Kauno apygardos teismo nutartis

2011-10-14 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-645-383-2011

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-10-14
Bylos Nr.
1A-645-383-2011
Teisminio proceso Nr.
1-79-1-00320-2009-4
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Valdas Vitunskas (pirm.), Danguolė Šiugždinytė, Egidijus Jonas Grigaravičius
Nuteistasis
V. L.
Nukentėjusysis
V. Č.
Advokatai
Romaldas Brilius
Kategorijos
  • 2.4.6pavadinimo nepavyko patikrinti
Baudžiamoji byla Nr.1A -645-383/2011Teisminio proceso Nr. 1-79-1-00320-2009-4Procesinio sprendimo kategorija:2.4.6.
(S) Pranešėjas V. VitunskasTeisėja L. R.(S)KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. spalio 14 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Valdo Vitunsko, teisėjų: Danguolės Šiugždinytės, Egidijaus J. G., sekretoriaujant Viktorijai Akelienei, dalyvaujant prokurorei Danai Rutkauskaitei, nuteistajam V. L., jo gynėjui advokatui Romaldui Briliui, civilinio atsakovo atstovui G. T., teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. L. apeliacinį skundą dėl Prienų rajono apylinkės teismo 2011-06-02 nuosprendžio, kuriuo V. L. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 281 str. 5 d. ir jam paskirta bausmė - laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 75 str., paskirtosios bausmės vykdymas atidėtas 2 (dvejiems) metams, įpareigojant nuteistąjį per visą bausmės vykdymo atidėjimo laiką be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

Nukentėjusiosios V. Č. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies. Priteista iš AB „Lietuvos draudimas“ V. Č. nusikaltimu padarytai turtinei žalai atlyginti 7136,10 Lt ir 3452,80 Lt neturtinei žalai atlyginti, iš viso 10588,90 Lt. Priteista iš Vytauto L. V. Č. - 15000 Lt nusikaltimu padarytai neturtinei žalai atlyginti. Likusioje dalyje civilinis ieškinys atmestas. Priteista iš Vytauto L. V. Č. jos turėtos išlaidos 200 Lt sumoje, susijusios su advokato suteiktų teisinių paslaugų apmokėjimu; ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. L. pagal LR BK 281 str. 5 d. nuteistas už tai, kad jis 2009 m. birželio 28 d. apie 23 val. 50 min. (duomenys neskelbtini) Prienų r., nelygiareikšmių kelių Kaunas-Prienai-Alytus ir Rokai-Kudirkos sankryžoje, vairuodamas šalutiniu keliu jam priklausantį automobilį VOLVO 440, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pažeidė Kelių eismo saugumo taisyklių 9-ąjį punktą, nurodantį, kad eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui, 158-ąjį punktą, nurodantį, kad nelygiareikšmių kelių sankryžoje šalutiniu keliu važiuojantis vairuotojas privalo duoti kelią transporto priemonėms, artėjančioms prie sankryžos pagrindiniu keliu, t.y. nedavė kelio O. Č. vairuojamam motociklui SUZUKI GSX-R 750, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), artėjančiam prie sankryžos pagrindiniu keliu jam iš kairės pusės ir su juo susidūrė, dėl ko O. Č. dėl patirtų sužalojimų įvykio vietoje mirė.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistasis V. L. prašo panaikinti Prienų rajono apylinkės teismo 2011-06-02 nuosprendį ir jį išteisinti, grąžinti jam automobilį Volvo 440, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Nurodo, kad teismas neteisingai įvertino faktines bylos aplinkybes ir neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Teismas vertino tik tuos įrodymus, kuriais galima pagrįsti nuteistojo kaltę, o abejones keliančius duomenis nemotyvuotai atmetė. Nuteistojo manymu, teismas neturėjo pakankamai duomenų jo kaltei pagrįsti. Teismas apkaltinamąjį nuosprendį grindė nukentėjusiosios V. Č., liudytojų R. V., K. G., D. Č., E. Č., E. M., R. M. parodymais, specialistų V. N. ir L. L. išvadomis ir paaiškinimais, kita rašytine bylos medžiaga, tačiau teismas visiškai nepagrįstai atmetė kaltinamojo, kitų liudytojų – N. L., I. J., S. K. parodymus, motyvuojant tuo, kad jie yra tendencingai nukreipti kaltinamajam išvengti atsakomybės. Dėl iškilusių abejonių, vertinant paminėtus įrodymus, teismas nepasisakė nieko. Taip pat teismas nevertino liudytojų S. K. bei I. J. parodymų. Visiškai be pagrindo teismas atmetė liudytojo M.M. parodymus, kurie yra nuoseklūs nuo pat tyrimo pradžios, kad jį, važiuojantį nuo Prienų Strielčių kaimo ribose, aplenkė tik vienas motociklas, kurį autoįvykio vietoje ir rado susidūrusį su automobiliu. Šio liudytojo parodymai, kaip ir kitų – N. L., I. J., S. K. turi būti priimti byloje ir vertinami, jais turi būti vadovaujamasi, nustatant eismo įvykio mechanizmą ir sprendžiant kaltės klausimą. Teismas gi priima ir besąlygiškai vertina tik liudytojų D. Č., E. Č., E. M., R. V. ir K. G. parodymus, kadangi jie iki įvykio su žuvusiuoju bendravo, matė, kad O. važiavo normaliai, neviršijo leistino greičio, kad veikė abu motociklo žibintai, kad jis nebuvo užsidėjęs akinių nuo saulės. Teismas neatsižvelgė į tai, kad po to, kai žuvusysis išsiskyrė su šiais liudytojais, jis apsisuko ir vienas važiavo į Išlaužą, jie nematė jo važiavimo ypatumų toje kelio atkarpoje nuo Prienų iki įvykio vietos. Todėl šių liudytojų parodymais galima vadovautis tik tiek, kiek jie neprieštarauja objektyviai bylos medžiagai. Tačiau teismas šių liudytojų parodymų nesugretino su kita bylos medžiaga ir jų nevertino, nesprendė jų patikimumo klausimo, bei priimtinumo visos bylos įrodymų kontekste. Tuo remdamasis teismas padarė išvadą, kad žuvusysis važiavo su įjungtais motociklo žibintais, kad tai patvirtino specialistė teisme, ir padarė išvadą, jog motociklo nepastebėti nebuvo galima. Nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nebuvo atlikta nei parodymų patikrinimo vietoje, nei eksperimento veiksmai. Apeliantas turi pagrindo manyti, kad teismas iškraipė faktines bylos aplinkybes, teigdamas, jog nėra objektyvių duomenų, kad motociklo vairuotojas viršijo greitį, dėl ko įvyko eismo įvykis, kadangi specialisto V. Mitunevičiaus išvadoje nurodoma, jog motociklo greitis buvo apie 80 kam/val., o prieš eismo įvykį galimai 113,8 km/val. Išvadoje specialistas nurodo, kad motociklo greitis susidūrimo metu buvo apie 77÷93 km/val. Teismas gi šiais duomenimis nesivadovavo, be jokių motyvų juos atmetė kaip abejotinus. Tuo tarpu specialistės L. Lozorenko išvadoje daroma prielaida, jog tikėtina, kad O. Č. šiame kelio ruože važiavo maksimaliu leistinu greičiu 70 km/val., kuo teismas rėmėsi besąlygiškai. Reikia pažymėti tai, kad ši specialistė pasakė teisme, jog tiksliai duoti išvadą šioje byloje negalima. Teismas nuosprendžiu pripažino, kad specialistų nuomonės išsiskyrė, išliko išvadų prieštaravimai, jų nepavyko pašalinti teisme, tačiau iškilusių abejonių nevertino kaltinamojo naudai. Abu specialistai teisme pripažino, kad O. Č. neturėjo teisės, atsiradus kliūčiai kelyje, sukti į kairę pusę, kirsti ištisinę kelio eismo žymėjimo juostą. Todėl skunde daroma išvada, kad O. Č. tik privalėjo stabdyti motociklą, važiuoti motociklu tiesiai, arba pasukti jį į dešinę pusę, tokiu būdu išvengiant susidūrimo. Tačiau O. Č. taip nesielgė, jis, pažeisdamas Kelių eismo taisyklių reikalavimus, pasuko motociklą į kairę, kirto ištisinę dvigubą kelio juostą, apie 50 metrų važiavo priešinga eismo juosta ir susidūrė su V. L. automobiliu. Teismas laikėsi vienos nuomonės, kad tik V. L. pažeidė Kelių eismo taisykles. Tačiau kai eismo įvykio dalyviai yra mažiausiai du, būtina ištirti kiekvieno jų santykį su eismo įvykiu. O šioje byloje netirta, ar O. Č. pats nepažeidė Kelių eismo taisyklių. Specialistų apklausa nepadėjo išsiaiškinti, kuri išvada yra pagrįsta, todėl teismas turėjo svarstyti klausimą dėl naujos ekspertizės paskyrimo, tačiau to nepadarė. Teismas atmetė specialisto V. Mitunevičiaus išvadą, nurodydamas, kad specialistas kategoriškai neįrodė, kad motociklas, važiuodamas savąja eismo juosta, būtų prasilenkęs su automobiliu. Dėl to, kad BK 281 str. nusikalstamų veikų sudėtys yra materialiosios, teismas turėjo nustatyti priežastinį ryšį tarp veikos ir padarinių. Šiuo atveju priežastinio ryšio buvimas negali būti preziumuojamas, kaip buvo padaryta šioje byloje. Iš bylos objektyvių duomenų matyti, kad susidariusioje situacijoje tuo atveju, jei O. Č. būtų laikęsis Kelių eismo taisyklių, jis būtų galėjęs išvengti susidūrimo. Vadinasi, O. Č. veiksmai buvo autoavarijos kilusių būtinųjų padarinių priežastis. Tai grindžiama specialisto V. Mitunevičiaus išvada – jeigu O. Č., vairuodamas motociklą, būtų važiavęs tiesiai arba stabdęs, transporto priemonės būtų prasilenkusios, tai yra nebūtų net avarinės situacijos. Be to, skundžiamame nuosprendyje nėra jokių motyvų, pagrindžiančių V. L. kaltę dėl jam inkriminuojamo nusikaltimo. Pagal BPK 305 str. nuosprendyje turi būti pateikiami kaltės nustatymo motyvai. Teismas gi kaltės formos netyrė. Apelianto nuomone, jo veikoje nėra BK 281 str. 5 d. numatytos nusikalstamos veikos sudėties, kadangi nėra vieno iš būtinųjų jos požymių – kaltės. Tai yra jis nekaltas dėl to, kad O. Č. išvažiavo į jo eismo juostą, dėl ko įvyko susidūrimas. Bylos duomenimis nenustatyta, kad apelianto įvažiavimas iš šalutinio kelio į pagrindinį buvo sąlyga O. Č. pažeisti KET. Eismo įvykio vietoje yra ištisinė skiriamoji linija, skirianti priešingas eismo juostas. Pagal KET ištisinės eismo linijos kirtimas yra draudžiamas. Taigi esamoje situacijoje eismo įvykis įmanomas tik vienam ar keliems eismo dalyviams kertant ištisinę liniją, skiriančia priešingas judėjimo kryptis. Šiuo gi atveju šį pažeidimą padarė O. Č.. Apylinkės teismas neteisingai nustatė priežastinį ryšį tarp padarytų KET pažeidimų ir atsiradusių pasekmių. Tarp V. L. veiksmų ir atsiradusių pasekmių priežastinio ryšio nėra. Pagrindinė sąlyga kilti eismo įvykiui buvo neatsargus O. Č. manevravimas, pažeidžiant Kelių eismo taisykles. Tai buvo tiesioginis priežastinis ryšys su atsiradusiais padariniais. Nuteistasis prašo grąžinti jam priklausantį automobilį Volvo 440, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kadangi apylinkės teismas šio klausimo neišsprendė.

Žemesnės instancijos teismas

Atsikirtimu į V. L. apeliacinį skundą nukentėjusioji V. Č. prašo pirmosios instancijos teismo nuosprendį palikti nepakeistą. Apylinkės teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas. Nurodo, kad apylinkės teismas pilnai, visapusiškai, kruopščiai ištyrė eismo įvykio metu susiklosčiusią situaciją, nepažeisdamas BPK reikalavimų padarė pagrįstas išvadas, kurios atitinka faktines bylos aplinkybes, dėl kaltinamojo V. L. nusikalstamos veikos sudėties įrodytumo. Teismas visiškai pagrįstai vertino specialisto V. Mitunevičiaus išvadas kaip abejotinas ir nekategoriškas, kurios daromos vertinant tai, kad O. Č. motociklo šviesos įjungtos nebuvo. Teisminio nagrinėjimo metu buvo nenuginčijamai nustatyta, kad O. Č. vairavo motociklą su įjungtomis žibintų šviesomis. Teismas pagrįstai liudytojų N. Lukoševičienės, I. J. ir S. K. parodymus vertino kaip abejotinus, kadangi jų parodymai, kad jos atvažiuojančio motociklo šviesų nematė, yra siekis suklaidinti teismą, kad kaltinamasis išvengtų bausmės. Vėliau jų parodymai keitėsi, buvo teigiama, kad motociklo šviesų nepastebėjo dėl didelio jo greičio. Tačiau šioje byloje nenustatyta, kad motociklo vairuotojas būtų viršijęs greitį. Vien dėl tos priežasties, kad specialistės L. Lozorenko išvada nesutapo su V. Mitunevičiaus išvada, nebuvo reikalo teismui skirti naują ekspertizę, kadangi byloje nepaaiškėjo jokių naujų aplinkybių, nebuvo surinkta jokių naujų duomenų. Priešingai, buvo paneigtas specialisto teiginys, kad motociklas važiavo be šviesų. Be to, naujos ekspertizės neprašė ir pats kaltinamasis, nors tokią teisę turėjo. Akivaizdu tai, kad jeigu kaltinamasis nebūtų iš šalutinio kelio įvažiavęs į pagrindinį kelią, o praleidęs pagrindiniu keliu važiavusį motociklą, šio eismo įvykio nebūtų buvę. Tačiau kaltinamasis įvažiavo į pagrindinį kelią, neįsitikinęs, kad tai yra saugu ir sudarė kliūtį motociklui.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas advokatas prašė apeliacinį skundą tenkinti, civilinio atsakovo atstovas taip pat palaikė apeliacinį skundą ir prašė jį tenkinti. Prokurorė prašė palikti galioti apylinkės teismo nuosprendį, o apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo V. L. apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmos instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 20 str., 301 str., išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, ištyrė įrodymus ir pagrįstai V. L. pripažino kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 281 str. 5 d., kurioje numatyta nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl, kvalifikuojant veiką pagal minėtą BK specialiosios dalies straipsnį, būtina nustatyti ne tik pavojingą veiką (Kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisyklių pažeidimą), bet ir padarinius (žuvo žmogus) bei priežastinį ryšį tarp eismo saugumo taisyklių pažeidimo ir kito žmogaus mirties. Kadangi priežastinis ryšys yra BK 281 straipsnio 5 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties objektyvusis požymis, išvadą apie jo buvimą daro teismas, o ne ekspertai, kurie sprendžia tik techninius priežastinio ryšio buvimo klausimus. Šios teisės normos dispozicija blanketinė. Jos turinį atskleidžia Kelių eismo taisyklės.

Kelių eismo taisyklių 9 punktas įpareigoja eismo dalyvius laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, taip pat siekiant išvengti nuostolingų padarinių arba juos sumažinti imtis visų būtinų priemonių, išskyrus tuos atvejus, kai dėl to kiltų pavojus jų pačių, kitų žmonių gyvybei ar sveikatai arba tokios priemonės padarytų dar daugiau žalos palyginti su ta, kurios būtų galima išvengti. Kelių eismo taisyklių 158 p. nustato tai, kad nelygiareikšmių kelių sankryžoje šalutiniu keliu važiuojantis vairuotojas privalo duoti kelią transporto priemonėms, artėjančioms prie sankryžos pagrindiniu keliu. Šio punkto reikalavimas yra besąlyginis, nesvarbu kaip juda transporto priemonės pagrindiniu keliu: ar iš dešinės ar iš kairės ir nesvarbu kokioje pagrindinio kelio dalyje jos yra. Šioje byloje susiklostė situacija, kuomet V. L., vairuodamas šalutiniu keliu jam priklausantį automobilį VOLVO 440, pažeidė Kelių eismo saugumo taisyklių 9-ąjį ir 158-ąjį punktus, tai yra nedavė kelio O. Č. vairuojamam motociklui SUZUKI GSX-R 750, artėjančiam prie sankryžos pagrindiniu keliu jam iš kairės pusės ir su juo susidūrė, dėl ko O. Č. dėl patirtų sužalojimų įvykio vietoje mirė.

Apeliantas dėl pažeidimo padarymo fakto kaltu neprisipažino. Jis teigia, kad kelyje nematė jokių kliūčių, dėl ko negalėtų saugiai važiuoti jo pasirinkta kryptimi. Skundą nagrinėjanti kolegija pažymi, kad apelianto pozicija yra atmestina, o apylinkės teismas pilnai, visapusiškai, kruopščiai ištyrė eismo įvykio metu susiklosčiusią situaciją, nepažeisdamas BPK reikalavimų padarė pagrįstas išvadas, kurios atitinka faktines bylos aplinkybes dėl kaltinamojo V. L. nusikalstamos veikos sudėties įrodytumo.

Iš apeliacinio skundo seka, kad apeliantas skundžia nuosprendį tuo pagrindu, kad teismas netinkamai vertino įrodymus. Apeliantas teigia, kad teismas nepagrįstai jį pripažino kaltu padarius nusikalstamą veiką. Kolegijos nuomone, teismas, tirdamas, vertindamas įrodymus ir priimdamas nuosprendį, įstatymo reikalavimus taikė tinkamai, nuosprendį grindė įrodymų visetu. Kolegija neturi pagrindo manyti, kad šioje baudžiamojoje byloje vertinant įrodymus buvo pažeistos BPK 20 straipsnio nuostatos. Įrodymai gauti baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų patikimumas BPK nustatytomis priemonėmis patikrintas teisminio proceso metu. Bylą nagrinėjęs teismas tinkamai įvertino surinktus ir teisme ištirtus įrodymus, patikrino kiekvieno įrodymo liečiamumą, leistinumą, įrodymų pakankamumą, jų tarpusavio ryšį, pašalino iškilusius prieštaravimus ir vertino visus byloje esančius įrodymus kaip visumą. Byloje surinktų įrodymų, kurių turinys yra atskleistas teismo nuosprendyje, visuma sudaro pakankamą pagrindą daryti išvadą, kad V. L. įvykdė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.

Nepagrįstas skundo argumentas, jog teismas vertino tik tuos įrodymus, kuriais galima pagrįsti nuteistojo kaltę, o abejones keliančius duomenis nemotyvuotai atmetė. Nuteistojo manymu, teismas neturėjo pakankamai duomenų jo kaltei pagrįsti. Kolegijos nuomone, teismas būtent vertino tuos įrodymus, kurie yra reikšmingi nustatyti objektyvią tiesą byloje, ir jų pagrindu priėmė savo galutinį sprendimą. Dėl tos priežasties, kad V. L. ginčijo patį pažeidimo padarymo faktą, teismas turėjo ypatingai kruopščiai išsiaiškinti visas aplinkybes, kad nekaltas asmuo nebūtų neteisingai nubaustas. Siekiant patikrinti V. L. iškeltą versiją, jog jis atvažiuojančio motociklo nematė, kadangi nedegė jo artimųjų šviesų žibintai, teismas apklausė teisme liudytojus, kurie (D. Č., E. Č., E. M., R. V. ir K. G.) betarpiškai bendravę su žuvusiuoju iki įvykio, patvirtino, kad O. važiavo normaliai, neviršijo leistino greičio, važiuojant motociklui abu žibintai veikė, akinių nuo saulės, kas trukdytų tamsiu paros, stebėti situaciją, jis nedėvėjo. Kad motociklo priekinis žibintas susidūrimo metu degė patvirtino ne tik aukščiau aptarti liudytojai, patvirtinę matę veikiančius abu motociklo žibintus iki jie su O. Č. išsiskyrė, bet ir bet kokias abejones šiuo klausimu teismo posėdyje pašalinusi specialistė V. N.. Specialistė V. N. paaiškino, jog pagal turimus techninius duomenis jokių abejonių dėl priekinės motociklo šviesų lemputės nekyla, ji iki susidūrimo veikė. Šias aplinkybes patvirtino ne tik savo paaiškinimais, bet ir specialisto išvada, pateikta byloje, pagal kurią priekinių šviesų lemputės kolbos pažeidimo (smūgio) momentu degė artimosios šviesos. Lietuvos teismo ekspertizės centro pateiktoje specialistės V. N. išvadoje Nr. 11-1192(10) konstatuojama, kad motociklo Suzuki GSX-R 750, valst. Nr. 782 AU, priekinių šviesų lemputės kolbos pažeidimo (smūgio) metu degė artimosios šviesos (t. 1, b.l. 74-75). Specialistė V. N. teisme patvirtino savo išvadą, kad smūgio momentu degė priekinės šviesų lemputės artimosios šviesos. Pagal tyrimo aprašymus yra tvirti liekamieji požymiai, kurių nuneigti ji negali. Šiuo atveju lemputė sudaužyta, tačiau artimųjų šviesų siūlelių požymiai susidarę tokie, kurie susidaro tiktai degant lemputės šviesoms, kai kaitinimo siūlelis būna įkaitęs. Susidaręs ant siūlelio volframo oksidų sluoksnis ir ant karšto siūlelio dūžtant lemputei nukritusios stiklo dulkelės nuo lemputės kolbos taip pat išsilydo, tai irgi kaip įrodymas, kad lemputės dūžio momentu buvo įkaitęs artimųjų žibintų siūlelis. Tolimųjų šviesų siūlelis nutrūkęs, kas būtent tvirtai parodo, kad ilgosios šviesos nedegė, o artimosios tikrai degė. Volframo siūlelis įkaista virš 2000 laipsnių ir gan greit atvėsta, bet smūgio momentu jis įkaitęs jungiasi su oro deguonim, kadangi kolboje nebūna oro. Kai lemputė sudaužyta, tai jungiasi ir susidaro volframo oksidai, kurie susidaro tiktai karštam volframui jungiantis su deguonim ir kartu stiklas lydosi. Tvirtina, jog degė artimosios šviesos, nes yra išlikę kaitinimo siūleliai. Tai jokiu būdu ne perdegimo požymiai. Perdegimo požymiai yra kitokie. Lemputei perdegus ant siūlelio susidaro burbuliukas. Specialistės Lina Lozorenko išvadoje, kuri padaryta iki to, kol buvo padaryta lemputės ekspertizė, buvo keliama versija, kad jeigu motociklas būtų važiavęs be šviesų, tai būtų visiškai netikėta kliūtis automobiliui. Lemputės ekspertizė šį klausimą neginčijamai išsprendė, todėl abejonių dėl to neliko, artimosios šviesos tikrai žibėjo. Todėl, jeigu motociklas važiuoja su žibintu ir nėra nustatyta jokių ypatingų sąlygų (stiprus sniegas, rūkas), tai kaltinamasis privalėjo jį matyti ir duoti jam kelią, neišsukdamas iš šalutinio kelio ir nesudarydamas kliūties. Sprendžiant iš transporto priemonių padėčių, kad būtų itin didelis motociklo greitis, tokių duomenų nėra. Tokiu būdu yra paneigiama V. L. iškelta versija, jog motociklas važiavo be artimųjų šviesų, dėl ko jis negalėjo jo tamsiu paros metu pamatyti.

Teismų praktika taikant BPK normas reglamentuojančias nuosprendžio surašymą bei 2003 m. birželio 20 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8 punktas numato, jog apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias aplinkybes. Visos abejonės, kai jų nepavyksta pašalinti, aiškinamos kaltinamojo naudai. Šioje byloje pirmosios instancijos teismui dėl įrodymų pakankamumo abejonių nekilo. Apkaltinamasis nuosprendis priimtas vertinant ne vien tik specialisto išvadas, bet ir kitus byloje esančius įrodymus. Įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. BPK reikalaujama, kad teisėjai įrodymus vertintų pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Kolegija neturi pagrindo manyti, kad šioje baudžiamojoje byloje vertinant įrodymus buvo pažeistos BPK 20 straipsnio nuostatos. Teismas visas bylos aplinkybes išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai.

Skunde nepagrįstai teigiama, kad teismas laikėsi vienos nuomonės, kad tik V. L. pažeidė Kelių eismo taisykles. Nurodoma, jog kai eismo įvykio dalyviai yra mažiausiai du, būtina ištirti kiekvieno jų santykį su eismo įvykiu, o šioje byloje netirta, ar O. Č. pats nepažeidė Kelių eismo taisyklių. Atsikertant į šį skundo argumentą, pažymėtina tai, kad iš tikrųjų gali susiklostyti tokios situacijos kelyje, kai yra neįmanoma nustatyti konkrečiai kiekvieno iš eismo dalyvių santykį su įvykusiu eismo įvykiu. Tokia situacija susidaro, kai kelyje susiduria priešpriešiais važiuojantys automobiliai ties skiriamąja eismo juosta, kai nėra aišku kuris iš dalyvių išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą ir pažeidė KET. Tik autotechninės ekspertizės išvada padeda nustatyti KET pažeidusį asmenį. Tačiau šioje byloje šis klausimas nekeliamas, kadangi yra akivaizdus KET 158 punkto pažeidimas. Tai grindžiama tuo, jog yra neginčijamai nustatyta, kad būtent V. L. pažeidė šį punktą ir jo veiksmai buvo pagrindinė priežastis eismo įvykiui kilti, kadangi būtent jis pažeidė Kelių eismo taisyklių reikalavimą ir nepraleido pagrindiniu keliu važiuojančios transporto priemonės. Tokiu būdu yra perteklinis skundo reikalavimas nustatyti ir O. Č. santykį su šiuo eismo įvykiu.

Skunde teigiama, kad nuosprendyje nėra jokių motyvų, pagrindžiančių V. L. kaltę dėl jam inkriminuojamo nusikaltimo. Pagal BPK 305 str. nuosprendyje turi būti pateikiami kaltės nustatymo motyvai. Teismas gi kaltės formos netyrė. Pažymėtina tai, kad BK 281 str. numatyta nusikalstama veika gali būti padaroma dėl neatsargumo. Todėl įrodinėtinas šių nusikaltimų sudėties požymis yra neatsargi kaltė ir jos turinys. Pagal baudžiamąjį įstatymą abiejų neatsargios kaltės rūšių turinį sudaro kaltininko psichinis santykis su Kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimu ir BK 281 straipsnyje numatytais padariniais. Taigi padaryto Kelių eismo taisyklių pažeidimo suvokimas ar nesuvokimas gali būti laikomas tik vienu iš neatsargios kaltės turinio elementų, savaime neduodantis pagrindo išvadai dėl asmens kaltės padarius BK 281 straipsnyje numatytą nusikaltimą. Vadinasi, tai, ar kaltininkas pažeidžia Kelių eismo taisykles tyčia ar dėl neatsargumo, turi reikšmės ne konstatuojant jo kaltę, bet tik nustatant neatsargios kaltės rūšį ir individualizuojant baudžiamąją atsakomybę.

Nuosprendyje padaryta teisinga išvada, kad kaltinamasis nenumatė, kad dėl jo veikos gali atsirasti pavojingi padariniai, nors pagal veikos aplinkybes ir asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti. Tai yra neatsargios kaltės rūšis - nusikalstamas nerūpestingumas (BK 16 straipsnio 3 dalis). Kolegijos nuomone, kaltininko kaltės forma ir rūšis nustatyta tinkamai, teismas atsižvelgė į tai, individualizuodamas bausmę V. L..

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad jam inkriminuota nusikalstama veika yra materialios sudėties, todėl būtinas šio nusikaltimo sudėties požymis – BK 281 straipsnyje numatytų padarinių kilimas. Šioje byloje nustatyti padariniai- kito žmogaus žūtis įrodyti ir teismui abejonių nekelia. Specialisto išvadoje Nr. M702/09(02) nurodyta, kad O. Č. mirtis ištiko nuo patirtų sužalojimų, įvykus ūmiam vidiniam nukraujavimui. Priežastinio ryšio tarp sužalojimo ir mirties fakto nustatymas yra teismo kompetencija. Pažymėtina, jog pagal BK 281 straipsnį, priežastinio ryšio nustatymas apima du momentus: būtinosios padarinių kilimo sąlygos nustatymą ir priežastinio ryšio pobūdžio nustatymą. Būtinosios padarinių kilimo sąlygos taisyklė įpareigoja išsiaiškinti, ar eismo dalyvio padarytas Kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimas buvo būtina padarinių kilimo sąlyga, o priežastinio ryšio pobūdis parodo, ar priežastinis ryšis yra dėsningas (būtinasis), ar atsitiktinis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-38/2008). Toks priežastinio ryšio sampratos traktavimas atspindi vieną iš priežastinio ryšio teorijų – adekvataus priežastingumo teoriją. Tačiau nepriklausomai nuo to, kokia teorija teismas vadovaujasi, jis turi įvertinti ne tik transporto priemonę vairuojančio asmens padarytus Kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimus, bet ir kitus faktorius, taip pat galėjusius turėti reikšmės padarinių atsiradimui, ir nustatyti, ar minėti pažeidimai buvo eismo įvykio, sukėlusio BK 281 straipsnyje numatytus padarinius, priežastis. Būtinoji padarinių kilimo sąlyga nustatoma sprendžiant, ar eismo įvykis būtų įvykęs, jeigu nebūtų pažeistos Kelių eismo taisyklės, t. y. eliminuojant iš eismo įvykio priežastingumo grandinės Kelių eismo taisyklių pažeidimą. Taigi, šioje byloje nustatyta, kad dėl kaltinamojo padarytų KET 9 punkto ir 158 punkto pažeidimų įvyko eismo įvykis ir atsirado itin sunkūs padariniai. Kaltinamasis nevykdė minėtų Kelių eismo taisyklių reikalavimų, nes veikos padarymo metu buvusiomis sąlygomis nebuvo pakankamai atidus ir atsargus, neįsitikinęs, kad tai daryti saugu nedavė kelio O. Č. vairuojamam motociklui SUZUKI GSX-R 750, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), artėjančiam prie sankryžos pagrindiniu keliu jam iš kairės pusės ir su juo susidūrė. O. Č. dėl patirtų sužalojimų žuvo. Nustatant, ar kaltininko padarytas Kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimas buvo būtina padarinių kilimo sąlyga, teismų praktikoje taikomas objektyvaus išvengiamumo kriterijus – sprendžiama, ar konkrečioje situacijoje asmuo turėjo objektyvią galimybę išvengti eismo įvykio. Aukščiau aptarti KET pažeidimai buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga. Kaltinamasis nenumatė, kad dėl jo veikos gali atsirasti pavojingi padariniai, nors pagal veikos aplinkybes ir asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti. Tarp kaltinamojo veikos ir kilusių padarinių yra tiesioginis priežastinis ryšys. Net padarius prielaidą, kad O. Č. vairuojamas motociklas viršijo tame kelio ruože leistiną greitį, akivaizdu, kad eismo įvykis nebūtų įvykęs, jeigu V. L. vairuojamas automobilis nebūtų įvažiavęs į važiuojamąją dalį, nepraleidžiant pagrindiniu keliu važiuojančios transporto priemonės – šiuo atveju motociklo. O. Č. galimai padarytas Kelių eismo taisyklių pažeidimas (tai, kad jis galimai važiavo viršydamas leistiną greitį, ar tai, kad jis kirto skiriamąją kelio juostą) nebuvo susijęs priežastiniu ryšiu su padariniais. Teismų praktikoje nustatant priežastinį ryšį remiamasi bylos duomenimis, leidžiančiais daryti išvadą, ar kaltininkas turėjo techninę galimybę išvengti eismo įvykio, jeigu nebūtų pažeidęs Kelių eismo taisyklių. Kaip yra nustatyta šioje byloje, kaltininkas V. L. būtų galėjęs išvengti eismo įvykio, jeigu jis būtų buvęs pakankamai rūpestingas ir atidus, ir būtų praleidęs pagrindiniu keliu važiuojančią transporto priemonę. Jo iškelta versija teisme nepasitvirtino, tai, kad jis nematė atvažiuojančio motociklo, ji paneigta specialisto išvadoje 2010-03-01 Nr. 11-3571 (09) konstatuotomis aplinkybėmis, jog eismo įvykio mechanizmas buvo toks: automobilis „Volvo 440“, vairuojamas V. L., iš šalutinio kelio įvažiavo į pagrindinį kelią Alytus-Kaunas, sankryžoje sukdamas į kairę. Tuo metu pagrindiniu keliu nuo Alytaus, automobiliu iš kairės tiesiai važiavo motociklas „Suzuki GSX-R 750“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kurio vairuotojas O. Č. nusuko motociklą į kairę, išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą ir priekine dalimi atsitrenkė į automobilio „Volvo 440“ priekinę dalį ties automobilio viduriu kryptimi link galo ir smailiu kampu iš kairės į dešinę. Po susidūrimo automobilis tęsė judėjimą savo kryptimi apie 2-3 m., atblokšdamas motociklą į kairį kelkraštį. Motociklas „Suzuki GSX-R 750“ priekine dalimi atsitrenkė į automobilio „Volvo 440“ priekinę dalį ties automobilio viduriu kryptimi link galo ir smailiu kampu iš kairės į dešinę. Tikėtina, kad motociklo vairuotojas O. Č., važiuodamas maksimaliu šiame kelio ruože leistinu 70 km/h greičiu, neturėjo techninės galimybės sustabdyti motociklą iki susidūrimo vietos. Tokiu būdu kaltinamojo iškelta versija, jog jei O. Č. būtų laikęsis Kelių eismo taisyklių, jis būtų galėjęs išvengti susidūrimo, dėl ko O. Č. veiksmai buvo autoavarijos kilusių būtinųjų padarinių priežastis, yra atmestina. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė priežastinį ryšį tarp padarytų KET pažeidimų ir atsiradusių pasekmių. Apelianto šis argumentas taip pat nepagrįstas jį vertinant Kelių Eismo Taisyklių 131p. ir 134p reikalavimų kontekste. KET 131p. nustatyta, kad draudžiama apvažiuoti transporto priemonę iš dešinės. KET 134 p. nustatyta, kad atsiradus kliūčiai sulėtinti greitį arba sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliūtį. Esamoje įvykio situacijoje nukentėjusiajam O. Č. kliūtis pagrindiniame kelyje jo važiuojamoje dalyje atsirado staiga, ir darytina išvada, kad O. Č. siekdamas išvengti susidūrimo, siekė ją apvažiuoti iš kairės išvažiuodamas į priešpriešinę juostą, tačiau susidūrimo išvengti nepavyko, kadangi V. L. tęsė judėjimą iš šalutinio kelio. Kolegija daro išvadą, kad O. Č. veiksmai atitiko KET 131p., ir 134p. reikalavimus.

Skundo autoriaus nuomone, pagrindinė sąlyga kilti eismo įvykiui buvo neatsargus O. Č. manevravimas, pažeidžiant Kelių eismo taisykles. Tačiau Linos Lozorenko išvadoje Nr. 11-3571(09) nurodyta, kad O. Č. šiame kelio ruože važiuodamas leistinu 70 km/h greičiu, neturėjo techninės galimybės sustabdyti motociklą iki susidūrimo vietos. Išvados 6 ir 7 punkte konstatuojama, jog jeigu motociklo priekinis žibintas degė (o tai yra neginčijamai nustatyta, kad degė), nėra pagrindo teigti, kad automobilio Volvo 440 vairuotojas neturėjo objektyvios galimybės matyti artėjantį motociklą, vadinasi, techniniu požiūriu pagrindinė sąlyga kilti šiam autoįvykiui buvo Volvo 440 vairuotojo veiksmai, tai yra sankryžoje iš šalutinio kelio įvažiuodamas į pagrindinį kelią, jis sudarė kliūtį motociklo vairuotojui, kuris prie sankryžos artėjo pagrindiniu keliu. Ir tik tokiu atveju, jei motociklo artimųjų šviesų žibintas nedegė, Volvo 440 vairuotojas nebūtų galėjęs jo pastebėti, ir tuomet O. Č. veiksmai būtų priežastiniame ryšyje su šiuo eismo įvykiu. Gi tuomet pagrindinė sąlyga kilti eismo įvykiui būtų ta, kad tamsiu paros metu motociklo vairuotojas važiuotų neįsijungęs artimųjų arba tolimųjų šviesų žibinto, tuo sudarydamas kitiems eismo dalyviams sunkiai pastebimą, netikėtą kliūtį. Tačiau tokių aplinkybių šioje byloje nustatyta nėra. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje konstatuota, kad kai Kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisykles pažeidžia keli eismo dalyviai, kaltininko (kaltininkų) veika yra priežastiniu ryšiu susijusi su kilusiais padariniais, jeigu nustatoma, kad analogiškoje situacijoje jam (jiems) laikantis Kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių, o kitam (kitiems) eismo dalyviui jas pažeidus, eismo įvykis, dėl kurio kilo BK 281 straipsnyje numatyti padariniai, neįvyktų. Tai reiškia, kad teismas turi įvertinti abiejų eismo dalyvių padarytų pažeidimų reikšmę nusikalstamų padarinių atsiradimui. Įvertinus susidariusią situaciją, konstatuojama, kad būtent V. L. padaryti Kelių eismo taisyklių pažeidimai lėmė eismo įvykį, kurio metu žuvo žmogus – O. Č.. Šioje byloje teismas įvertino abiejų eismo dalyvių padarytų Kelių eismo taisyklių pažeidimų reikšmę eismo įvykiui ir teisingai išsprendė klausimą dėl V. L. veiksmų priežastinio ryšio buvimo su kilusiais padariniais.

Skunde teigiama, kad specialistų apklausa nepadėjo išsiaiškinti, kuri išvada yra pagrįsta, todėl teismas turėjo svarstyti klausimą dėl naujos ekspertizės paskyrimo, tačiau to nepadarė. Pažymėtina tai, kad ekspertizės aktas (arba specialisto išvada) BPK 20 straipsnio prasme gali būti priskirtas prie įrodymų, nustatinėjant kaltę asmens, kaltinamo padarius BK 281 straipsnio atitinkamoje dalyje numatytą nusikaltimą. Tačiau eismo įvykio ekspertizės akte pateikiamos išvados yra tik prielaida teisinei išvadai. Ekspertizės akto ir specialisto išvados, kaip įrodymų šaltinio, specifiką lemia tai, kad aplinkybes, turinčias reikšmės bylai išspręsti, nustato asmuo, turintis specialių žinių. Teisėjai, vertinantys ekspertizės akte ar specialisto išvadoje pateiktus duomenis, tokių žinių neturi, nes priešingu atveju, nereikėtų skirti ekspertizės ar kviesti specialisto. Tačiau tai visiškai nereiškia, kad esant priešingoms ekspertų ar specialistų išvadoms teismas privalo skirti papildomą ekspertizę. Galiojančiame BPK įtvirtintas laisvo įrodymų vertinimo principas, reiškiantis, jog jokie teismui pateikti duomenys neturi iš anksto nustatytos galios ir nei viena įrodymų rūšis neturi pranašumo prieš kitą. Įrodymų teorijoje ir kriminalistikoje jau seniai suformuluotos ekspertizės akto ir specialisto išvados vertinimo taisyklės, kurios, atsižvelgiant į šių įrodymų šaltinių specifiką, turi tam tikrų ypatumų, lyginant su kitų įrodymų vertinimo taisyklėmis. Vertinant ekspertizės aktą ar specialisto išvadą turi būti patikrintas ir įvertintas ne tik jų liečiamumas ir leistinumas, bet ir kai kurios kitos aplinkybės, būtent: taikytų metodų mokslinis pagrįstumas ir tinkamumas; pateiktos ekspertui ar specialistui medžiagos išsamumas, pakankamumas ir kokybiškumas; ekspertui pateiktų pradinių duomenų teisingumas; ekspertui ar specialistui pateiktos medžiagos ištyrimo visapusiškumas; požymių, kuriais remdamasis ekspertas ar specialistas duoda išvadą, nustatymo teisingumas. Suprantama, tikrindamas ekspertizės aktą ar specialisto išvadą, teismas turi teisę skirti pakartotinę ekspertizę, tačiau ją reikėtų skirti tik tuo atveju, kai byloje esantys ekspertizės aktai ar specialisto išvados kelia abejonių dėl jų nepagrįstumo arba nepakanka įrodymų viseto padaryti neginčijamą išvadą dėl kaltės. Šioje byloje teismas nematė pagrindo skirti ekspertizę, teismas rėmėsi tomis specialistų išvadomis, kurios, teismo manymu, turėjo didžiausią reikšmę, nustatant objektyvią tiesą byloje. Specialistė L. Lozorenko teismo posėdyje atsakė į visus klausimus, savo išvadas grindė išsamiais paaiškinimais ir dėl jos padarytų išvadų teismui abejonių nekilo. Vien dėl to, kad specialisto V. Mitunevičiaus išvados nesutapo su specialistės l. Lozorenko išvadomis, nebuvo jokio pagrindo teismui skirti naują ekspertizę, kadangi byloje nepaaiškėjo jokių naujų aplinkybių. Priešingai, buvo neginčijamai paneigtas specialisto V. Mitunevičiaus teiginys, kad motociklas „Suzuki GSX-R 750“ prieš autoįvykį važiavo be šviesų.

Kolegijos nuomone, keisti apylinkės teismo nuosprendį ar jį naikinti remiantis vien apeliacinio skundo motyvu, kad buvo O. Č. padarytas Kelių eismo taisyklių pažeidimas (tai, kad jis išvažiavo į priešingą keli pusę, atsiradus kliūčiai, juolab, kad tokius jo veiksmus lėmė impulsyvus vairuotojo elgesys, kad išvengti susidūrimo su kita transporto priemone), pagrindo nėra. Tai nebuvo pagrindinė sąlyga įvykti eismo įvykiui, tokius motociklo vairuotojo veiksmus lėmė susiklosčiusi situacija, kuomet jis siekė išvengti susidūrimo su kita transporto priemone. Akivaizdu ir kolegijai nekelia jokių abejonių tai, kad jeigu kaltinamasis V. L. nebūtų iš šalutinio kelio įvažiavęs į pagrindinį kelią, o praleidęs pagrindiniu keliu važiavusį motociklą, šio eismo įvykio nebūtų buvę iš viso. Tačiau kaltinamasis V. L. įvažiavo į pagrindinį kelią, neįsitikinęs, kad tai yra saugu ir sudarė kliūtį motociklui, dėl ko įvyko negrįžtamus padarinius sukėlęs eismo įvykis.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstyta, darytina išvada, jog apeliacinio skundo motyvai yra nepagrįsti, o pirmos instancijos teismo nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas, jį keisti ar naikinti nėra jokio įstatyminio pagrindo.

Nuteistasis V. L. prašo grąžinti jam priklausantį automobilį Volvo 440, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kadangi apylinkės teismas šio klausimo neišsprendė. Iš bylos medžiagos matyti, kad transporto priemonė Volvo 440 valst. Nr. (duomenys neskelbtini) grąžinta savininkui V. L., todėl skundo reikalavimas yra nepagrįstas (t. 1, b. l. 88).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

Nuteistojo V. L. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas Valdas VitunskasTeisėjai Danguolė ŠiugždinytėEgidijus Jonas Grigaravičius