyje, Nutarimo 1.7 punkte, Pareigybės aprašymo 28 punkte įtvirtintų reikalavimų nesilaikymą, o iš Išvados matyti, kad šių teisės aktų pažeidimai siejami su kitais pareiškėjo veiksmais – 2010 m. kovo 1 d. Automobilio nuomos sutarties Nr. PPN2010/13 su UAB „Kredora“ pasirašymu, negavus leidimo nuomotis tarnybinį automobilį iš savininko teises ir pareigas įgyvendinančios institucijos Teisingumo ministerijos ir neatsižvelgus į Kalėjimų departamento rekomendacijas nesudaryti naujų nuomos sutarčių, kas, be kita ko, kelia abejonių, ar pareiškėjui tarnybinė nuobauda už aptariamus veiksmus (aplaidaus elgesio, nepatikslinant iš UAB „Kredora“ gautos informacijos, kurioje nebuvo tiksliai apibrėžta, kuriai dienai nurodyta automobilio vertė) iš viso buvo taikyta.
Kita vertus, teisėjų kolegija pažymi, kad minėtų veiksmų eliminavimas nesuponuoja galimybės panaikinti skundžiamą Įsakymą, kuriuo pareiškėjui skirta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas. Tarnybinio nusižengimo tyrimo metu nustatytas, įrodytas, Išvadoje ir Įsakyme tinkamai kvalifikuotas kitas tarnybinis pažeidimas (2010 m. kovo 1 d. Automobilio nuomos sutarties Nr. PPN2010/13 su UAB „Kredora“ pasirašymas, negavus leidimo nuomotis tarnybinį automobilį iš savininko teises ir pareigas įgyvendinančios institucijos Teisingumo ministerijos ir neatsižvelgus į Kalėjimų departamento rekomendacijas nesudaryti naujų nuomos sutarčių) yra pakankamas pagrindas taikyti pareiškėjui E. N., Panevėžio pataisos namų direktoriui, tarnybinę atsakomybę (tarnybinę nuobaudą – griežtą papeikimą) už Statuto 19 straipsnio 2 dalyje (nurodyta, kad pareigūnai, atlikdami tarnybines pareigas, vadovaujasi įstatymais ir kitais teisės aktais), Pareigybės aprašymo 28 punkte (nurodyta, kad Panevėžio pataisos namų direktorius privalo valdyti, naudoti ir disponuoti Panevėžio pataisos namų lėšomis ir kitu turtu teisės aktų nustatyta tvarka) ir Nutarimo 1.7 punkte (nurodyta, kad lengvuosius automobilius, turinčius ne daugiau kaip 5 sėdimas vietas, ne brangesnius kaip 60 tūkst. litų (be pridėtinės vertės mokesčio), kitus lengvuosius automobilius, ne brangesnius kaip 90 tūkst. litų (be pridėtinės vertės mokesčio), biudžetinės įstaigos (išskyrus ministerijas) gali įsigyti, nuomotis arba nuomotis pagal veiklos nuomos sutartį tik savininko teises ir pareigas įgyvendinančios institucijos leidžiamos), įtvirtintų reikalavimų nesilaikymą. Pirmosios instancijos teismas iš esmės nustatė visas šio tarnybinio pažeidimo įvertinimui svarbias bylos aplinkybes ir jas visapusiškai bei objektyviai įvertino, padarytos išvados yra motyvuotas, pagrįstos įrodymų ir bylai aktualaus teisinio reglamentavimo analize, o vien tik pareiškėjo subjektyvus įrodymų vertinimas, kuris pagal ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies nuostatą yra teismui neprivalomas, nesudaro pagrindo daryti priešingas išvadas. Įvertinus pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytus motyvus, akivaizdu, kad pareiškėjas neginčija, jog jis negavo iš Teisingumo ministerijos leidimo automobilio nuomos sutarties sudarymui, todėl tas faktas, kad jis 2010 m. sausio 7 d. raštais Nr. S-74 ir Nr. S-76 kreipėsi ne tik į Kalėjimų departamento direktorių, bet ir į Teisingumo ministrą, nagrinėjamu atveju neturi reikšmės ir jo tarnybinės atsakomybės nešalina. Priešingai, tai tik patvirtina, kad pareiškėjui buvo žinomos automobilio nuomos sutarties sudarymui reikalingos įvykdyti procedūros, inter alia būtinybė gauti leidimą iš Teisingumo ministerijos, tačiau pareiškėjas sąmoningai jas ignoravo, nes negavęs atsakymo 2010 m. kovo 1 d. Automobilio nuomos sutartį Nr. PPN2010/13 su UAB „Kredora“ vis tiek pasirašė. Pažymėtina, jog Nutarimas (kito teisės akto pareiškėjas nenurodė) nesuteikia teisės įstaigos vadovui sudaryti lengvojo automobilio nuomos sutartį, jeigu atsakymas dėl leidimo gavimo iš savininko teises ir pareigas įgyvendinančios institucijos nėra gaunamas, t. y. savininko teises ir pareigas įgyvendinančios institucijos neveikimas nėra prilyginamas sutikimo dėl automobilio nuomos sutarties sudarymo išreiškimui. Taip pat nepripažįstami reikšmingais pareiškėjo argumentai dėl leidimo formos Nutarime neįtvirtinimo, nes konkrečiu atveju pareiškėjas iš Teisingumo ministerijos nebuvo gavęs nei rašytinio, nei žodinio sutikimo automobilio nuomos sutarties sudarymui. Tas faktas, kad pareiškėjas iš Kalėjimo departamento direktoriaus buvo gavęs žodinį sutikimą nuomotis automobilį, o lėšos tam buvo numatytos Panevėžio pataisos namų 2010 m. specialiųjų lėšų programos sąmatoje, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, taip pat nešalina pareiškėjo tarnybinės atsakomybės, nes nepaneigia pareiškėjo nevykdytos Nutarimo 1.7 punkte imperatyviai įtvirtintos pareigos gauti automobilio nuomos sutarties sudarymui leidimą iš savininko teises ir pareigas įgyvendinančios institucijos, t. y. Teisingumo ministerijos. Pareiškėjo argumentai, kad Kalėjimų departamento direktoriaus žodinis susitikimas galėtų būti vertinamas kaip savininko teises įgyvendinančio subjekto leidimas, atmetami kaip prieštaraujantys Statuto 7 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad pataisos namus steigia, reorganizuoja, pertvarko ir likviduoja Lietuvos Respublikos Vyriausybė Teisingumo ministerijos teikimu, bei Statuto 7 straipsnio 3 dalies nuostatai, kad pataisos namų nuostatus tvirtina Teisingumo ministras. Pareiškėjas nurodo, kad jo padarytas tarnybinis pažeidimas yra tik formalus, nesukėlęs žalos valstybei. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pareiškėjas yra įstaigos vadovas – Panevėžio pataisos namų direktorius, atsakingas už įstaigai priskirtų uždavinių įgyvendinimą ir įstaigos struktūrinių padalinių veiklos kontrolę, jo pareigybei keliami pakankamai griežti specialieji reikalavimai, atitinkamai suponuojantys šias pareigas einančiam valstybės tarnautojui padidinto elgesio standartus. Esant šioms aplinkybėms, pareiškėjo sąmoningas Nutarimo 1.7 punkte įtvirtintų reikalavimų nepaisymas (2010 m. kovo 1 d. Automobilio nuomos sutarties Nr. PPN2010/13 su UAB „Kredora“ pasirašymas, negavus leidimo nuomotis tarnybinį automobilį iš savininko teises ir pareigas įgyvendinančios institucijos), įvertinus tai, kad dar 2009 m. sausio 13 d. raštu Nr. 1S-116 Kalėjimų departamentas pavaldžioms įstaigoms buvo nurodęs, jog Kalėjimų departamentas nerekomenduoja pratęsti tarnybinių transporto priemonių nuomos sutarčių, rekomenduoja nesudaryti naujų tarnybinio transporto priemonių pirkimo ar nuomos sutarčių, negali būti vertinamas vien tik kaip formalus pažeidimas.
Pasisakydama dėl paskirtos tarnybinės nuobaudos adekvatumo padarytam tarnybiniam pažeidimui, teisėjų kolegija akcentuoja, kad konkrečios tarnybinės nuobaudos parinkimas pagal Statuto 24 straipsnio 2 dalį yra nuobaudą skiriančio vadovo diskrecijos teisė. Konkrečiu atveju nėra pagrindo teigti, kad atsakovas minėta diskrecijos teise skirti tarnybinę nuobaudą (griežtą papeikimą) pasinaudojo netinkamai. Teisėjų kolegija, įvertinusi tarnybinio pažeidimo pobūdį ir aplinkybes, pareiškėjo statusą, ankstesnę pareiškėjo tarnybinę veiklą (pareiškėjas ne kartą baustas tarnybinėmis nuobaudomis, o paskutinį kartą – 2009 m. gruodžio 29 d. skirta tarnybinė nuobauda (papeikimas) už pareigų nevykdymą dėl to paties automobilio 2008 m. gruodžio 21 d. nuomos sutarties sudarymo, pareiškėjas pažeidimą padarė galiojant paskirtai tarnybinei nuobaudai, kas nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių kontekste itin neigiamai charakterizuoja pareiškėją kaip valstybės tarnautoją), sprendžia, kad parinkta tarnybinė nuobauda nėra akivaizdžiai per griežta, atitinka teisingumo ir proporcingumo principų reikalavimus.
Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstas išvadas dėl dalies pareiškėjų veiksmų (aplaidžiai vykdė savo pareigas, nurodydamas netikslią nuomoto automobilio vertę automobilio nuomos sutarčių sudarymo metu, t. y. dėl aplaidumo nepatikslino iš UAB „Kredora“ gautos informacijos, kurioje nebuvo tiksliai apibrėžta, kuriai dienai nurodyta automobilio vertė), tačiau išsamiai išnagrinėjo ir teisingai įvertino pareiškėjo veiksmus, už kuriuos jam Įsakymu ir skirta tarnybinė nuobauda (2010 m. kovo 1 d. Automobilio nuomos sutarties Nr. PPN2010/13 su UAB „Kredora“ pasirašymas, negavus leidimo nuomotis tarnybinį automobilį iš savininko teises ir pareigas įgyvendinančios institucijos Teisingumo ministerijos ir neatsižvelgus į Kalėjimų departamento rekomendacijas nesudaryti naujų nuomos sutarčių), pagrįstai konstatuodamas, kad skundžiamas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2011 m. kovo 16 d. įsakymas Nr. 1P-57 „Dėl pripažinimo E. N. padarius tarnybinį nusižengimą ir tarnybinės nuobaudos skyrimo“, kuriuo E. N., Panevėžio pataisos namų direktoriui, paskirta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas, yra teisėtas. Taigi pirmosios instancijos teismas administracinę bylą išsprendė iš esmės teisingai, todėl naikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. liepos 18 d. sprendimą nėra pagrindo.
Dėl išdėstytų priežasčių apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Pareiškėjo E. N. apeliacinio skundo netenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. liepos 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.