- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-08-25
- Bylos Nr.
- 2S-1573-259/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-59-3-00608-2015-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Arvydas Žibas
- Atsakovas
- S. A., atstovaujamo Lietuvos profesinės sąjungos „Sandrauga“, S. A.
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Hertransus“
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Arvydas Žibas, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs atsakovo S. A., atstovaujamo Lietuvos profesinės sąjungos „Sandrauga“, atskirąjį skundą dėl Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2015 m. balandžio 27 d. nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje Nr. 2-903-305/2015 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Hertransus“ ieškinį atsakovui S. A. dėl darbo ginčų komisijos sprendimo panaikinimo bei žalos atlyginimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė UAB „Hertransus“ pareikštu ieškiniu prašė panaikinti Lietuvos Valstybinės darbo inspekcijos Alytaus skyriaus darbo ginčų komisijos 2015 m. kovo 19 d. sprendimą Nr. APS-112-955 ir priteisti ieškovės naudai iš atsakovo S. A. 1709,72 Eur žalai atlyginti, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad tarp ieškovės ir atsakovo buvo sudaryta darbo sutartis, pagal kurią atsakovas ieškovės bendrovėje dirbo vairuotoju-ekspeditoriumi. Tarp ieškovo ir atsakovo buvo pasirašyta visiškos materialinės atsakomybės sutartis, atsakovas pasirašytinai supažindintas su vairuotojo-ekspeditoriaus pareiginiais nuostatais. Laikotarpiu nuo 2013-09-19 iki 2013-11-15 atsakovui vykdant darbines funkcijas buvo apgadintas kraunamas naujas automobilis Mercedes Benz 117 (duomenys neskelbtini) (apgadintas bamperis), bei laikotarpiu nuo 2014-03-25 iki 2014-05-30 gabenant pakrautus automobilius, vienas iš jų - naujas BMW Mini Cooper, pristatytas sužalotas (su įbrėžtomis priekinėmis keleivio pusės durelėmis). Dėl to ieškovė patyrė turtinę žalą, kadangi jai teko užsakovams atlyginti padarytą žalą (draudimo bendrovė žalos neatlygino dėl draudimo sutartyje nustatyto franšizės dydžio). Atsakovas ieškovei patirtos žalos nėra atlyginęs.
Pareikštiems reikalavimams užtikrinti ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovui S. A. priklausančius nekilnojamus ir kilnojamus daiktus, o jų nesant ar esant nepakankamai, areštuoti pinigines lėšas bankuose ir/ ar turtines teises, esančias pas atsakovą arba trečiuosius asmenis 1709,72 Eur sumai. Prašymą iš esmės grindė atsakovui pareikšto ieškinio pakankamai didele suma, taip pat nurodė, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atsakovas gali bandyti išvengti prievolės įvykdymo ir proceso metu savo turimą turtą parduoti, paslėpti ar kitaip perleisti tretiesiems asmenims, dėl ko gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas teismo sprendimo įvykdymas.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilkaviškio rajono apylinkės teismas 2015 m. balandžio 27 d. nutartimi ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo patenkino - areštavo atsakovo S. A. 1709,72 Eur vertės nekilnojamuosius ir kilnojamuosius daiktus, priklausančius jam nuosavybės teise ar tokio dydžio jo dalis bendrose nuosavybėse su kitais asmenimis, esančius pas atsakovą ar trečiuosius asmenis, turtines teises, uždraudžiant atsakovui areštuotu turtu disponuoti, įkeisti jį ar kitaip apsunkinti jo teisinę padėtį, leidžiant atsakovui areštuotu turtu naudotis pagal jo tiesioginę paskirtį, jeigu tai nemažina turto vertės; jų nesant ar esant nepakankamai, areštavo 1709,72 Eur sumai (jei kilnojamųjų ir nekilnojamųjų daiktų, turtinių teisių nėra) arba trūkstamai sumai (jei kilnojamųjų ir nekilnojamųjų daiktų, turtinių teisių nepakanka) atsakovo pinigines lėšas, esančias atsakovui priklausančiose banko sąskaitose ar pas trečiuosius asmenis, bankams ir kitiems asmenims uždraudžiant tokio dydžio piniginėmis atsakovo lėšomis atlikti finansines operacijas, išskyrus mokėjimus ieškovui. Teismo nuomone, ieškinyje nurodytos aplinkybės ir pateikti dokumentai tikėtinai pagrindžia ieškovo reikalavimą. Vertindamas, ar yra pagrindas manyti, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, teismas atsižvelgė į tai, jog ieškovės turtinio pobūdžio reikalavimas atsakovui, kaip fiziniam asmeniui, yra pakankamai ženklus, atsakovo civilinė atsakomybė tokiam atvejui neapdrausta, jo prievolė ieškovei iš anksto nėra ir niekaip kitaip užtikrinta, atsakovo turtinė padėtis nėra žinoma ir aiški. Šių aplinkybių visumos pagrindu teismas sprendė, kad netaikant laikinųjų apsaugos priemonių, būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali žymiai pasunkėti ar tapti negalimu.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Atskiruoju skundu atsakovas S. A., atstovaujamas Lietuvos profesinės sąjungos „Sandrauga“, prašo Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2015 m. balandžio 27 d. nutartį panaikinti. Apeliantas nurodo, kad laikinosios apsaugos priemonės jo turtui pritaikytos nepagrįstai, nes ieškovė nepagrindė prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimus darbo teisių gynimo bylose, prašyme išdėstyti teisiniai ir faktiniai argumentai turi prima facie patvirtinti ir būti pakankami, kad teismas įsitikintų, jog ieškinys, remiantis pateiktais faktiniais ir teisiniais argumentais, galėtų būti tenkinamas (CPK 144 str. 1 d.). Kaip nurodė ieškovė, atsakovas S. A. 2013-09-19 – 2013-11-15 komandiruotės ir 2014-03-25 iki 2014-05-30 komandiruotės metu apgadinto automobilius. Dėl pirmojo epizodo, ieškovė nurodė, kad automobilis buvo konkrečiai apgadintas 2013-10-30, o antruoju atveju, nurodė, kad dėl apgadinimo 2014-06-03 iš atsakovo ieškovė paėmė paaiškinimus. Taigi, jau tada ieškovei buvo žinoma apie galimą jos teisių pažeidimą, tačiau jokių veiksmų nesiėmė. Teismas neįvertino šių aplinkybių, t. y. fakto, kad nuo žalos padarymo laiko praėjo daug laiko, o atsakovas jokių nesąžiningų veiksmų nuslėpti savo turtą nesiėmė. Be to, šio proceso šalys yra sudariusios taikos sutartį civilinėje byloje Nr. e2-72-802/2015, o tai rodo atsakovo geranoriškumą ir tai, kad jis nevengia bendrauti su ieškove, nesislepia. Teismas, pritaikydamas laikinąsias apsaugos priemones, situaciją vertino formaliai, neįsigilino į ieškinyje reiškiamų reikalavimų esmę bei į tai, kad ieškovė nepagrindžia atsakovo kaltės jokiais duomenimis.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovė prašo Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2015 m. balandžio 27 d. nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, kad konkrečių motyvų, kuriais būtų grindžiamas nesutikimas su teismo priimta nutartimi, apeliantas atskirajame skunde nenurodė, o iš esmės išdėstė tik tam tikrus bendro pobūdžio pasisakymus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Ieškovė su ieškiniu yra pateikusi pakankamai rašytinių įrodymų, iš kurių būtų galimą spręsti apie žalos ieškovei padarymą. Teismas atliko preliminarų įrodymų vertinimą bei nurodė, kad jie tikėtinai pagrindžia ieškinio reikalavimus, todėl teismas preliminariai įvertinęs esamus įrodymus pagrįstai sprendė, kad yra pagrindas laikinųjų apsaugos priemonių taikymui. Apelianto teiginys, kad ieškovei buvo žinoma apie galimą jo teisių pažeidimą, tačiau jis jokių veiksmų nesiėmė, yra nepagrįstas. Ieškovė pažymi, kad teisių pažeidimas, o tuo pačiu ir pagrindas reikalauti žalos atlyginimo iš darbuotojo atsiranda tik po to, kai tokie reikalavimai visų pirma pareiškiami pačiam darbdaviui, t.y. jam pateikiamas konkretus reikalavimas sumokėti konkrečią pinigų sumą, ir darbdavys atlyginęs žalą, sumokėtos sumos turi teisę reikalauti iš darbuotojo, kaip tiesiogiai už žalą atsakingo asmens (LR CK 6.264 str. 1 d., 6.280 str. 1 d.). Taip pat ieškovė nurodo, kad taikos sutartis tarp šalių civilinėje byloje Nr. e2-72-802/2015 buvo sudaryta tuo tikslu, kad sumažinti atsakovui materialines pasekmes, kadangi atsakovas ieškovės reikalavimą pripažino visiškai, tačiau atsižvelgiant į tai, kad suma atsakovui buvo didelė, jos sumokėjimas atsakovui buvo išdėstytas 6 mėnesių terminui. Todėl taikos sutartis, kuria išdėstytas ieškovei piniginės sumos sumokėjimas rodo, kad atsakovo turtinė padėtis nėra gera. Atsakovas su atskiruoju skundu nepateikia jokių duomenų nei apie savo gaunamas pajamas, nei apie turimą turtą, t.y. nepaneigia ir neįrodo, kad šioje byloje reikalaujamos sumos dydis atsižvelgiant į jo turtinę padėtį yra nereikšmingas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis užtikrinti tikėtinai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą ir kartu garantuoti jo privalomumą (CPK 18 str., 144 str. 1 d.). Šiomis priemonėmis užtikrinami byloje pareikšti materialinio teisinio pobūdžio reikalavimai, t. y. iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos procesiniais tikslais suvaržomos konkrečių asmenų materialinės teisės. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį, spręsdamas, ar egzistuoja pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teismas pirmiausia atlieka pareikštų reikalavimų pagrįstumo prima facie (liet. preliminarų) vertinimą. Taigi prašymo, taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nagrinėjimas susideda iš dviejų stadijų, t. y. pirma įsitikinama, kad, išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus sprendimas, o tuomet vertinama, ar egzistuoja poreikis užtikrinti tokį reikalavimą būtent prašomomis priemonėmis. Būtent įvardijamų argumentų įvertinimas bei teisinis kvalifikavimas sudaro šio apeliacinio proceso nagrinėjimo dalyką (CPK 320 str., 338 str.).
Vienas iš esminių motyvų, remiantis kuriuo atskirajame skunde įrodinėjamas apskųstos pirmosios instancijos teismo nutarties naikinimo poreikis, – tai ieškinio reikalavimų tikėtinas nepagrįstumas. Tokia pozicija grindžiama tuo, kad bylos svarstymui pateikti dokumentai nepatvirtina ieškovės ieškinio faktinio pagrindo, t. y., kaip nurodo apeliantas, ieškovė visiškai nepagrindžia apelianto kaltės dėl ieškovei padarytos žalos. Tačiau pažymėtina, kad darbuotojo (šiuo atveju apelianto) materialinės atsakomybės sąlygų ir dydžio (ribos), ieškovę ir apeliantą žalos atsiradimo metu siejant darbo teisiniams santykiams, nustatymo aplinkybės yra išimtinai bylos nagrinėjimo iš esmės tyrimo dalykas. Taigi, atskirajame skunde nurodoma aplinkybė iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos objektyviai negali būti nustatyta ir, juolab, konstatuojama pradinėje bylos nagrinėjimo stadijoje atliekant ieškinio pagrįstumo vertinimą CPK 144 straipsnio 1 dalyje apibrėžiamoje apimtyje. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, kad spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina ieškinio faktinių ir teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. balandžio 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Ina Trade“ prieš UAB „Ave Matrox“, bylos Nr. 2-674/2014; 2014 m. liepos 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „iTree Lietuva“ prieš UAB „Affecto Lietuva“, bylos Nr. 2-1194/2014). Pagal prima facie doktriną atliekamo ieškinio pagrįstumo vertinimo tikslas yra teismo įsitikinimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. kovo 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Turto valdymo projektai“ prieš Fjordtrade AS, bylos Nr. 2-1040/2013; 2013 m. spalio 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje RUAB „Vėtrūna“ prieš UAB „KG Constructions“ ir kt., bylos Nr. 2-2476/2013). Atskirajame skunde realiai neneigiama, kad, pasitvirtinus ieškinio faktinį pagrindą sudarančioms aplinkybėms, ieškovės pareikšti reikalavimai galėtų būti tenkinami ir jie sukeltų jos pageidaujamas teisines pasekmes. Be to, nėra ginčo ir dėl to, kad ieškinio faktinis pagrindas suformuluotas tinkamai, pateikti jį pagrindžiantys dokumentai. Iš to aišku, kad prima facie doktrinos požiūriu ieškinys yra tikėtinai pagrįstas, o atskirajame skunde keliamos abejonės pirmosios instancijos atliktu ieškinio reikalavimų preliminaraus vertinimo pagrįstumu pripažintinos nepasitvirtinusiomis.
Nagrinėjamu atveju, vertindamas, ar yra pagrindas manyti, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė ir į tai, jog ieškovės turtinio pobūdžio reikalavimas atsakovui, kaip fiziniam asmeniui, yra pakankamai didelis. Pažymėtina, kad ieškinio suma yra ne vienintelis, bet vienas iš pagrindinių kriterijų, kuris gali patvirtinti ar paneigti grėsmę, jog teismo sprendimas, jeigu jis bus palankus ieškovui, gali likti neįvykdytas arba jo vykdymas gali pasunkėti. Ieškinio dydis vertinamas ne absoliučiu skaičiumi, o subjektyviai, todėl reikia vertinti, ar konkrečiam subjektui ieškinio suma yra didelė. Taigi, didelės ieškinio sumos prezumpcija yra nuginčijama prezumpcija. Atsakovo turtinė padėtis gali būti viena iš reikšmingų aplinkybių, nesukeliančių pagrįstų abejonių dėl galimybės įvykdyti teismo sprendimu nustatytas tam tikro dydžio pinigines prievoles. Nors pagal bendrą įrodinėjimo pareigos paskirstymo tarp bylos šalių taisyklę kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis ji remiasi (CPK 178 str.), bet paskirstydamas įrodinėjimo naštą teismas taip pat atsižvelgia į tai, kuriai iš bylos šalių yra paprasčiau (lengviau) įrodyti teisiškai reikšmingas aplinkybes, esant minimalioms sąnaudoms (CPK 3 str. 1 d.). Geriausiai savo turtinę padėtį žino, taigi ir gali ją įrodyti skolininkas, šiuo atveju - atsakovas. Nagrinėjamoje byloje apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo nutartimi ir siekdamas eliminuoti abejones dėl jo galimybių įvykdyti teismo sprendimą ieškinio patenkinimo atveju, nepateikė jokių įrodymų, leidžiančių daryti išvadą, kad ieškinio suma palyginus ją su atsakovo nuosavybės teise valdomo turto verte, gaunamomis pajamomis, turimo kapitalo dydžiu, turimais įsipareigojimais tretiesiems asmenims nėra didelė, t. y. atsakovas nepaneigė objektyvios grėsmės (dėl didelės ieškinio sumos) būsimo teismo sprendimo įvykdymui egzistavimo. Todėl vien deklaratyvaus pobūdžio apelianto teiginiai, kad laikinosios apsaugos priemonės pritaikytos nepagrįstai, savaime nesudaro pagrindo skundžiamą nutartį panaikinti.
Atsižvelgiant į šias aplinkybes darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo taikytos laikinosios apsaugos priemonės yra proporcingos siekiamiems tikslams ir užtikrina ieškovės bei atsakovo teisių ir įstatymo saugomų interesų pusiausvyrą, o apelianto atskirajame skunde nurodyti argumentai nepaneigia teismo sprendimo neįvykdymo riziką (CPK 178, 185 str.).
Pažymėtina, kad jeigu apelianto nuomone šiuo atveju taikomos laikinosios apsaugos priemonės neproporcingai suvaržo jo teises, atsakovas turi teisę prašyti pakeisti laikinąsias apsaugos priemones (CPK 148 str. 1 d.). Be to, atsakovas, jei jo finansinė padėtis iš tikrųjų yra gera ir prašoma priteisti suma jam nėra didelė, gali pasinaudoti įstatymo suteikta teise sumokėti reikalaujamą sumą į teismo depozitinę sąskaitą ir taip išvengti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (CPK 148 str. 2 d.) .
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, tinkamai įvertino svarbias bylai aplinkybes ir teisingai taikė proceso teisės normas, todėl naikinti skundžiamą nutartį atskirajame skunde nurodytais motyvais pagrindo nėra (CPK 185 str., 337 str. 1 d. 1 p.).
Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338, 339 straipsniais,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2015 m. balandžio 27 d. nutartį palikti nepakeistą.