Utenos apylinkės teismo sprendimas

Molėtų rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius 2014-03-19 išvadoje nurodė, kad T. G. nenori susitikti su tėvu, priežasčių vaikas nurodyti negalėjo. Todėl, išvadą teikiančios institucijos teigimu, tikslinga iš naujo spręsti klausimą dėl vaiko bendravimo tvarkos su tėvu nustatymo, kadangi dėl subjektyvių ir objektyvių priežasčių vaikas nepasiruošęs bendravimui su tėvu, o tėvas nepasiruošęs bendravimui su paaugliu sūnumi. Skyriaus teigimu bendravimą tarp tėvo ir sūnaus galima atkurti tik palaipsniui, ir tik su specialistų (psichologo) pagalba.

2015-02-18 teismo posėdžio metu Vaiko teisių apsaugos skyriaus atstovė pabrėžė, kad T. G. nenori bendrauti su tėvu ir jis turi teisę būti išgirstas. Tokią nuomonę vaikas grindžia argumentais, kurie yra susiję su jo asmenine patirtimi ir kuri atitinka objektyvią situaciją. T. G. nejaučia prieraišumo savo biologiniam tėvui, jam nepuoselėja jokių šiltų jausmų, jaučiasi su juo nesaugus. Kiekvienas kontaktas su atsakovu T. G. išveda iš pusiausvyros. Atstovės nuomone, bendravimas negali būti priverstinis, o šiuo atveju vaiko pozicija yra labai aiški – jis nenori jokio bendravimo. T. G. siaubingai psichologiškai traumuojamas, tad vardan vaiko reikėtų sustoti ir pagalvoti, kad gal reikia palaukti. Šiuo metu svarbiausia gerinti vaiko psichologinę savijautą. Situacija labai sunki, vaikas labai įsitempęs. Priėjimas prie vaiko buvo visiškai netinkamas, T. G. yra gynybinėj parengty, pasiruošęs gintis nuo puolimo.

2014-05-15 teismo posėdžio metu ieškovė E. G. nurodė, kad nėštumo laikotarpiu tiek atsakovas, tiek jo šeima vaiko nenorėjo, siūlė jo negimdyti. Po trijų mėnesių ieškovė išėjo iš G. šeimos į savo tėvų namus. Nuo to laiko su atsakovu kartu nebegyveno, gimdė vaiką viena. Atsakovas pirmą kartą aplankyti vaiko atvažiavo, kai ieškovė kreipėsi dėl išlaikymo priteisimo Tuomet atvyko su Vaiko teisių apsaugos skyriaus atstove. Po teismo sprendimo dėl vaiko auklėjimo tvarkos nustatymo atsakovas buvo atvažiavęs su antstole, 5 minutes palaikė vaiką ir ieškovė jį pasiėmė, kadangi vaikas pradėjo verkti. Vizito metu sudarytas aktas dėl vaiko auklėjimo tvarkos nustatymo, tačiau ieškovė jo nepasirašė, kadangi, jos teigimu, ten buvo melagingai nurodyta, kad ji neleidžia susitikti su sūnumi. Sekantį kartą 2000-09-20 atsakovas vėl atvyko su Vaiko teisių apsaugos skyriaus atstove, savo tėvais, žurnalistu ir fotografu. Atsakovas norėjo vaiką nufotografuoti, ieškovė to neleido. Kilo konfliktas, tačiau smurto prieš A. G., kaip teigiama Vaiko teisių apsaugos skyriaus atstovės rašte, nebuvo. 2001 m. spalio 25 d. atsakovas atvyko pasimatyti su sūnumi kartu su įgaliotiniu. Pabuvo 2 valandas, ėmė ieškovei priekaištauti. Tai buvo paskutinis vizitas, vėliau atsakovas apie vaiką nesiteiravo, jam tai nerūpėjo iki 2014-01-27. Vaikams ėmus kalbėti apie savo tėvus, ieškovė sūnui papasakojo, kad ir jis turi tėvą, parodė vestuvines nuotraukas. Sūnus pasakodavo ieškovei, kad matė atsakovą mokykloje, parduotuvėje, tačiau atsakovas nekreipdavęs į vaiką dėmesio. 2014 m. sausio mėnesį ieškovė kreipėsi į teismą dėl išlaikymo sūnui padidinimo. Po to, 2014 m. sausio 27 d., atsakovas pasirodė mokykloje, sūnus papasakojo, kad atsakovas padavė vaikui skaityti kažkokius dokumentus, bjauriai kalbėjo apie ieškovę. Sūnus norėjęs išeiti iš kabineto, tada atsakovas pasiūlė vaikui 100 Lt, siūlė jam apsigyventi pas jį. Po šio susitikimo vaikas labai išsigando, kad atsakovas gali jį pasiimti gyventi su savimi, bijo, kad tai bus padaryta per prievartą. Po minėto susitikimo su tėvu vaikas pasikeitė: pedagogai skundėsi, kad jis tapo agresyvus, užsidarė savyje, nebendrauja arba tampa hiperaktyvus. Teko kreiptis į medikus. 2014-02-06 ligoninėje vaiką aplankė atsakovas su savo seserimi S. G.-V., tačiau T. G. nenorėjo su jais bendrauti. Po susitikimo vaikas labai susinervino. Tą vakarą jam buvo skirti medikamentai. Bendra vaiko būklė, pagulėjus ligoninėje, pagerėjo: ėmė noriai eiti į mokyklą, bendrauti su draugais. Nuo 2014-02-17 vaikas elektroniniu būdu ėmė gauti žinutes iš atsakovo sesers. Kai T. G. perskaitė žinutę apie atsakovo reikalavimą atvesti sūnų į neutralią aplinką kiekvieno mėnesio paskutinį ketvirtadienį, iš kur atsakovas pasiims vaiką ir parsiveš į savo namus dešimčiai dienų, ėmė isterikuoti, sakyti, kad jį pasiims. Sūnus vėl užsisklendė savyje, ėmė nebendrauti su vaikais, neruošti pamokų, naktimis nemiegoti. Tada ieškovė nusivedė sūnų pas psichologę. Vaikas psichologę labai šiltai priėmė, tarp jų užsimezgė bendravimas, sūnus išsipasakojo savo problemas. Ieškovė pabrėžė, jog dėl tokio atsakovo bendravimo su sūnumi, pastarasis neišvyko į istorijos olimpiadą – vaikas labai ruošėsi, tačiau pedagogai patarė nevykti, kad, ką tik grįžus iš ligoninės, nebūtų per didelis krūvis, kad nebūtų sukelta papildoma įtampa. Teigė, kad atsakovas privalėjo pasiruošti susitikimui su sūnumi po 14 metų. Ieškovė pabrėžė, kad po 2014-01-27 susitikimo su atsakovu vaikas kategoriškai nenori kalbėtis apie tėvą, su juo bendrauti. Akcentavo, kad vaikas nuo mažens yra labai jautrus, nuo 4 m. amžiaus serga tiku, daktarai rekomendavo vengti stiprių emocijų. Pas psichologą sūnus šiuo metu daugiau lankytis nenori, yra pasakęs, kad viską išsakė ir nebemato reikalo dar kartą kalbėtis apie situaciją.

2015-02-18 teismo posėdžio metu E. G. teigė, kad situacija su vaiku yra bloga. 2014-06-05 Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistai buvo atvykę į namus, ilgai kalbėjosi su T. G.. 2014-08-08 Vaiko teisių apsaugos skyrius kvietė susitikti su psichologu. Vaikas nuvyko, bendravo ir išsakė tą pačią nuomonę. Ieškovė teigė, kad vaikas daugiau lankytis pas psichologą nemato prasmės, nes ten tik išklausoma jo nuomonė, o kažko naujo pasakyti jis negali. Dieną, kai gavo 2014-10-30 raštą, kuriuo kviečiamas dalyvauti susitikime, kuriame bus ir A. G., sūnus bandė kartis. Teigė, kad pati nupjovė kilpą, kalbėjo su vaiku, kad A. G. nevertas jo gyvybės. Sūnus penkti metai patarnauja bažnyčioje, tad labai daug bendravo su kunigais ir jam palengvėjo. Apie incidentą buvo pranešta klasės auklėtojai, paprašyta vaiką stebėti. Teigė, kad tiek mokyklos pedagogai, tiek klasės draugai padeda T. G. išgyventi situaciją. Laikotarpyje nuo rugsėjo iki gruodžio mėn. vaikas dar kartą pakėlė ranką prieš save – norėjo pasipjauti motinos akivaizdoje. Apie bandymus nusižudyti teigė atsakovui nepranešusi. 2014-12-03 nuvykus į paskirtą ekspertizę, susitikę T. G. ir A. G. net nepasisveikino. Likus jiems vieniems, kol psichologė bendravo su ieškove, A. G. išėjo su vaiku net neatsisveikinęs. Po psichiatrinės ekspertizės, kuri buvo paskirta 2014-12-16, vaikas pasikeitė: vėl ėmė kurti, planuoti ateitį, pagerėjo mokslai. 2015-02-13 Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistai apsilankė pas T. G. mokykloje. Vaikas vėl nuliūdo, teigė, kad vėl prasideda tas pats, jam nenorint vėl kalbama apie tą patį, klausė motinos, kada visa tai baigsis. Apie tėvą vaikas atsisako kalbėti. Jei ieškovė bando kalbinti ta tema, sūnus ima pykti, pas psichologus vykti kategoriškai atsisako. Vaikas teigia nematąs iš tėvo pusės nuoširdžių pastangų bendrauti, skundžiasi, kad atsakovas net pasisveikinti nesugeba jį susitikęs viešoje vietoje. Pati ieškovė teigė norinti, kad tarp sūnaus ir A. G. būtų normalūs santykiai. Apie atsakovą sūnui nieko blogo nėra sakiusi, visada norėjo, kad jis pats susidarytų nuomonę apie tėvą. Tačiau atsakovas yra labai įskaudinęs sūnų. Mano, kad vaiko reikia nebedirginti, palikti ramybėje ir jis po kiek laiko pats nuspręs kiek ir kaip bendrauti su tėvu. Vaikas nusiminęs, nes žino, kad vyksta teismas, vėl jį vers daryti tai, ko jis nenori. Vaikas emociškai ir fiziškai pavargęs nuo A. G. raštų, įvairių pažymų.

2015-05-15 teismo posėdžio metu atsakovo A. G. atstovė patikslino, kad atsakovas ryšį su sūnumi buvo priverstas nutraukti dėl vaiko gerovės ir interesų, kadangi atsakovo bandymas bendrauti su sūnumi baigdavosi tiek fiziniu, tiek psichologiniu smurtu iš ieškovės ir jos artimųjų pusės, kas yra konstatuota aktuose. Su tuometiniais Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistais buvo nuspręsta, kad reikia palaukt kol vaikas paūgės, jam bus daroma mažesnė neigiama įtaka ir tada bandyti atkurti ryšį. Tai buvo pabandyta padaryti 2013 m. rudenį: iš atsakovo sesers Facebook‘o paskyros T. G. buvo išsiųsta žinutė, kurioje pasiūlyta bendrauti, norėta pažiūrėti, kokia bus vaiko reakcija. Po to teismą pasiekė ieškovės ieškinys dėl išlaikymo padidinimo, nors 14 metų išlaikymas ją tenkino, ir ieškinys dėl bendravimo tvarkos pakeitimo. Pastarajame ieškinyje išdėstytos tiesos neatitinkančios aplinkybės: kad atsakovas pats nebendravo su sūnumi, nors 2000 m. oficialių pareigūnų aktuose konstatuota, kad A. G. siekė bendrauti su vaiku, tačiau tai buvo pavojinga tiek pačiam vaikui, tiek atsakovui; kad T. G. gulint Vaiko raidos centre Vilniuje atsakovas neva įsiveržė į palatą, dėl ko dar pablogėjo vaiko sveikata, nors iš 2014-03-13 informacinio rašto matyti, kad atsakovo elgesys kontakto su sūnumi metu buvo santūrus ir kad pats A. G. gydytojų buvo paragintas prisistatyti sūnui, įvardinti savo vizito priežastį. Be to, rašte nurodyta, kad pokyčių vaiko savijautoje po pabendravimo su tėvu nepastebėta. Vaikui daroma didelė žala, nes jis negali pažinti savo tėvo bei giminaičių. Viena pagrindinių vaiko teisių yra pažinti savo tėvus, būti jų auklėjamam, todėl bendravimas turi būti nustatytas. A. G. negali vaikui daryti neigiamos įtakos: yra dirbantis, augina dukrą, jo šeima nėra įrašyta į socialinės rizikos šeimų sąrašą, alkoholiu nepiktnaudžiauja, priklausomybių neturi.

Pats atsakovas A. G. 2015-05-15 teismo posėdžio metu paneigė ieškovės žodžius, kad vaiko nenorėjo. Teigė, kad jei būtų jo nenorėjęs, nebūtų 2000 m. kreipęsis į teismą dėl bendravimo nustatymo, nevaikščiotų į teismo posėdžius ir šioje byloje. Jo nuomone, ieškovė vykdo tik tuos teismo sprendimus, kurie jai parankūs. 2000 m., pabandžius susitikti su sūnumi, vėliau atsakovas, būkštaudamas dėl savo sveikatos ir gyvybės, į susitikimus nevažiuodavo vienas. O pareigūnus prisišaukti nėra taip paprasta, jie turi kitų darbų. Kaip ir minėta, pasitarus su Vaiko teisių apsaugos skyriaus vadove, kuri matė situaciją, nuspręsta, kad reikėtų palaukti, kol vaikui sueis 14-16 metų, jis bus ne toks pažeidžiamas, jautrus, kitaip mąstys ir bendravimas gal bus sėkmingesnis. Nutarta atsitraukti, kad vaikas turėtų psichiškai stabilesnę aplinką, ramesnę vaikystę. Pažinodamas ieškovę, atsakovas stengėsi apsimesti, kad vaiko nepastebi, nepažįsta, nes nuogąstavo, kad vaiko akivaizdoje atsakovas bus šmeižiamas ir vaikas vėl bus traumuojamas psichiškai. Apie vaiką susižinodavęs iš gydytojų, kurie gydė T. G., klausinėdavo žmonių, kurie kažką galėdavo žinoti. Bet stengėsi nesiafišuoti, kad nepasklistų kalbos ir vaikas nebūtų be reikalo jaudinamas. 2013 m. rudenį atsakovui turėjo atlikti kelio rekonstrukcinę operaciją, jis dažnai lankydavosi pas gydytojus. Giedraičių ambulatorijoje, laukdamas vizito pas gydytoją, išgirdo dviejų moteriškių pokalbį apie ieškovę. Vienai iš moteriškių, kaip suprato – ieškovės kaimynei, prisistatė ir paprašė papasakoti kaip gyvena T. G.. Ji pasakiusi, kad vaikas gyvena kaip kareivinėse, išleidžiamas tik į mokyklą, su kitais kaimo vaikais bendrauti jam neleidžiama. Be to, ir anksčiau buvo girdėjęs neigiamų atsiliepimų apie ieškovę ir vaiko ugdymą Atsakovas pamanė, kad gal būtų jau laikas imti su sūnumi bendrauti ir išsiaiškinti, ar kalbos turi realų pagrindą. Sesers paprašė parašyti T. G. žinutę per Facebook‘ą, pasiūlyti draugauti. Pats nenorėjo rašyti, baimindamasis per aštrios vaiko reakcijos. 2014 m. sausio pirmoje pusėje pakvietimas draugauti per Facebook‘ą buvo išsiųstas dar kartą. Abu pakvietimai draugauti buvo atmesti, o vasario pabaigoje tiek ieškovės, tiek vaiko Facebook‘o paskyros buvo uždarytos, kad atsakovas nebegalėtų susisiekti net ir tokiu būdu. Kadangi vaikas būna arba mokykloje, arba namie, atsakovas nusprendė pabandyti su sūnumi susitikti mokykloje. Paskambinęs direktorei paprašė leisti susitikti su T. G.. Ji kiek pasvarstė, nes, pažinodama ieškovę, pabijojo jos reakcijos, tačiau po pamokų leido atvažiuoti. Vaikas atėjo su klasės auklėtoja J. G., jos dalyvavimui atsakovas neprieštaravo. Atsakovas vaikui paaiškino, kad visada norėjo su juo bendrauti, kaip įrodymą pateikė teismo sprendimą, parodė laikraščio straipsnį, parašytą po vizito pas ieškovę 2000 m. su žurnalistu. Auklėtoja šiek tiek papasakojo apie vaiką, papasakojo apie galimybę važiuoti su vaikais į ekskursijas. T. G. paprašė atsakovo papasakoti apie šakes, kuriomis, anot mamos pasakojimų, A. G. norėjęs nudurti sūnų. Atsakovas, išgirdęs, ko apie jį pripasakota, susinervino. Auklėtoja perspėjo, kad reikėtų baigti pokalbį, nes T. G. laukia mokyklinis autobusiukas, išvežiojantis vaikus namo. Kai T. G. atsistojo eiti, atsakovas pasiūlė jam pinigų smulkioms išlaidoms, tačiau vaikas atsisakė paimti. Kad sūnus guli ligoninėje sužinojo iš sesers, kuri važiavo į mokyklą pasiimti vaikų. Jai pradinukai pasakę, kad T. G. ligoninėje, jam negerai su galva. Iškart paskambino į mokyklą, Giedraičių ambulatorijos gydytojai, į Molėtų, Utenos ligonines, tačiau nieko nesužinojo. Tik paskambinęs į Vaikų teisės apsaugos skyrių buvo informuotas, kad sūnus guli Krizių centre. Susiskambinęs su centro gydytoja, susitarė, kad atvažiuos pasikalbėti. Papasakojo gydytojai apie susidariusią situaciją, ji patarė nenustoti bendrauti su vaiku, leido suprasti, kad aplinka vaiko namuose nėra gera. Pasiūlė susitikti su vaiku, pasakyti jam, kad jis rūpi. Gydytoja nuėjo į palatą pas vaiką, paskui pakvietė užeiti. Atsakovas nurodė, kad pasakė vaikui, jos jis rūpi ir visada rūpėjo, parodė vienintelį jo daiktą, kurį turi - sūnaus pirmos klasės piešinį, kurį, pamačiusi kabantį parodoje, nusegė A. G. sesuo. Vizitas truko apie porą minučių, vaikas nieko nepasakė. Sūnaus tvirtinimą, kad po apsilankymo pablogėjo sveikata, reikėjo medikamentų, paneigia medikų išduota pažyma. Po teismo nutarties, kuria bendrauti buvo leista tik su vaiko sutikimu, pabendrauti su sūnumi nepavyko, nes vaikas parašė nesutikimą. Teigia, kad vaiko nenoras bendrauti – ne paties vaiko, o jo aplinkos suformuota nuomonė. Vaikas neturi laisvos valios pasirinkti, yra labai priklausomas nuo motinos. Sūnus akivaizdžiai jautrus, tad bendrauti reikėtų neskubant, gal pasitelkus specialistus. Mano, kad galėtų vaikui padėti su mokslais, iškilus problemoms gyvenime. Sūnus jo namuose turėtų atskirą erdvę – savo kambarį, galėtų ten tvarkytis kaip nori. Teigė, kad mokyklos pedagogių raštai, pateikti byloje, ne visai atitinka tikrovę.

2015-02-18 teismo posėdžio metu atsakovas nurodė, kad nuo 2014 m. spalio mėn. su T. G. pabendrauti nepavyko, nes vaikas griežtai atsisakė tiek bendrauti su tėvu, tiek lankytis pas psichologą. 2014-12-03 įvykusį epizodą, kai atvykus į ekspertizę liko su vaiku vieni ir jis iškart išėjo, o ne pabandė kalbėtis su sūnumi, aiškino teismo nustatyta laikina bendravimo su vaiku tvarka – nenorėjęs pažeisti teismo nutarties. Atsakovo pozicija dėl reikalavimo nesikeičia. Mano, kad iš šios situacijos „išpūstas didelis burbulas“: pakalbėjo su vaiku 10 min, o jis antri metai dėl to esą iš proto kraustosi. Motina nuo mažų dienų stengėsi, kad vaikas nebendrautų su tėvu, todėl T. ir yra taip priešiškai nusiteikęs atsakovo atžvilgiu. Mano, kad visų pirma vaikui reikia psichologo konsultacijų, sutinka jas apmokėti. Taip pat sutinka ir pats važinėti į psichologo konsultacijas, vėliau jose dalyvauti su sūnumi. Konsultacijų trukmę turėtų nustatyti specialistas.

T. G. 2015-05-15 teismo posėdžio metu nurodė, kad savo tėvo pažinti nenori, jam jaučia pyktį. Teigė, kad 14- a metų tėvas, sutiktas mieste, į jį net nepažiūrėdavo, nėra pasisveikinęs. Keletą kartų norėjo užmegzti kontaktą su tėvu: bandė per rugsėjo 1-ąją, per šventes mokykloje šalia jo stovėti, kažką pasakyti, bet tėvas tiesiog nueidavo. Kai buvo 4 ar 5 klasėje, mama, jiems sutikus tėvą parduotuvėje su dukra, siūlė nueiti ir tėvo ko nors paklausti, tačiau tada teigia supratęs, kad nenori su tuo žmogumi bendrauti. Kai 2014 m. sausio mėnesį mokyklos direktorė su socialine pedagoge atėjo pranešti, kad su juo nori susitikti tėvas, jis iškart atsakęs, kad to nenori. Bet, išklausęs pedagogių, sutiko bent paklausyti, ką tėvas pasakys. Tačiau tėvas tik pasisveikino ir padavė skaityti popierius. T. G. pripažino, kad pasiteiravo tėvo apie įvykį su šakėmis, apie kurį buvo išgirdęs iš močiutės pokalbio su drauge ir nusprendęs, kad kalbėta apie jo tėvą, tačiau pasirodė, kad buvo kalbėta apie kitus asmenis. Kad tokio įvykio nebuvo, patvirtino ir mama, kurios pasiteiravo grįžęs iš susitikimo su A. G.. Kai susitikimo metu tą faktą bandė neigti pats tėvas, T. G. teigė juo nepatikėjęs. Nurodė, kad nenori tėvui suteikti galimybės pabendrauti, artimiau susipažinti, jam neįdomu sužinoti, kaip jis ar jo šeima gyvena. Kai ėmė gauti iš tėvo sesers žinutes per Facebook‘ą, kad jį pasiims, kad jis turi būtinai ateiti susitikti, kilo baimė, kad tėvas jį gali pasiimti. Po susitikimo su tėvu mokykloje kelias dienas nemiegojo, beveik nieko nevalgė, mušėsi su draugias, rašė 2 ar 3 pasiaiškinimus dėl blogo elgesio. Kodėl buvo tokia reakcija, nurodyti negali. Paklausus, ką žino apie tėvą, nurodė žinąs gyvenamosios vietos adresą, kad yra ūkininkas, gyvena pas tėvus, tuose pačiuose namuose gyvena jo sesuo – tai skaitęs dokumentuose. Paklausus jo nuomonės apie tėvą, kaip apie žmogų, pasakė, kad jis blogas. Prieš 5-6 metus teigė matęs įvykį, kurio metu tėvas atsiskleidė kaip blogas žmogus, apsimetantis geru. Po mokyklos ėjo vienas, nes mama sirgo, nusipirkti sau užkąst, ir pamatė tėvą su mergaite. Pastaroji kažką norėjo paimti, tačiau tėvas pagrūmojo kumščiu, mergaitė prekę padėjo, ėmė verkti ir išlėkė pro duris, o tėvas tik pažiūrėjo ir toliau nuėjo. Teigė, jog apie bendravimą su tėčiu visai negalvoja. Teigė, kad tėvas, siūlydamas susitikti, turėtų vietą ir laiką leisti pasirinkti jam, o ne nurodinėti, kaip buvo daroma iki šiol. Ir šiaip teigė nenorįs bendrauti su tėvu. Nurodė, kad susitikimas su tėvu ligoninėje vyko neatsižvelgus į jo norą. Daktarė paklausė, ar nori susitikti su tėvu, jis teigė nesutikęs. Tada po kokių 15 min. daktarė vėl atėjo ir pasakė, kad tėvas nori su juo atsisveikinti. Tėvas, užėjęs į palatą su seserimi, parodė jam kažkokį piešinį, teigė, kad sūnus jį piešęs būdamas vienerių metų. Nieko neklausė, tik pasisveikino ir atsisveikino. Po to jautėsi blogai – daktarai jam davė vaistų. Teigė, jog pamačius tėvą kyla baimė, kad jį pasiims. Paklausus T. G. apie tai, kokį jis įsivaizduoja gerą tėtį, jis atsakė, kad svarbiausia, jog tėtis „būtų prie savo vaikų“. Tėvas sakė, kad nebendravo su juo, nes nenorėjo trukdyti, tačiau T. G. teigė tuo netikintis. Nurodė, kad kai tėvas norėjo 2014 m. pasveikinti su gimtadieniu, jis bendrauti su tėvu nesutikęs, nes jam neįdomu. Teigė, kad namuose mama ar kiti giminaičiais apie A. G. su juo nekalbėdavo, tik pastaraisiais metais ėmė šnekėti, kad tėvas rašo pareiškimus, nori susitikti.

Liudytoja J. G., Giedraičių A. J. vidurinės mokyklos mokytoja, T. G. klasės auklėtoja, teismo posėdžio metu nurodė, kad vaiką pažįsta nuo 5 klasės, t.y. moko jį jau 3 metus. Tai gerai besimokantis mokinys, pareigingas, pažangus, dalyvauja olimpiadose, klasės gyvenime. Nurodė, kad iš T. G. šeimos narių pažįsta tik jo mamą. A. G. pirmą kartą pamatė, kai pastarasis atėjo pas direktorę ir paprašė susitikti su vaiku. Nurodė, kad T. G. į susitikimą eiti nenorėjo, bet direktorė įkalbėjo. A. G. prisistatė vaikui, kad yra jo tėvas ir turi teisę su juo matytis. Tada ištraukė dokumentus, davė vaikui skaityti, ėmė pasakoti, kaip motina neleido jam matytis su sūnumi. Vaikas sutriko. Teigė, kad jai susidarė įspūdis, jog A. G. atėjo ekspromtu, nepasiruošęs. Po susitikimo pasikeitė berniuko elgesys: jautriai reaguoja dėl kiekvieno menkniekio, suprastėjo pažymiai, bijojo, kad tėvas jo nepasiimtų. Prieš teismą vėl nervinosi, buvo pastovioje įtampoje. Pirmą kartą apie tėvą su T. G. šnekėjo 5 klasėje, kai susipažindami su auklėtoja mokiniai pasakojo apie savo šeimas. Vaikas pasakė, kad tėčio neturi. Daugiau ta tema šnekėta nebuvo. Po tėvo sesers žinutės Facebook‘o paskyroje, kurioje raginama atvykti pas tėvą dešimčiai dienų, ji paaiškinusi vaikui, kad be jo paties ir jo mamos sutikimo, per prievartą jo niekas nepaims, jis pats sprendžia, važiuoti ar nevažiuoti pas tėvą. Informatikos mokytojas paaiškino, kaip galima užblokuoti paskyrą. Į istorijos olimpiadą mokytoja T. G. nepaėmė, nes jis buvo pastoviame strese, didelėje įtampoje dėl teismų.

Liudytoja R. Z. teismo posėdyje paaiškino, kad ji yra logopedė, su T. G. susipažino, kai jam buvo 5 metai. Vaiko mama kreipėsi pagalbos, nes vaikui buvo sulėtėjusi kalbos raida. Nurodė, kad porą kartų, T. G. būnant pradinuku, stebėjo situaciją, kai vaikas ir A. G., atvedęs į logopedo užsiėmimus dukrą ir jos laukęs, stovėjo netoli vienas kito – tarp jų nebuvo visiškai jokio kontakto. Po to logopedė paklausė vaiko kaip jis gyvena, kaip jaučiasi. T. G. atsakęs, kad jaučiasi blogai, nes buvo tėtis ir su juo net nepasisveikino. Logopedo užsiėmimų vaikas nebelanko apie metus. Teigė, kad pasikalba su juo tik susitikus. Vaikas pastaruoju metu jaučiasi piktas, nesaugus, jis bijo netekti mamos, bijo, kad tėvas jį gali paimti.

Liudytoja S. G.-V., atsakovo sesuo, teismo posėdžio metu paaiškino, kad su A. G. gyvena viename name, situaciją dėl jo sūnaus žino labai gerai. A. G., gimus sūnui, stengėsi su juo bendrauti, tačiau teigdavęs, kad jį išvijo. Teigė, kad vėliau E. G., pamačiusi A. G. mieste, griebdavo vaiką ir nutempdavo. Nurodė, kad prieš kelis metus, artėjant T. G. gimtadieniui, teiravosi pradinių klasių mokytojos, kaip būtų galima pradėti bendrauti su vaiku, kaip jam įteikti dovaną. Ji, pasitarusi su socialine pedagoge, patarė, kad geriau nieko vaikui nebandyti duoti. Papasakojo, esą vaikui ką nors parsinešus iš mokyklos, sekančią dieną ateidavo jo mama pasitiksinti, ar tai ne nuo G.. Liudytoja teigė, 2013 m. pabaigoje ir 2014 m. sausio mėn. iš savo Facebook‘o paskyros nusiuntė T. G. pasiūlymus bendrauti, kurie buvo atmesti. Ryšio su vaiku siekia visa giminė iš A. G. pusės. Kai į mokyklą pradėjo eiti A. G. dukra, ji bandė užmegzti ryšį su T. G., bet buvo atstumta. Nurodė, kad iš kaimynų girdėjusi, kad vaikas auga kaip kariuomenės, jam neleidžiama bendrauti su kitais vaikais, eiti į gimtadienius. Aplankius su A. G. vaiką ligoninėje, gydytoja po vizito rekomendavo vaikui parodyti, kad jis rūpi, po truputį bendrauti su juo. Nurodė, kad 14 metų A. G. su vaiku nebendravo, kad netraumuotų vaiko.

Liudytojas D. G., atsakovo tėvas, teismo posėdyje teigė, kad su T. G. jis nebendrauja. Nurodė, kad gimus vaikui A. G. norėjo bendrauti su sūnumi, tačiau jam nebuvo leista. Pamatę, kad ieškovė nuteikinėja sūnų prieš tėvą, nusprendė palaukti, kol vaikas paaugs ir galės pats pasirinkti, bendrauti su tėvu ar ne. Metus-pusantrų atsakovas stengiasi užmegzti ryšį su sūnum, tačiau tam priešinasi ieškovė. Paneigė T. G. ekspertizėje išsakytą mintį, kad atsakovas namuose pykstasi su savo tėvais, konfliktuoja su aplinkiniais. Iš T. G. kaimynų girdėjęs, kad vaikas gyvena konclagerio sąlygomis, jam neleidžiama bendrauti su kaimo vaikais, nuo mažens atlieka ūkio darbus, todėl jam iškrypęs stuburas. Anot liudytojo, A. G. dukra Austėja yra bandžiusi kalbinti T. G., tačiau jis atsikirtęs, kad jis jai ne brolis.

LR CK 3.156 str. nustatyta, kad tėvo ir motinos teisės ir pareigos savo vaikams yra lygios. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnyje ir CK 3.3 straipsnyje įtvirtintas vienas iš pagrindinių šeimos teisės principų - prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principas. Pagal CK 3.155 straipsnį tėvai turi teisę ir pareigą dorai auklėti ir prižiūrėti savo vaikus, rūpintis jų sveikata, išlaikyti juos, atsižvelgdami į jų fizinę ir protinę būklę sudaryti palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis, kad vaikas būtų parengtas savarankiškam gyvenimui visuomenėje. CK 3.175 str. 2 dalyje nustatyta, kad teismas nustato skyrium gyvenančio tėvo ar motinos bendravimo su vaiku tvarką, atsižvelgdamas į vaiko interesus ir sudarydamas galimybę skyrium gyvenančiam tėvui ar motinai maksimaliai dalyvauti auklėjant vaiką. Minimalus bendravimas gali būti nustatomas tik tuomet, jei nuolatinis maksimalus bendravimas kenkia vaiko interesams, jeigu dažni susitikimai ir bendravimas su antruoju iš tėvų traumuoja vaiką psichologiškai, kai antrojo tėvo bendravimas ir auklėjimas visiškai neatitinka paties vaiko individualių interesų, norų ir pažiūrų, kai vaiko brandai ir pasaulėžiūrai yra daroma žalinga įtaka (CK 3.175 str. 2 d.).