Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Margarita Stambrauskaitė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. A. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktų numatytas inventorius. Vabzdžių ir graužikų naikinimo darbams Lukiškių TI-K atlikti yra sudarytos paslaugų sutartys, remontas kamerose atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus. Lukiškių TI-K sanitarinis mazgas yra atskirtas 1,5 m sienele, tai atitinka teisės aktų reikalavimus. Langai Lukiškių TI-K kamerose vėdinimui yra pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus. Asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas kelia ginčą dėl atsakovo Lietuvos valstybės civilinės atsakomybės, vykdant pareiškėjo suėmimą Lukiškių TI-K per laikotarpį nuo 2012-08-20 iki 2015 m. vasario mėn., tačiau atsakovo atstovo į bylą pateiktais duomenimis pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2013-09-12 iki 2015-02-01 (b. l. 7-8, 13).

Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso (toliau – ir CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis).

Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą, be kita ko, kildina iš to, jog Lukiškių TI-K jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma ir dėl to jis patyrė sukrėtimų, yra aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis, nustatantis, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos piliečiai, laikomi tardymo izoliatoriuose, turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos nustato Baudžiamojo proceso kodeksas, šis ir kiti įstatymai. Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta fundamentali žmogaus teisių apsaugos nuostata, jog vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014-02-27 nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014), taigi atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-02-08 nutartis administracinėje byloje Nr. AS-602-84/2013). Tuo tarpu pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, paprastai tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-09-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1346/2013, 2013-09-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-977/2013, 2013-04-25 nutartis administracinėje byloje Nr. A-525-197/2013).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose jam nebuvo užtikrintas pakankamas gyvenamosios vietos plotas.

Pareiškėjo suėmimo vykdymo Lukiškių TI-K laikotarpiu minimalūs kalinimo vietų kamerų plotui keliami reikalavimai buvo įtvirtinti Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte, kuriame nurodyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Iš atsiliepime į skundą ir Lukiškių TI-K Kriminalinės žvalgybos skyriaus 2015-05-19 pažymoje Nr. 24-3046 (b. l. 7-8, 13) nurodytų duomenų apie pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpius, kartu su juo kamerose buvusių asmenų skaičių ir kamerų plotus, matyti, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K nuo 2013-09-12 iki 2015-02-01 periodiškai buvo laikomas kamerose Nr. 109, 404, 105, 400, 104, 390, 108, 399, 214, 210, 405, 117, 388, 360. Vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimai pareiškėjo atžvilgiu buvo pažeisti 2013-09-13–2013-09-16, 2013-12-05, 2014-01-09 ir 2014-02-28 laikotarpiais (b. l. 7-8).

Teismas neturi pagrindo nesiremti atsakovo atstovo pateiktais duomenimis apie laikotarpius ir kameras, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, jų plotus bei kamerose buvusių asmenų skaičių. Iš nurodytų duomenų matyti, kad pareiškėjas 7 paras buvo laikomas kamerose, kuriose jam tenkantis plotas buvo mažesnis, nei nustatytas minimalus. Tai patvirtina pareiškėjo skunde nurodytus argumentus, kad jis Lukiškių TI-K kamerose buvo laikomas pažeidžiant vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamojo ploto reikalavimus.

Teismas atmeta atsakovo atstovo argumentus, kad Lukiškių TI-K administracija negali įtakoti atvykstančių bei esančių įstaigoje suimtųjų ir nuteistųjų skaičiaus, kaip teisiškai nereikšmingus, sprendžiant klausimą dėl atsakovo veiksmų neteisėtumo, kadangi pagal Europos žmogaus teisių teismo jurisprudenciją, valstybė turi garantuoti, jog kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., Europos žmogaus teisių teismo 2000-10-26 sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96 ir kt.). Iš valstybės yra reikalaujama, neatsižvelgiant į jos logistinius bei finansinius sunkumus, organizuoti kalinimo įstaigų sistemą tokiu būdu, kad būtų gerbiamas žmogaus orumas (žr., pvz., EŽTT 2008-03-27 sprendimas byloje Choukhov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 63955/00 ir kt.).

Skunde nurodoma, kad pareiškėjui Lukiškių TI-K nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemianti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008-11-18 sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, kt.). Atsiliepime į skundą nurodoma, kad visų kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, sanitariniai įrenginiai nuo likusio kameros ploto yra atitverti 1,5 m aukščio sienele, tačiau duomenų, apie visišką privatumo užtikrinimą (pertvarų su durimis, užuolaidomis ir pan.), byloje nėra. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjui Lukiškių TI-K nebuvo visiškai užtikrinta teisė į privatumą ir tai turėjo įtakos jo kalinimo sąlygų bloginimui.

Pareiškėjas teigia, kad gyvenamosiose kamerose būdavo šalta, drėgna, trūkdavo oro, nebuvo atskiro vėdinimo ir tinkamo natūralaus apšvietimo, be to, kameros nebuvo suremontuotos, ant sienų kaupėsi pelėsis, byrėjo tinkas. Pareiškėjas ypač išskyrė kamerą Nr. 388.

Ginčo laikotarpiu laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus bei sveikatos priežiūros organizavimą nustatė Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos“ bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010, Higienos norma). HN 76:2010 6 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Remiantis HN 76:2010 28 punktu, laisvės atėmimo vietų gyvenamųjų patalpų grindų, sienų, lubų vidaus apdailai naudojamos medžiagos turi būti lengvai valomos ir dezinfekuojamos, gyvenamosios patalpos turi būti kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, ant sienų ir lubų neturi būti pelėsių. HN 76:2010 54, 56, 62 punktai nustato, kad visos laisvės atėmimo vietų patalpos, įrenginiai ir baldai turi būti švarūs. Gyvenamosios patalpos turi būti kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, ant sienų ir lubų neturi būti pelėsių. Laisvės atėmimo vietų patalpų paprastasis remontas atliekamas pagal poreikį. HN 76:2010 24 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietų gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Oro temperatūra kameroje šaltuoju laikotarpiu turi būti 18–22 °C, santykinė oro drėgmė šaltuoju laikotarpiu – 35–65 proc., oro judėjimo greitis šaltuoju laikotarpiu – 0,05–0,15 (HN 76:2010 26 punktas). Gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 % (HN 76:2010 22 punktas). Kita vertus HN 76:2010 taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais (HN 76:2010 2 punktas). Šiuo atveju vėdinimo sistemos, didesnių ir skaidraus stiklo langų, užtikrinančių geresnį natūralų apšvietimą, įrengimas gyvenamosiose kamerose pareikalautų pastato rekonstrukcijos darbų, todėl šie reikalavimai Lukiškių TI-K nėra taikytini ir teismas neturi pagrindo konstatuoti pažeidimo fakto.

Kaip minėta, pareiškėjas išskyrė Lukiškių TI-K kamerą Nr. 388. Nurodytoje kameroje pareiškėjas buvo apgyvendintas nuo 2014-03-08 iki 2014-03-12 (b. l. 8). Pareiškėjas teigė, kad šioje kameroje gyvenimo sąlygos buvo antisanitarinės, nuo sanitarinių įrenginių jautėsi blogas kvapas, kaupėsi drėgmė, dirbtinis dieninis apšvietimas buvo blogas, kamera nesuremontuota. Minėti pareiškėjo argumentai laikytini pakankamai konkrečiai detalizuojančiais jo laikymo sąlygas kameroje Nr. 388 bei, jo manymu, padarytus Lukiškių TI-K pažeidimus, tačiau atsakovo atstovas nepateikė teismui jokių pareiškėjo teiginius paneigiančių įrodymų. Atsižvelgiant į tai, laikytina, kad pareiškėjo gyvenimo sąlygos kameroje Nr. 388 buvo netinkamos. Lukiškių TI-K neužtikrinus tinkamo apšvietimo, tinkamos santykinės oro drėgmės, laiku nekonstatavus paprastojo remonto poreikio, buvo pažeista pareiškėjo teisė į sveiką gyvenamąją aplinką.

Pareiškėjas teismui pateiktame skunde, išskyrus kamerą Nr. 388, kitų kamerų ir laikotarpių, kuomet jo gyvenimo Lukiškių TI-K sąlygos neatitiko HN 76:2010 24, 26, 28, 54, 56, 62 punktų reikalavimų nenurodė, todėl reikalavimas atsakovui paneigti bendro pobūdžio pareiškėjo nusiskundimus neatitiktų teisingumo ir proporcingumo principų. Atsakovo atstovas atsiliepime neigė pareiškėjo nurodytų pažeidimų buvimo faktą, kartu su atsiliepimu į skundą pateikė Vilniaus visuomenės sveikatos centro Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose atliktų patikrinimų aktus. Pareiškėjui nepateikus konkrečių duomenų apie jo nurodomus pažeidimus, teismas vadovaujasi Vilniaus visuomenės sveikatos centro atliktų patikrinimų duomenimis, apytiksliai sutampančiais su pareiškėjo laikymu tikrintose kamerose laikotarpiais. Iš Vilniaus visuomenės sveikatos centro atliktų patikrinimų aktų matyti, kad kamerose Nr. 104, 405 ir 404 yra vėdinimui pritaikyti langai, šiose kamerose santykinės oro drėgmės bei oro temperatūros reikalavimų pažeidimų nenustatyta (b. l. 33-35, 51-53, 54-55), kameroje Nr. 104 nenustatyta oro judėjimo greičio pažeidimų (b. l. 33-35). Byloje nėra duomenų apie tai, kad Lukiškių TI-K kamerose, kuriose laikytas pareiškėjas, buvo pažeisti HN 76:2010 24 ir 26 reikalavimai, todėl teismas neturi pagrindo konstatuoti nurodytų nuostatų pažeidimo fakto ir atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų.

Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013-12-06, 2013-12-02, 2014-03-14 atliktų patikrinimų metu nustatyti sienų pažeidimai (dėmės, nutrupėję dažai ir tinkas) bei pelėsio požymiai kamerose Nr. 404, 390 ir 405 (b. l. 20-22, 46-48, 51-53). Tai leidžia daryti išvadą, kad šiose kamerose laiku nekonstatavus ir neatlikus paprastojo remonto buvo pažeisti HN 76:2010 28, 54, 56, 62 punktų reikalavimai ir pareiškėjo teisė į suremontuotą, valymui pritaikytą aplinką.

Pareiškėjas nurodė, kad nerūkantys asmenys Lukiškių TI-K yra laikomi kartu su rūkančiais ir yra priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.

Tabako kontrolės įstatymo 3 straipsnyje nustatyta, kad vienas iš valstybės tabako kontrolės politikos principų yra ginti žmogaus teises į aplinką be tabako dūmų, o 19 straipsnio 1 dalies 3 punktas numato, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius) draudžiama bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. HN 76:2010 6 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru (HN 76:2010 14 punktas). Lukiškių TI-K kriminalinės žvalgybos skyriaus 2015-05-19 pažymoje Nr. 24-3046 (b. l. 13) nurodyta, kad pareiškėjas kamerose buvo laikomas atsižvelgiant į jo pageidavimą gyventi nerūkančiųjų kamerose, tačiau kitokių, nurodytas aplinkybes patvirtinančių įrodymų, atsakovo atstovas nepateikė. Kita vertus, pareiškėjas skunde taip pat konkrečiai neįvardijo, kad Lukiškių TI-K buvo pažeista jo pasirinkimo teisė gyventi nerūkančiųjų kameroje ir teisė į sveiką gyvenamąją aplinką. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentas, kad nerūkantys asmenys Lukiškių TI-K laikomi kartu su rūkančiais, atmestinas kaip pernelyg bendro pobūdžio ir nesietinas su pareiškėjo individualiai patirtais išgyvenimais.

Pareiškėjas skunde teigia, jog Lukiškių TI-K kamerose buvo buitinių parazitų. Vadovaujantis HN 76:2010 60 punktu, laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų. Esant reikalui, laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją deratizaciją), kurį teisės akto nustatyta tvarka atlieka asmenys, turintys visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla. Atsakovo atstovo į bylą pateiktos su atitinkamomis kenkėjų profilaktikos ir naikinimo darbais paslaugas teikiančiomis bendrovėmis (UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ ir UAB „Dezinfa“) sudarytos paslaugų teikimo sutartys, galiojusios pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K metu (b. l. 72-84), patvirtina, kad Lukiškių TI-K ginčui aktualiu laikotarpiu tinkamai užtikrino kenkėjų prevencijos ir naikinimo darbų organizavimą, pareiškėjas jokių, priešingas aplinkybes patvirtinančių, įrodymų nepateikė, nenurodė, kamerų, kuriose būdavo kenkėjų, kad teikė skundus ar prašymus dėl jų naikinimo darbų vykdymo. Atsižvelgiant į tai, teismas neturi pagrindo konstatuoti HN 76:2010 60 punkto reikalavimų pažeidimo fakto.

Pareiškėjas pažymėjo, kad asmens apžiūra Lukiškių TI-K buvo daroma antisanitarinėmis sąlygomis, esant žemai oro temperatūrai, asmenys verčiami nusirengti, daiktus dėti į nešvarias dėžes.

HN 76:2010 54 punktas numato, kad visos laisvės atėmimo vietų patalpos, įrenginiai ir baldai turi būti švarūs. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2005-07-04 įsakymu Nr. 4/07-130 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos (toliau – ir Instrukcija) 144 punkte nurodoma, kad suimtųjų ir nuteistųjų krata skirstoma į visą (išrengiant) ir dalinę (neišrengiant). Ją atlieka tos pačios lyties kaip suimtasis ar nuteistasis asmuo. Apieškodami suimtojo ar nuteistojo kūną ir maisto produktus, kratą atliekantys pareigūnai privalo mūvėti pirštines. Instrukcijos 145 punkte numatyta, jog suimtiesiems ir nuteistiesiems visa krata privalomai atliekama, be kita ko, atvykus į laisvės atėmimo vietą, taip pat išvykstant iš jos. Nurodytas reglamentavimas leidžia daryti išvadą, kad atliekant asmenų kratas turi būti laikomasi, be kita ko, higienos reikalavimų, užtikrinamos saugios ir tinkamos kratos atlikimo sąlygos. Šiuo atveju pareiškėjo nurodyti argumentai, kad jo ir jo daiktų apžiūros buvo daromos antisanitarinėmis sąlygomis, yra abstraktūs, pareiškėjas savo nusiskundimų nedetalizavo ir nenurodė konkrečių sanitarinių reikalavimų pažeidimų atliktos apžiūros metu. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės laikytinos nepakankamomis konstatuoti, kad pareiškėjui atvykstant ar išvykstant iš Lukiškių TI-K, kratos buvo atliekamos pažeidžiant aukščiau nurodytą tvarką.

Pareiškėjas skunde taip pat teigė, kad dėl tyčinių Lukiškių TI-K pareigūnų veiksmų tarp kameroje gyvenančių asmenų kildavo konfliktai, tačiau nenurodė nei kaip konkrečiai pasireiškė pareigūnų veiksmai, nei kada buvo išprovokuoti pareiškėjo nurodyti konfliktai. Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą nurodė, kad konfliktų, nesutarimų tarp kalinčių asmenų pareiškėjo skundžiamu laikotarpiu Lukiškių TI-K nebuvo užfiksuota. Dėl nurodytų priežasčių, nesant byloje duomenų, patvirtinančių pareiškėjo teiginius dėl netinkamo pareigūnų elgesio, pareiškėjui šio nusiskundimo pakankamai nekonkretizavus, teismas neturi pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovo atstovo veiksmus.

Remiantis CK 6.250 straipsnio 1 dalimi, neturtinė žala yra asmens skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo2013-12-16 nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013, 2013-12-04 nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1946/2013; 2008-12-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008 ir kt.).

Vadovaujantis CK 6.250 straipsnio 2 dalimi, atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Ši nuostata teismų praktikoje aiškinama kaip įpareigojanti teismą ne tik patikrinti reikalavimo pagrįstumą, bet ir pripažinus jį pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-06-03 nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013, 2013-07-29 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013).

Asmens, kuris patyrė neturtinę žalą dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Teismas kiekvienu atveju turi spręsti, ar pakanka pažeistos teisės pripažinimo, ar turi būti priteisiama materiali kompensacija (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-07-29 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013).

Šiuo atveju pareiškėjas teigia, kad dėl Lukiškių TI-K pažeidimų patyrė dvasinius išgyvenimus ir sukrėtimus, emocinę depresiją, nepatogumus, pažeminimą ir galimybių sumažėjimą, orumo ir garbės pažeminimą, tačiau pagal Lukiškių TI-K kriminalinės žvalgybos skyriaus 2015-05-19 pažymą Nr. 24-3046 (b. l. 13) pareiškėjas į įstaigos administraciją su skundais dėl netinkamų laikymo sąlygų nesikreipė. Ši aplinkybė leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas savo aktyviais veiksmai nesiekė jo nurodomų pažeidimų pašalinimo, t. y. nevertino jų kaip darančių itin didelę žalą. Pareiškėjas yra jauno, darbingo amžiaus vyras, byloje nėra duomenų ir pareiškėjas nenurodė, kad Lukiškių TI-K laikymo sąlygų pažeidimai negrįžtamai įtakojo jo sveikatą ar sukėlė neatitaisomas pasekmes. Pažymėtina, kad pareiškėjo teisė į minimalų vienam asmeniui tenkantį plotą per visą ginčo laikotarpį buvo pažeista neilgai – tik 7 paras, pareiškėjo atvykimo į Lukiškių TI-K laikotarpiai buvo trumpi, ilgiausiai šioje įstaigoje pareiškėjas buvo laikytas 6 dienas, o vienoje kameroje – 5 dienas. Teismas taip pat neturi pagrindo spręsti, kad pareiškėjo teisės į tinkamą gyvenamąją aplinką ir plotą buvo pažeistos dėl sąmoningo Lukiškių TI-K elgesio jo atžvilgiu. Priešingai, mažesnį, nei nustatytas tenkantį plotą įtakojo nuolat viršijamas maksimalus leistinas laikomų asmenų skaičius įstaigoje, reikalavimų, susijusių su suimtųjų ir nuteistųjų izoliavimu, vykdymas. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad esant perpildytoms kameroms, buvo stengiamasi, jog suimtieji ir nuteistieji tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y., at­siradus galimybei, perkeliami į laisvesnes kameras. Pareiškėjui buvo suteikiama galimybė naudotis pasivaikščiojimų ir sporto kiemeliais, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis (b. l. 8). Iš byloje esančių Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų matyti, kad Lukiškių TI-K yra nuolat atliekama gyvenimo sąlygų kontrolė, o nustatyti pažeidimai šalinami per įmanomai trumpiausią laiką (b. l. 31-32, 42-43, 44-45, 49-50, 62-66).

Įvertinęs tai, kas išdėstyta, bei atsižvelgęs į pareiškėjo atžvilgiu byloje konstatuotų pažeidimų mastą, pobūdį ir intensyvumą, kitas reikšmingas aplinkybes, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, teismas sprendžia, kad dėl atsakovo neteisėtų veiksmų pareiškėjo patirti neigiamo pobūdžio išgyvenimai ir nepatogumai nebuvo tokio intensyvumo, jog būtų pagrindas juos įvertinti pinigais (CK 6.250 straipsnio 2 dalis). Teismo vertinimu, pakankama satisfakcija už nustatytą teisių pažeidimą laikytinas paties pažeidimo fakto pripažinimas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1, 4 punktu,

nusprendžia:

pareiškėjo D. A. skundą iš dalies patenkinti.

Pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo D. A. teisė į teisės aktuose nustatytas suėmimo vykdymo sąlygas.

Likusią skundo dalį atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.