Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Virginijus Kairevičius apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės (apeliantės) uždarosios akcinės bendrovės „Logistikos sprendimų centras“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 21 d. nutarties laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimu civilinėje byloje pagal uždarosios akcinės bendrovės „IPSUN“ ieškinį uždarajai akcinei bendrovei „Logistikos sprendimų centras“ dėl sutarčių sąlygos pripažinimo negaliojančia.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „IPSUN“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama pripažinti negaliojančia: 2016 m. gegužės 18 d. Krovinio pervežimo sutarties – užsakymo Nr. IPSUN-2016-05/003, 2016 m. gegužės 24 d. Krovinio pervežimo sutarties – užsakymo Nr. IPSUN-2016-05/004, 2016 m. birželio 16 d. Krovinio pervežimo sutarties – užsakymo Nr. IPSUN-2016-06/001, IV straipsnio 5 dalyje įtvirtintą sąlygą, jog „Kiekvienas ginčas, nesutarimas ar reikalavimas, kylantis iš šios sutarties ar kitų tarp šalių sudarytų sutarčių ir susijęs su šiomis sutartimis, jų pažeidimu, nutraukimu ar galiojimu, galutinai sprendžiamas Lietuvos arbitražo teisme (juridinio asmens kodas 302473236) pagal Lietuvos arbitražo teismo proceso reglamentą, kurį šalys pripažįsta savo arbitražinio susitarimo sudedamąja dalimi. Arbitražinis nagrinėjimas vyks Vilniuje, lietuvių kalba. Arbitražinis teismas vadovausis Ženevos 1956 m. tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencija (CMR)“, ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti arbitražo bylos Nr. 1-19/2016 nagrinėjimą Lietuvos arbitražo teisme; uždrausti atsakovei inicijuoti naujas bylas ieškovo atžvilgiu pagal 2016 m. gegužės 18 d. Krovinio pervežimo sutarties – užsakymo Nr. IPSUN-2016-05/003, 2016 m. gegužės 24 d. Krovinio pervežimo sutarties – užsakymo Nr. IPSUN-2016-05/004, 2016 m. birželio 16 d. Krovinio pervežimo sutarties – užsakymo Nr. IPSUN-2016-06/001 IV straipsnio 5 dalies sąlygas, ginčų sprendimą perduodant Lietuvos arbitražo teismui; uždrausti atsakovei ar su ja susijusiems tretiesiems asmenims pradėti išieškojimo veiksmus iš ieškovės turto pagal Lietuvos arbitražo teismo sprendimus priimtus dėl 2016 m. gegužės 18 d. Krovinio pervežimo sutarties – užsakymo Nr. IPSUN-2016-05/003, 2016 m. gegužės 24 d. Krovinio pervežimo sutarties – užsakymo Nr. IPSUN-2016-05/004, 2016 m. birželio 16 d. Krovinio pervežimo sutarties – užsakymo Nr. IPSUN-2016-06/001 pažeidimo, t. y. kreiptis į teismą dėl vykdomojo rašto išdavimo bei pateikti jį vykdymui antstoliui.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. vasario 21 d. nutartimi ieškovės UAB „IPSUN“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, tenkino iš dalies – sustabdė arbitražo bylos Nr. 1-19/2016 nagrinėjamą Lietuvos arbitražo teisme.Teismas nurodė, kad sustabdyti Lietuvos arbitražo teismo bylos Nr. 1-19/2016 nagrinėjimą yra būtina, nes nepritaikius šios laikinosios apsaugos priemonės, šalių teisinių santykių atkūrimas gali tapti beprasmiu, nebus užtikrinta ieškovės teisė į teisingą teismą. Teismas padarė išvadą, kad būsimo ieškovei galimai palankaus sprendimo neįvykdymo prielaidos realiai egzistuoja, todėl tikslinga šioje bylos nagrinėjimo stadijoje apriboti atsakovės galimybes imtis tam tikrų veiksmų, t. y. nagrinėti bylą Lietuvos arbitražo teisme, kol šalių ginčas dėl sutarčių nuostatos pripažinimo negaliojančia bus išnagrinėtas iš esmės. Įvertinęs tarp šalių kilusio ginčo pobūdį, tai, kad ieškovė nepagrindė, jog atsakovė ketina teikti naujus ieškinius minėtų sutarčių pagrindu, teismas konstatavo, jog visų ieškovės prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymas būtų perteklinis.

III. Atskirojo skundo argumentai

Atsakovė (apeliantė) UAB „Logistikos sprendimų centras“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 21 d. nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir išspręsti klausimą iš esmės – ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti. Atskirojo skundo argumentai:Apeliantė nurodė, jog sužinojusi, kad ieškovė sistemingai ir ilgą laiką pažeidžia sutartyse numatytą įsipareigojimą nekonkuruoti, t. y. nevilioti ir tiesiogiai nebendradarbiauti su apeliantės klientais, ji 2016 m. gruodžio 22 d. arbitražinio susitarimo nustatyta tvarka Lietuvos arbitražo teismui pateikė ieškinį dėl baudos pagal sutartis priteisimo. Lietuvos arbitražo teismas pradėjo arbitražo bylos Nr. 1-19/2016 administravimo procedūrą.UAB „IPSUN“, net nepateikusi atsiliepimo į ieškinį arbitražo teisme, 2017 m. sausio 30 d. pateikė pareiškimą dėl nušalinimo arbitražo byloje Nr. 1-19/2016, kuriuo pareiškė nušalinimą Lietuvos arbitražo teismo pirmininkei ir arbitražo bylą nagrinėjančiam arbitrui. Lietuvos arbitražo teismas 2017 m. vasario 13 d. arbitražo byloje priėmė nutartį, kuria atmetė pareiškimą dėl nušalinimo. UAB „IPSUN“ nepasibaigus terminui kreiptis į Vilniaus apygardos teismą su prašymu dėl arbitro nušalinimo, pateikė ieškinį teismui, kuriame iš esmės nurodo identiškas aplinkybes, kaip ir pareikštame nušalinime arbitražo byloje. Apeliantės nuomone, tokie UAB „IPSUN“ veiksmai rodo, kad ji sistemingai ir nesąžiningai bando išvengti ginčo nagrinėjimo Lietuvos arbitražo teisme.Taikytos laikinosios apsaugos priemonės turi būti panaikintos, nes neegzistuoja Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 144 straipsnio 1 dalyje numatytos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo prielaidos, laikinosios apsaugos priemonės buvo pritaikytos byloje nedalyvaujantiems asmenims, tokios laikinosios apsaugos priemonės yra negalimos ir Lietuvos teisinėje sistemoje nėra žinomos. Skundžiama nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės nukreiptos ne į byloje dalyvaujančius asmenis, t. y. laikinosiomis apsaugos priemonėmis nustatyti įpareigojimai arbitražo bylą nagrinėjančiam vienasmeniam arbitrui ir arbitražo bylos nagrinėjimą administruojančiam Lietuvos arbitražo teismui. Nei CPK, nei Komercinio arbitražo įstatymas nenumato galimybės vienai ginčus sprendžiančiai institucijai – bendrosios kompetencijos teismui – teikti privalomus nurodymus kitai ginčus sprendžiančiai institucijai – arbitražo teismui. Bendrosios kompetencijos teismo įgaliojimai veikti arbitražo byloje yra griežtai apibrėžti Komercinio arbitražo įstatymo 9 straipsnyje. Šioje teisės normoje yra pateiktas baigtinis sąrašas atvejų, kada bendrosios kompetencijos teismas gali priimti sprendimus procesiniais klausimais, kurie darytų įtaką arbitražo bylos nagrinėjimui.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio ar atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė. Šioje byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai priėmė nutartį, kuria ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkintas iš dalies.Nustatyta, kad ieškovė UAB „IPSUN“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama pripažinti negaliojančia: 2016 m. gegužės 18 d. Krovinio pervežimo sutarties – užsakymo Nr. IPSUN-2016-05/003, 2016 m. gegužės 24 d. Krovinio pervežimo sutarties – užsakymo Nr. IPSUN-2016-05/004, 2016 m. birželio 16 d. Krovinio pervežimo sutarties – užsakymo Nr. IPSUN-2016-06/001, IV straipsnio 5 dalyje įtvirtintą sąlygą, jog visi ginčai, kylantis iš šių sutarčių, bus sprendžiami Lietuvos arbitražo teisme. Ieškovė tai pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti arbitražo bylos Nr. 1-19/2016 nagrinėjimą Lietuvos arbitražo teisme; uždrausti atsakovei inicijuoti naujas bylas ieškovės atžvilgiu pagal minėtas sutarčių – užsakymų IV straipsnio 5 dalies sąlygas, ginčų sprendimą perduodant Lietuvos arbitražo teismui; uždrausti atsakovei ar su ja susijusiems tretiesiems asmenims pradėti išieškojimo veiksmus iš ieškovės turto pagal Lietuvos arbitražo teismo sprendimus priimtus dėl minėtų sutarčių – užsakymų pažeidimo, t. y. kreiptis į teismą dėl vykdomojo rašto išdavimo bei pateikti jį vykdymui antstoliui.Apeliantė atskiruoju skundu nesutinka su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 21 d. nutartimi ir nurodo, kad taikytos laikinosios apsaugos priemonės turi būti panaikintos, nes neegzistuoja CPK 144 straipsnio 1 dalyje numatytos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo prielaidos. Apeliacinės instancijos teismas su minėtais apeliantės argumentais nesutinka. CPK 144 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Teismas, spręsdamas procesinį laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, visų pirma turi preliminariai įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus. Nagrinėjamu atveju, atsakovė kreipėsi į Lietuvos arbitražo teismą dėl 450 000 Eur baudos pagal sutartis priteisimo iš ieškovės. Kadangi ieškovė prašo teismo pripažinti sutarčių nuostatą, jog ginčai tarp šalių yra nagrinėjami Lietuvos arbitražo teisme, negaliojančia, tai, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo, jeigu jis būtų palankus ieškovei, įvykdymas gali pasidaryti nebeįmanomas, nes byla bali būti išnagriėta arbitraže. Esant minėtoms aplinkybėms, darytina išvada, jog šiuo atveju yra pagrįsta laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybė.Apeliantė nurodė, kad pirmosios instancijos teismo taikytos laikinosios apsaugos priemonės turi būti panaikintos, nes tokios laikinosios apsaugos priemonės yra negalimos ir jos taikytos byloje nedalyvaujantiems asmenims. Apeliacinės instancijos teismas ir su tokiu apeliantės argumentu nesutinka. CPK 145 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas nebaigtinis laikinųjų apsaugos priemonių sąrašas. Šio straipsnio 1 dalies 13 punkte numatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti ir kitos įstatymuose numatytos ar teismo pritaikytos priemonės, kurių nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas yra užtikrinti ieškinio reikalavimų, kurie galimai bus patenkinti galutiniu teismo sprendimu, įvykdymą. Todėl kiekvienu atveju tiek parenkant taikytinos laikinosios apsaugos priemonės rūšį, tiek jos taikymo mastą, privalu įvertinti konkretaus ieškinio materialinio teisinio reikalavimo, kurio įvykdymą prašoma užtikrinti laikinosiomis apsaugos priemonėmis, pobūdį.Nagrinėjamu atveju, ieškovė UAB „IPSUN“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama pripažinti Krovinio pervežimo sutartyse – užsakymuose įtvirtintą sąlygą, jog ginčai tarp šalių yra nagrinėjami Lietuvos arbitražo teisme, negaliojančia. Atsakovė kreipėsi į Lietuvos arbitražo teismą dėl 450 000 Eur baudos pagal sutartis priteisimo iš ieškovės. Esant minėtoms aplinkybėms, darytina išvada, kad šiuo atveju tikslinga apriboti atsakovės galimybes spręsti ginčą Lietuvos arbitražo teisme, kol šalių ginčas dėl sutarčių nuostatos pripažinimo negaliojančia bus išnagrinėtas iš esmės. Atsakovas UAB „Logistikos sprendimų centras“ prašo šios bylos nagrinėjimą sustabdyti iki Lietuvos apeliaciniame teisme bus išnagrinėta civilinė byla Nr. e2-1395-381/2017, kurioje sprendžiamas proceso atnaujinimo klausimas Vilniaus apygardos teismo byloje Nr. 2-3549-392/2017, kurioje priimta nutartimi Lietuvos arbitražo pirmininkė A. T. ir jos paskirtas arbitras R. K. nušalinti nuo arbitražo bylos Nr. 1-19/2016 nagrinėjimo. Šis atsakovo prašymas atmestinas. Šioje byloje sprendžiamas klausimas ar ieškovės UAB „IPSUN“ pateiktas ieškinys dėl arbitražinio susitarimo pripažinimo negaliojančiu, turi būti nagrinėjamas bendrosios kompetencijos teisme, ar jį turi išspręsti pats arbitražo teismas. Byloje dėl kurios prašoma stabdyti šią bylą buvo išspręstas arbitrų nušalinimo klausimas dėl jų šališkumo ir priklausomumo. Akivaizdu, kad abejose bylose nagrinėjami klausimai nėra tiek susiję, kad negalėtų būti nagrinėjami nepriklausomai vienas nuo kito. Teismas, spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių, nevertina pareikšto ieškinio pagrįstumo ir nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių neturi prejudicinės galios nagrinėjant bylą iš esmės. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį. Atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą teismo nutartį, todėl skundžiama teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies

Rezoliucinė dalis

nutaria:

uždarosios akcinės bendrovės „Logistikos sprendimų centras“ atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 21 d. nutartį palikti nepakeistą.