Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 6 d. nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau tekste – BK) 260 str. 1 d. ir nuteistas laisvės atėmimu dvejiems metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1, 4, 7, 8, 9 d. d., nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta iš dalies sudedant ją su Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 14 d. nuosprendžiu paskirta bei neatlikta bausme ir galutinė bausmė K. S. paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams trims mėnesiams, ją atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

K. S. nuteistas už tai, kad turėdamas tikslą platinti, neteisėtai disponavo narkotinėmis medžiagomis, t. y. jis teismo nagrinėjimo metu nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje, iš teismo nagrinėjimo metu nenustatyto asmens įgijo narkotinę medžiagą – kanapių dervą, kurios bendroji masė 8,586 g, turėdamas tikslą platinti, 2013 m. rugpjūčio 20 d., 13.20 val., atgabeno narkotinę medžiagą – kanapių dervą 3 maišeliuose, kurios bendroji masė 2,685 g į (duomenys neskelbtini), prie kelio ženklo ,,duomenys neskelbtini“ ir laikė iki 2013 m. rugpjūčio 20 d., 13.30 val., kol Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau tekste ir – VPK) Vilniaus rajono policijos komisariato pareigūnai reikalaujamų daiktų, dokumentų pateikimo protokolu pareikalavo ir jis atidavė 3 maišelius su kanapių derva, o kitą dalį kanapių dervos 5,901 g, neteisėtai, turėdamas tikslą platinti, laikė savo namuose, esančiuose adresu (duomenys neskelbtini), iki 2013 m. rugpjūčio 20 d. 14.30 val., kol 4 maišelius su kanapių derva, 2 paketėlius su kanapių derva ir dėžutę su kanapių derva, kratos metu surado ir paėmė Vilniaus apskrities VPK Vilniaus rajono policijos komisariato pareigūnai.

Apeliaciniu skundu nuteistasis prašo pakeisti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 6 d. nuosprendį ir skirti jam bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu.

Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad skiriant bausmę už padarytą nusikalstamą veiką, jo atžvilgiu turėjo būti vadovaujamasi Lietuvos Respublikos BK 54 str. 3 d. nuostatomis. Pažymi, kad nuo sulaikymo momento prisipažino padaręs nusikaltimą ir nuoširdžiai gailėjosi, padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką (Lietuvos Respublikos BK 62 str. 1 d.), davė teisingus ir nuoširdžius parodymus bei jų nekeitė, nors per visą ikiteisminio tyrimo laikotarpį jam buvo daromas spaudimas, kad parodymus pakeistų, priešingu atveju, grasinta susidorojimu. Apie šį faktą nurodė ir pirmosios instancijos teismui. Dar ikiteisminio tyrimo metu jis įsidarbino, tinkamai atlieka savo pareigas Probacijos tarnybai, minėtos tarnybos bei darbdavio charakterizuojamas teigimai, taip pat nepadarė jokio teisės pažeidimo, t. y. šiai dienai gyvena ir elgiasi kaip pavyzdingas pilietis. Jam susidorojimu grasinama ir dabar, žino, kad pataisos namuose jo jau laukiama. Teigia, kad šiai dienai pataisos namai neatitinka savo pavadinimo ir paskirties - asmenį pataisyti, veikiau priešingai - realybėje daugeliui nuteistųjų pataisos namai tampa sunkiu išbandymu, priešinantis bandymams juos nužmoginti, nes vieša paslaptis, kad laisvės atėmimo vietose galioja ir nusikalstamo pasaulio taisyklės, todėl į apeliantą nukreipti grasinimai neabejotinai turi realų pagrindą. Kaip yra pažymėjęs Konstitucinis Teismas, teisingumo principas ir nuostata, kad teisingumą vykdo teismai, reiškia, jog konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas teisme, formalus teisingumas, bet būtent savo turiniu teisingo sprendimo priėmimas. Mano, kad pirmosios instancijos teismo priimtas nuosprendis, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, apelianto asmenį, amžių, Konstitucinio Teismo poziciją, negali būti laikomas teisingu.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė skundą tenkinti, prokuroras prašė skundą atmesti.

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau tekste - BPK) 320 str. 3 d. nuostatas, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Vis dėlto pažymėtina, kad baudžiamojo proceso įstatymas neriboja apeliacinės instancijos teismo veiksmų, tikrinant apskųsto nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą. Pagal Lietuvos Respublikos BPK 320 str. 3 d. nuostatas, apeliacinės instancijos teismas kiekvienoje byloje, neatsižvelgdamas į tai, ar dėl jų gautas skundas, turi spręsti esminių baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų klausimą.

Akcentuotina, kad apeliaciniam skunde iš esmės keliamas Lietuvos Respublikos BK 54 str. 3 d. nuostatų taikymo klausimas. Lietuvos Respublikos BK 54 str. 3 d. nustato, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Teismų praktikoje suformuluota nuostata, kad pagal Lietuvos Respublikos BK 54 str. 3 d. kitokia bausmė, nei numatyta straipsnio, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje, paprastai gali būti paskiriama, jei yra išimtinės aplinkybės ir nėra pagrindo paskirti švelnesnę negu įstatymo numatytą bausmę pagal Lietuvos Respublikos BK 62 str., o įstatymo numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas (neadekvatus) konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitų bylos aplinkybių visumai. Be to, taikydamas Lietuvos Respublikos BK 54 str. 3 d. nuostatas, teismas privalo nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas šiam asmeniui už šios nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-105/2009, 2K-3/2010, 2K-128/2011, 2K-633/2011). Be to, tik tada, kai konkrečioje byloje nustatoma aplinkybių visuma, susijusi su daug mažesniu asmenybės ir veikos pavojingumo vertinimu, ar kokia nors unikali teisinė ar kitokia socialinė situacija, rodanti, kad minėtos bendrosios bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos įgyvendinti teisingumo principą ir paskirti teisingą bausmę, galima pritaikyti Lietuvos Respublikos BK 54 str. 3 d. Iš esmės turi būti nustatyta tokia aplinkybių visuma, kurioje bausmė, nors formaliai ir atitinkanti visas bausmės skyrimo nuostatas (tai gali būti ir sankcijos minimumas), tačiau ji yra betikslė, t. y. nepasiekianti visų savo tikslų, nurodytų Lietuvos Respublikos BK 41 str. 2 d., arba atvirkščiai – pasiekianti iš esmės tik vieną – nubaudimą, kuris tokioje situacijoje yra per griežtas, nelogiškas ir nereikalingas. Taigi, ši nuostata nėra pagrindinė ir vienintelė taisyklė, kuria pirmiausia turi vadovautis teismas, skirdamas bausmę. Priešingai, pagrindinės taisyklės yra aiškiai suformuluotos baudžiamajame įstatyme, o bausmės skyrimo norma, mininti teisingumo principą, yra labai abstrakti ir taikytina tik retais ir ypatingais atvejais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2014 m. lapkričio 11 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-432/2014).

Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio turinio, pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam, vertino galimybę taikyti jo atžvilgiu Lietuvos Respublikos BK 54 str. 3 d. ir Lietuvos Respublikos BK 62 str. nuostatas, tačiau nenustatė tam pagrindo. Kolegija visiškai pritaria tokiai pirmosios instancijos teismo išvadai. Pažymėtina ir tai, kad pagal Lietuvos Respublikos BK 62 str. 1 d. teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, už kiekvieną nusikalstamą veiką gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, ir visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. Vadinasi, teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BK 62 str. 1 d. nuostatomis, kaltininkui paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę gali tik nustatęs nurodytų sąlygų bei aplinkybių visumą. Nagrinėjamu atveju, nurodytos aplinkybių visumos nėra. K. S. pats į policijos įstaigą neatvyko ir nepranešė apie padarytą nusikalstamą veiką, jis sulaikytas gavus anoniminę informaciją apie asmenį, prekiaujantį narkotinėmis medžiagomis. Be to, dalis narkotinės medžiagos buvo surasta K. S. gyvenamojoje vietoje, jam pareiškus, kad narkotinių ar psichotropinių medžiagų ten nėra (t. 1, b. l. 26-29). Parodymus nuteistasis taip pat davė po to, kai jau buvo sulaikytas policijos pareigūnų. Tuo tarpu, asmens atvykimas ir pranešimas apie nusikalstamą veiką reiškia, jog asmuo turi savanoriškai atvykti į valstybės instituciją ir pranešti apie savo padarytą nusikalstamą veiką. Dėl to nėra pagrindo nuteistojo atžvilgiu taikyti Lietuvos Respublikos BK 62 str. 1 d. nuostatų.

Pažymėtina, kad bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. Lietuvos Respublikos BK 41 str. įstatymo leidėjo įtvirtinti bausmės skyrimo tikslai sudaro vieningą bausmės paskirtį. Minėtas straipsnis numato, jog bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ir apriboti asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti nusikaltusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Teisingumo principo realizavimas pirmiausia suponuoja tai, kad bausmė būtų adekvati (proporcinga) nusikalstamai veikai. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti Lietuvos Respublikos BK 54 str. Lietuvos Respublikos BK 54 str. 2 d. nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, minėtų įstatymo nuostatų nepažeidė, tinkamai jomis vadovavosi. Pagal baudžiamąjį įstatymą už Lietuvos Respublikos BK 260 str. 1 d. numatyto nusikaltimo padarymą numatyta tik viena bausmės rūšis – laisvės atėmimas nuo dvejų iki aštuonerių metų. K. S. paskirtas laisvės atėmimas dvejiems metams, t. y. už sunkaus tyčinio nusikaltimo padarymą jam paskirta sankcijoje numatyta minimali bausmė. Skirdamas bausmę, pirmosios instancijos teismas nurodė, į kokias aplinkybes, reikšmingas bausmės skyrimui, atsižvelgia, t. y., kad nuteistasis padarė sunkų nusikaltimą (Lietuvos Respublikos BK 11 str. 5 d.), į įgytos, laikytos ir ketintos perduoti narkotinės medžiagos kiekį, kaltės formą – tiesioginę tyčią, jo asmenybę, kad bylos nagrinėjimo teisme metu įsidarbino, baustas administracine tvarka, vieną kartą teistas, tačiau nusikalto prieš priimant Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 14 d. nuosprendį, be to veika padaryta 2013 m. rugpjūčio 20 d., dar nesuėjus vieneriems metams po Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. spalio 18 d. nuosprendžiu nuteistajam taikyto atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d., 22 str. 1 d. 187 str. 1 d., susitaikius su civiliniais ieškovais. Dėl to nėra jokio pagrindo išvadai, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti, neskiriant nuteistajam realios laisvės atėmimo bausmės. Vien tos aplinkybės, kad apeliantas yra jauno amžiaus, šiuo metu dirba, darbovietės ir Vilniaus apygardos probacijos tarnybos Savivaldybių probacijos skyriaus specialistų charakterizuojamas iš esmės teigiamai, po nuosprendžio priėmimo nepadarė naujų priešingų teisei veikų, pataisos namuose jam gali keršyti, nelaikytinos išimtinėmis ir nesudaro pagrindo keisti nuteistajam paskirtos bausmės rūšies bei konstatuoti, kad už sunkaus nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos 260 str. 1 d., padarymą, skundžiamu nuosprendžiu paskirta dvejų metų laisvės atėmimo bausmė yra neteisinga bei neproporcinga.

Vis dėlto konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę K. S. už Lietuvos Respublikos BK 260 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką, nepagrįstai nesivadovavo Respublikos BK 64¹ str. (2013 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XII-499 redakcija) nuostatomis, numatančiomis, kad baudžiamąją bylą išnagrinėjus pagreitinto proceso tvarka ar atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą, taip pat kai baudžiamoji byla baigiama teismo baudžiamuoju įsakymu, nuteistajam skiriama bausmė, kuri tuo pačiu nuosprendžiu sumažinama vienu trečdaliu. Lietuvos Respublikos BK 64¹ str. taikytinas tik tokio nuteistojo atžvilgiu, kuris baudžiamojo proceso metu pripažino savo kaltę (Lietuvos Respublikos BK 64¹ str. 2 d.). Nagrinėjamu atveju, nuteistasis visiškai pripažino savo kaltę, byla išnagrinėta taikant supaprastintą įrodymų tyrimo tvarką, taigi, nebuvo jokių kliūčių Lietuvos Respublikos BK 64¹ str. nuostatų taikymui. Dėl to šioje dalyje pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas, o nuteistajam paskirta bausmė mažintina.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinį skundą nagrinėjanti teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas K. S. realią laisvės atėmimo bausmę, nepažeidė Lietuvos Respublikos BK 41 str. įtvirtintų bausme siekiamų tikslų ir Lietuvos Respublikos BK 54 str. nustatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, tačiau nepagrįstai nesivadovavo Lietuvos Respublikos BK 64¹ str., todėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 6 d. nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 2 d. 2 p., 328 str. 1 d. 1 p.,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

nuteistojo K. S. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 6 d. nuosprendį.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 64¹ str., K. S. paskirtą dvejų metų laisvės atėmimo bausmę sumažinti vienu trečdaliu ir skirti jam vienerių metų keturių mėnesių laisvės atėmimo bausmę, ją atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1, 4, 9 d. nuosprendžiu paskirtą bausmę subendrinti dalinio bausmių sudėjimo būdu su Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 14 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme ir galutinę bausmę paskirti laisvės atėmimą vieneriems metams septyniems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.