Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų Onos Gasiulytės, Neringos Švedienės ir Vytauto Zeliankos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovo P. K. apeliacinį skundą, pareikštą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 20 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje, pradėtoje pagal ieškovo P. K. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai dėl turtinės ir neturtinės žalos kompensavimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

ieškovas pareiškė teisme ieškinį, prašydamas priteisti jam iš Lietuvos valstybės 830,39 Lt turtinės žalos atlyginimą ir 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Pasak ieškovo, jis dėl neteisėtų Vilniaus miesto šeštojo policijos komisariato pareigūnų veiksmų patyrė turtinę ir neturtinę žalą. Ieškovo teigimu, jo nepilnametis vaikas 2013 m. kovo 1 d. buvo apklaustas, pažeidžiant Baudžiamojo proceso kodekso reikalavimus. Pirma, jo apklausa vyko ne specialioje patalpoje, skirtoje vykdyti nepilnamečių vaikų apklausą, antra, jį apklausiant, nedalyvavo atstovas pagal įstatymą, valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos atstovas ir psichologas. Be to, pasak ieškovo, jis 2013 m. kovo 2 d. buvo neteisėtai sulaikytas, buvo apribota jo judėjimo laisvė, bet nebuvo surašytas laikino sulaikymo protokolas. Ieškovas, be kita ko, pažymėjo, jog jo atžvilgiu buvo vartojamas psichinis ir fizinis smurtas. Pasak ieškovo, tyrėja N. K. stipriai suspaudė ieškovo dešinės rankos riešą ir timptelėjo ranką žemyn, šiais veiksmais sukeldama jam fizinį skausmą. Be to, ši tyrėja atsisakė pateikti ieškovui savo tarnybinį pažymėjimą. Ieškovas taip pat akcentavo, jog jis komisariato patalpose buvo priverstinai laikomas žmogaus orumą ir garbę žeminančiomis sąlygomis. Ieškovo nuomone, jis, laikomas tokiomis sąlygomis, buvo kankinamas.

Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, atstovaujantis Lietuvos valstybei, nesutiko su ieškiniu. Komisariato teigimu, Vilniaus miesto šeštasis policijos komisariatas 2013 m. kovo 1 d. pradėjo ikiteisminį tyrimą pagal Baudžiamojo kodekso 140 straipsnį, nes ieškovas sumušė savo nepilnametį vaiką. Šis buvo apklaustas, dalyvaujant jo senelei. Nepilnamečio vaiko apklausoje nedalyvavo valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos atstovas arba psichologas, nes 15 val. 45 min. baigėsi valstybinių institucijų darbo laikas, o tikslios smurto artimoje aplinkoje aplinkybės, kurias nurodė nukentėjęs nepilnametis, paaiškėjo vėliau. Ieškovo dalyvavimas apklausoje nebuvo galimas, nes dėl jo veiksmų buvo pradėtas tyrimas, vaiko motina gyvena užsienyje, todėl senelės dalyvavimas apklausoje visiškai atitiko vaiko interesus. Komisariato teigimu, įtariamasis nedalyvavo nepilnamečio apklausoje, todėl nebuvo būtina sudaryti sąlygas dėl įtariamojo galimybės atskirtoje nuo nepilnamečio patalpoje stebėti apklausą bei užduoti klausimus. Pasak komisariato, priešingai negu teigia ieškovas, jis nebuvo laikinai sulaikytas, be to, nebuvo apribota jo judėjimo laisvė. Ieškovas galėjo laisvai judėti komisariato patalpose. Ieškovo elgesys buvo priešiškas ir įžūlus, todėl, siekiant užtikrinti saugumą, jam nebuvo leista išeiti į lauką. Komisariatas taip pat pažymėjo, jog Vilniaus apygardos teismas 2013 m. gegužės 28 d. nutartimi konstatavo, jog ieškovo atžvilgiu nebuvo vartota psichinė prievarta. Ieškovas nepateikė duomenų, patvirtinančių, kad jo atžvilgiu buvo pavartotas fizinis smurtas. Komisariato vertinimu, ieškovui neturėjo kilti abejonių, kad jis kalbasi su policijos pareigūne. Tyrėjos N. K. veiksmas, pasireiškęs tarnybinio pažymėjimo neparodymu, yra mažareikšmis pažeidimas.

Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos nesutiko su ieškiniu. Policijos departamento vertinimu, ieškovas neįrodė aplinkybių, kuriomis jis grindžia savo reikalavimus, tai yra nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog jis buvo neteisėtai sulaikytas, jo atžvilgiu buvo pavartotas fizinis ir / ar psichinis smurtas. Policijos departamentas šiame kontekste pažymėjo, jog Vilniaus apygardos teismas 2013 m. gegužės 28 d. nutartimi konstatavo, kad ieškovo teiginiai, jog jis buvo sulaikytas, buvo apribota jo laisvė, sukeltas fizinis skausmas, yra nepagrįsti. Teismas taip pat konstatavo, jog ieškovo atžvilgiu nebuvo vartojama psichinė prievarta. Kiti ieškovo nurodomi pažeidimai yra mažareikšmiai. Policijos departamento vertinimu, ieškovas neįrodė, kad mažareikšmiai pažeidimai galėjo sukelti ir sukėlė turtinę ir / ar neturtinę žalą, tai yra jis neįrodė priežastinio policijos pareigūnų veiksmų ir jo tariamai patirtos žalos ryšio. Be to, pasak Policijos departamento, ieškovas neįrodė ir žalos dydžio.

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. birželio 20 d. sprendimu atmetė ieškinį. Pirmosios instancijos teismas, be kita ko, nustatė, jog Vilniaus apygardos teismas 2013 m. gegužės 28 d. nutartimi pripažino, kad ieškovo teiginiai, jog, pirma, jis 2013 m. kovo 2 d. buvo laikinai sulaikytas, antra, jo atžvilgiu buvo vartojama psichinė prievarta ir fizinis smurtas, yra nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, jog ieškovo nepilnametis sūnus 2013 m. kovo 1 d. buvo apklaustas, dalyvaujant jo senelei, bet nedalyvaujant valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos atstovui arba psichologui. Teismo vertinimu, tokiomis aplinkybėmis buvo pažeistas Baudžiamojo proceso kodekso 186 straipsnio 5 dalies nustatytas reikalavimas į nepilnamečio apklausą kviesti įvardytą specialistą. Pasak teismo, esant nurodytai aplinkybei, buvo atliktas tarnybinio nusižengimo tyrimas. Atlikus šį tyrimą, pripažinta, jog tyrėjas, atlikęs nepilnamečio apklausą, padarė tarnybinį nusižengimą, tačiau nutarta nespręsti jo atsakomybės klausimo, nes neiškelta drausmės byla. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog, atliekant tarnybinio nusižengimo tyrimą, nustatyta, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas ir nepilnamečio apklausa buvo vykdoma, kai buvo pasibaigęs valstybės institucijų darbo laikas. Tyrimą kontroliuojanti prokurorė tyrėjo padarytą baudžiamojo proceso pažeidimą kvalifikavo neesminiu, neturinčiu reikšmės vykdyti ikiteisminį tyrimą ar nagrinėti baudžiamąją bylą teisme. Pirmosios instancijos teismas šiame kontekste pažymėjo, jog, nagrinėjant baudžiamąją bylą, gali būti nesivadovaujama pirmosios nepilnamečio vaiko apklausos duomenimis. Kita vertus, nustatytas baudžiamojo proceso pažeidimas nepaneigia kitų tinkamai atliktų apklausų rezultatų, kuriomis galėtų remtis teismas, nagrinėjantis baudžiamąją bylą. Todėl, teismo vertinimu, nėra pagrindo pripažinti, jog ieškovas dėl jo nepilnamečio vaiko apklausos, kuri buvo atlikta 2013 m. kovo 1 d., patyrė neturtinę žalą. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas ieškovo argumentą, kad jo nepilnamečio vaiko apklausa buvo atlikta ne specialiame nepilnamečių apklausos kambaryje, pažymėjo, jog šeštajame policijos komisariate nėra tokio specialaus kambario, be to, ieškovas, kaip įtariamasis, nedalyvavo apklausoje, todėl nebuvo būtinybės jo nurodomu būdu organizuoti vaiko apklausą. Pasak pirmosios instancijos teismo, vertinant 2013 m. kovo 2 d. įvykius, kai į komisariatą buvo atvykęs ieškovas, teigtina, kad jo paties veiksmai turėjo provokuojančio elgesio elementų. Teismo teigimu, tyrėja N. K., neparodydama tarnybinio pažymėjimo, pažeidė Policijos veiklos įstatymo 21 straipsnio 3 dalį, bet, pirmosios instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo pripažinti, jog ieškovas dėl to patyrė neturtinę žalą, kurią būtų galima įvertinti pinigais. Teismo vertinimu, nėra pagrindo pripažinti, jog ieškovas 2013 m. kovo 2 d. buvo sulaikytas ir buvo apribota jo judėjimo laisvė. Pasak pirmosios instancijos teismo, faktiškai nebuvo atlikti veiksmai, siekiant sulaikyti ieškovą, jis nebuvo patalpintas į laikino sulaikymo patalpą ir galėjo laisvai judėti komisariato patalpose. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas ieškovo teiginius, kad jo atžvilgiu buvo pavartotas psichinis ir fizinis smurtas, pažymėjo, jog, viena vertus, vyko įtemptas ieškovo ir tyrėjos N. K. pokalbis, kita vertus, tyrėjos bendravimas, kai ieškovas į daugelį jos pasakymų reagavo neigiamai, nepripažintinas tokiu, kuris galėjo nulemti esminius ieškovo psichinės, emocinės būsenos pokyčius. Teismo vertinimu, nėra pagrindo teigti, jog tyrėja sukėlė ieškovui fizinį skausmą ir apskritai atliko kokius nors veiksmus, kryptingai siekdama tokio rezultato. Pirmosios instancijos teismo teigimu, ieškovas neįrodė, kad jis dėl nurodomų policijos pareigūnų veiksmų patyrė neturtinę žalą, kaip ši žala apibrėžta Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje, todėl, pasak teismo, nėra pagrindo tenkinti ieškovo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Teismas pripažino, jog ieškovas neįrodė priežastinio policijos pareigūnų veiksmų ir jo nurodomos turtinės žalos ryšio, be to, konstatavo, kad tam tikros išlaidos, kurias ieškovas prašo kompensuoti turtinės žalos atlyginimo pavidalu, yra bylinėjimosi išlaidos, kurios, atmetus ieškinį, nekompensuotinos.

Ieškovas, nesutikdamas su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 20 d. sprendimu, pareiškė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti ieškinį. Pasak ieškovo, pirmosios instancijos teismas buvo šališkas ir suinteresuotas ieškovui nepalankia bylos baigtimi. Teismas netinkamai vertino bylos įrodymus, nevisapusiškai ištyrė ir įvertino reikšmingas faktines aplinkybes. Ieškovo teigimu, pirmosios instancijos teismas visiškai neanalizavo ir sprendimu nepasisakė dėl jo pateiktų audiovizualinių įrašų ir nuotraukų, darytų policijos komisariate. Teismas neatliko individualaus bylos įrodymų ir faktinių aplinkybių vertinimo, jis tiesiog rėmėsi kito teismo priimtu procesiniu sprendimu (Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 28 d. nutartimi). Ieškovas šiame kontekste pažymėjo, jog pareigūnų veiksmų teisėtumo klausimas buvo analizuojamas baudžiamosios teisės, o ne civilinės teisės kontekste. Negana to, pirmosios instancijos teismas savaip (išskirtinai ieškovo nenaudai) interpretavo Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 28 d. nutartį. Teismas šios bylos procese pateisino valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos atstovo nedalyvavimą, apklausiant ieškovo nepilnametį vaiką, motyvuodamas tuo, jog buvo pasibaigęs valstybės institucijų darbo laikas. Ieškovo vertinimu, teismas turėjo išsiaiškinti, ar ieškovo nepilnamečio vaiko apklausos metu nebudėjo valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos atstovas, kuris būtų galėjęs dalyvauti, apklausiant vaiką. Ieškovo žiniomis, yra budintys specialistai, kurie, esant atskiram reikalavimui, vyksta į policijos komisariatus dalyvauti vaikų apklausose. Ieškovo vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog jis nebuvo sulaikytas. Ieškovo pateikti audiovizualiniai įrašai ir nuotraukos, kurių teismas nevertino, byloja, kad jis buvo sulaikytas. Be to, pasak ieškovo, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog ieškovas policijos komisariate elgėsi įžūliai. Ieškovo negatyvią reakciją, jo teigimu, neperžengusią ribų, sukėlė policijos pareigūnų neteisėti veiksmai, pasireiškę psichinio ir net fizinio smurto vartojimu. Ieškovas šiame kontekste papildomai pažymėjo, jog fizinio skausmo sukėlimo faktą patvirtina jo pateikta audiovizualinė medžiaga. Ieškovas, be kita ko, akcentuoja, jog pirmosios instancijos teismo išvada, kad nenustatyti ieškovo psichinės būklės pokyčiai, yra nemotyvuota. Be to, teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog ieškovo pateiktas vaizdo įrašas nepatvirtina, kad ieškovas negalėjo laisvai judėti komisariato patalpose. Pasak ieškovo, vaizdo įrašuose netgi yra užfiksuoti pareigūnų patvirtinimai, jog ieškovas yra laikinai sulaikomas. Ieškovas papildomai pažymėjo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad jis neįrodė priežastinio policijos pareigūnų veiksmų ir patirtos žalos ryšio.

Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, atsiliepdamas į ieškovo apeliacinį skundą, pareiškė, jog nesutinka su apeliaciniu skundu, prašo atmesti skundą ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Komisariato atsiliepimas į apeliacinį skundą yra grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais, kuriais buvo grindžiamas atsiliepimas į ieškinį. Komisariatas papildomai pažymėjo, jog apelianto teiginys, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas ir neobjektyvus, neatitinka tikrovės ir nėra pagrįstas teisiniais argumentais. Komisariato vertinimu, priešingai negu teigia ieškovas, pirmosios instancijos teismas detaliai ir visapusiškai išnagrinėjo bylos faktines aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą.

Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos, atsiliepdamas į ieškovo apeliacinį skundą, pareiškė, jog nesutinka su apeliaciniu skundu, prašo atmesti skundą ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Policijos departamento vertinimu, priešingai negu teigia ieškovas, pirmosios instancijos teismas nebuvo šališkas. Pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą, vadovaudamasis vidiniu įsitikinimu, pagrįstu visapusišku ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Pasak Policijos departamento, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi Vilniaus apygardos teismo išvadomis, suformuluotomis 2013 m. gegužės 28 d. nutartyje. Policijos departamento vertinimu, tarp šios civilinės bylos ir bylos, kurioje buvo priimta aptariama Vilniaus apygardos teismo nutartis, egzistuoja prejudicinis ryšys, todėl, ką pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, apygardos teismo išvados yra reikšmingos, sprendžiant šios bylos ginčą. Pirmosios instancijos teismas priėmė motyvuotą ir teisės normomis pagrįstą sprendimą, todėl nėra pagrindo tenkinti ieškovo apeliacinį skundą.

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis). Bendroji procesinė taisyklė yra ta, jog apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniu skundu nustatytų ribų (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 2 dalis).

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo nukrypti nuo bendrosios procesinės taisyklės ir peržengti šios bylos ribas, nustatytas ieškovo apeliaciniu skundu.

Dėl absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų

Apeliantas teigia, jog egzistuoja absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas, be to, apeliacinės instancijos teismas ex officio privalo patikrinti, yra ar ne absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 2 dalis).

Be kitų atvejų, absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas egzistuoja, kai bylą išnagrinėja neteisėtos sudėties teismas (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Apeliantas teigia, jog pirmosios instancijos teismas buvo šališkas ir neobjektyvus. Pasitvirtinus apelianto teiginiui, egzistuotų pagrindas pripažinti, jog bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas.

Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantas nepagrįstai teigia, jog pirmosios instancijos teismas buvo šališkas. Nėra pagrindo sutikti su apeliantu, jog teismas vilkino bylos nagrinėjimą ir apskritai siekė išvengti bylą nagrinėti iš esmės. Kreipimasis į specialią teisėjų kolegiją dėl bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimo išsprendimo negali būti laikomas procesiniu veiksmu, bylojančiu apie siekį išvengti bylą nagrinėti iš esmės. Pasitvirtinus kilusioms abejonėms dėl teismingumo ir jų nepašalinus kreipimusi į specialią teisėjų kolegiją, egzistuotų absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 dalies 6 punktas). Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, kitaip negu teigia apeliantas, kreipimasis į specialią teisėjų kolegiją, siekiant eliminuoti abejones dėl ginčo teismingumo (ypač tokiais atvejais kaip šis, kai vyrauja mišrus materialinis teisinis santykis), yra ne tik procesiškai teisėtas (Civilinio proceso kodekso 36 straipsnio 3 dalis), bet ir objektyviai būtinas bei pateisinamas veiksmas. Apelianto nesutikimas su tam tikrais pirmosios instancijos teismo procesiniais veiksmais ir jam nepalankaus sprendimo priėmimas nėra aspektai, sudarantys pagrindą konstatuoti, jog teismas yra (buvo) šališkas. Todėl, priešingai negu teigia apeliantas, nėra pagrindo konstatuoti, jog bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, neegzistuoja ir kiti absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 dalis).

Dėl policijos pareigūno veiksmų, organizuojant ir atliekant nepilnamečio vaiko apklausą, ir priežastinio šių veiksmų ir apelianto neturtinės žalos ryšio

Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog policijos pareigūno veiksmai, organizuojant ir atliekant apelianto nepilnamečio vaiko apklausą, nesukėlė apeliantui neturtinės žalos. Kitaip tariant, apeliantas nesutinka su teismo išvada, jog neegzistuoja priežastinis aptariamų policijos pareigūno veiksmų ir apelianto neturtinės žalos ryšys.

Šios bylos procese nustatyta, jog Vilniaus miesto šeštojo policijos komisariato tyrėjas 2013 m. kovo 1 d. komisariato patalpose atliko apelianto nepilnamečio (mažamečio) vaiko apklausą. Be tyrėjo, apklausiant mažametį vaiką, dalyvavo jo senelė, bet nedalyvavo valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos atstovas arba psichologas. Tyrėjas, neužtikrinęs, jog, apklausiant nepilnametį vaiką, dalyvautų valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos atstovas arba psichologas, pažeidė Baudžiamojo proceso kodekso 186 straipsnio 5 dalį.

Sprendžiant priežastinio ryšio klausimą, nėra svarbios priežastys, lėmusios pažeidimo padarymą. Kitaip tariant, nėra svarbu, buvo objektyvi galimybė užtikrinti valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos atstovo arba psichologo dalyvavimą, apklausiant apelianto nepilnametį vaiką, ar ne. Šios priežastys būtų svarbios, analizuojant kaltės – kitos civilinės atsakomybės sąlygos – klausimą. Kita vertus, tokiais atvejais kaip šis, kai civilinėn atsakomybėn siekiama patraukti valstybę, atsakingą už jos vardu veikiančio pareigūno veiksmus, kaltė apskritai nėra civilinės atsakomybės taikymo sąlyga. Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Aptariamoje materialinės teisės normoje yra nustatyta griežtoji deliktinė civilinė atsakomybė, kuri išsiskiria tuo, kad valstybės atsakomybė, kaip ji apibrėžta Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje, kyla be valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi, priežastys, lėmusios pažeidimo padarymą, nėra svarbios ir aptariamu (kaltės) aspektu. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus ir išvadas, konstatuotina, jog apelianto argumentas, kad pirmosios instancijos teismas šios bylos procese turėjo aiškintis, budėjo ar ne valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos atstovas, kuris būtų galėjęs dalyvauti, apklausiant jo nepilnametį vaiką, yra teisiškai nereikšmingas.

Sutiktina su pirmosios instancijos teismu, jog reikalavimo, kad, apklausiant nepilnametį vaiką, dalyvautų valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos atstovas arba psichologas, paskirtis – užtikrinti nepilnamečio vaiko teisių ir teisėtų interesų apsaugą. Todėl šio reikalavimo pažeidimas (neįvykdymas) gali būti kvalifikuojamas nepilnamečio vaiko interesų pažeidimu. Apeliantas šios bylos procese veikia savo vardu ir interesais. Kitaip tariant, jis pareikštu ieškiniu siekia apginti savo, o ne jo nepilnamečio vaiko galimai pažeistus interesus. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog tyrėjo veiksmai, pasireiškę baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, kad, apklausiant nepilnametį vaiką, dalyvautų valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos atstovas arba psichologas, pažeidimu, negali būti pagrindas atsirasti apelianto neturtinei žalai. Kitaip tariant, apelianto neturtinė žala, jeigu jis ją ir patyrė, nėra ir negali būti tyrėjo neteisėtų veiksmų rezultatas. Vadinasi, priešingai negu įrodinėja apeliantas, neegzistuoja priežastinis neteisėtų tyrėjo veiksmų ir apelianto nurodomos žalos ryšys (Civilinio kodekso 6.247 straipsnis). Nesant priežastinio ryšio, negali būti taikoma civilinė atsakomybė.

Dėl fizinio ir psichinio smurto vartojimo

Apeliantas, be kita ko, nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog jo atžvilgiu nebuvo vartojamas fizinis ir psichinis smurtas. Pasak apelianto, jo į bylą pateikti vaizdo įrašai patvirtina, jog, priešingai negu konstatavo pirmosios instancijos teismas, jo atžvilgiu buvo vartojamas tiek psichinis, tiek fizinis smurtas.

Apeliantui, reikalaujančiam kompensuoti jo galimai patirtą žalą, tenka procesinė pareiga, be kitų civilinės atsakomybės sąlygų, įrodyti ir neteisėtus veiksmus (Civilinio proceso kodekso 178 straipsnis). Ši civilinės atsakomybės sąlyga, kaip ir kitos sąlygos, gali būti įrodinėjama visomis proceso įstatymo pripažįstamomis ir leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, tarp jų – ir vaizdo įrašais (Civilinio proceso kodekso 177 straipsnio 2 dalis).

Teisėjų kolegijos vertinimu, pagrįstu apelianto pateiktų vaizdo įrašų analize, nėra pagrindo konstatuoti, jog, kaip teigia apeliantas, jo atžvilgiu buvo pavartotas fizinis ir psichinis smurtas. Vaizdo įrašuose nėra užfiksuota, jog tarp apelianto ir jo nurodomos tyrėjos įvyko fizinis kontaktas, todėl, suprantama, nėra pagrindo teigti, kad tyrėja vartojo fizinį smurtą. Viena vertus, pateiktieji vaizdo įrašai patvirtina, jog tam tikrais epizodais vyko gana įtemptas apelianto ir tyrėjos pokalbis. Kita vertus, nėra pagrindo pripažinti, jog tyrėja savo pakankamai dalykiniu bendravimu darė poveikį apelianto psichinei būklei, siekdama apriboti jo valios susiformavimo ar įgyvendinimo laisvę. Susipažinus su apelianto pateiktais vaizdo įrašais, susidaro įspūdis, jog pats apeliantas siekė, kad tyrėja peržengtų dalykinio bendravimo ribas ir elgtųsi nekorektiškai. Teisėjų kolegijos vertinimu, tyrėja „nepasidavė“ apelianto provokacijoms ir neperžengė dalykinio bendravimo ribų. Juo labiau ji, kaip jau buvo aukščiau nurodyta, nedarė intervencijos į apelianto psichinę būklę. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog apeliantas neįrodė, kad jo atžvilgiu buvo pavartotas fizinis ir psichinis smurtas.

Dėl laikino sulaikymo ir judėjimo laisvės suvaržymo

Apeliantas nesutinka ir su ta pirmosios instancijos teismo išvada, jog jis, 2013 m. kovo 2 d. būdamas komisariato patalpose, nebuvo sulaikytas. Pasak apelianto, policijos pareigūnai neleido jam išeiti iš komisariato patalpų, tokiais veiksmais suvaržydami jo judėjimo laisvę.

Šios bylos procese nustatyta, jog apeliantas galėjo iš esmės netrukdomai judėti paties komisariato patalpose, jis nebuvo patalpintas į laikino sulaikymo patalpą, nebuvo ribojamos jo galimybės naudotis ryšio priemonėmis. Kita vertus, susipažinus su vienu vaizdo įrašu, kuris yra užfiksuotas apelianto pateiktame kompaktiniame diske, galima konstatuoti, jog apeliantui iš tikrųjų vienu momentu nebuvo leista išeiti iš komisariato patalpų. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantas pagrįstai teigia, jog tokiais veiksmais buvo apribota jo judėjimo laisvė. Pirmosios instancijos teismas lyg ir pripažino, jog, neleidus išeiti iš komisariato patalpų, buvo apribota apelianto judėjimo laisvė. Kita vertus, teismas skundžiamu sprendimu pateisino apelianto judėjimo laisvės varžymą, laikydamas, jog veiksmai, kuriais apribota ši apelianto teisė, buvo būtini ir proporcingi, siekiant įteikti apeliantui pranešimą apie įtarimus, padarius nusikalstamą veiką. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, net ir sutikus su pirmosios instancijos teismu, jog buvo objektyviai būtina suvaržyti apelianto judėjimo laisvę taip, kaip ji buvo suvaržyta, nebūtų pagrindo pripažinti, kad policijos pareigūnai veikė teisėtai.

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog kiekvienas ˛mogus turi teisę į laisvę ir asmens neliečiamybę. Niekam negali būti atimta laisvė kitaip, kaip šiais atvejais ir pagal įstatymo nustatytą tvarką: a) kai jis teisėtai sulaikomas, remiantis kompetentingo teismo sprendimu; b) kai jis teisėtai suimamas ar sulaikomas už tai, kad neįvykdė teismo teisėto sprendimo, arba kai norima garantuoti kokio nors įstatymo numatyto įsipareigojimo vykdymą; c) kai jis teisėtai suimamas ar sulaikomas, kad būtų pristatytas kompetentingam teismo pareigūnui, pagrįstai įtariant padarius nusikaltimą ar kai pagrįstai manoma, jog būtina užkirsti kelią padaryti nusikaltimą, arba manoma, kad jis gali pabėgti jį padaręs; d) kai sulaikomas nepilnametis pagal teisėtą potvarkį jo auklėjimo priežiūros tikslais arba jo teisėto suėmimo tikslais dėl to, kad jis būtų pristatytas kompetentingam teismo pareigūnui; e) kai asmenys teisėtai sulaikomi, siekiant užkirsti kelią infekcinėms ligoms plisti, arba kai sulaikomi psichiškai nesveiki asmenys, alkoholikai, narkomanai ar valkatos; f) kai žmogus teisėtai suimamas ar sulaikomas dėl to, kad negalėtų be leidimo įvažiuoti į šalį, ar kai imamasi veiksmų jį deportuoti ar išduoti kitai valstybei.

Apelianto judėjimo laisvės varžymas, pasireiškęs neleidimu išeiti iš komisariato patalpų, truko neilgą laiko tarpą. Kita vertus, kaip yra konstatavęs Europos Žmogaus Teisių Teismas, Konvencijos 5 straipsnio 1 dalis gali būti taikoma ir labai trumpam laisvės atėmimo laikotarpiui (pavyzdžiui, Venskutė v. Lithuania, no. 10645/08, 11 December 2012). Teisėjų kolegijos vertinimu, laisvės suvaržymo trukmė Konvencijos 5 straipsnio 1 dalies taikymo prasme turi reikšmę, sprendžiant dėl valstybės, kurios pareigūnas įvykdė pažeidimą, civilinės atsakomybės. Esminė aplinkybė, kuri sudaro pagrindą policijos pareigūnų veiksmus kvalifikuoti neteisėtais, yra ta, kad apelianto laisvės ribojimas / varžymas net nebuvo įformintas įstatymo nustatyta tvarka (Baudžiamojo proceso kodekso 140 straipsnio 5 dalis, Administracinių teisės pažeidimų kodekso 265 straipsnio 1 dalis). Pareigūnas, apeliantui įsakmiai davęs nurodymą nepalikti komisariato patalpų, nenurodė tokio draudimo laisvai judėti pagrindo ir nesiėmė jokių veiksmų, kuriais savo įpareigojantį draudimą atsakovui įformintų įstatymo nustatyta tvarka. Šiame kontekste būtina pažymėti, jog, kaip ne kartą yra nusprendęs Europos Žmogaus Teisių Teismas, sulaikymo nefiksavimas pats savaime laikytinas pačiu rimčiausiu pažeidimu, nes taip visiškai paneigiamos esminės Konvencijos 5 straipsnio garantijos (pavyzdžiui, Venskutė v. Lithuania, no. 10645/08, 11 December 2012). Kadangi pareigūnas faktiškai sulaikė apeliantą, bet įstatymo nustatyta tvarka nefiksavo sulaikymo, toks apelianto laisvės ribojimas akivaizdžiai negali būti pripažintas teisėtu.

Apeliantas nurodė, kad atvyko į komisariatą 14.01val. Jo pateiktų vaizdo įrašų trukmė yra 52 min. Vadinasi buvimas komisariato patalpose ir atitinkamai policijos pareigūnų draudimas išvykti iš patalpų, išreikštas tuojau po atvykimo, truko maždaug 50 min. Iš to teismas daro išvadą, kad tokį laiko tarpą truko ir neteisėtas apelianto sulaikymas.

Apibendrinant galima konstatuoti, jog, priešingai negu sprendė pirmosios instancijos teismas, policijos pareigūnai, neleidę apeliantui išeiti iš komisariato patalpų, veikė neteisėtai.

Apeliantas įrodė savo subjektinės teisės pažeidimą. Kita vertus, pirmosios instancijos teismas, nors ir neidentifikavo apelianto teisės pažeidimo, pagrįstai atmetė jo reikalavimus dėl turtinės ir neturtinės žalos kompensavimo.

Apeliantas teigia, jog jis dėl policijos pareigūnų neteisėtų veiksmų patyrė 263,29 Lt (76,25 Eur) kuro išlaidas. Pasak apelianto, šios išlaidos susidarė todėl, kad jis, pablogėjus jo ir sutuoktinės santykiams (apelianto teigimu, santykių pablogėjimą nulėmė policijos pareigūnų neteisėti veiksmai), buvo priverstas periodiškai gyventi jo motinai priklausančioje sodyboje, kuri yra ne mažesniu kaip 67,83 kilometro atstumu nuo Vilniaus miesto. Apeliantui, kaip jis teigia, bent dešimt kartų teko vykti į Vilniaus miestą, siekiant pateikti valstybės institucijoms įvairius dokumentus.

Apeliantas neįrodė, jog policijos pareigūnų veiksmai buvo priežastis, pakoregavusi jo ir sutuoktinės santykius ir lėmusi būtinybę laikinam laiko tarpui pakeisti gyvenamąją vietą. Be to, apelianto nurodomos kuro išlaidos, vertinant jas būtinumo aspektu, nėra neišvengiamos išlaidos, nes apeliantas, vietoj asmeniško dokumentų pateikimo konkrečioms valstybės institucijoms, galėjo paštu išsiųsti ir tokiu (gerokai pigesniu) būdu pateikti atitinkamus dokumentus. Taigi, apeliantas neįrodė priežastinio policijos pareigūnų veiksmų ir jo nurodomos žalos ryšio.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo konstatuoti, jog apeliantas patyrė neturtinę žalą, kurią būtų galima įvertinti pinigais. Pirmiausia būtina pažymėti, kad apeliantas, nepaisydamas procesinės pareigos, neįrodinėjo, kokią neturtinę žalą jis patyrė. Antra, vaizdo įrašo, kuriuo, be kita ko, užfiksuotas apelianto judėjimo laisvės varžymo faktas, analizė sudaro pagrindą teigti, jog apelianto reakcija į sulaikymą buvo iššaukianti ir netgi agresyvi. Susipažinus su aptariamu ir kitais vaizdo įrašais, susidaro įspūdis, jog apeliantas nuo pat to momento, kai atvyko į policijos komisariatą, provokavo policijos pareigūnus. Suprantama, apelianto elgesys nepateisina policijos pareigūnų veiksmų ir neeliminuoja jų neteisėtumo. Kita vertus, atsižvelgiant į apelianto elgesį ir tai, kad nepateikta įrodymų apie patirtą neturtinę žalą kaip policijos pareigūnų veiksmų pasekmę, egzistuoja pagrindas konstatuoti, jog jo pažeista subjektinė teisė neturi būti ginama priteisiant piniginę kompensaciją. Apeliacinės instancijos teismas, nors ir ne tokia apimtimi, kokia reikalavo apeliantas, pripažino, kad policijos pareigūnų veiksmai, pasireiškę apelianto judėjimo laisvės ribojimu, yra neteisėti. Teisėjų kolegijos vertinimu, šis pripažinimas yra adekvati ir proporcinga satisfakcija apeliantui. Todėl tokiu būdu ir turi būti ginama jo pažeista subjektinė teisė.

Apibendrinus nustatytas aplinkybes, išdėstytus argumentus ir išvadas, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas tiek, kiek susiję su apelianto judėjimo laisvės varžymu, netinkamai vertino bylos įrodymus ir netinkamai kvalifikavo bylos faktines aplinkybes. Skundžiamas sprendimas šia apimtimi keičiamas, pripažįstant, jog policijos pareigūnai, neleidę apeliantui išeiti iš komisariato patalpų, veikė neteisėtai (Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Apeliacinio skundo argumentai, kurie nebuvo išanalizuoti šiame procesiniame sprendime, neturi teisinės reikšmės teisingai išspręsti šią bylą, todėl apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nurodytą aspektą, nevertina kitų apelianto argumentų, kurie kartu su šiame procesiniame sprendime išanalizuotais argumentais yra suformuluoti jo apeliaciniame skunde.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, susidariusių pirmosios instancijos teisme

Apeliantas pareikštu ieškiniu, be kitų išlaidų, prašė kompensuoti 567,10 Lt (164,24 Eur) išlaidas, kurias jis patyrė, rengdamas ieškinį, tiksliau – 500 Lt (144,81 Eur) ieškinio parengimo išlaidas ir 67,10 Lt (19,43 Eur) išlaidas, kurias jis patyrė, įsigydamas popierių ir spausdintuvo dažus.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog aukščiau įvardytos išlaidos, kaip tokios, priskirtinos prie išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu. Civilinio proceso kodekso 88 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas pavyzdinis išlaidų, priskirtinų bylinėjimosi išlaidoms, sąrašas. Be šioje proceso įstatymo normoje aiškiai sureglamentuotų išlaidų, bylinėjimosi išlaidoms priskirtinos ir kitos būtinos bei pagrįstos išlaidos.

Apeliantas, kuris, kaip jis teigia, yra įgijęs aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą, pats parengė ieškinį. Apeliantas savo reikalavimą kompensuoti ieškinio parengimo išlaidas grindžia patirtomis laiko sąnaudomis (pasak apelianto, jis, rengdamas ieškinį, užtruko mažiausiai 5 darbo dienas) ir ekonominiais (minimaliosios mėnesinės algos, minimalaus valandinio atlygio ir vidutinio darbo užmokesčio) rodikliais.

Apeliantas nepateikė įrodymų, bylojančių, jog jis dirba tam tikrą darbą ir jam, siekiant parengti ieškinį, teko atsitraukti nuo darbo ir kartu prarasti darbo pajamas. Be to, apeliantas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad jis, rengdamas ieškinį, sunaudojo visas, kaip jis teigia, ieškinį parengti įsigytas priemones. Kitaip tariant, apeliantas neįrodė prašomų kompensuoti išlaidų pagrįstumo. Todėl jis neįgijo procesinės teisės gauti aptariamų išlaidų kompensacijos.

Apelianto subjektinė teisė, nors ir ne tokiu būdu, kokiu jis siekė, yra apginta. Vadinasi, jo ieškinys yra patenkintas iš dalies. Apeliantas šios bylos procese yra atleistas nuo žyminio mokesčio mokėjimo į valstybės biudžetą.

Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme susidarė 5,18 Eur (17,88 Lt) išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios išlaidos turėtų būti lygiomis dalimis paskirstytos abiem bylos pusėms. Apeliantui tenkančios kompensuoti išlaidos yra mažesnės negu minimalus į valstybės biudžetą priteistinas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (Civilinio proceso kodekso 96 straipsnio 6 dalis), valstybė, užimanti procesinę atsakovės padėtį, tais pačiais (aukščiau įvardytais) motyvais atleistina nuo pareigos kompensuoti jai tenkančias išlaidas. Todėl vadinamosios pašto išlaidos nepaskirstytinos bylos šalims.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, susidariusių šios bylos apeliaciniame procese

Bylos šalys neprašė kompensuoti bylinėjimosi išlaidų ir nepateikė įrodymų, kad jos šios bylos apeliaciniame procese patyrė bylinėjimosi išlaidas. Todėl darytina išvada, jog šalys šiame bylos proceso etape nepatyrė bylinėjimosi išlaidų, kurias reikėtų paskirstyti šiuo procesiniu sprendimu.

Bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, nepaskirstytinos bylos šalims, nes šios išlaidos yra mažesnės negu minimalus į valstybės biudžetą priteistinas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas

Rezoliucinė dalis

nutarė:

pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 20 d. sprendimą:

pripažinti, kad Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto šeštojo policijos komisariato pareigūnai, 2013 m. kovo 2 d. tarp 14.01 val. ir 14.51 val. komisariato patalpose sulaikė P. K. ir taip veikė neteisėtai;

atmesti kitą (likusią) ieškinio dalį.