Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Giedrius Endriukaitis rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo I. G. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. kovo 25 d. nutarimo I. G. administracinio teisės pažeidimo byloje ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

administracinio teisės pažeidimo protokolas I. G. surašytas už tai, kad ji 2014-12-23 apie 3.40 val., Kaune, (duomenys neskelbtini) g. ties (duomenys neskelbtini) namu, būdama neblaivi, kai nustatytas vidutinis girtumo laipsnis (2 promilių girtumas), vairavo transporto priemonę Audi A6, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kai jai buvo paskirta administracinė nuobauda už Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 127 str. 3 d. numatytą pažeidimą. Pažeidimas kvalifikuotas pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 130² str.

Nesutikdama su šiuo teismo nutarimu I. G. pateikė apeliacinį skundą, kuriame nurodo, jog byloje nėra surinkta objektyvių ir neginčytinų įrodymų, kad I. G. padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 130² str. Atsižvelgiant į liudytojų D.R. C., D. K., J. Ž., G. C. parodymus, pačios I. G. parodymus, mano, kad byloje priimtas nutarimas, kuris grindžiamas vien tik T. D. ir L. S. prieštaringais parodymais, kurie yra paneigti kitų liudytojų parodymais, todėl yra nepagrįstas, neteisėtas, neįvertinus visų reikšmingų bylos aplinkybių. Tiek liudytojas D. K., tiek liudytoja J. Ž. nurodė esmines aplinkybes t.y., kad automobiliui atbuline eiga užvažiuojant ant byloje minimų akmenų automobilį vairavo D. K., policijos darbuotojai atvyko kai automobilis buvo užvažiavęs ant minėtų akmenų ir nei jį stumiant, nei bandant nuvažiuoti savo eiga jis negalėjo. Policijos darbuotojai atvyko kai visi jau kurį laiką buvo išlipę iš automobilio. Šiuos liudytojų parodymus patvirtino apklausta liudytoja D.R. C.. Liudytojas G. C. parodė, kad „sutuoktinė daugiau matė“, „kai automobilis užvažiavo ant akmenų, kas vairavo nematė. Matė, kad po to visi buvo išlipę“. Tačiau teismas priimtą nutarimą grindžia vien tik liudytojų T. D. ir L. S. parodymais. Liudytojas L. S. parodė, kad kai jie privažiavo automobilis judėjo atbuline eiga ir užvažiavo ant akmenų. Tačiau į teismo klausimą atsakė: „pati buvo užvažiavusi ant akmenų. Ji iš pradžių buvo nuvažiavusi iki pat įėjimo, kur žmonės vaikšto, išmanevravo tarp akmenų į kelią ir ten užsikabino. Atstumas apie 20 m. Ten kokia 15-20 m. atstumas važiavimui yra“ (b. l. 39). 2014-12-23 tarnybiniuose pranešimuose T. D. ir L. S. nurodė, kad „nuvykus nurodytu adresu pamatėme, kaip Kaune nuo (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini) namo nuvažinėja transporto priemonė Audi A6 valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Minėtos transporto priemonės vairuotoja pamačiusi mūsų tarnybinį automobilį iškart sustojo ir išlipo iš automobilio“. Teismo posėdžio metu duoti T. D. ir L. S. parodymai prieštarauja jų tarnybiniuose pranešimuose nurodytoms aplinkybėms. Pagal tarnybiniuose pranešimuose nurodytas aplinkybes galima teigti, kad automobilis laisvai judėjo nuo (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini) namo. Tuo tarpu teismo posėdžio metu jie jau teigė, kad automobilis važiuodamas atbuline eiga užvažiavo ant akmenų. Be to, T. D. teigė, kad nuo pranešimo į BPC, kol apdorojama informacija, paskui pranešama VPK praeina nemažai laiko. Nurodė apie 15 min. Tai pagrįstai leidžia teigti, kad jei automobilis savo eiga būtų galėjęs nuvažiuoti nuo akmenų, atsižvelgiant į 15 min. laiko tarpą, nuo panešimo policijai iki jai atvykstant, minėti asmenys, t.y. I. G.. D. K. bei J. Ž. būtų nuvažiavę. Išvardintos aplinkybės pagrįstai leidžia teigti, kad automobilis, vairuojamas D. K. dar iki atvykstant policijos darbuotojams užvažiavo atbuline eiga ant akmenų ir užstrigo. Savo eiga jis nuvažiuoti negalėjo.

Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apeliantė patvirtino, kad užsukusi į kavinę, joje sutiko J. Ž. su kuria vartojo alkoholį. Vėliau į kavinę atėjusio J. Ž. draugo D. K. paprašė, kad šis parvairuotu jos automobilį. D. K. vairuodamas I. G. priklausantį automobilį važiuodamas atbuline eiga ties namu Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) g. užvažiavo ant akmenų. I. G. apžiūrėjusi automobilį pradėjo garsiai priekaištauti vairavusiam D. K., jai prasidėjo isterija, teigė, kad neseniai buvo sutvarkiusi automobilį, dėl ko jos manymu, kilus triukšmui kažkas iš namo gyventojų pranešė policijai. I. G. neigė, kad ji vairavo automobilį. Liudytojas D. K. patvirtino I. G. parodymus jog automobilį nuo kavinės iki įvykio vietos, t.y. (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini) vairavo jis, I. G. prašymu. Liudytoja J. Ž. parodė, kad automobilį nuo kavinės iki įvykio vietos, jų prašymu vairavo D. K.. Į daugkartinius teismo klausimus kas vairavo automobilį, kai šis judėdamas atbuline eiga užvažiavo ant akmenų ir „užstrigo“ liudytoja D.R. C. teigė, jo automobilį vairavo vaikinas, iš vairuotojo vietos išlipo vaikinas, policijos darbuotojai atvyko kai automobilis jau buvo užvažiavęs ant akmenų (užstrigęs), praėjo apie 5-10 min., šie liudytojos D.R. C. parodymai paneigia T. D. bei L. S. prieštaringus parodymus, tačiau patvirtina liudytojų D. K., J. Ž. bei I. G. parodymus. Skundo autorės nuomone, esant ginčui kas vairavo transporto priemonę, policijos pareigūnai turėjo patikrinti visų asmenų neblaivumo laipsnį, tačiau to nepadarė. Tai, kad I. G. įvykio vietoje paaiškino, jog „paprašė patraukti mašiną, (toliau neįskaitoma)“, neturėtų būti vertinama kaip I. G. kaltę patvirtinanti aplinkybė, kadangi jai buvo nustatytas 2 promilių neblaivumo laipsnis. Be to, teismo posėdžio metu T. D. duota I. G. „charakteristika“ verčia abejoti T. D. parodymų objektyvumu. Mano, kad priimtas nutarimas yra nepagrįstas, neteisėtas, neįvertinus visų reikšmingų bylos aplinkybių.

I. G. skundas atmestinas.

Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, ginčijamas įrodymų vertinimas su iš to išplaukiančiomis pasekmėmis – nuobaudos skyrimo pagrįstumu, todėl aukštesnysis teismas, neišeidamas iš apeliacinio skundo ribų, patikrina apylinkės teismo priimto nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą. (ATPK 302¹¹ str. 1 d.).

Kaip teisingai nurodyta skundžiamame nutarime, I. G. kaltę padarius pažeidimą numatytą ATPK 130² str. įrodo liudytojų T. D., L. S., D.R. C., G. C. paaiškinimai duoti apklausiant juos pirmosios instancijos teismo posėdyje (b. l. 35-40, 58-59), bylos nagrinėjimo metu ištirti rašytiniai įrodymai: 2014-12-23 surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas (b. l. 1-2), pareigūnų T. D., L. S. tarnybiniai pranešimai (b. l. 5-6), asmens blaivumo testo parodymai (b. l. 3), pranešimas dėl nušalinimo nuo transporto priemonių vairavimo (b. l. 7), transporto priemonės priverstinio nuvežimo aktas (b. l. 8) bei kita bylos medžiaga. Surinktų įrodymų visuma akivaizdžiai patvirtina faktą, jog I. G. administracinio teisės pažeidimo protokole nurodytu laiku ir vietoje, kai jai jau buvo paskirta administracinė nuobauda už ATPK 127 str. 3 d. numatyto pažeidimo padarymą, būdama neblaivi, kai nustatytas vidutinis 2 promilių neblaivumo laipsnis, vairavo transporto priemonę Audi A6, valst. Nr. (duomenys neskelbtini)

Apeliantė skunde daug dėmesio skiria apklaustų liudytojų ir pačios apeliantės parodymams ir jų analizei, teigia, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo nesirėmė jos ir liudytojų D. K., J. Ž., D.R. C. parodymais. Tačiau įvertinus visų pirmosios instancijos teisme apklaustų asmenų parodymus ir kitą administracinio teisės pažeidimo byloje esančią medžiagą apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas bylos faktinius duomenis, įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, t. y. bylos aplinkybes išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai, vertino visą bylos medžiagą, įrodymų pakankamumą, nuoseklumą, logiškumą, patikimumą. Priešingai negu teigia apeliantė, pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi liudytojų policijos pareigūnų T. D., L. S. teisme duotais parodymais, kurie buvo logiški, nuoseklūs, atitiko tarnybiniuose pranešimuose užfiksuotas aplinkybes bei visą faktinę įvykio situaciją, kontekstą, tarpusavyje sutapo ir papildė vieni kitus. Teismui įvertinus bylos įrodymų visumą, buvo paneigta I. G. versija, kad ji automobilio nevairavo.

Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, policijos pareigūnai tiek tarnybiniuose pranešimuose, tiek duodami parodymus teisme nuosekliai tvirtino matę, kad transporto priemonę vairavo I. G.. Teismo posėdžio metu T. D. paaiškino, kad su kolega atvažiavę pagal iškvietimą dėl keliamo triukšmo pastebėjo, kad automobilis atbuline eiga užvažiuoja ant didelių akmenų ir bando nuo jų nuvažinėti, įjungus ilgas šviesas matė, kad automobilį vairuoja mergina, vėliau atstumas buvo toks, kad susidūrė žvilgsniai ir sugebėjo pažiūrėti merginai į akis. Pažymėjo, kad paprašius pateikti automobilio dokumentus mergina minėjo, kad jos paprašė patraukti automobilį, skundėsi, kad vėl įkliuvo, norėjo, kad protokolas būtų surašytas vaikinui (b. l. 35-36). Analogiškas aplinkybes nurodė ir liudytojas L. S., kuris patvirtino, jog nuvykus nurodytu adresu matė, jog automobilis važiuodamas atbuline eiga užvažiuoja ant akmenų, iš automobilio išlipo I. G., matė, jog tai ji buvo už vairo, niekas apsikeisti negalėjo, nes buvo mažas laiko tarpas, I. G. teigė, kad ji tik patraukė automobilį 10 metrų (b. l. 37). Nagrinėjamu atveju pažeidimą nustačiusių pareigūnų suinteresuotumas bylos baigtimi nenustatytas, byloje jokių duomenų apie tai, jog jie gali būti šališki ar dėl kitų priežasčių siekia melagingai apkalbėti administracinėn atsakomybėn patrauktą asmenį, nėra. Juolab, kad teisme jie pasirašė, jog yra įspėti pagal ATPK 187² str. už melagingų parodymų davimą. Tokiu būdu netikėti nuosekliais, patikimais ir objektyviais policijos pareigūnų parodymais apylinkės teismas neturėjo pagrindo.

Tuo tarpu tiek liudytojos J. Ž., tiek ir D. K. parodymai prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms, todėl pirmosios instancijos teismo buvo pagrįstai įvertinti kritiškai, kadangi minėti liudytojai yra I. G. pažįstami, taigi suinteresuoti padėti išvengti jai griežtos administracinės atsakomybės. Be to, tiek aptariamų liudytojų, tiek apeliantės parodymai ne tik kad prieštaringi, tačiau ir neatitinkantys vieni kitų. I. G. nurodė, kad ji paprašė D. K. parvežti ją namo (b. l. 34). D. K. teigimu, jo buvo paprašyta parvežti I. G. namo, jis nežinojo į kokią gatvę reikėjo vežti I. G., tai ji turėjo parodyti, tačiau dėl neblaivumo to padaryti negalėjo, ją būtų nuvežęs kažkur į Šančius (b. l. 37-38). Pasak, liudytojos I. Ž., tai D. K. pasisiūlė parvežti I. G. namo, nes ji buvo išgėrusi, kur gyvena I. G. nežinojo, pastaroji aiškino kur važiuoti (b. l. 38-39). Dėl to, kas paminėta, apygardos teismas, kaip ir pirmosios instancijos teismas, liudytojų I. Ž. ir D. K. parodymus nelaiko objektyviais ir sprendžia, kad remtis jais, kaip teisingais, patvirtinančiais I. G. versiją, nėra pagrindo, dėl to jie vertintini kaip siekis padėti I. G. išvengti administracinės atsakomybės.

Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas liudytojai D.R. C. ir G. C. iš dalies patvirtino, kad nagrinėjamo įvykio metu transporto priemonę vairavo tiek mergina, tiek vaikinas, tačiau bijodami ką nors neteisingai apkaltinti, negalėdami prisiminti tikslių įvykio aplinkybių, vengė dėstyti kategoriškas išvadas. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su tokiomis apylinkės teismo išvadomis. Tuo tarpu apeliantės iš konteksto ištraukti pavieniai liudytojos D.R. C. teiginiai bei savita jų interpretacija nepaneigia I. G. kaltės padarius administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 130² str.

Aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu konstatuojama, kad faktinės įvykio aplinkybės byloje nustatytos teisingai, įrodymai surinkti ir įvertinti nepažeidžiant procesinių normų reikalavimų, teismo išvados dėl I. G. kaltės motyvuotos ir pagrįstos. Nuobauda paskirta laikantis administracinės nuobaudos skyrimą reglamentuojančių normų, įtvirtintų ATPK 30, 30², 33 straipsniuose, individualizuota tinkamai, nelaikytina aiškiai per griežta ir yra proporcinga padarytam pažeidimui. Todėl skundžiamas nutarimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu, jį naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais apygardos teismas neturi pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos ATPK 302¹² str. 1 d. 1 p., teismas

nutaria:

palikti Kauno apylinkės teismo 2015 m. kovo 25 d. nutarimą nepakeistą ir I. G. apeliacinio skundo netenkinti.

Ši nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.