Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Birutės Simonaitienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens A. M. ir antstolio Tomo Ubarto atskiruosius skundus dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. kovo 3 d. nutarties panaikinimo civilinėje byloje, iškeltoje pagal pareiškėjo A. I. skundą antstoliui Tomui Ubartui, suinteresuotiems asmenims A. M. ir M. S. dėl antstolio veiksmų pripažinimo neteisėtais, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismas niekaip nemotyvavo, kokios prievolės, t.y. sutuoktinių solidarios ar vieno sutuoktinio asmeninės, išieškojimą vykdo antstolis. Pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė CK 3.112 str., nes šiuo atveju antstolis galėjo išieškoti pagal vieno sutuoktinio prievoles, iš sandorio, sudaryto be kito sutuoktinio sutikimo, iš bendro turto, o ne tik iš sutuoktinio dalies, nes pagal CK 3.92 str. 4 d. pinigų pasiskolinimui kito sutuoktinio sutikimo nereikia. Be to, teismas neteisingai taikė CK 3.109 str., nes šiuo atveju sutuoktinių atsakomybė yra solidarioji, o pasiskolinti pinigai buvo panaudoti šeimos poreikiams, todėl skolos išieškojimas gali būti nukreiptas į bendrą turtą. Taip pat teismas neteisingai taikė LR Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 2 str. nuostatas, nes vekselio sąvoka savaime nenustato, jog prievolė yra asmeninė, esant susituokusiam vekselio davėjui.Jeigu teismas, nagrinėdamas skundą dėl antstolio veiksmų, ėmėsi spręsti (ar pripažino), jog sutuoktinio M. S. skola šiuo atveju yra asmeninė, tai akivaizdu, kad padarė tai ne tik pažeisdamas materialines teisės normas, bet ir netinkamame procese, nes tai galima spręsti tik pareiškus ieškinį ginčo teisenos tvarka. Teismas visiškai netaikė CK 3.96 str. nuostatos, tačiau pareiškėja, skųsdama antstolio veiksmus ir teigdama, jog ji neturi atsakyti už sutuoktinio skolą, turėjo pirmiausia nuginčyti CK 3.92 str. 3 d. įtvirtintą prezumpciją.Pirmosios instancijos teismas neteisingai pritaikė CPK 667 ir 668 straipsnius, nes byloje buvo nustatyta ir teismui buvo žinoma, jog areštuoti baldai ir buitinė technika yra suinteresuoto asmens A. M. name, adresu (duomenys neskelbtini), kuriame prie štai gyveno pareiškėjos šeima, nes ketino šį namą pirkti. Tačiau, nenupirkus namo, jie išsikraustė ir grįžo gyventi į savo butą, adresu (duomenys neskelbtini). Todėl name likę baldai nelaikytini būtinais, o šaldytuvas - vieninteliu, nes jais pareiškėja nesinaudoja.

Teismas nepagrįstai neanalizavo suinteresuotų asmenų argumentų ir pateiktų įrodymų dėl ginčo prievolės bendrumo ir įgyto areštuoto turto nuosavybės formos ir vien formaliais pagrindais pripažino antstolio veiksmus neteisėtais. Vadovaujantis CK 3.92 str. 3 d., galioja prezumpcija, jog sutuoktinis sudaro sandorius kito sutuoktinio sutikimu, todėl tuo pačiu pagrindu yra kildinama ir solidariosios sutuoktinių prievolės atsiradimo prezumpcija. Nepaisant to, kad sandorių šalimi nurodomas tik vienas sutuoktinis, tokios prievolės laikytinos solidariosiomis pagal CK 3.109 str. 2 d.. Sutuoktinis, nesutinkantis su kito sutuoktinio sudarytu sandoriu, turi teisę kreiptis į teismą ir nuginčyti sandorį, vadovaujantis CK 3.96 str. 1 d. numatytu pagrindu. Duomenų, kad A. I. būtų siekusi nuginčyti paskolos sandorį ir M. S. prievolę pripažinti asmenine prievole, nėra. Atsižvelgiant į įrodymų visetą (abiejų sutuoktinių bendrą gyvenamąją vietą, bendrus planus dėl namo pirkimo, dėl turto įsigijimo ir t.t.) akivaizdu, kad A. I. visos aplinkybės dėl paskolos ir turto įsigijimo buvo žinomos nuo pat pradžių ir įrodinėjimas priešingai yra tiek paties skolininko M. S., tiek pareiškėjos A. I. siekis, prisidengiant įstatymu, gauti naudos sau ir išvengti skolos sugrąžinimo. Tokie proceso dalyvių veiksmai yra nesąžiningi ir pažeidžia ne tik kreditoriaus interesus, bet ir teisingumo bei sąžiningumo principus. Taip pat teismas nepagrįstai nustatė, kad turtas, įgytas kaip ir asmeninės M. S. prievolės pagrindu, yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Tokiais veiksmais teismas pažeidė savo pareigą visapusiškai ir objektyviai vertinti visus byloje esančius įrodymus ir vykdyti teisingumą. Vykdomojoje byloje yra areštuotas turtas, pagal prigimtį laikytinas namų apyvokos daiktais, todėl šiuo atveju CPK 690 str. reikalavimai negali būti taikomi. CPK 668 str. 1 d. yra nustatytas sąrašas daiktų, į kuriuos išieškojimas negali būti nukreipiamas. Tačiau vykdomojoje byloje areštuoti namų apyvokos daiktai neatitinka minėto straipsnio 1 dalyje išvardinto daiktų apibūdinimo, nes tai nėra būtini namų apyvokos daiktai, kuriems galėtų būti taikomas minėtas apribojimas. Kadangi areštuoti daiktai nėra namų apyvokos daiktai, būtini skolininko šeimos bei nepilnamečių vaikų poreikiams tenkinti, teismas nepagrįstai nustatė, kad, vadovaujantis CPK 668 str., yra pagrindo antstolio veiksmus pripažinti neteisėtais. Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, areštuotus daiktus laikydamas vieninteliais skolininko ir jo šeimos buities apyvokos daiktais, į kuriuos negali būti nukreipiamas išieškojimas. Toks CPK 668 str. teisės normos interpretavimas ir aiškinimas plečiamai yra neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi pernelyg suabsoliutina skolininko teises ir akivaizdžiai pažeidžia kreditoriaus interesus, tuo pačiu akivaizdžiai prieštarauja civilinio proceso tikslams tinkamai taikyti ir aiškinti įstatymus bei kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių.

Teismas pagrįstai nustatė, kad prievolė pagal vekselį laikytina vekselio davėjo asmenine prievole. Be to, vykdomoji byla, kurioje buvo skundžiami antstolio veiksmai, buvo pradėta pagal vykdomąjį dokumentą, notaro išieškotojui išduotą būtent paprastojo vekselio pagrindu, kuriame skolininku nurodytas tik vienas asmuo. Taigi, ir vykdomajame įraše pagrįstai buvo nurodytas tik vienas skolininkas, šiuo atveju pareiškėjos sutuoktinis M. S.. Nesant teismo sprendimo dėl kito sutuoktinio, antstolis negali priimti patvarkymo išieškoti iš bendro turto, nes tai reikštų teismo sprendimo pakeitimą ir CPK 586 str. pažeidimą, t.y. vykdymo veiksmai būtų atlikti be vykdomojo dokumento.Apeliantai nepagrįstai teigia, kad pareiškėja A. I. pagal sutuoktinio išrašytą vekselį atsako išieškotojui solidariai su savo sutuoktiniu. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad vekselyje nėra nurodoma, kokiu tikslu yra skolinami pinigai ir kokiu būdu jie bus panaudojami, ir priimdamas nutartį, pagrįstai vadovavosi LR Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymu, reglamentuojančiu, jog pareiga grąžinti vekselyje nurodytą sumą yra siejama tik su vienu asmeniu - vekselio davėju. Be to, teismas nustatė, kad vekselio pagrindu išduodamame vykdomajame dokumente yra nurodytas tik vienas skolininkas – M. S., todėl tik į šio skolininko turtą galėjo būti nukreiptas išieškojimas. Apeliantai nurodo, kad M. S. pasirašant vekselį buvo nereikalingas pareiškėjos sutikimas, kadangi pinigai buvo panaudoti šeimos poreikių tenkinimui. Tačiau pareiškėja A. I. nežinojo apie tai, kad sutuoktinis pasirašė vekselį ir sutikimo nedavė. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad M. S. vekseliu prisiimto įsipareigojimo suma yra didelė, todėl M. S. buvo būtinas pareiškėjos A. I. sutikimas, skolintis tokio dydžio pinigų sumą, nors tariamai ji būtų buvusi skirta šeimos poreikiams patenkinti. Todėl išieškoti M. S. skolą iš bendro sutuoktinių turto nėra CK 3.109 str. nustatytų pagrindų. Taip pat nėra pagrindo taikyti prezumpciją, kad M. S. pasirašė vekselį, turėdamas pareiškėjos A. I. sutikimą.Apeliantas A. M. nepagrįstai teigia, kad teismas netinkamai pritaikė teismų suformuotą praktiką tokio pobūdžio bylose. Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama teismų praktika bei LR Civilinio proceso kodekso normomis, reglamentuojančiomis vykdymo procesą antstolis T. Ubartas, atlikdamas vykdymo veiksmus vykdomojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), neturėjo teisės paskelbti sutuoktinių bendro turto pardavimo iš varžytinių, kadangi vykdomajame rašte yra nurodytas tik vienas skolininkas, t.y. pareiškėjos sutuoktinis M. S..Apeliantai nepagrįstai nurodo, jog teismas neteisingai pritaikė CPK 667 str. ir 668 str. nuostatas. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos sutuoktinio M. S. prievolė yra asmeninė, vadovaujantis CK 3.112 str. 1 d. ir CPK 666 str. 1 d. išieškojimas pagal sutuoktinio asmenines prievoles, nesant M. S. asmeninio turto, galėtų būti nukreiptas tik į jam jungtinės nuosavybės teise priklausančio turto dalį, kuri nustatoma CPK 667 str. nustatyta tvarka. Šiuo atveju išieškotojo prašymas dėl skolininko turto dalies, esančios bendrojoje jungtinėje nuosavybėje, teismui nebuvo pateiktas, atsižvelgiant į tai, antstolis išieškojimą iš sutuoktinių bendro turto privalėjo nutraukti. Be to, antstolis T. Ubartas, atlikdamas vykdomuosius veiksmus vykdomojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), neturėjo teisės paskelbti sutuoktinių bendro turto pardavimo iš varžytinių, kadangi skolininko, M. S., dalis bendrojoje jungtinėje nuosavybėje nebuvo nustatyta.Daiktus, kuriuos antstolis ketino parduoti varžytinėse: indaplovė, mikrobanginė, prieškambario baldai, šaldytuvas, vaikų kambario baldai - nors ir nebūtų būtini, juos iš varžytinių parduoti draudžiama, kadangi, tai vaiko reikmenys, todėl darytina išvada, kad visi šie daiktai atitinka CPK 668 str. įvardintus daiktus. Taip pat, antstolis T. Ubartas nepagrįstai nurodo, kad daiktai į kuriuos nukreiptas išieškojimas sutuoktiniams yra nebūtini, kadangi jais nesinaudoja. Tačiau pareiškėjai areštuoti daiktai yra būtini, būtent tai yra viena iš priežasčių, kodėl buvo kreipiamasi teismą ir prašoma sustabdyti antstolio paskelbtas varžytines. Šiais daiktais yra nesinaudojama tik dėl tos priežasties, kad jie yra areštuoti ir pareiškėja negali jais naudotis. Papildomai pažymėtina, kad areštuojant turtą nedalyvavo nei skolininkas, nei pareiškėja ar jų atstovai, tuo pažeidžiant CPK 677 str. 4 d. reikalavimą, ir ko pasėkoje buvo areštuotas pareiškėjai bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantis turtas.

Ginčo tarp pareiškėjos A. I. ir skolininko M. S. dėl to, ar skola pagal skolininko išrašytą vekselį yra asmeninė, ar bendra, nėra. Skolininkas pripažįsta, kad skola pagal vekselį yra jo asmeninė, o pareiškėja apie pasiskolintą sumą iš išieškotojo nieko nežinojo. Visus pasiskolintus pinigus skolininkas panaudojo ne šeimos reikmėms, nes skolininkas ir pareiškėja yra nusprendę skirtis ir kartu negyvena. Todėl iš bendro turto ši skolos suma negali būti išieškoma. Antstolio T. Ubarto atskirojo skundo argumentas, jog atidalinimo iš bendrosios nuosavybės būtinumas yra tik kai išieškoma iš nekilnojamojo turtu, nėra pagrįstas jokiais teismais argumentais ar suformuota teismų praktika. Skolininko įsitikinimu, nepriklausomai nuo to ar išieškoma iš bendro sutuoktinių kilnojamojo, ar nekilnojamojo turto vieno iš sutuoktinių asmeninė skola, turi būti atidalinta šio sutuoktinio dalis.Teismas visiškai teisėtai ir pagrįstai taikė CPK 667 str. ir 668 str., o apelianto A. M. atskirojo skundo argumentai tėra tik išieškoto nuomonė, kuri nepagrįsta jokiais teisiniais argumentais ir teismų praktika. Pažymėtina, kad visas turtas buvo areštuotas net nespėjus jo išsivežti iš išieškotojui priklausiusio namo. Be to, buvo areštuoti ir pardavinėjami vaikų kambario baldai, o tai daryti kategoriškai draudžia CPK 668 str. Antstolis, prieš pradėdamas vykdymą, neįsitikino, ar turtas, iš kurio jis ketino išieškoti išieškotojo reikalaujamas sumas nepatenka į CPK 668 str. nurodyto turto sąrašą, iš kurio išieškojimas nėra galimas.

Motyvuojamoji dalis

Suinteresuoto asmens A. M. ir antstolio Tomo Ubarto atskirieji skundai atmestini.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirųjų skundų faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 338, 320 str. 1 d.), t.y. apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, jeigu nenustato CPK 329 str. 2 ir 3 dalyse numatytų nutarties negaliojimo pagrindų. Apskųstos teismo nutarties teisėtumas ir pagrįstumas tikrinamas tik pagal atskirųjų skundų argumentus, neišplečiant skundų argumentų sąrašo, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 338, 329 str.).

Kaip matyti iš apeliantų atskirųjų skundų, Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. kovo 3 d. nutartis iš esmės skundžiama tuo motyvu, kad teismas netinkamai taikė įstatymo normas, reglamentuojančias sutuoktinių civilinę atsakomybę pagal turtines prievoles bei sutuoktinių turto teisinį režimą. Apeliantų manymu, teismas visiškai nepagrįstai pripažino piniginę prievolę pagal skolininko M. S. pasirašytą paprastąjį vekselį kaip asmeninę skolininko prievolę ir todėl padarė netinkamą išvadą, kad antstolio Tomo Ubarto veiksmai, skelbiant varžytines dėl sutuoktinių M. S. ir A. I. turto pardavimo, yra neteisėti šiuo aspektu.

Kolegija pažymi, kad CK 3.92 str. 3 d. numatyta prezumpcija, jog sutuoktinis sudaro sandorius esant kito sutuoktinio sutikimui, išskyrus atvejus, kai sandoriui sudaryti reikalingas rašytinis kito sutuoktinio sutikimas. Kol ši prezumpcija nepaneigta, vieno sutuoktinio įgyta prievolė yra laikoma bendra sutuoktinių prievole ir tokiu atveju taikoma solidarioji sutuoktinių civilinė atsakomybė. Iš byloje esančio M. S. ir A. I. santuokos liudijimo matyti, kad šalys sudarė santuoką 2002 m. rugpjūčio 10 d. ir santuoka iki šiol nėra nutraukta (b. l. 8). Iš prijungtos vykdomosios bylos Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad skolininkas M. S. (duomenys neskelbtini) pasirašė paprastąjį vekselį 105000 Lt sumai, kurio pagrindu Šiaulių miesto IV-ojo notaro biuro notarė Gintarė Šatienė (duomenys neskelbtini) padarė vykdomąjį įrašą (prijungta vykdomoji byla, b. l. 29 – 30). Todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad paprastasis vekselis, kurio pagrindu buvo išduotas vykdomasis įrašas ir pradėtas vykdymo procesas, buvo pasirašytas pareiškėjos A. I. ir skolininko M. S. santuokos metu ir prezumpcija dėl solidariosios sutuoktinių civilinės atsakomybės nėra paneigta. Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ėmėsi analizuoti sutuoktinių civilinės atsakomybės formos klausimus nagrinėjamoje byloje.

Apeliantų atskirųjų skundų motyvų, susijusių su sutuoktinių civilinės atsakomybės pagal santuokoje įgytas prievoles reglamentuojančių teisės normų taikymu, ir su tuo susijusių faktinių bylos aplinkybių vertinimu, teisėjų kolegija neanalizuoja, nes ginčas dėl sutuoktinių civilinės atsakomybės pagal santuokoje įgytas prievoles nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Ginčas dėl sutuoktinių civilinės atsakomybės pagal paprastąjį vekselį gali būti nagrinėjamas tik ieškininės teisenos tvarka pagal sutuoktinio, nesutinkančio su kito sutuoktinio sudarytu sandoriu, ieškinį CK 3.96 str. 1 d. pagrindu. Tačiau byloje nustatyta ir šalys pripažino, kad teisme toks ginčas nėra inicijuotas. Todėl teisėjų kolegija mano, esant tikslingu, pašalinti iš skundžiamos Šiaulių miesto apylinkės teismo nutarties motyvuojamosios dalies motyvus, kuriuose išspręstas klausimas dėl pareiškėjos A. I. ir skolininko M. S. civilinės atsakomybės pagal 2009 m liepos 13 d. M. S. pasirašytą paprastąjį vekselį formos (nutarties motyvuojamosios dalies antroji pastraipa).

Atsižvelgiant į aukščiau padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad antstolis Tomas Ubartas vykdymo veiksmus pradėjo teisėtai. Tai pripažinus, toliau vertintinas antstolio Tomo Ubarto veiksmų, skelbiant varžytines dėl sutuoktinių M. S. ir A. I. turto pardavimo, teisėtumo klausimas.

CPK 657 str. numato, kad raginimas įvykdyti sprendimą skolininkui išsiunčiamas registruotu laišku arba įteikiamas asmeniškai. Šiuo atveju išieškojimas iš sutuoktiniams priklausančio turto, todėl kolegija pažymi, jog antstolio raginimas įvykdyti sprendimą bei kiti procesiniai antstolio aptvarkymai turėjo būti siunčiami abiems skolininkams. Iš vykdomosios bylos Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad antstolio raginimas bei kiti procesiniai dokumentai buvo siunčiami tik skolininkui M. S.. To neginčija ir antstolis Tomas Ubartas (b. l. 84). Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, tokie antstolio veiksmai negali būti pripažinti teisėtais, nes pažeidžia kitos solidariosios skolininkės A. I. teisėtus interesus, kadangi ji nebuvo informuota apie pradėtą vykdymą.

Išdėstytų aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija konstatuoja, kad antstolio Tomo Ubarto veiksmai, skelbiant varžytines dėl sutuoktinių M. S. ir A. I. turto pardavimo, yra neteisėti ir, nors ir remdamasi kitais argumentais, palieka nepakeistą Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. kovo 3 d. nutartį (CPK 337 str. 1 p.)

Atmetus suinteresuoto asmens A. M. ir antstolio Tomo Ubarto atskiruosius skundus, iš apeliantų pareiškėjai A. I. priteistina po 252,55 Lt advokato teisinės pagalbos išlaidų, patirtų surašant atsiliepimą į atskiruosius skundus (CPK 88 str. 1 d. 6 p., 443 str. 6 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 punktu, teismas

nutaria:

Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. kovo 3 d. nutartį iš esmės palikti nepakeistą

Pašalinti iš Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. kovo 3 d. nutarties motyvuojamosios dalies motyvus, kuriuose išspręstas klausimas dėl pareiškėjos A. I. ir skolininko M. S. civilinės atsakomybės pagal (duomenys neskelbtini) M. S. pasirašytą paprastąjį vekselį formos (nutarties motyvuojamosios dalies antroji pastraipa).

Priteisti pareiškėjai A. I. (a.k. (duomenys neskelbtini), gyv. (duomenys neskelbtini)) iš A. M. (a.k. (duomenys neskelbtini), gyv. (duomenys neskelbtini)) ir antstolio Tomo Ubarto po 252,55 Lt (du šimtus penkiasdešimt du litus 55 centus) advokato teisinės pagalbos išlaidų.