- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2005-12-05
- Bylos Nr.
- 2A-165
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Kazys Kailiūnas, Gintaras Pečiulis (pran.), Marytė Mitkuvienė
- Ieškovas
- D. A., D.
- Trečiasis asmuo
- J. R.
- Atsakovas
- Vilniaus universiteto Onkologijos institutui
- Kategorijos
- 44.2.4.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 44.5.2.16pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės D. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2005 m. sausio 3 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2⁴⁰-326/2004 pagal D. A. ieškinį atsakovui Vilniaus universiteto Onkologijos institutui dėl žalos atlyginimo. Tretysis asmuo - J. R. .
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovė D. A. kreipėsi į teismą ir prašė priteisti iš atsakovo 500 minimalių mėnesinių algų dydžio neturtinės žalos atlyginimą ir 100 000 Lt žalos atlyginimą už nepataisomą fizinį veido subjaurojimą. Nurodė, jog dėl gydytojo J. R. kaltės, t.y. nenustačius susirgimo diagnozės, neatlikus visų būtinų tyrimų bei nepasikonsultavus su kolegomis, neinformavus ieškovės apie pasekmes ir negavus jos sutikimo operacijai, ieškovei buvo konstatuotas odos vėžinis susirgimas. Gydytojas J. R. atliko ieškovei operaciją lazeriu dešinės veido pusės žandikaulio srityje, po kurios žaizda negijo, o randas vis didėjo. Pasikonsultavus su kitais odos ligų specialistais bei atlikus vėlesnius išsamius tyrimus paaiškėjo, jog jokių vėžinių pakitimų ląstelėse nėra, gydytojo J. R. diagnozė buvo klaidinga, o operacija lazeriu nebuvo reikalinga. Naudojant kitų gydytojų išrašytus vaistus, žaizda ieškovės veide sugijo, tačiau liko ryškus pastebimas randas, kurio net plastine operacija pašalinti neįmanoma. Gydytojo J. R. nekvalifikuotais veiksmais bei neprofesionaliu gydymu ieškovei, o taip pat ieškovės išlaikomoms dukroms buvo sukeltas didelis emocinis stresas bei sunkūs išgyvenimai.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2005 m. sausio 3 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė atsakovui iš ieškovės D. A. 4 000 Lt ekspertizės išlaidų. Sprendime rašoma, kad gydytojas J. R. 1997 m. rugsėjo 9 d. vizualiai (kliniškai) apžiūrėjęs ieškovę, įtarė pirmos stadijos veido odos vėžį - bazaliomą. 1997 m. rugsėjo 9 d. ir 10 d. buvo atlikti žaizdos nuograndų citologiniai tyrimai, kurie vėžinių pakitimų nerodė. J. R. , pasikonsultavęs su kolegomis gydytojais odos onkologais V. Č. ir K. B. , diagnozavo ieškovei odos vėžį, pažeistą vietą gydė lazeriu.
Sprendime nurodoma, kad Sveikatos apsaugos ministro 1994 m. gruodžio 8 d. įsakymu Nr. 259 - K gydytojui J. R. suteikta pirmoji gydytojo onkologo chirurgo kvalifikacinė kategorija, jis reguliariai tobulina profesines žinias ir kelia kvalifikaciją. Sveikatos apsaugos ministerijos 2002 m. vasario 5 d. rašte Nr. 12-27-324 dėl lazioterapijos pažymima, kad atskiras sertifikatas, suteikiantis teisę gydymo eigoje naudoti lazerį, neišduodamas. Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus m. vyriausiojo valstybinio gydytojo higienisto 1993 m. balandžio 27 d. nutarimu Nr. 23-83 Lietuvos onkologijos centro galvos ir kaklo chirurgijos skyriuje leista eksploatuoti lazerinius įrengimus ir lazerinį įrenginį poliklinikoje. Atsakovas pateikė Lazerinio skalpelio koaguliatoriaus Medula 3(4) TU 4727128-01-92 nustatyta tvarka suderintas ir patvirtintas technines sąlygas, lazerinio skalpelio pasą, techninį aprašą ir eksploatacijos instrukciją. Teismas pažymėjo, kad ieškovė nepateikė įrodymų, paneigiančių faktus apie gydytojo J. R. kvalifikacijos pakankamumą, jo teisę dirbti lazeriu. Atsakovo pateiktų duomenų apie eksploatuojamo lazerinio įrenginio atitikimą techninėms sąlygoms, jo aprobavimą ieškovė taip pat nepaneigė.
Toliau sprendime rašoma, kad 2003 m. spalio 25 d. teismo medicinos ekspertizės akte konstatuota, jog D. A. veido odos vėžinis susirgimas buvo išgydytas taikant lazerį, o po to naudotais vaistais gydytas tik lazerioterapijos padarytas odos nudegimas. Ieškovė D. A. nepripažino teismo ekspertizės išvadų, pažymėdama, kad jos yra niekinės, nes ekspertai, užuot prisiekę, pasirašė, kad susipažinę su baudžiamąja atsakomybe pagal LR BK 235 straipsnį. Tokius ieškovės argumentus pirmosios instancijos teismas atmetė. Sprendime nurodoma, kad ši civilinė byla pradėta nagrinėti dar iki įsigaliojant 2002 m. CPK, kuriame numatyta eksperto priesaika. Iki 2002 m. CPK įsigaliojimo ekspertas turėjo patvirtinti, kad yra susipažinęs su baudžiamąja atsakomybe už melagingos eksperto išvados davimą. Aktą sudarę ekspertai savo parašais patvirtino, kad susipažinę su baudžiamąja atsakomybe už melagingos eksperto išvados davimą. Ieškovė nesutiko, kad ekspertizę atlikę asmenys dėl pateiktų išvadų būtų apklausiami teismo posėdyje.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad apie sveikatos būklę, ligos diagnozę, taikomą gydymą ir jo pasekmes ieškovė buvo informuota tinkamai. Šias aplinkybes patvirtino liudytoja R. M. , ieškovės lankymosi pas gydytoją metu dirbusi medicinos seserimi. Taip pat teismas nurodė, kad ieškovė yra išsilavinusi moteris, jai turėjo būti nesunkiai suprantama gydytojo suteikta informacija. Teisingai nustatytos diagnozės pranešimas pacientui negali būti pripažįstamas moralinės žalos jam padarymu. Ieškovės būklė lankymosi pas atsakovą metu buvo stabili, ji turėjo galimybę prieštarauti pasiūlytam gydymo metodui, pasirinkti kitokį gydymą, bet kuriuo metu nutraukti gydymą ar jį atidėti, kreiptis į kitą gydytoją ar kitą gydymo įstaigą. Teismas atmetė ieškovės argumentus dėl gydymo prieš jos valią (Pacientų teisių ir žalos atlyginimo įstatymo 8 str. l d.). Taip teismas nurodė, kad nepagrįstas ieškovės teiginys apie teisės sužinoti kito specialisto nuomonę pažeidimą (Pacientų teisių ir žalos atlyginimo įstatymo 6 str. 9 d.). Nėra įrodymų, kad gydytojas J. R. būtų draudęs ar kitaip ribojęs ieškovės teisę sužinoti kito specialisto nuomonę. Gydytojas pats tarėsi su kitais specialistais V. Č. , K. B. , ką jie patvirtino teismo posėdyje. Nagrinėjamu atveju ieškovės sutikimas gydymui lazeriu neprivalėjo būti išreikštas raštu. 1997 metais gydymas lazeriu buvo nustatyta tvarka aprobuotas gydymo metodas. Sveikatos sistemos įstatymo 41 straipsnio 4 dalis, galiojusi ieškovės gydymo metu, numatė, kad ligonio sutikimą raštu gydytojas privalo gauti, jei naudojami nauji, moksliškai pagrįsti, tačiau dar neįregistruoti gydymo metodai, instrumentai ir pan.
Toliau sprendime rašoma, kad pagal Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 14 straipsnio 2 dalį pacientams padaryta žala nelaikomos visuotinai pripažintais medicinos praktikos ir mokslo principais ar standartais pagrįsto gydymo pasekmės, kurių negalima išvengti kitu lygiaverčiu efektyviu gydymo metodu. Tokia pasekmė yra po taikytos lazerio destrukcijos ieškovės veide likęs randas, kuris nesudarko veido proporcijų, jo simetrijos, nesuteikia veidui nemalonaus, atstumiančio įspūdžio, todėl nelaikytinas subjaurojimu.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovė D. A. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį patenkinti. Nurodo, kad teismas nepašalino Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. kovo 31 d. nutartyje nurodytų trūkumų, t.y. teisiškai reikšmingus faktus dėl gydytojo kaltės nustatė pažeidžiant įrodymų leistinumo taisykles (CPK 197 str. 2 d.). Sprendime teigiama, kad 1997 m. rugsėjo 9 d. vizualiai apžiūrėjęs ieškovę gydytojas įtarė pirmos stadijos odos vėžį - bazaliomą. Toks teismo teiginys neatitinka bylos medžiagos, ligos istorijoje nėra įrašo apie ligos stadiją ir nėra žodžio „bazalioma“. Apžūrėjimas vizualiai nereiškia kliniško ištyrimo. Ligos istorijoje nesurašyta anamnezė, kaip tai reikalaujama Sveikatos apsaugos ministro įsakymu patvirtintoje Pacientų dokumentų pildymo tvarkoje. Teismo išdėstytas motyvas, kad „/..../ J. R. , pasikonsultavęs su kolegomis gydytojais V. Č. , K. B. , tinkamai diagnozavo ligą /..../“ yra nepagrįstas, nes šių konsultantų konsultacijos neįrašytos į pacientės dokumentus. Jei tuose dokumentuose nėra informacijos apie esminius dalykus, apie tam tikras aplinkybes, tai jų įrodinėti liudytojų pagalba negalima (CPK 197 str. 2 dalis). Pasak apeliantės, teismas sprendime nenurodė įstatymo ar kito norminio akto, leidžiančio nustatyti vėžio ligą vizualiai, tačiau tokiu būdu nustatytą ligos diagnozę laiko teisinga. Atsakovas taip pat nenurodė jokio norminio akto ar įstatymo, leidžiančio susirgimą diagnozuoti vizualiai ir pradėti gydymą, esant tik įtarimui.
Apeliantės nuomone, teismo motyvas, kad J. R. suteikta pirma gydytojo onkologo chirurgo kvalifikacinė kategorija ir jis reguliariai tobulina profesines žinias bei kelia kvalifikaciją, nėra pakankamas pagrindas manyti, jog J. R. turi teisę dirbti lazerioterapijos įrenginiu, negali suklysti ir padaryti žalą pacientams. Atsakovas nepateikė įrodymų, kada J. R. įgijo teisę dirbti lazeriniu prietaisu. Valstybinės medicininio audito inspekcijos rašte konstatuota, kad lazerioterapijos naudojimui gydytojas J. R. sertifikato neturi. Operacijos ieškovei atlikimo metu galioję teisės aktai numatė, kad asmuo, dirbantis potencialiai pavojingu įrenginiu, būtų specialiai apmokytas ir turėtų pažymėjimą. Atsakovas nepaneigė Valstybinio medicininio audito inspekcijos 1999 m. gegužės 17 d. rašte Nr. 62-248/66 nurodytos aplinkybės, kad lazerioterapijos naudojimui gydytojas J. R. sertifikato neturi.
Apeliantė pažymi, kad jai buvo žinoma, jog atlikti tyrimai vėžinių pakitimų odoje nerodė. Ji buvo tikra, jog operacija negali būti daroma, nes nėra patvirtinta diagnozė. Ieškovei iki šiol nėra žinomas lazerio poveikis veido audiniams, ji nežino, kokio galingumo ir kokiame gylyje buvo veikta, kiek laiko truko procedūra. Gydymo eiga neužfiksuota ligos istorijoje. Valstybinio medicininio audito inspekcijos 1999 m. gegužės 17 d. ataskaitoje Nr. 66 konstatuota, kad patvirtintų metodinių rekomendacijų apie odos vėžio diagnostiką ir gydymo taktiką Onkologijos centre nėra. Jeigu nėra patvirtintos gydymo taktikos, būtina laikytis Sveikatos sistemos įstatymo 20 straipsnio 2 dalies reikalavimų - gauti paciento raštišką sutikimą operacijai.
Pasak apeliantės, ta aplinkybė, kad gydytojas J. R. tarėsi su savo kolegomis jai nežinant, nepanaikina gydytojo kaltumo. Veiksmų teisėtumas ar neteisėtumas nustatomas analizuojant jų santykį su teise. Tais atvejais, kai tam tikrų pareigų atlikimą reglamentuoja specialūs įstatymai, teisės aktai, profesinės etikos taisyklės, vertinant tokias pareigas ėjusio žalą padariusio asmens veiksmus, reikia vadovautis ne tik bendrąsias deliktinės atsakomybės taisykles nustatančiomis normomis, bet ir kitais šaltiniais.
Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismo motyvą, kad civilinė byla pradėta nagrinėti iki įsigaliojant 2002 CPK, kuris numatė eksperto priesaiką, paneigia to paties teismo 2003 m. gegužės 29 d. nutartis. Teismo teiginys, kad 2003 m. spalio 25 d. teismo medicinos ekspertizės akte konstatuota, jog D. A. buvo nustatyta smakro dešinės pusės opa, kuri po trijų onkologų klinikinio ištyrimo bei dalinio citologinio ištyrimo buvo įvertinta kaip odos vėžys - bazalioma, grindžiamas tik prielaidomis, bet ne medicininiais tyrimais, medicinos mokslo teorija ar praktinėmis žiniomis. Tokia išvada prieštarauja ankstesnei ekspertų išvadai. A.Garmaus teismo medicininių tyrimų biuro ekspertizės akto išvados pagrįstos nereikšmingomis ir nieko neįrodančiomis aplinkybėmis. Byloje esantys įrodymai ekspertų teiginius paneigia. Tokio pobūdžio medicininės aplinkybės negali būti prielaidos išvadai apie odos vėžio patvirtinimą.
Šalies argumentai
Apeliantės teigimu, teismo išvada, kad teisingai nustatytos diagnozės pranešimas pacientui negali būti pripažįstamas moralinės žalos pacientui padarymu, prieštarauja byloje surinktiems įrodymams. Apeliantė nurodo, kad J. R. įtarimas dėl odos vėžio buvo kilęs vizualiai apžiūrint ieškovę, bet to nepatvirtino atlikti trys tyrimai. Esant tokioms aplinkybėms gydytojas neturėjo teisės pradėti gydymo nepatvirtinus ligos diagnozės morfologiškai.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas Vilniaus Universiteto Onkologijos institutas prašo Vilniaus apygardos teismo 2005 m. sausio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime pažymima, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis įstatymais ir kitais teisės aktais, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, išvadas padarė pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu.
Apeliacinis skundas atmetamas. Išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka ir įvertinusi pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad sprendimas atmesti ieškovės ieškinį yra teisingas.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas padarė išvadas, kad gydytojas J. R. , nustatydamas ieškovės D. A. susirgimo diagnozę ir taikydamas atitinkamą gydymą, nepažeidė teisės aktuose nustatytų sveikatos priežiūros priimtinumo reikalavimų, medicinos paslaugas ieškovei teikė dėdamas maksimalias atidumo, dėmesingumo, rūpestingumo ir atsargumo pastangas, savo veiksmais žalos ieškovei nepadarė. Teisėjų kolegija su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis iš esmės sutinka.
Motyvuojamoji dalis
Dėl CPK normų, reguliuojančių teismo ekspertizės skyrimą, jos atlikimą ir ekspertizės akto įforminimą, taikymo
Ieškovės D. A. ir jos atstovo aiškinimu, teismas rėmėsi 2003 m. spalio 25 d. teismo medicinos ekspertizės išvadomis, kurios laikytinos niekinėmis. Tokie paaiškinimai buvo grindžiami tuo, kad ekspertizę atliko neįrašyti į teismo ekspertų sąrašą ir neprisiekę asmenys, kaip tai numatyta CPK 217 straipsnio 1 dalyje ir Teismo ekspertizės įstatymo 10 straipsnyje. 2003 m. spalio 25 d. teismo medicinos ekspertizės akte nėra jo sudėtinės dalies – ekspertų pasirašyto priesaikos teksto, o tai, pasak ieškovės ir jos atstovo, reiškia imperatyvių CPK 217 straipsnio nuostatų pažeidimą. Atmesdamas ieškovės argumentus dėl ekspertizės akto negaliojimo pirmosios instancijos teismas rėmėsi tuo, kad ši civilinė byla buvo pradėta nagrinėti galiojant 1964 m. CPK, kuriame nebuvo reikalaujama eksperto priesaikos, o tik numatytas įspėjimas dėl atsakomybės už melagingos išvados pateikimą (1964 m. CPK 90 str. 2 d., 179 str.). Kadangi teismo ekspertizės akte nurodyta, kad ekspertai yra susipažinę su baudžiamąja atsakomybe už melagingos išvados pateikimą, pirmosios instancijos teismas laikėsi nuostatos, kad ekspertizė atlikta ir ekspertizės aktas surašytas nepažeidus CPK reikalavimų. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentais, jog tokia pirmosios instancijos teismo nuostata prieštarauja 2002 m. CPK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 6 straipsnio 2 daliai, kurioje nustatyta, kad kai apeliacinės instancijos ar kasacinis teismas priima sprendimą perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, pirmosios instancijos teismas ją nagrinėja pagal Civilinio proceso kodeksą. Šiuo atveju netaikomi Civilinio proceso kodekso 141, 142, 143 straipsniuose numatyti apribojimai ir jų nesilaikymo pasekmės. Šios įstatymo normos turinys reiškia, kad kai byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo įsigaliojus 2002 m. CPK, visi teismo procesiniai veiksmai, išskyrus 2002 m. CPK 141, 142, 143 straipsniuose numatytų apribojimų ir jų nesilaikymo pasekmių taikymą, turi būti atliekami pagal 2002 m. CPK. Šią civilinę bylą kasacinis teismas buvo perdavęs pirmosios instancijos teismui iš naujo nagrinėti jau galiojant 2002 m. CPK, todėl toliau nagrinėjant bylą turėjo būti laikomasi naujojo civilinio proceso įstatymo reikalavimų, taip pat ir susijusių su teismo ekspertizės skyrimu bei atlikimu. Teismo paskirtą ekspertizę atliko asmenys, kurie nėra įrašyti į teismo ekspertų sąrašą, ekspertizė buvo atliekama ne teismo posėdžio metu. Jeigu teismo ekspertizę atliko teismo paskirtas asmuo, neįrašytas į Lietuvos Respublikos teismo ekspertų sąrašą, ekspertizės akto įžanginėje dalyje pažymima, kad jis buvo įspėtas apie baudžiamąją atsakomybę už melagingos išvados pateikimą ir teismui yra prisiekęs kaip ekspertas (Teismo ekspertizės įstatymo 25 str.). Jeigu toks asmuo atliko ekspertizę ne teismo posėdžio metu, jis, kaip ekspertas, turi ekspertizės akto įžanginėje dalyje pasirašyti priesaikos tekstą, kuris yra ekspertizės akto sudėtinė dalis (CPK 217 str. 1 d.). 2003 m. spalio 25 d. teismo ekspertizės akto įžanginėje dalyje nėra ekspertų pasirašyto priesaikos teksto, todėl šis ekspertizės aktas struktūrine prasme neatitiko 2002 m. CPK reikalavimų. Tačiau nėra pagrindo sutikti su ieškovės ir jos atstovo nuomone, kad nebuvimas ekspertizės akte ekspertų pasirašyto priesaikos teksto, ekspertų išvadas daro niekinėmis ir negaliojančiomis nuo pat jų pateikimo ir išdėstymo momento. Ne teismo posėdyje atliktos ekspertizės akte nebuvimas jo sudėtinės dalies – ekspertų pasirašyto priesaikos teksto, vertintinas kaip įstatyme numatytos įrodinėjimo priemonės trūkumas, kuris gali būti ištaisytas įstatymui neprieštaraujančiais teismo procesiniais veiksmais. Pirmosios instancijos teismas nesiėmė veiksmų šiam trūkumui ištaisyti, nes be pagrindo konstatavo, kad minėtas ekspertizės aktas neturi struktūrinio pobūdžio trūkumų. Apeliacinės instancijos teismas, matydamas procesinę galimybę pašalinti teismo ekspertizės akto trūkumą, vadovavosi CPK 217 straipsnio 1 dalies nuostata, kad ekspertizę atlikęs teismo posėdyje dalyvaujantis ekspertas prisiekia prieš perskaitant teismo išvadą. Taigi, įstatymas įpareigoja ekspertą prisiekti atlikus ekspertizę ir pasiruošus perskaityti jau padarytas ekspertines išvadas. Šios įstatymo normos pagrindu apeliacinės instancijos teismas kvietė į teismo posėdį visus teismo ekspertizę atlikusius ir ekspertizės aktą pasirašiusius ekspertus ir pasiūlė jiems prisiekti dėl akte išdėstytų ekspertinių išvadų objektyvumo ir pagrįstumo. Toks procesinis veiksmas – ekspertų priesaikos dėl ekspertizės akte išdėstytų išvadų objektyvumo ir pagrįstumo gavimas teismo posėdyje ir ekspertų pasirašyto priesaikos teksto pridėjimas prie teismo posėdžio protokolo, teisėjų kolegijos įsitikinimu, buvo pateisinamas teismo ekspertizės akto trūkumui ištaisyti nepažeidžiant civilinio proceso įstatymo reikalavimų ir byloje dalyvaujančių asmenų teisių. Pašalinus ekspertizės akto trūkumą, apeliacinės instancijos teismas turėjo pagrindą analizuoti ir vertinti ekspertizę atlikusių ekspertų išvadas kartu su kitais byloje esančiais įrodymais.
Dėl ieškovės ligos (susirgimo) diagnozavimo
Ieškinio pareiškime nurodyta, kad tretysis asmuo gydytojas J. R. netinkamai ir klaidingai nustatė ieškovės ligos diagnozę – vėžinį susirgimą. Žemesniųjų instancijų teismų sprendimais šioje byloje buvo konstatuojama, kad nustatydamas diagnozę gydytojas J. R. nepažeidė teisės aktų ir profesinės etikos reikalavimų, kad byloje nėra įrodymų, paneigiančių nustatytos diagnozės teisingumą. Naikindamas žemesniųjų instancijų teismų sprendimus, kuriais ieškinio reikalavimai nebuvo patenkinti, kasacinis teismas 2003 m. kovo 31 d. nutartyje akcentavo, kad ankstesniais teismų sprendimais nebuvo visiškai nustatyti ieškovės nurodyti teisiškai reikšmingi faktai dėl klaidingos ligos diagnozės nustatymo, būtinų tyrimų diagnozei patikslinti neatlikimo, netinkamo ir nekvalifikuoto gydymo. Kasacinis teismas pažymėjo, kad tiek bendrų tam tikros profesijos kvalifikacinių standartų, tiek konkretaus asmens kvalifikacinės kategorijos nustatymas reikalauja specialių žinių. Kasacinio teismo nurodymu, tam, kad nustatyti, ar J. R. , pasikonsultavęs su kolegomis V. Č. , K. B. , tinkamai diagnozavo ligą – odos vėžį bazaliomą, ar jos gydymui pagrįstai taikė lazerį (gydymo metodus), taip pat kitiems klausimams išsiaiškinti reikia specialių žinių medicinos mokslo srityje – eksperto išvados. Vykdydamas šiuos kasacinio teismo nurodymus pirmosios instancijos teismas paskyrė byloje teismo medicinos ekspertizę, pavesdamas ekspertams atsakyti ir klausimus, koks susirgimas pagal turimus duomenis (tyrimų rezultatus) buvo ieškovei 1997 m. rugsėjo 11 d., ar gydytojas J. R. tinkamai diagnozavo odos vėžį – bazaliomą. Pirmuoju iš paminėtų klausimų pateikta vienareikšmiška ir kategoriška ekspertų išvada – pagal ekspertams pateiktus duomenis D. A. 1997 m. rugsėjo 11 d. sirgo veido vėžiniu susirgimu – bazalioma. Esant tokiai ekspertų išvadai laikytina, kad pripažindamas odos vėžinį susirgimą gydytojas J. R. nustatė teisingą ieškovės ligos diagnozę. Ekspertai konstatavo, kad ieškovės ligos diagnozė buvo nustatyta pacientės klinikinio ištyrimo ir iš dalies citologinio tyrimo pagrindu. Kadangi citologinio tyrimo rezultatai vežinių ląstelių buvimo nerodė, ieškovė tvirtina, kad gydytojo įtartos diagnozės tikrumui patvirtinti arba paneigti reikėjo imtis veiksmų atlikti histologinį tyrimą. Ieškovės apeliaciniame skunde tvirtinama, kad asmens susirgimą vėžiu galima nustatyti tik remiantis morfologiniu pažeistų audinių tyrimu. Čia ieškovė remiasi Kauno medicinos universiteto klinikų 2002 m. vasario 25 d. raštu, kuriame nurodoma, jog pagrindinis medicininis tyrimas, patvirtinantis vėžio diagnozę yra morfologinis naviko tyrimas. Tačiau šiame rašte neįvardijama, kokiais medicinos mokslo ar praktikos šaltiniais, medicinos teisės aktais remiantis grindžiamas teiginys dėl histologinio tyrimo priskyrimo pagrindiniam vėžio diagnostikos tyrimui. Priešingai, byloje esančių duomenų pagrindu darytina išvada, kad histologinis naviko tyrimas yra tik vienas iš kelių galimų tyrimų ir jis nėra pagrindinis. Metodinėje literatūroje nurodoma, kad diagnostiniai tyrimai navikui diagnozuoti yra: 1. anamnezė; 2. odos pakitimų apžiūra ir palpacija; 3 citologinis arba histologinis naviko tyrimas; 4. dermatoskopija (t. 1, b. l. 262). Analogiški vėžio diagnostinių tyrimų būdai ir seka nurodyti Lietuvos onkologijos centre taikomose odos vėžio gydymo metodikose (t. 3, b. l. 33-40). Byloje nepaneigti trečiojo asmens J. R. , eksperto A.Garmaus paaiškinimai, kad ir histologinio tyrimo rezultatai ne visais atvejais leidžia daryti galutines išvadas dėl vėžinio susirgimo diagnozės. Vertinant bylos duomenis negalima teigti, kad gydytojas J. R. ieškovės susirgimo diagnozę nustatė paskubomis, apsiribodamas tik jo paties atlikta pacientės odos pakenkimų vizualia apžiūra. Ekspertizės akte pažymėta, kad D. A. smakro dešinės pusės opa buvo įvertinta kaip odos vėžys po trijų odos onkologų ištyrimo bei dalinai – citologinio tyrimo. Jokiuose bylos dokumentuose nėra informacijos, kad histologinio tyrimo neatlikimas nulėmė neteisingą ieškovės ligos diagnozę. Nėra objektyvių duomenų, kad histologinis tyrimas būtų paneigęs gydytojo J. R. įsitikinimą ieškovės ligos diagnoze, kai toks įsitikinimas paremtas ne vieno, o kelių gydytojų onkologų atliktos apžiūros ir konsultacijų pagrindu.
Ekspertizę atlikę ekspertai neneigė, kad esant tokiai ieškovės susirgimo diagnozavimo eigai (citologiniai tyrimai aiškiai nerodė vėžinio susirgimo požymių), diagnozės patikslinimui reikėjo atlikti histologinį tyrimą, kuris yra tikslesnis, nei citologinis ląstelių tyrimas. Tačiau pažymėta, kad histologinis tyrimas nebuvo daromas dėl probleminės odos pažeidimo vietos – veido srities, histologinis tyrimas nebuvo atliekamas siekiant geresnio kosmetinio rezultato, nes šis tyrimas savo pasekmėmis būtų agresyvesnis už atipinių ląstelių destrukciją lazeriu. Ekspertizės akte išdėstyta išvada, kad po audinių paėmimo histologiniam tyrimui veide būtų likęs žymiai didesnis randas, nei tai padaro vėžinio audinio destrukcija lazeriu. Jokiais kitais bylos dokumentais tokia išvada nėra paneigta.
Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad gydytojas J. R. , nustatydamas ieškovės ligos diagnozę, nepažeidė sveikatos sistemos norminių aktų reikalavimų, elgėsi bei veikė atidžiai, rūpestingai ir dėmesingai, todėl šiais savo veiksmais žalos ieškovei nepadarė.
Dėl ieškovės ligos gydymui taikyto būdo ir metodo, taip pat gydytojo J. R. kvalifikacijos naudoti gydymui lazerio įrenginį
Kasacinio teismo 2003 m. kovo 31 d. nutartyje šioje civilinėje byloje nurodyta, kad siekiant nustatyti, ar ieškovės ligos – odos vėžio gydymui gydytojas J. R. pagrįstai taikė lazerį, ar gydytojo pasirinktas gydymo metodas buvo tinkamas, yra reikalingos specialios žinios – ekspertų išvados. Kasacinio teismo taip pat nurodyta, kad ekspertinės išvados reikalingos ir išsiaiškinant, ar ieškovei nustatyta liga buvo išgydyta taikant lazerį, o ne vaistais. 2003 m. spalio 25 d. teismo medicinos ekspertizės akte konstatuota, kad veido odos vėžio susirgimo gydymui gydytojas J. R. pagrįstai panaudojo progresyvų gydymo metodą – auglio destrukciją lazeriu. Ekspertai taip pat pateikė vienareikšmę išvadą, kad ieškovės veido odos vėžinis susirgimas išgydytas taikant lazerį, o vėliau panaudoti vaistai gydė tik lazerioterapijos padarytą odos nudegimą. Ekspertizės akto tiriamojoje dalyje išsamiai išvardijami veido piktybinio auglio destrukcijos lazerio aparatu privalumai, lyginant šį gydymo metodą su kitais konvenciniais gydymo metodais (ekscizija skalpeliu, elektrokoaguliacija, krioterapija). Ekspertai tvirtina, kad gydytojo J. R. pasirinktas auglio gydymas lazeriu buvo neabejotinai progresyvus ir tinkamas gydymo metodas. Apeliaciniame skunde teigiama, kad šios bei kitos 2003 m. spalio 25 d. teismo medicinos ekspertizės akte išdėstytos ekspertų išvados prieštarauja byloje esančio 1998 m. rugsėjo 16 d. deontologinės ekspertizės akto išvadoms (t. 1, b. l. 12-14). Su šiais teiginiais nėra pagrindo sutikti. Deontologinės ekspertizės, atliktos vykdant tyrimą prokuratūroje, akte nėra nurodyta, kad D. A. veido odos vėžio diagnozė buvo nustatyta neteisingai, o gydymas lazeriu – netinkamas. Kaip pažymėta kasacinio teismo 2003 m. kovo 31 d. nutartyje šioje civilinėje byloje, deontologinės ekspertizės atlikimo metu nesiaiškinta, ar buvo taikomi tinkami gydymo metodai (lazeris). Be to, atkreiptas dėmesys, kad atliekant tą ekspertizę dalyvavo asmuo, kuris anksčiau konsultavo gydytoją J. R. nustatant ieškovės ligos diagnozę, t. y. jau buvo pasisakęs ekspertuojamu klausimu dėl konkretaus paciento. Dėl šios priežasties, teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje 1998 m. rugsėjo 16 d. deontologinės ekspertizės išvados teisiniu aspektu vertintinos kritiškai, nors jų ir nėra pagrindo laikyti iš esmės priešingomis teismo paskirtos ekspertizės išvadoms.
Ankstesnėse bylos nagrinėjimo stadijose atsakovas teikė duomenis dėl gydytojo J. R. kvalifikacijos gydant vėžinius susirgimus, įskaitant gydymą lazerioterapijos priemonėmis, jo teisę ir gebėjimus daryti operacijas naudojant lazerinius aparatus (t. 1, b. l. 31-33). Kasacinis teismas akcentavo, kad šių duomenų nepakako išsiaiškinant faktinę aplinkybę, ar gydytojas J. R. turėjo reikiamą kvalifikaciją ir patirtį konkretiems gydymo veiksmams atlikti – dirbti lazeriu. Atsakovas pateikė papildomus dokumentus dėl gydytojo J. R. kvalifikacijos kėlimo ir tobulinimo (t. 2, b. l. 44-51). 2003 m. spalio 25 d. teismo medicinos ekspertizės akte išdėstytų ekspertų išvadų turinys leidžia daryti išvadą, kad ieškovės vėžinio susirgimo išgydymas – auglio destrukcija operuojant lazeriu - buvo profesionalus ir kokybiškas. 2003 m. spalio 25 d. ekspertizės akto tiriamojoje dalyje nurodyta, kad lyginant su kitais konvenciniais vėžinių susirgimų gydymo metodais, gydymas naudojant lazerio aparatą palieka mažesnius pooperacinius randus. 1998 m. rugsėjo 29 d. teismo medicinos ekspertų komisijai apžiūrėjus D. A. buvo konstatuota, kad jos veido dešinėje pusėje smakro srityje esantis 1,6 x 0,8 cm zigzago formos randas yra švelnus, neryškus, nežymiai įdubęs, nedaug fiksuotas su gilesniais audiniais, o gydant terapinėmis priemonėmis jis gali pasidaryti dar mažiau pastebimas. Atsižvelgdama į šias aplinkybes teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad toks randas nedarko veido proporcijų, jo simetrijos, nesuteikia veidui nemalonaus, atstumiančio įspūdžio, todėl nelaikytinas veido subjaurojimu. Byloje nėra duomenų, kurių pagrindu būtų galima teigti, kad kitoks lygiavertis efektyvus gydymo būdas ir metodas, nei panaudojo gydytojas J. R. , būtų nesukėlęs tokių gydymo pasekmių (nebūtų nežymaus rando) arba sukėlęs mažesnes gydymo pasekmes (būtų mažiau pastebimas randas). Apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokole užfiksuoti ekspertės S.Valiukevičienės paaiškinimai apie tai, kad lazerio panaudojimas pakenkti negalėjo, nes opa, kuri savaime užgyja įtrauktu randu, jau buvo, todėl tiek nuo gydymo, tiek nuo savaiminio opos sugijimo, randas vis vien atsiras. Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo (1996 m. spalio 3 d. Nr. I-1562) 14 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad visuotinai pripažintais medicinos praktikos ir mokslo principais ar standartais pagrįsto gydymo pasekmės, kurių negalima buvo išvengti kitu lygiaverčiu efektyviu gydymo metodu, šiame įstatyme nėra traktuojamos kaip pacientams padaryta žala. Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė šią įstatyminę normą, pagrįstai pripažindamas, kad ieškovės veide likęs nežymus randas yra tinkamai taikyto gydymo pasekmė.
Dėl ieškovės informavimo apie ligos diagnozę ir ligos gydymo būdus bei metodus
Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo (1996 m. spalio 3 d. Nr. I-1562) 6 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pacientas turi teisę į informaciją apie savo sveikatos būklę, ligos diagnozę, medicininio tyrimo duomenis, gydymo metodus ir gydymo prognozę. Informuodamas apie gydymą, gydytojas turi paaiškinti pacientui gydymo eigą, galimus gydymo rezultatus, galimus alternatyvius gydymo metodus ir kitas aplinkybes, kurios gali turėti įtakos paciento apsisprendimui sutikti ar atsisakyti siūlomo gydymo, taip pat apie pasekmes atsisakius siūlomo gydymo. Informacija neturi būti pateikta pacientui prieš jo valią, tačiau toks jo noras turi būti aiškiai išreikštas ir apie tokį paciento pageidavimą turi būti pažymima jo ligos istorijoje.
Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė buvo pakankamai informuota apie jos sveikatos būklę, diagnozę, ligos gydymą, kad galėtų apsispręsti dėl siūlomo gydymo būdo ir gydymo metodų. Aplinkybės apie ieškovės išsamų informavimą dėl ligos diagnozės ir gydymo patvirtintos nuosekliais trečiojo asmens J. R. paaiškinimais, taip pat liudytojos B.M. parodymais (t. 3, b. l. 54-55). Byloje nėra šias aplinkybes paneigiančių duomenų. Ieškovė pagal savo išsilavinimo lygį, amžių, gyvenimišką patirtį, išprusimą galėjo suprasti jai pateikiamos informacijos turinį ir laisvai apsispręsti dėl siūlomo gydymo bei galimų jo pasekmių. Nuorodos ieškinio pareiškime apie tai, kad gydytojas J. R. pažeidė Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo (1996 m. spalio 3 d. Nr. I-1562) 6 straipsnio 9 dalį, kurioje įtvirtinta paciento teisė sužinoti kito specialisto nuomonę apie savo sveikatos būklę ir siūlomą gydymą, kad pažeidė to paties įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, įtvirtinančią draudimą gydyti pacientą ar teikti jam kitokias sveikatos priežiūros paslaugas prieš paciento valią, nepatvirtintos įrodymais. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovės sutikimas dėl gydymo naudojant lazerį neprivalėjo būti išreikštas raštu. Sveikatos sistemos įstatymo (1994 m. liepos 19 d. Nr. I-552) 41 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad ligonio sutikimas privalo būti patvirtintas raštu dėl tokių sveikatos priežiūros technologijų naudojimo, kurios moksliškai pagrįstos, bet dar yra naujos, neįregistruotos nustatyta tvarka. Byloje įrodyta, kad ieškovei operacija buvo atlikta naudojant lazerinį skalpelį koaguliatorių Medula – 3(4). Byloje pateikta šio lazerinio aparato techninė dokumentacija ir naudojimo sąlygos (t. 2, b. l. 171-227, t. 3, b. l. 2-16). Aparato įvedimo eksploatuoti pas atsakovą data fiksuojama nuo 1992 m. gegužės 31 d. (t. 3, b. l. 1). Leidimas eksploatuoti Lietuvos onkologijos centro galvos ir kaklo chirurgijos skyriuje sumontuotus lazerinius įrengimus ir lazerinį įrenginį poliklinikoje suteiktas Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus m. vyriausiojo valstybinio gydytojo higienisto 1993 m. balandžio 28 d. nutarimu Nr. 23 (t. 2, b. l. 17). Darytina išvada, kad ieškovės lankymosi Lietuvos onkologijos centre (dabartinis atsakovas) metu vėžinių susirgimų gydymas naudojant lazerį šioje mokslo ir gydymo įstaigoje nebuvo naujas, neįregistruotas nustatyta tvarka gydymo metodas, todėl ieškovės sutikimas dėl odos vėžinio susirgimo gydymo lazeriu neprivalėjo būti patvirtintas raštu.
Ieškovė buvo informuota apie išgydomos ligos diagnozavimą. Nėra jokių duomenų, kad gydytojas J. R. būtų ieškovei teigęs, kad jai diagnozuota liga yra neišgydoma, baisi, pavojinga ar net mirtina. Visuomenėje vyrauja stereotipas apie onkologinių ligų grėsmingumą, tačiau, kaip apeliacinės instancijos teismo posėdyje pažymėjo ekspertas S.Špokevičius, vėžys nėra fatalinė liga. Kaip jau pažymėta, ieškovės susirgimo diagnozė nustatyta teisingai. Ieškovė buvo išgydyta, o tai yra svarbiausia. Informavęs ieškovę apie diagnozę ligos, kuri yra išgydoma, gydytojas J. R. negali būti laikomas pažeidusiu sveikatos priimtinumo teisės aktų reikalavimus ar nusižengusiu profesinės etikos taisyklėms. Remiantis šias argumentais darytina išvada, kad gydytojas J. R. turtinės ir neturtinės žalos ieškovei nepadarė, todėl nėra pagrindo tenkinti ieškovės reikalavimų ir įpareigoti atsakovą atlyginti šią žalą.
Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovės ieškinį, išsprendė bylą teisingai, todėl teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2005 m. sausio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.