Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danutė Kutrienė apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens A. Ž. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 13 d. nutarties, kuria tenkintas prašymas dėl priverstinio gydymo civilinėje byloje pagal viešosios įstaigos Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės prašymą dėl leidimo priverstinai gydyti A. Ž.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Pareiškėjas viešoji įstaiga Respublikinė Vilniaus psichiatrijos ligoninė, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 28 straipsnio nuostatomis, prašė leisti priverstinai hospitalizuoti A. Ž.. Nurodė, kad pacientas į ligoninę hospitalizuotas 2018-03-06. A. Ž. 2018-03-06 savo noru sutiko gydytis, tačiau 2018-03-12 tolimesnio gydymo atsisakė. Nurodė, kad A. Ž. yra ūmios paranoidinės psichozės būklėje, kliedesinė simptomatika aktuali, nulemianti A. Ž. sprendimus ir elgesį, todėl yra realia grėsmė, kad jis savo veiksmais gali padaryti esminę žalą savo arba aplinkinių sveikatai ar gyvybei bei turtui.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. kovo 13 d. nutartimi pareiškėjo prašymą tenkino. Teismas, remdamasis byloje dalyvaujančių asmenų (jų atstovų) paaiškinimais teismo posėdžio metu, paciento patekimo į ligoninę aplinkybėmis, pateikta gydytojų konsultacinės komisijos 2018 m. kovo 13 d. išvada, kurioje pakankamai motyvuotas asmens priverstinio gydymo būtinumas, pripažino, kad esant A. Ž. sveikatos būklei pavojingai nestabiliai, pacientas gali padaryti esminės žalos savo arba aplinkinių žmonių gyvybei, sveikatai, todėl prašymą laikė pagrįstu, tenkino, leidžiant priverstinai gydyti pacientą minėtoje gydymo įstaigoje vieną mėnesį, terminą skaičiuojant nuo 2018 m. kovo 12 d.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atskirajame skunde suinteresuotas asmuo A. Ž. nurodė, kad atsisako gydytis viešojoje įstaigoje Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje, kadangi nori gydytis namų sąlygomis.Viešoji įstaiga Respublikinė Vilniaus psichiatrijos ligoninė atsiliepimo į atskirąjį skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmestinas.

Vadovaujantis CPK 320 str., 338 str., apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, patikrina pirmos instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų pagal atskirojo skundo teisinį ir faktinį pagrindą, taip pat ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria leista apeliantą priverstinai hospitalizuoti ir gydyti, yra pagrįsta ir teisėta.LR CK 2.26 straipsnis, reglamentuojantis fizinio asmens laisvės apribojimo atvejus, numato, jog asmuo gali būti paguldytas į psichiatrijos įstaigą tik jo paties sutikimu, taip pat teismo leidimu. Jeigu asmuo serga sunkia psichikos liga ir yra reali grėsmė, kad jis savo veiksmais gali padaryti esminės žalos savo ar aplinkinių sveikatai ar gyvybei bei turtui, jis gali būti priverstinai hospitalizuotas, bet ne ilgiau kaip dvi paras. Priverstinė hospitalizacija gali būti pratęsta tik įstatymų nustatyta tvarka teismo leidimu. Jeigu asmuo yra neveiksnus, sutikimą priverstinei jo hospitalizacijai, tačiau ne ilgiau kaip dvi paras, gali duoti asmens globėjas. Neveiksnaus asmens priverstinė hospitalizacija po to gali būti pratęsta tik įstatymų nustatyta tvarka teismo leidimu (CK 2.26 str. 4 d.).Priverstinės hospitalizacijos tvarkos įgyvendinimą numato Psichikos sveikatos priežiūros įstatymas. Minėto įstatymo 27 straipsnyje nustatyta, kad asmuo, sergąs sunkia psichikos liga ir atsisakęs hospitalizavimo, gali būti hospitalizuotas prievarta tik jeigu yra reali grėsmė, kad jis savo veiksmais gali padaryti esminę žalą: 1) savo sveikatai, gyvybei; 2) aplinkinių sveikatai, gyvybei. Tuo atveju, kai pacientas yra priverstinai hospitalizuojamas, psichiatrijos įstaigos administracija privalo nevėliau kaip per 2 paras kreiptis į teismą. Teismas, apsvarstęs psichiatrų rekomendacijas, turi teisę priimti sprendimą dėl paciento priverstinio hospitalizavimo ir priverstinio gydymo pratęsimo, bet ne ilgiau kaip vienam mėnesiui nuo priverstinio hospitalizavimo pradžios (Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 28 str. 2 d.). Bylos medžiaga patvirtina, kad apelianto (paciento) psichikos būklę vertino gydytojų konsultacinė komisija, kuri 2018-03-13 išvadoje nurodė paciento diagnozę – šizoafektinis sutrikimas, mišrus tipas F25.2. Gydytojų konsultacinė komisija minėtoje išvadoje konstatavo, kad šiuo metu paciento psichikos būsenoje stebima psichozinė paranoidinė įtampa, pacientas įtarus, kontaktas formalus. Mąstymas nenuoseklus, rezonuojantis, paralogiškas-teigia, kad yra sveikas, kad visi nusiskundimai, kuriuos išsakė atvykus (klausos pseudohaliucinacijas, baimę, asociacinius automatizmus), buvo sugalvoti, nes norėjo pailsėti psichiatrijos ligoninėje nuo patirtų stresų ir įtampos. Ženkli klaidinga interpretacija, pašnekovo neišklauso, suteikiamą informaciją vertina kliedėjimiškai. Kliedesinė simptomatika aktuali, nulemianti paciento sprendimus ir elgesį. Nekritiškas savo būklei, turįs daug neatidėliotinų reikalų, planuoja skristi į Norvegiją etc. Atsižvelgiant į tai, buvo konstatuota, jog dėl ūmios psichozės elgesys neprognozuojamas, socialiai pavojingas ir gali padaryti esminę žalą savo ar aplinkinių sveikatai ar gyvybei, turtui. Taigi 2018-03-13 gydytojų konsultacinės komisijos išvadoje buvo nustatytos visos priverstinės hospitalizacijos sąlygos. Pirmosios instancijos teismas neturėjo jokių duomenų, paneigiančių gydytojų konsultacinės komisijos išvadas dėl paciento psichikos būklės ir jo keliamos realios grėsmės savo ir aplinkinių sveikatai ar gyvybei. Įrodymų, paneigiančių gydytojų konsultacinės komisijos išvadas, apeliacinės instancijos teismui nepateikė ir apeliantas. Pateiktas atskirasis skundas grindžiamas argumentais, kad apeliantas nori gydytis namų sąlygomis. Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgdamas į tai, jog gydytojai konstatavo, kad apelianto elgesys yra neprognozuojamas, socialiai pavojingas, ko pasekoje gali kilti pavojus ne tik, kad jo paties gyvybei, bet ir aplinkiniams, neturi teisinio pagrindo sutikti su apelianto pageidavimais, kadangi byloje nėra jokių įrodymų, kurie pagrįstų, jog apelianto būklė gydantis namuose pagerėtų. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą nutartį, teisingai aiškino ir taikė priverstinio hospitalizavimo ir gydymo taikymą reglamentuojančias proceso teisės nuostatas, todėl konstatuoja, jog teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią naikinti atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl skundžiama nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336., 337 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 13 d. nutartį palikti nepakeistą.