Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2006-05-16 · Civilinė byla Nr. 2A-203/2006

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2006-05-16
Bylos Nr.
2A-203/2006
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Donatas Šernas, Konstantinas Gurinas, Virginija Čekanauskaitė (pran.)
Atsakovas
R. K. K.
Kategorijos
  • 42.6pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 43.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 45.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-203/2006Procesinio sprendimo kategorija 42.6, 43.2, 45.1 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2006 m. gegužės 16 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininkės Virginijos Čekanauskaitės (pranešėja),kolegijos teisėjų: Konstantino Gurino ir Donato Šerno,sekretoriaujant Jūratei Česnulevičienei,dalyvaujant R. K. K.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės ,,Samana“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2006 m. sausio 3 d. sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas, civilinėje byloje Nr. 2-409-368/2005 pagal ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės ,,Samana“ ieškinį atsakovui R. K. K. dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Žemesnės instancijos teismas

Šiaulių apygardos teismas 2004 m. spalio 20 d. nutartimi iškėlė UAB ,,Samana“ bankroto bylą, o bankroto administratoriumi paskyrė UAB ,,Valdsita“.

Šalies argumentai

Bankroto administratorius 2005 m. rugsėjo 20 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas iš atsakovo R. K. K. priteisti 3 200, 63 Lt žalos atlyginimo. Nurodė, kad atsakovas, būdamas ieškovo direktoriumi ir veikdamas šios bendrovės vardu 2004 m. rugpjūčio 4 d. sudarė pirkimo - pardavimo sutartį su IĮ ,,Rešota“, kurios savininku buvo pats atsakovas, pagal kurią šiai individualiai įmonei už 50 Lt pardavė vibroplokštę LF 45. Ieškovo nuomone, šiuo sandoriu atsakovas sumažino ieškovo mokumą, galimybę atiskaityti su kreditoriais bei padarė 3 200,63 Lt žalą, nes šio turto vertė sandorio sudarymo dieną buvo 3 243 Lt. Ieškovas teigė, kad atsakovas veikė nesąžiningai ieškovo atžvilgiu: pagal įstatymą atstovaudamas ieškovą kaip bendrovės vadovas, jis perleido turtą savo IĮ ,,Rešota“ keliasdešimt kartų mažesne kaina (CK 6.249 str. 2 p.), atliko ieškovo veiklos tikslams prieštaraujančius veiksmus ir tokiais neteisėtais veiksmais padarė ieškovui žalos.

Atsakovas nesutiko su pareikštu ieškiniu bei nurodė, jog minimą įrengimą buvo nuspręsta parduoti, nes jis buvo sugadintas ir remonto išlaidos būtų viršijusios jos likutinę vertę.

Žemesnės instancijos teismas

Šiaulių apygardos teismas 2006 m. sausio 3 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas atmetė ieškovo teiginius dėl per mažos turto pardavimo kainos nurodydamas, jog minėtos turto pirkimo – pardavimo sutarties šalys neginčija, sutartis yra galiojanti (CK 6.159, 6.162, 6.305 str.), o egzistuojant sutarčių laisvės principui pirkimo – pardavimo kaina buvo nustatyta šalių susitarimu (CK 6.156, 6.162 str.). Teismas sprendė, kad negalima remtis ieškovo pateikta buhalterine pažyma apie ginčo turto vertę, nes joje vibroplokštės vertė nurodoma ne sandorio dienai (2004 m. rugpjūčio 4 d.), bet jau po turto pardavimo, tai yra 2004 m. rugpjūčio 31 d. (b. l. 21). Taip pat, remdamasis liudytojų parodymais bei IĮ ,,Rešota“ medžiagų (inventoriaus) nurašymo aktu (b. l. 41), teismas sprendė, kad atsakovas teisingai nurodė, jog vibroplokštė buvo sugadinta ir neveikė dėl užsikirtusio variklio. Teismo nuomone, ieškovas neįrodė, kad atsakovas, būdamas juridinio asmens valdymo organo narys, nevykdydamas ar netinkamai vykdydamas pareigas, padarė ieškovui žalą. Be to, ieškovas nereiškia atsakovui ieškinio dėl nepagrįsto praturtėjimo ar nepagrįsto turto gavimo (CK 6.237, 6.242 str.).

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas BUAB ,,Samana“ prašo panaikinti minėtą teismo sprendimą bei priimti naują sprendimą. Prašymą grindžia tokiomis aplinkybėmis:

Teismas nepagrįstai sprendė, jog turto pirkimo – pardavimo sutartis yra galiojanti, o kaina nustatyta šalių sutarimu, nes neįvertino aplinkybių, kad sutarties šalys buvo atstovaujamos vieno ir to paties asmens, todėl buvo interesų konfliktas. Be to, net ir galiojant sutarčiai, įstatymas nedraudžia kelti bendrovės vadovo atsakomybės klausimo, jei dėl jo kaltės atsirado žala.

Teismo sprendimas nepagrįstas, nes apelianto apskaitoje nėra užfiksuotas faktas, kad turtas buvo sugadintas. Tačiau pats atsakovas neneigia, kad turtas buvo sugadintas nepasibaigus garantiniam laikotarpiui dėl neteisingos eksploatacijos.

Teismas be pagrindo nesirėmė buhalterine pažyma (Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 str. 1, 4 p.). Be to, ši pažyma išrašyta atsakovui būnant apelianto vadovu ir pats atsakovas šioje pažymoje užfiksavo, jog apeliantas 2004 m. rugpjūčio 31 d. patyrė 3 200,63 Lt nuostolį. Nurašymo aktu 2005 m. gegužės 31 d. negali būti remiamasi, nes jis surašytas po devynių mėnesių nuo ginčo turto perleidimo dienos.

Atsiliepimas

Atsiliepime atsakovas prašo teismo sprendimą palikti nepakeistą. Prašymą grindžia tokiomis aplinkybėmis:

Nepagrįstas apelianto teiginys, jog atsakovas nevykdė ar netinkamai vykdė savo pareigas, nes iš liudininkų parodymų matyti, jog vibroplokštės gedimo priežastis nėra gamykliniai defektai ir už jos remontą buvo pareikalauta pernelyg didelė kaina, kuri būtų viršijusi turto likutinę vertę. Gedimo priežastis civilinėje byloje nėra nustatyta. Dėl tokių aplinkybių, atsakovas priėmė sprendimą, kuris geriausiai atitiko įmonės interesus, tai yra pardavė remontui netinkamą turtą kitai įmonei už kainą, kuri buvo didesnė už metalo laužo supirkimo punktuose siūlomą kainą.

Apelianto pateikta buhalterinė pažyma įrodo, jog turto likutinė vertė jo pardavimo metu buvo 42,37 Lt, ir kad apelianto teiginys apie dėl atsakovo kaltės patirtą 3 200,63 Lt dydžio nuostolį neatitinka tikrovės.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo bylos aplinkybes, svarbias nagrinėjamam ginčui, surinktus įrodymus ištyrė bei įvertino laikydamasis CPK 176 – 185 straipsniuose nustatytų taisyklių, tinkamai pritaikė nagrinėjamus teisinius santykius reglamentuojančias materialinės teisės normas ir, atmesdamas ieškinio reikalavimus, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 263 str. 1 d.).

Kaip minėta, atsakovui, buvusiam bendrovės vadovui R. K. K. pareikštas ieškinys dėl žalos atlyginimo ir grindžiamas CK 2.87 straipsnio 7 dalies, 3 dalies, 6.248 straipsnio 3 punkto, 6.249 straipsnio 2 punkto nuostatomis. Civilinei atsakomybei atsirasti turi būti nustatytos visos bendrosios civilinės atsakomybės sąlygos: žala, neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys tarp jų, taip pat skolininko kaltė. Įrodinėjimo našta paneigti preziumuojamą kaltę tenka pačiam skolininkui (CPK 178 str.).

Bylos medžiaga nustatyta, kad atsakovas, būdamas ieškovo administracijos vadovu ir veikdamas šios bendrovės vardu, 2004 m. rugpjūčio 4 d. sudarė pirkimo - pardavimo sutartį su IĮ ,,Rešota“, priklausančia jam pačiam. Tokiu atveju iš tiesų galima būtų konstatuoti interesų konfliktą, kurio pagal CK 2.87 straipsnio 3 dalies nuostatas privalo vengti juridinio asmens vadovai. Tačiau apeliantas, teigdamas, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo netaikė minimo straipsnio 7 dalies nuostatų, privalo įrodyti, jog tokiu sandoriu bendrovei buvo padaryta nurodyto dydžio reikalaujama priteisti 3 200, 63 Lt žala (CPK 178 str.). Apeliantas, remdamasis Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio pirmuoju bei ketvirtuoju punktais, tokio dydžio žalą įrodinėja minimos buhalterinės pažymos duomenimis. Tačiau pagal teismų praktiką, susiklosčiusią nagrinėjant šios kategorijos bylas, bendrovės turto vertė, nustatyta pagal bendrovės finansinės apskaitos dokumentus, tai yra buhalterinė turto vertė, negali būti neginčijamu įrodymu, nustatant bendrovės patirtą tikrąją žalą ir išieškant ją iš kaltų asmenų. Tuo labiau, kad bylos medžiaga (liudytojų paaiškinimai, įvedimo į eksploataciją duomenys ir kt.) nustatyta, jog šis turtas nebuvo tinkamas eksploatuoti, o iki jo sugadinimo buvo eksploatuojamas ieškovo vykdomuose statybiniuose darbuose. Taigi esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą išvadai, kad ieškovas neįrodė savo ieškinio reikalavimo.

Apeliaciniame skunde nurodomas dar vienas šio reikalavimo faktinis pagrindas, kuris nebuvo keliamas nei ieškinio pareikšime, nei dublike, tai yra, kad atsakovas, būdamas bendrovės administracijos vadovu, neįvykdė pareigos išieškoti sugadinto turto vertę iš kaltų asmenų. Tačiau, kaip žinoma, pagal CPK 312 straipsnį apeliacinės instancijos teisme negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Tuo remdamasi teisėjų kolegija nenagrinėja apelianto argumentų, susijusių su minėtu nauju reikalavimo pagrindu.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo apeliacinį skundą, daro išvadą, kad pagrindų, nurodytų CPK 329, 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti panaikintas ar pakeistas skunde nurodytais motyvais, o taip pat CPK 320 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nėra, todėl ieškovo apeliacinis skundas atmetamas, o teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies pirmu punktu,

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo 2006 m. sausio 3 d. sprendimą plikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkė Virginija ČekanauskaitėTeisėjai: Konstantinas GurinasDonatas Šernas