- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-10-10
- Bylos Nr.
- eA-1455-442/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03583-2014-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas panaikintas, byla perduota nagrinėti iš naujo
- Teisėjai
- Virginija Volskienė (pirm.), Dainius Raižys (pran.), Artūras Drigotas
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės „Tefirė“
- Atsakovas
- Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
- Kategorijos
- 1.5Mokestiniai ginčai
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Tefirė“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Tefirė“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas UAB „Tefirė“ pateikė teismui skundą, kuriame prašė 1) panaikinti Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Vilniaus apskrities VMI) 2014 m. sausio 2 d. sprendimą „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ Nr. (4.65)-256-3; 2) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2014 m. balandžio 7 d. sprendimą „Dėl UAB „Tefirė“ (į. k. 111732134) 2014 m. sausio 30 d. skundo“ Nr. 69-29; 3) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2014 m. liepos 2 d. sprendimą „Dėl UAB „Tefirė“ 2014 m. gegužės 5 d. skundo“ Nr. S-121(7-69/2014).
Pažymėjo, kad pareiškėjas nesutinka su papildomai Vilniaus apskrities VMI UAB „Tefirė“ apskaičiuotais 1 555 874 Lt dydžio mokesčiais, 775 048 Lt pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM), 429 306 Lt pelno mokesčio (toliau – ir PM) ir 106 995 Lt laikinojo socialinio mokesčio delspinigiais ir skirtomis 86 048 Lt PVM, 55 787 Lt PM ir 13 752 Lt laikinojo socialinio mokesčio baudomis. Nurodė, kad po Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir LAT) 2009 m. gruodžio 8 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-555/2009 priimto sprendimo, kuria 2006 m. gegužės 2 d. ilgalaikė rangos sutartis Nr.2006/05/02 (toliau – sutartis) tarp UAB „Lakis“ ir UAB „Tefirė“ pripažinta negaliojančia ir taikyta vienašalė restitucija, pareiškėjas pateikė patikslintas PVM deklaracijas, kuriomis sumažino apmokestinamų sandorių vertę ir pardavimų PVM 700 278 Lt, nes tokia suma UAB „Lakis“ buvo įrašyta sąskaitose faktūrose pagal negaliojančia pripažintą sutartį. Nors sandoris ir buvo pripažintas negaliojančiu, tačiau UAB „Tefirė“ atliko ūkines operacijas – apmokėjo UAB „Lakis“ fiktyvias paslaugas ir todėl ji turi teisę į PVM atskaitą, o UAB „Lakis“ turi pareigą mokėti pardavimo PVM. UAB „Tefirė“ yra sąžininga šalis ir nesiekė nepagrįstai susigražinti PVM, mokestinės naudos ar pasididinti atskaitą, nes pareiškėjo akcininkas iniciavo tiek civilinį, tiek baudžiamąjį procesus. UAB „Tefirė“ turėjo faktinių sąnaudų, kadangi sumokėjo pinigus UAB „Lakis“, bet dėl vagystės (turto pasisavinimo ir iššvaistymo) jai nebuvo suteiktos jokios paslaugos. UAB „Tefirė“ tinkamai vykdė savo mokestines pareigas 2006–2007 metų laikotarpiais, tinkamai deklaravo ir mokėjo mokesčius. Kadangi pareiškėjas buvo sąžiningas, jis nėra kaltas ir dėl atsiradusių mokestinių įstatymo pažeidimų. UAB „Tefirė“ sąžiningumą bei nekaltumą įrodo ir LAT priimtos nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-22/2011 ir Nr. 3K-3-555/2009.
Atsiliepimas
Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pateikė atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriame prašė skundą atmesti.
Pažymėjo, kad sukurti PVM objektą bei teisėtai išrašyti sąskaitą faktūrą gali tik PVM mokėtojai, todėl nustačius, kad prekių ar paslaugų įsigijimas realiai nebuvo vykdomas arba buvo vykdomas ne iš PVM sąskaitoje faktūroje nurodytų asmenų, t. y. ne iš PVM mokėtojų, PVM sąskaitos faktūros pripažįstamos neturinčiomis juridinės galios ir teisė į PVM atskaitą negali būti realizuota. Nustatyta, kad UAB „Lakis“ vardu išrašytose sąskaitose faktūrose įformintos ūkinės operacijos tarp UAB „Tefirė“ ir minėtos įmonės neįvyko tokiomis aplinkybėmis, kurios buvo atvaizduotos buhalterinės apskaitos dokumentuose. UAB „Lakis“ 2012 m. spalio 18 d. Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai pateikė patikslintas PVM deklaracijas už 2006 metų gegužės-gruodžio mėnesius ir 2007 m. sausio-kovo mėnesius, kuriose 3 890 432 Lt sumažino apmokestinamų sandorių vertę ir 700 278 Lt sumažino pardavimų PVM, t. y. sumažino ta pačia verte, už kurią UAB „Tefirė“ laikotarpiu nuo 2006 m. gegužės iki 2007 m. kovo mėnesio išrašė PVM sąskaitas faktūras pagal sutartį. UAB „Lakis“ pateikė patikslintą metinę pelno mokesčio deklaraciją už 2007 m. ir 1 516 270 Lt sumažino pajamų, įtrauktų į mokestinio laikotarpio pelno mokesčio bazę, sumą, t. y. sumažino ta verte, už kurią UAB „Tefirė“ 2007 m. sausio–kovo mėnesiais išrašė PVM sąskaitas faktūras pagal sutartį. UAB „Tefirė“ po LAT nutarčių nepatikslino PVM deklaracijų už laikotarpį nuo 2006 m. gegužės mėnesio iki 2007 m. kovo mėnesio ir pelno mokesčio deklaracijų už 2006–2007 metus ir nesumažino PVM atskaitos bei sąnaudų pagal pareiškėjo UAB „Lakis“ minėtos sutarties pagrindu išrašytas PVM sąskaitas faktūras už paslaugas. Taip pareiškėjas į PVM atskaitą įtraukė pirkimo PVM sumas už faktiškai neatliktus darbus ir nesuteiktas paslaugas. LAT pripažinus sutartį negaliojančia ir pritaikius restituciją, UAB „Tefirė“ prarado Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVM įstatymas) 58 straipsnyje nustatytą teisę į PVM atskaitą.
Pažymėjo, kad sutartis tarp UAB „Tefirė“ ir UAB „Lakis“ neišsami, nenumatyti objektai ir reikalavimai darbų kokybei. UAB „Lakis“ pardavė labai mažai medžiagų palyginus su tuo, kokie darbai buvo atlikti. Sutartyse tarp UAB „Tefirė“ ir užsakovų buvo numatyta sąlyga, kad pareiškėjas be raštiško užsakovų sutikimo negali samdyti kitų subrangovų, tačiau UAB „Tefirė“ nepateikė dokumentų, liudijančių darbų užsakovų sutikimą samdyti kitus subrangovus. Taip pat nė vienas iš 13 paslaugų užsakovų, pateikusių informaciją mokesčių administratoriui, nepatvirtino, kad darbus arba dalį darbų objektuose būtų atlikusi ne UAB „Tefirė“, o UAB „Lakis“. Remiantis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. 211 patvirtinto „Statybos techninio reglamento STR 1.08.02:2002 „Statybos darbai“ Statybos darbų žurnalo pildymo tvarkos aprašo 1 dalies nuostata, statybos darbų žurnalas yra privalomasis statybos darbų vykdymo dokumentas, kuriame aprašoma statinio statybos darbų eiga, atliktų statybos darbų kokybė, atskirų darbų perdavimas statytojui (užsakovui). Taigi šiame dokumente turėtų būti įrašyti ir visi subrangovai, atlikę darbus objekte, tačiau 14 pastatų savininkų pateiktuose dokumentuose (statybos darbų žurnaluose, paslėptų darbų aktuose) nėra įrašų, kad UAB „Lakis“ ar jos darbuotojai būtų atlikę kokius nors darbus objektuose. Žurnalų įrašuose įrašyti darbai, kuriuos atliko pats pareiškėjas, bei pasirašyti atsakingų vykdytojų.
Atsakovas atkreipė dėmesį, kad buvęs UAB „Tefirė“ direktorius V. R. baudžiamojoje byloje Nr. 1-78/2012 buvo pripažintas kaltu dėl suklastotų ir pareiškėjo vardu išrašytų PVM sąskaitų faktūrų už 220 688 Lt ir 39 724 Lt pirkimo PVM. Atsižvelgęs į tai, mokesčių administratorius pareiškėjo atskaitomą PVM sumažino 39 724 Lt ir UAB „Tefirė“ sąnaudas, mažinančias apmokestinamąjį pelną, sumažino 220 688 Lt. Kadangi minėtas paslaugas ir prekes įsigijo pareiškėjo vadovas savo asmeniniams poreikiams tenkinti, tokios išlaidos negali mažinti UAB „Tefirė“ mokėtino PVM ir PM. UAB „Tefirė“ išregistravimo iš PVM mokėtojų dieną apskaitytas prekių likutis 669 312 Lt nebuvo panaudotas PVM apmokestinamam prekių tiekimui ir (arba) paslaugų teikimui, todėl mokesčių administratorius atskaitomą pirkimo PVM sumažino 120 476 Lt. Kadangi pareiškėjas buvo išregistruotas iš PVM mokėtojų 2007 m. spalio 22 d., tai ir UAB „Tefirė“ prekės liko UAB „Tefirė“, bet ne PVM mokėtojo nuosavybės teise. Atsižvelgiant į tai mokesčių administratorius pagrįstai UAB „Tefirė“ atskaitomą pirkimo PVM sumažino 120 476 Lt.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija pateikė teismui atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriame prašė skundą atmesti. Pažymėjo, kad palaiko VMI atsiliepime į pareiškėjo skundą išdėstytus argumentus.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugpjūčio 10 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Tefirė“ skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas nustatė, kad UAB „Tefirė“ apskaičiuota 775 619 Lt PVM delspinigių, 429 306 Lt PM delspinigių, 106 995 Lt laikinojo socialinio mokesčio delspinigių, skirta 86 048 Lt PVM bauda, 55 787 Lt PM bauda ir 13 752 Lt laikinojo socialinio mokesčio bauda. Šios pinigų sumos buvo skirtos UAB „Tefirė“ dėl to, kad ji atskaitė pirkimo PVM bei grindė savo patirtas sąnaudas pagal dokumentus, kuriuose buvo įformintos realiai neįvykusios ūkinės operacijos tarp bendrovės ir UAB „Lakis“. Taip pat nustačius, kad bendrovė atskaitė pirkimo PVM sumas už prekes bei paslaugas, kurios nebuvo realiai panaudotos UAB „Tefirė“ apmokestinamojoje veikloje.
Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nagrinėjamu atveju elgėsi nesąžiningai, nes nepatikslino PVM deklaracijų, nors galėjo ir turėjo tai padaryti. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad jo įsigytos prekės ar paslaugos, kurių pirkimo ar importo PVM sumos buvo įtrauktos į atskaitą, buvo susijusios su pareiškėjo vykdoma veikla. Pareiškėjas taip pat nepateikė įrodymų, kad jis prarado prekes dėl force majeure aplinkybių. Įrodymais administracinėje byloje buvo pagrįsta UAB „Tefirė“ kaltė dėl netinkamai mokamų mokesčių, t. y. netinkamo pirkimo PVM atskaitymo ir ūkinių operacijų įforminimo, kurios realiai nevyko. Šie pažeidimai buvo konstatuoti 2013 m. lapkričio 4 d. patikrinimo akte Nr. (4.65)-480-16 (toliau – ir patikrinimo aktas). Todėl teismas, remdamasis bylos duomenimis, juos pripažino pagrįstais ir konstatavo, kad teisingai pareiškėjui buvo apskaičiuoti delspinigiai ir baudos už įstatymų nuostatų netinkamą vykdymą. Todėl pareiškėjo netinkama veikla, t. y. netinkamas mokestinių prievolių vykdymas pripažintinas neteisėtu. Už tokią veiklą pareiškėjui turi būti skiriamos sankcijos. Dėl to teismas konstatavo, kad UAB „Tefirė“ papildomai apskaičiuoti mokėjimai (775 619 Lt PVM delspinigių, 429 306 Lt PM delspinigių, 106 995 Lt laikinojo socialinio mokesčio delspinigių, skirta 86 048 Lt PVM bauda, 55 787 Lt PM bauda ir 13 752 Lt laikinojo socialinio mokesčio bauda) yra teisėtas ir pagrįstas mokesčių administratoriaus atsakas į neteisėtus mokesčių mokėtojo veiksmus.
III.
Pareiškėjas UAB „Tefirė“ pateikė teismui apeliacinį skundą, kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.
Nurodo, kad tiek byloje esantys įrodymai, tiek pirmosios instancijos teismo sprendime dėstomi argumentai patvirtina, jog mokesčiai pagal sutartį buvo sumokėti, o teismo sprendimo teiginys, kad dėl sutarties sudarymo ir vykdymo mokėtini mokesčiai nebuvo mokami į valstybės biudžetą, yra neteisingas ir klaidinantis. Teismas sprendimu neapgina sąžiningos šalies interesų, nors teigia, kad pareiškėjo sąžiningumas sutartyje su UAB „Lakis“ nėra kvestionuojamas. Vilniaus apskrities VMI patikrinimo aktu pažeisdamas teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus nepagrįstai įpareigojo pareiškėją sumokėti PVM, PM ir laikinąjį socialinį mokestį, nes visa su vienašalės restitucijos taikymu susijusi mokestinė našta tenka sąžiningai sutarties šaliai. Taip pat patikrinimo akte nurodytas faktas, kad UAB „Lakis“ pateikė patikslintas PVM ir PM deklaracijas, kurių pagrindu susidarė tikėtina apie 1,5 mln. Lt grąžintina mokesčių permoka, liudija, kad UAB „Lakis“, LAT nutartimis pripažinta veikusi piktavališkai, iš savo nesąžiningų veiksmų gavo naudos. Tačiau pareiškėjas neturėjo galimybės panaudoti tų lėšų (ir neturės, nes UAB „Lakis“ yra bankrutavusi ir pasisavintų lėšų iš jos atgauti nebėra galimybės) kitoms paslaugoms ar prekėms įsigyti ir tuomet pakartotinai atskaityti PVM bei atitinkamai padidinti sąnaudas. Dėl tokio nepagrįsto atsakovo priimto, Komisijos patvirtinto sprendimo, kurį paliko galioti ir pirmosios instancijos teismas, susiklostė situacija, kai nesąžininga šalimi pripažinta UAB „Lakis“ patikslinusi deklaraciją gauna teisę į mokestinės permokos grąžinimą, o visa mokestinė našta tenka sąžiningai šaliai – pareiškėjui.
Pasak pareiškėjo, teismas savo sprendime nepagrįstai neatsižvelgė į pareiškėjo argumentus dėl vienašalės restitucijos taikymo pasekmių, nurodytų LAT nutartyse. Nepagrįstai rėmėsi Komisijos interpretacija, kad „mokestiniuose ginčuose yra laikomasi pozicijos, jog mokesčių teisė ir civilinė teisė yra to paties lygio, greta stovinčios teisės sritys, kurios tas pačias faktines aplinkybes vertina iš kitos perspektyvos ir kitų vertybių požiūriu. Net jei mokesčių teisės norma apmokestinimą kildina iš civilinių teisinių santykių, ji neprivalo būti interpretuojama nenukrypstamai nuo susiklosčiusių teisinių santykių civilinio vertinimo“. Toks formalus aiškinimas iš esmės pažeidžia teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus, prieštarauja LAT 2011 m. sausio 31 d. nutarčiai civilinėje byloje Nr. 3K-3-22/2011. Vadovaujantis teismo sprendimu, mokestiniame ginče neliktų jokio skirtumo, ar pritaikyta vienašalė ar dvišalė restitucija, ar tiesiog paprastas prekių grąžinimas, būtų neatsižvelgiama į LAT aiškiai įvardintas specifines vienašalės restitucijos pasekmes.
Pareiškėjas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas painioja aktualią Europos Sąjungos Teisingumo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dėl sąžiningumo kriterijaus taikymo. Praktika siejama su nesąžiningumo nustatymu sudarant fiktyvius sandorius siekiant mokestinės naudos. Tuo tarpu teismas sprendime laiko pareiškėją nesąžiningu dėl to, kad jis nepateikė patikslintos deklaracijos. Iš pareiškėjo buvo pavogtas turtas, nustatytas kaltininkas (buvęs direktorius V. R.) ir nuteistas už padarytą nusikaltimą. Todėl dėl nusikalstamos kitos asmens veiklos negali būti reikalaujama pareiškėjo mažinti atskaitą pavogtų daiktų verte ir sumokėti mokesčius. Pareiškėjas, patyręs žalą dėl nusikalstamos buvusio direktoriaus veiklos, yra verčiamas papildomai sumokėti mokesčius. Toks teismo sprendimas yra neteisėtas ir visiškai nepagrįstas. Atsižvelgiant į tai, kad prekių likučių pareiškėjas negalėjo panaudoti savo veikloje, nes prekės buvo areštuotos, o pasibaigus areštui prekių galiojimo laikas buvo pasibaigęs, prekės ir toliau liko pareiškėjui nuosavybės teise, pareiškėjo reikalavimas tikslinti nerealizuotų prekių atskaitą yra nepagrįstas. Mokesčių administratoriaus reikalavimas pateikti dokumentus, kad turtas yra areštuotas, yra nepagrįstas, nes ši informacija yra patikrinimo medžiagoje. Tai mokesčių administratoriui yra žinoma ir turėjo būti įvertinta rašant patikrinimo aktą. Komisija nepagrįstai neatmetė šio atsakovo reikalavimo ir nepanaikino šios VMI sprendimo dalies, nes mokesčių administratorius mokestinio patikrinimo metu turi objektyviai surinkti ir įvertinti visus reikalingus duomenis, o ne tik atsižvelgti į aplinkybes, kurios galėtų lemti didesnį mokesčių sumokėjimą.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pateiktus pareiškėjo argumentus, vadovavosi vien tik formalia nuostata, jog už tinkamą mokestinių prievolių vykdymą atsakingas tik mokesčių mokėtojas, ir atmetė argumentus dėl pareiškėjo kaltės nebuvimo, nors bylos medžiagoje Komisija pripažino, jog pareiškėjo ir buvusio jo vadovo V. R. interesai buvo priešingi, t. y. pareiškėjas elgėsi sąžiningai, o tik jo vadovas atliko neteisėtus veiksmus (kurių nauda teko jam asmeniškai, o ne pareiškėjui), už kuriuos buvo nuteistas. Todėl apibendrindamas pateiktus argumentus pirmosios instancijos teismas padarė klaidingą išvadą, kad pareiškėjui buvo teisingai apskaičiuoti delspinigiai ir baudos už įstatymų nuostatų pažeidimus. Nepaisant to, kad pareiškėjui nepagrįstai apskaičiuoti delspinigiai ir paskirtos baudos, apskaičiuotų delspinigių dydis taip pat nėra teisingas. Kaip jau minėta, pareiškėjas tinkamai vykdė savo mokestines pareigas už 2006–2007 metų mokestinius laikotarpius, tinkamai deklaravo ir sumokėjo mokesčius pagal tuo metu galiojusius pareiškėjo sandorius. Sutarties negaliojimo klausimas galutinai išspręstas tik 2011 m. sausio 31 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-22/2011. Mokesčių mokėtojai turi pareigą patikslinti mokesčių deklaracijas tą mokestinį laikotarpį, kurį atsiranda tikslinimo poreikį lemiančios aplinkybės. Todėl net jei ir būtų pareiškėjo kaltė dėl padarytų pažeidimų, delspinigiai UAB „Tefirė“ galėjo būti skaičiuojami tik nuo atitinkamų mokesčių mokestinių laikotarpių, į kuriuos patenka 2011 m. sausio 31 d., pabaigos.
Taip pat pareiškėjas pažymi, kad Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 141 straipsnio 1 dalies 3 punktas numato, jog mokesčių mokėtojai gali būti atleidžiami nuo baudos (taip pat ir delspinigių), jei nėra padaroma žala biudžetui. Paskelbus LAT 2011 m. sausio 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-22/2011, buvo pradėtas ne tik pareiškėjo patikrinimas, bet iš UAB „Lakis“ pusės buvo inicijuotos mokesčio grąžinimo procedūros, nes dėl sutarties pripažinimo negaliojančia mokesčių administratorius fiksavo mokesčių permokas. Atsižvelgiant į tai darytina išvada, kad nebuvo padaryta žalos valstybės biudžetui, atitinkamai tai yra pagrindas atleisti pareiškėją nuo priskaičiuotų delspinigių ir skirtų baudų.
Atsiliepimas
Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriame prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Iš esmės nurodo tuos pačius argumentus kaip ir atsiliepime į pareiškėjo skundą. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, priimtas išsamiai ir objektyviai išnagrinėjus visas su byla susijusias aplinkybes.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija pateikė teismui atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriame prašo apeliacinį skundą atmesti. Pažymi, kad palaiko VMI atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą išdėstytus argumentus.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Byla apeliacine instancija Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo pradėta nagrinėti iki 2016 m. liepos 1 d., todėl, vadovaujantis 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalimi, ši administracinė byla nagrinėtina pagal procesines normas, galiojusias iki 2016 m. liepos 1 d.
Ginčas nagrinėjamoje byloje yra kilęs dėl to, ar mokesčių administratorius teisėtai ir pagrįstai papildomai apskaičiavo ir nurodė pareiškėjui sumokėti 860 478 Lt PVM, 557 873 Lt pelno mokesčio, 137 523 Lt laikinojo socialinio mokesčio, 775 619 Lt PVM delspinigių, 429 306 Lt pelno mokesčio delspinigių, 106 995 Lt laikinojo socialinio mokesčio delspinigių, bei paskyrė 86 048 Lt PVM baudą, 55 787 Lt pelno mokesčio baudą ir 13 752 Lt laikinojo socialinio mokesčio baudą.
Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 straipsnis nustato, kad teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas (1 d.), kad priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas (2 d.), kad teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (3 d.).
Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis teisinio aiškumo reikalavimas inter alia reiškia, kad teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) negali būti ir nutylėtų argumentų, nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo nuosprendžio (kito baigiamojo teismo akto) priėmimui. Teismo nuosprendžiai (kiti baigiamieji teismo aktai) turi būti aiškūs byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims. Jeigu šio reikalavimo nepaisoma, tai nėra teisingumo vykdymas, kurį įtvirtina Konstitucija (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas).
Pirmosios instancijos teismas, skundžiamu sprendimu atmetė pareiškėjo skundą nenustatęs ir neįvertinęs visų bylai reikšmingų aplinkybių, nepasisakęs dėl bylos proceso šalių pagrindinių argumentų ir nepateikęs motyvuotų išvadų.
Betarpiškumo principas reikalauja, kad teismas, nagrinėdamas bylą, ištirtų byloje esančius įrodymus: išklausytų proceso šalių paaiškinimų, liudytojų parodymų, specialistų paaiškinimų ir ekspertų išvadų, susipažintų su rašytiniais įrodymais, apžiūrėtų daiktinius įrodymus. Tai reiškia, jog pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas bylai reikšmingų faktinių aplinkybių buvimą, gali savo išvadas pagrįsti tik betarpiškai teismo posėdžio metu ištirtais ir pagal procesiniame įstatyme nustatytas taisykles įvertintais įrodymais. Priimdamas skundžiamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas minėtų procesinių taisyklių nesilaikė, nes bylai reikšmingų faktinių aplinkybių, kurių pagrindu atmetė pareiškėjo skundo reikalavimus, nustatė ne betarpiškai byloje surinktų faktinių duomenų analizės pagrindu, bet perrašydamas skundžiamuose administraciniuose aktuose pateiktas mokesčių administratorių apibendrintas išvadas dėl faktinių aplinkybių buvimo. Iš esmės, pirmosios instancijos teismas sprendimą pagrindė ginčijamuose mokesčių administratorių sprendimuose išdėstytais argumentais beveik nepasisakydamas dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, kuriomis šis grindė savo reikalavimus.
Pareiškėjui buvo neleista atskaityti 700 278 Lt pirkimo PVM ir 3 890 432 Lt priskirti leidžiamiems atskaitymams pagal UAB „Lakis“ PVM sąskaitas-faktūras, išrašytas pagal 2006 m. gegužės 2 d. rangos sutartį Nr.2006/05/02, pasirašytą tarp pareiškėjo ir UAB „Lakis“.
Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad mokesčių administratorius teisėtai ir pagrįstai apribojo pareiškėjo teisę į PVM atskaitą, bet sprendime aiškiai nenurodė, kokiu teisiniu pagrindu buvo galima apriboti pareiškėjo teisę į PVM atskaitą, nors ABTĮ 87 straipsnio 4 dalies 4 punktas nustato, kad motyvuojamoje sprendimo dalyje turi būti nurodyta įstatymai, kuriais teismas vadovavosi, nuorodos į konkrečias normas, kurios buvo taikomos. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies neaišku, ar pareiškėjo teisė į PVM atskaitą galėjo būti apribota dėl to, kad paslaugos ir prekės, nurodytos UAB „Lakis“ PVM sąskaitose-faktūrose, pareiškėjui nebuvo suteiktos, t. y. nebuvo PVM objekto, ar dėl to, kad pareiškėjas piktnaudžiavo, sukčiavo ar dalyvavo sukčiavime PVM srityje.
Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime konstatavo, kad pareiškėjas darbus užsakovams atliko pats, t. y. savo darbuotojų jėgomis, bet neįsigijo jų pagal UAB „Lakis“ išrašytas PVM sąskaitas faktūras, tačiau šią faktinę aplinkybę pagrindė ne išsamia byloje surinktų įrodymų analize ir vertinimu, bet pakartojo Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2014 m. sausio 2 d. sprendime „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ Nr. (4.65)-256-3 išdėstytus mokesčių administratoriaus argumentus dėl minėtos faktinės aplinkybės konstatavimo.
Be to, pirmosios instancijos teismas, pagrįsdamas savo išvadą dėl atsisakymo suteikti pareiškėjui teisę į 700 278 Lt pirkimo PVM atskaitą teisėtumo ir pagrįstumo, nurodė dar vieną argumentą, t. y., kad pareiškėjas nebuvo sąžiningas, atidus ir rūpestingas tvarkydamas buhalterinę apskaitą.
Teisėjų kolegija pažymi, kad sprendžiant klausimą dėl apmokestinamojo asmens teisės į pridėtinės vertės mokesčio atskaitą paneigimo pagrindų ir sąlygų, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje laikomasis nuostatos, kad nacionalinės institucijos ir teismai turi teisę apmokestinamajam asmeniui atsisakyti suteikti teisę į pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) atskaitą, jei atsižvelgiant į objektyvius įrodymus nustatoma: 1) sandoriai, kuriais grindžiama ši teisė, sudaryti piktnaudžiaujant; arba 2) paties apmokestinamojo asmens sukčiavimas mokesčių srityje; arba 3) jei atsižvelgus į objektyvias aplinkybes, įrodoma, kad apmokestinamasis asmuo (pirkėjas) žinojo arba turėjo žinoti, jog įsigydamas prekes jis dalyvauja sandoryje, susijusiame su tiekėjo ar kito ūkio subjekto, dalyvaujančio šių tiekimų ar paslaugų grandinės pirkimo ar pardavimo sandoryje, atliktu sukčiavimu PVM srityje. Apmokestinamojo asmens piktnaudžiavimas, apmokestinamojo asmens sukčiavimas ir apmokestinamojo asmens dalyvavimas sukčiavime PVM srityje yra vienas nuo kito turinio prasme besiskiriantys atvejai, savarankiškai pagrindžiantys teisės į PVM atskaitą ribojimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-602-705/2013).
Taigi vien tik mokesčių mokėtojo nesąžiningumas, neatidumas, nerūpestingumas ar vien tai, kad PVM sąskaitoje faktūroje įformintos ūkinės operacijos neįvyko tokiomis aplinkybėmis, kurios atvaizduotos buhalterinės apskaitos dokumentuose, nėra pagrindas riboti asmens teisę į PVM atskaitą. Kiekvienų atveju sprendžiant klausimą dėl teisės į PVM nesuteikimo, turi būti vadovaujamasi minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuluotais teisės į PVM atskaitą ribojimo kriterijais.
Spręsdamas dėl kitos ginčijamos pareiškėjo mokestinės prievolės dalies, pirmosios instancijos teismas irgi detaliai netyrė byloje surinktų įrodymų, savarankiškai nenustatinėjo bylai svarbių faktinių aplinkybių, išsamiai ir visapusiškai jų netyrė, o iš esmės tik atkartojo skundžiamuose mokesčių administratorių ir Mokestinės ginčų komisijos sprendimuose išdėstytas aplinkybes arba tik nurodė, kad pritaria mokesčių administratorių ar Mokestinės ginčų komisijos išvadoms.
Būtinųjų motyvuojamosios dalies elementų, nurodytų ABTĮ 87 straipsnio 4 dalyje, neatskleidimas pirmosios instancijos teismo sprendime (apsiribojimas teisės aktų išvardijimu, faktinių aplinkybių aprašymu, viešojo administravimo subjektų priimtų administracinių aktų pacitavimu ir pan.) apeliacinės instancijos teismui suteikia pagrindą konstatuoti, kad teismo sprendimas yra be motyvų ir jį panaikinti ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatytu pagrindu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. gruodžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4-2174/2006; 2008 m. rugsėjo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-756-1480/2008; 2010 m. lapkričio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1482/2010; 2011 m. kovo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-438-388/2011).
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegijos nuomone, pripažintina, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra be motyvų, o tai yra besąlyginis pagrindas jo naikinimui (ABTĮ 142 str. 2 d. 5 p.). Todėl apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, skundžiamas pirmosios instancijos teismo naikintinas, o byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 141 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Tefirė“ apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 10 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.
Nutartis neskundžiama.