Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 1A-166-177/2016

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2016-04-08
Bylos Nr.: 1A-166-177/2016
Teisminio proceso Nr.: 1-10-1-01663-2011-3
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Valdimaras Bavėjanas, Kęstutis Jucys, Violeta Ražinskaitė (pran.)
Nuteistasis: G. G.
Civilinis ieškovas: UAB ,,U. I.“

Baudžiamoji byla Nr. 1A-166-177/2016Proceso Nr. 1-10-1-01663-2011-3Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 1.2.14.6.2; 2.1.7.4; 2.4.6.3.4

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. balandžio 8 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės (pranešėjos),

teisėjų: Valdimaro Bavėjano, Kęstučio Jucio,sekretoriaujant Agatai Minkel,dalyvaujant prokurorui Gaudentui Balčiūnui,gynėjui Raimondui Garlauskui,nuteistajam G. G.,civilinio ieškovo UAB ,,U. I.“ atstovui Viktorui Onačkai (Viktoras Onačko),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. liepos 16 d. nuosprendžio, kuriuo G. G. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio 2 dalyje, ir nubaustas laisvės atėmimu 1 metams.

Pritaikius BK 75 straipsnį, bausmės vykdymas atidėtas 1 metams ir 6 mėnesiams, įpareigojant jį pradėti dirbti ir be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip 7 paroms.

Iš G. G. priteista 21 071,3 Eur UAB ,,U. I.“ turtinei žalai atlyginti ir 5 proc. dydžio metinės palūkanos nuo 2014 m. rugpjūčio 22 d. (bylos perdavimo teismui) iki visiško teismo nuosprendžio įvykdymo, 3 574 Eur audito išlaidų ir 868 Eur už UAB ,,U. I.“ atstovavimą teisme.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. G. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad pasisavino jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą, o būtent:

jis, dirbdamas UAB ,,U. I.“, įm. k. (duomenys neskelbtini), registruotos Vilniuje, (duomenys neskelbtini), vadybininku, veiklą vykdė Vilniuje, (duomenys neskelbtini), pagal 2007 m. spalio 3 d. darbuotojo pilnos asmeninės materialinės atsakomybės sutarties 1 punktą būdamas atsakingas už jam perduotų materialinių vertybių saugojimą, apdorojimą, pardavimą (išdavimą), transportavimą, panaudojimą gamybos procese bei įgaliotas tvarkyti jam patikėtų materialinių vertybių apskaitą, nustatyta tvarka rengti ir teikti prekines, pinigines bei kitas ataskaitas apie šių materialinių vertybių kitimą ir likučius, turėdamas tikslą pasisavinti jam patikėtą svetimą turtą, laikotarpiu nuo 2009 m. spalio 2 d. iki 2010 m. lapkričio 30 d. UAB ,,U. I.“ vardu pirkdamas iš UAB ,,T. P.“ prekes pagal PVM sąskaitas faktūras: 2010-05-07 Nr. (duomenys neskelbtini) (blanko Nr. (duomenys neskelbtini)) 367 Lt suma, 2010-05-25 Nr. (duomenys neskelbtini) (blanko Nr. (duomenys neskelbtini)) 1 559 Lt suma, 2010-05-27 Nr. P020015457 (blanko Nr. (duomenys neskelbtini)) 2 898 Lt suma, 2010-07-09 Nr. (duomenys neskelbtini) (blanko Nr. (duomenys neskelbtini)), 2010-07-09 Nr. (duomenys neskelbtini) (blanko Nr. (duomenys neskelbtini)) 2 208 Lt suma, 2010-07-29 Nr. (duomenys neskelbtini) (blanko Nr. (duomenys neskelbtini)), 2010-07-29 Nr. (duomenys neskelbtini) (blanko Nr. (duomenys neskelbtini)), 2009-12-24 Nr. (duomenys neskelbtini) (blanko Nr. (duomenys neskelbtini)) 2 144 Lt suma, 2010-06-16 Nr. (duomenys neskelbtini) (blanko Nr. (duomenys neskelbtini)), 2010-07-09 Nr. (duomenys neskelbtini) (blanko Nr. (duomenys neskelbtini)), 2010-08-04 Nr. (duomenys neskelbtini) (blanko Nr. (duomenys neskelbtini)) 819 Lt suma, 2010-01-20 Nr. (duomenys neskelbtini) (blanko Nr. (duomenys neskelbtini)) 2 713 Lt suma, 2010-07-01 Nr. (duomenys neskelbtini) (blanko Nr. (duomenys neskelbtini)), 2010-07-29 Nr. (duomenys neskelbtini) (blanko Nr. (duomenys neskelbtini)), 2010-07-01 Nr. (duomenys neskelbtini) (blanko Nr. (duomenys neskelbtini)) 2 228 Lt suma, 2010-08-12 Nr. (duomenys neskelbtini) (blanko Nr. (duomenys neskelbtini)) 4 347 Lt suma, 2010-08-12 Nr. (duomenys neskelbtini) (blanko Nr. (duomenys neskelbtini)), 2010-08-11 Nr. (duomenys neskelbtini) (blanko Nr. (duomenys neskelbtini)) 4 147 Lt suma, 2010-02-05 Nr. (duomenys neskelbtini) (blanko Nr. (duomenys neskelbtini)), 2010-02-11 Nr. (duomenys neskelbtini) (blanko Nr. (duomenys neskelbtini)) 689 Lt suma, 2010-06-17 Nr. (duomenys neskelbtini) (blanko Nr. (duomenys neskelbtini)) 229 Lt suma, 2010-05-14 Nr. (duomenys neskelbtini) (blanko Nr. (duomenys neskelbtini)), 2010-05-07 Nr. (duomenys neskelbtini) (blanko Nr. (duomenys neskelbtini)) 2 799 Lt suma, 2010-05-27 Nr. (duomenys neskelbtini) (blanko Nr. (duomenys neskelbtini)) 3 119 Lt suma, 2009-10-06 Nr. (duomenys neskelbtini) (blanko Nr. (duomenys neskelbtini)) 178,99 Lt suma, 2009-12-22 Nr. (duomenys neskelbtini) (blanko Nr. (duomenys neskelbtini)), 2009-12-22 Nr. (duomenys neskelbtini) (blanko Nr. (duomenys neskelbtini)), 2009-12-24 Nr. (duomenys neskelbtini) (blanko Nr. (duomenys neskelbtini)) 1 368 Lt suma, 2009-12-31 Nr. (duomenys neskelbtini) (blanko Nr. (duomenys neskelbtini)) 598 Lt suma, 2010-01-06 Nr. (duomenys neskelbtini) (blanko Nr. (duomenys neskelbtini)) 1 184 Lt suma, 2010-02-05 Nr. (duomenys neskelbtini) (blanko Nr. (duomenys neskelbtini)) 1 034 Lt suma, 2010-02-11 Nr. (duomenys neskelbtini) (blanko Nr. (duomenys neskelbtini)), 2010-02-11 Nr. (duomenys neskelbtini) (blanko Nr. (duomenys neskelbtini)) 613 Lt suma, 2010-07-09 Nr. (duomenys neskelbtini) (blanko Nr. (duomenys neskelbtini)) 442 Lt suma, 2010-08-13 Nr. (duomenys neskelbtini) (blanko Nr. (duomenys neskelbtini)) 1 857 Lt suma, 2009-10-02 Nr. (duomenys neskelbtini) (blanko Nr. (duomenys neskelbtini)) 1 438 Lt suma, 2010-01-15 Nr. (duomenys neskelbtini) (blanko Nr. (duomenys neskelbtini)) 727 Lt suma, 2010-05-27 Nr. (duomenys neskelbtini) (blanko Nr. (duomenys neskelbtini)) 3 573 Lt suma, 2010-06-03 Nr. (duomenys neskelbtini) (blanko Nr. (duomenys neskelbtini)) 508 Lt suma, 2010-06-04 Nr. (duomenys neskelbtini) (blanko Nr. (duomenys neskelbtini)) 1 238 Lt suma, 2010-06-11 Nr. (duomenys neskelbtini) (blanko Nr. (duomenys neskelbtini)) 349 Lt suma, 2010-06-29 Nr. (duomenys neskelbtini) (blanko Nr. (duomenys neskelbtini)) 637 Lt suma, 2010-07-19 Nr. (duomenys neskelbtini) (blanko Nr. (duomenys neskelbtini)), 2010-07-29 Nr. (duomenys neskelbtini) (blanko Nr. (duomenys neskelbtini)), 2010-02-05 Nr. (duomenys neskelbtini) (blanko Nr. (duomenys neskelbtini)) 1 956 Lt suma, 2010-02-12 Nr. (duomenys neskelbtini) (blanko Nr. (duomenys neskelbtini)) 2 398,09 Lt suma, 2010-06-01 Nr. (duomenys neskelbtini) (blanko Nr. (duomenys neskelbtini)) 984 Lt suma, 2010-06-03 Nr. (duomenys neskelbtini) (blanko Nr. (duomenys neskelbtini)) 3 199 Lt suma, 2010-06-08 Nr. (duomenys neskelbtini) (blanko Nr. (duomenys neskelbtini)) 799 Lt suma, 2010-06-11 Nr. (duomenys neskelbtini) (blanko Nr. (duomenys neskelbtini)) 2 878 Lt suma, 2010-06-11 Nr. (duomenys neskelbtini) (blanko Nr. (duomenys neskelbtini)) 1 199 Lt suma, 2010-06-16 Nr. (duomenys neskelbtini) (blanko Nr. (duomenys neskelbtini)) 1 718 Lt suma, 2010-06-17 Nr. (duomenys neskelbtini) (blanko Nr. (duomenys neskelbtini)) 703 Lt suma, 2010-06-18 Nr. (duomenys neskelbtini) (blanko Nr. (duomenys neskelbtini)) 2 230,03 Lt suma, 2010-06-29 Nr. (duomenys neskelbtini) (blanko Nr. (duomenys neskelbtini)) 588 Lt suma, 2010-07-01 Nr. (duomenys neskelbtini) (blanko Nr. (duomenys neskelbtini)) 1 507 Lt suma, 2010-07-14 Nr. (duomenys neskelbtini) (blanko Nr. (duomenys neskelbtini)) 3 976 Lt suma, 2010-07-16 Nr. (duomenys neskelbtini) (blanko Nr. (duomenys neskelbtini)) 1 599 Lt suma, 2010-07-19 Nr. (duomenys neskelbtini) (blanko Nr. (duomenys neskelbtini)) 294,90 Lt suma, 2010-07-29 Nr. (duomenys neskelbtini) (blanko Nr. (duomenys neskelbtini)) 1 506,89 Lt suma, 2010-08-13 Nr. (duomenys neskelbtini) (blanko Nr. (duomenys neskelbtini)) 2 396 Lt suma, 2009-11-05 Nr. (duomenys neskelbtini) (blanko Nr. (duomenys neskelbtini)) 683 Lt suma, 2009-12-22 Nr. (duomenys neskelbtini) (blanko Nr. (duomenys neskelbtini)) 1 401 Lt suma, 2010-05-14 Nr. (duomenys neskelbtini) ( blanko Nr. (duomenys neskelbtini)) 727 Lt suma, 2010-05-14 Nr. (duomenys neskelbtini) (blanko Nr. (duomenys neskelbtini)) 2 608 Lt suma, 2010-05-27 Nr. (duomenys neskelbtini) (blanko Nr. (duomenys neskelbtini)), 2010-06-01 Nr. (duomenys neskelbtini) (blanko Nr. (duomenys neskelbtini)), 2010-05-14 Nr. (duomenys neskelbtini) (blanko Nr. (duomenys neskelbtini)) 394 Lt suma bei UAB ,,U. I.“ vardu pirkdamas iš UAB ,,M.“ prekes pagal 2010-11-30 PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), neteikė jų kitoms įmonėms bei neperdavė UAB ,,U. I.“, bet jas pasisavino, tokiu būdu padarydamas UAB ,,U. I.“ iš viso 72 755,97 Lt turtinę žalą.

Šalies argumentai

Nuteistasis G. G. apeliaciniame skunde nurodė, kad nuosprendis neteisėtas ir nepagrįstas. Teismas nuosprendį grindė iš esmės tik kaltinimui palankia įrodymų dalimi, visiškai neatsižvelgė ir nevertino ikiteisminio tyrimo metu surinktų bei teisme tirtų įrodymų visumos, neanalizavo ir nevertino apeliantui palankių įrodymų. Teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstė byloje surinktus įrodymus, tačiau nepateikė jokių pagrįstų išvadų ir motyvų, kuris ar kurie iš įrodymų patvirtina arba paneigia buvus nusikalstamos veikos sudėtį jo veiksmuose, nepateikė nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvų.

Žemesnės instancijos teismas

Nuosprendžio neobjektyvumą ir nepagrįstumą rodo ta aplinkybė, kad aprašomojoje dalyje nurodydamas, kuo apeliantas kaltinamas, teismas tiesiog nukopijavo pirminio kaltinamojo akto dalį. Pirminiame kaltinime buvo nurodyta, kad jis pasisavino prekių už 72 755,97 Lt, o pakeistame kaltinime – už 89 607,69 Lt. Pakeistame kaltinime nurodytos kitos faktinės aplinkybės, t. y. tiksliai nurodyta, pagal kokius pirkimo dokumentus inkriminuojamas pasisavintas turtas. Teismas konstatavo, kad apeliantas pasisavino prekių už 72 755,97 Lt. Esant tokiai situacijai negalima suprasti, pagal kokį kaltinimą teismas nagrinėjo bylą ir pagal kokį kaltinimą apeliantas pripažintas kaltu. Nuosprendyje teismas privalėjo nurodyti, kodėl mažinama pasisavinto turto vertė, kokiais įrodymais tai grindžiama ir pan., tačiau tokių išvadų nėra. Tai patvirtina, jog teismas bylą išnagrinėjo paviršutiniškai.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad G. G. iš įmonės tiekėjų pirko įvairių prekių ir jas perparduodavo įmonės klientams. Kaltinime nurodyta, kad G. G. neteikė šių prekių (įgytų iš UAB „T. P.“ bei UAB „M.“) kitoms įmonėms ir neperdavė jų UAB „U. I.“. Tačiau apeliantas teigė, kad jis prekes įtraukė į įmonės apskaitą, į sandėlį ir prekes parduodavo įmonės klientams. Tai, jog UAB „U. I.“ vardu iš trečiųjų asmenų įgytos prekės buvo parduotos UAB „U. I.“ klientams, patvirtina UAB „U. I.“ apskaitos duomenys, pagal kuriuos matyti, kad visos apelianto pirktos prekės buvo apmokėtos, visos prekės įtrauktos į UAB „U. I.“ apskaitą, o pagal apskaitos duomenis nustatyta, kad prekės parduotos tretiesiems asmenims, įskaitant ir apeliantą.

Kvalifikuojant asmens veiką kaip turto pasisavinimą, reikia įvertinti, ar, neteisėtai disponuojant bendrovės turtu arba jį paimant, bendrovei padaryta turtinės žalos. Pagal bylos duomenis akivaizdu, jog visos apelianto įgytos prekės iš minimų trečiųjų asmenų įtrauktos į įmonės apskaitą, už jas sumokėta tiekėjams. Tai leidžia teigti, kad prekės pateko į įmonės apyvartą ir tik vėliau išsiaiškinta, jog kažkurios dalies prekių trūksta, kas konkrečiai bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta. Teismas prekių skirtumo aplinkybių nenagrinėjo, o rėmėsi tik nukentėjusios šalies pareiškimais.

Pagal bylos aplinkybes galima teigti, kad apeliantas visas pirktas prekes užpajamavo į UAB ,,U. I.“ apskaitą. Tai patvirtina liudytojų D. V., E. R., A. K. ir G. M. parodymai. Apie tai byloja ir audito ataskaita, kur nurodyta, kad G. G. UAB ,,U. I.“ pagal pirkimo dokumentus įmonės apskaitos sistemoje užpajamavo prekių už 26 918,95 Lt apskaitos sistemos duomenimis, tuo tarpu pirkimo dokumentų duomenimis netiksliai užpajamuotų prekių suma 26 279,26 Lt. Vadinasi, skirtumas yra tik 639,75 Lt. Ataskaitoje taip pat pažymėta, kad G. G. netiksliai pagal pardavimo dokumentus nurašė prekių pardavimo kainomis už 17 332,08 Lt, o pardavimo dokumentų duomenimis netiksliai nurašytų prekių suma yra 11 791,66 Lt. Taigi skirtumas tik 5 540,42 Lt. Teismas šiuos įrodymus vertino kaip apkaltinančius, tačiau pagal savo turinį šie įrodymai kaip tik laikytini teisinančiais apeliantą. Teismas atsisakė į posėdį kviesti auditorių, taip pažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio nuostatas bei apribodamas gynybą.

Apeliantas apkaltintas pasisavinęs prekių už 89 607,69 Lt, tačiau, remiantis vien tik civilinio ieškovo duomenimis, galima pagrįstai teigti, kad tokio prekių kiekio jis nepasisavino, nes nustatyta ir paties ieškovo patvirtinta, jog dalis prekių parduota kitiems UAB ,,U. I.“ kontrahentams.

Be to, pagal bylos duomenis galima teigti, kad UAB „U. I.“ turėjo parduoti daugiau prekių kitiems savo kontrahentams, nei nurodyta ieškinyje. Pvz. byloje yra UAB „K.“ vardu išrašytų 17 PVM sąskaitų faktūrų, liudijančių apie prekių pardavimą šiai įmonei. Iš tų duomenų matyti, kad UAB ,,U. I.“, atstovaujama apelianto, UAB „K.“ pardavė prekių už 27 842,16 Lt, iš kurių didžioji dalis prekių atitinka prekes, kurių pasisavinimu jis kaltinamas. Tokių pačių prekių pasisavinimas apeliantui inkriminuojamas pagal UAB „T. P.“ sąskaitas faktūras. Šias aplinkybes teisme patvirtino liudytojas M. K. nurodęs, kad visas prekes pagal PVM sąskaitas faktūras jis priėmė iš G. G. ir įtraukė į UAB „K.“ apskaitą. UAB „U. I.“ duomenimis UAB „K.“ yra atsiskaičiusi su UAB „U. I.“ už visas prekes.

UAB „U. I.“ prie civilinio ieškinio pridėjo tik vieną PVM sąskaitą faktūrą, iš kurios matyti, kad buvo parduotas laikrodis „B.“ už 21,69 Lt, kuris buvo įgytas iš UAB „T. P.“. UAB „K.“ patvirtino, kad paminėtos PVM sąskaitos faktūros ir jose nurodytos prekės gautos bei už jas sumokėta.

Civilinis ieškovas prie civilinio ieškinio pridėjo PVM sąskaitas faktūras, pagal kurias dalis prekių buvo parduota AB ,,C. S.“. Tačiau byloje yra kitokie duomenys, iš kurių matyti, kad šiai įmonei buvo parduota gerokai daugiau prekių, kurių asortimentas inkriminuojamas apeliantui. Atlikus dokumentų analizę galima teigti, kad UAB „U. I.“ per apeliantą bendrovei „C. S.“ pardavė įvairių prekių maždaug už 66 000 Lt, įskaitant PVM. Iš to seka, jog nebuvo pagrindo tikėti civilinio ieškovo pateiktais duomenimis, kad G. G. AB ,,C. S.“ pardavė prekių už gerokai mažesnę sumą. Šios aplinkybės liudija apelianto naudai.

Byloje yra UAB ,,Mano būstas LT“ raštas, jog bendrovė neturi duomenų, kad yra gavusi prekes, nurodytas ikiteisminio tyrimo įstaigos paklausime. Tai sąlygoja išvadą, jog byloje nėra visų reikšmingų ir objektyvių duomenų, kokie įsipareigojimai siejo UAB ,,U. I.“ ir AB ,,C. S.“, kaip vyko atsiskaitymai.

UAB „U. I.“ ikiteisminiam tyrimui pateiktų buhalterinės apskaitos dokumentų turinys, juose esančių duomenų skirtumai nuo nurodytų kaltinime kelia pagrįstų abejonių, kad apeliantas galėjo padaryti jam inkriminuojamą veiką. Teismas privalėjo pašalinti esminius prieštaravimus tarp byloje esančių duomenų, kuriais kaltinimas grindė apelianto kaltumą, tačiau to nepadarė.

Žemesnės instancijos teismas

Byloje pateiktos tos pačios PVM sąskaitos faktūros, kurios nurodytos kaltinime (UAB „T. P.“). Tas sąskaitas faktūras pateikė UAB „U. I.“. Daugelyje iš šių dokumentų yra ranka daryti įrašai, kas aiškiai patvirtina, kad apelianto pirktas prekes, laikytas taip vadinamame 6 sandėlyje, galėjo paimti ir parduoti kiti įmonės darbuotojai, o ne, kaip buvo bandoma įtikinti teismą, jog prie to sandėlio niekas negalėjo prieiti. Teisme nustatyta, kad apeliantui sukurtas sandėlis nebuvo atskiras, jis buvo bendroje patalpoje, kur sandėliuojamos visos kitos prekės. Tai leidžia daryti išvadą, jog prekes, kurių pasisavinimu jis kaltinamas, galėjo paimti, parduoti ir kiti įmonės darbuotojai.

Byloje nesurinkti duomenys apie apelianto sandėlio apskaitos duomenis, nėra surinkta akivaizdžių sandėlio inventorizacijos duomenų. Dėl prekių trūkumo ir žalos dydžio teismas rėmėsi tik nukentėjusios šalies pateiktais duomenimis.

Ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, kad apeliantas turėjo akivaizdų konfliktą su UAB „U. I.“ vadovu. G. G. kaip ir pripažino, jog netinkamai vykdė savo pareigas, ne visus dokumentus pateikė. Spręsdamas ginčą su įmonės vadovu, jis prisiėmė atsakomybę už tam tikrą prekių kiekį, t. y. pasirašė PVM sąskaitas faktūras, kad neva nupirko iš UAB „U. I.“ įvairių prekių už didelę pinigų sumą – apie 100 000 Lt. Ši aplinkybė turėjo būti įvertinta ir nustatyta, ar apeliantas šiais veiksmais pripažino prekių trūkumą sandėlyje ir ar tas trūkumas siejamas su prekėmis, pirktomis iš UAB ,,T. P.“. Be to, dokumentai patvirtinti įmonės buhalterės E. R. parašais. Tai reiškia, jog minėti apskaitos dokumentai buvo įtraukti į įmonės apskaitą. Remiantis šiais duomenimis, apeliantas yra UAB ,,U. I.“ debitorius-skolininkas. Esant tokiai situacijai, PVM sąskaitos faktūros patvirtina tarp šalių atsiradus civilinius pirkimo–pardavimo sandorius pagal kiekvieną sąskaitą faktūrą atskirai. Pagal atsiskaitymų su debitoriais apskaitos žiniaraščio turinį apeliantas skolingas UAB ,,U. I.“ 145 743,78 Lt.

Šiuo atveju dviprasmiška situacija: vienu atveju apeliantas pripažino skolą įmonei ir pasirašė daugybę PVM sąskaitų, kitu – apeliantas pasisavino įmonės turtą. Tokia situacija negalima, nes iš civilinio delikto (pirkimo–pardavimo) negali atsirasti baudžiamoji atsakomybė. Kita vertus, tokia situacija suteikia UAB ,,U. I.“ galimybę nepagrįstai praturtėti, reikalaujant iš apelianto atlyginti žalą baudžiamojoje byloje ir atskirai reikalauti sumokėti skolą už įgytas prekes pagal sandorius. Bylos duomenys patvirtina apeliantą skolai užtikrinti pasirašius vekselius. Liudytoja E. R. parodė, kad vekseliai gauti ir įtraukti į buhalterinę apskaitą. Dėl to konstatuotina, kad tarp šalių susiklostė išimtinai civiliniai skoliniai santykiai.

Tais atvejais, kai vengiama įvykdyti turtines prievoles, svarbiausia nustatyti, kiek kaltinamas asmuo savo sąmoningais veiksmais sumenkino kreditoriaus galimybes atkurti pažeistą teisę civilinio proceso priemonėmis. Apeliantas neatliko jokių veiksmų, kurie galėjo apsunkinti kreditoriaus galimybę spręsti skolos išieškojimo klausimą. Kreditorius pats elgėsi neadekvačiai, t. y. turėdamas apelianto pasirašytus vekselius, įstatymo nustatytu laiku nesiuntė skolininkui įspėjimo apie prievolės termino suėjimą, neperdavė vekselių notarui gauti vykdomąjį įrašą, negynė savo teisių civilinio proceso tvarka ir pats sąmoningai apsunkino galimybę išieškoti skolą iš skolininko.

Įmonės vadovas buvo nustatęs tokią tvarką, kad UAB ,,U. I.“ iš pradžių prekes parduodavo vadybininkui, o vėliau pastarasis tas pačias prekes parduodavo įmonės klientams, jų vardu išrašydamas pirkimo–pardavimo dokumentus. Kai į įmonės apskaitą įtraukdavo jau įmonės kliento vardu išrašytą sąskaitą, apelianto pasirašyta PVM sąskaita faktūra būdavo sunaikinama arba anuliuojama. Buvus tokią tvarką patvirtina A. K. ir E. R. susirašinėjimas elektroniniu paštu su AB ,,C. S.“.

Taigi šioje byloje, nežiūrint nurodytų procesinių pažeidimų, tarp šalių susiklostė aiškūs civiliniai teisiniai santykiai, kurie neperaugo į baudžiamuosius teisinius santykius, nes buvęs apelianto darbdavys UAB „U. I.“ šiuos santykius gali ginti civilinio proceso tvarka. Be to, kaip matyti iš bylos medžiagos, bendrovė šią teisę iš dalies jau realizavo, jai buvo pateikti vekseliai.

Nuosprendžio dalis dėl civilinio ieškinio taip pat nepagrįsta, nes teismas neturėjo jokio pagrindo tenkinti civilinio ieškinio. Jis yra įtrauktas į civilinio ieškovo debitorių sąrašą pagal pirkimo dokumentus, yra pasirašęs vekselius, pagal kuriuos yra skolingas civiliniam ieškovui, civilinis ieškovas šias aplinkybes pripažino ir patvirtino teisme. Taigi šiuo atveju šalių skoliniai santykiai išspręsti civiline tvarka.

Siekiant pabrėžti skundžiamo nuosprendžio ydingumą, nepagrįstumą ir neteisėtumą, būtina nurodyti kai kuriuos svarbius aspektus.

Kaltinime išvardintos 55 sąskaitos faktūros, pagal kurias padaryta 89 607,69 Lt turtinė žala, o civiliniame ieškinyje nurodytos 53 sąskaitos faktūros ir 72 754,90 Lt žala. Be to, civiliniame ieškinyje nurodytos tokios sąskaitos faktūros, kurių nėra kaltinime, ir priešingai – civiliniame ieškinyje nenurodytos sąskaitos faktūros, kurios yra kaltinime. Teismas šių aplinkybių visiškai neanalizavo. Tai leidžia pagrįstai teigti, kad teismas nenagrinėjo paties ieškinio ir jo dydžio teisėtumo bei pagrįstumo, o tiesiog konstatuodamas kaltę konstatavo ir turtinės žalos padarymą bei formaliai patenkino ieškinį.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nepagrįstai priteisė ir pridėtinės vertės mokestį bei audito išlaidas.

Apeliantas nėra PVM mokėtojas, todėl jam nėra prievolės mokėti mokestį valstybei, o ieškovas, būdamas PVM mokėtojas ir turėdamas pareigą mokėti PVM bei teisę į PVM atskaitą, negavęs prekės neturi prievolės mokėti PVM valstybės biudžetui. Jeigu teismas pripažino, kad civilinis ieškovas prekių negavo, nes jos buvo pasisavintos, tai civiliniam ieškovui neatsirado prievolė sumokėti valstybės biudžetui PVM, o, jeigu PVM buvo sumokėtas, tai nustačius, kad prekės buvo pasisavintos, jis turi teisę į PVM atskaitą, t. y. ieškovui nėra žalos.

Auditas nagrinėjamoje byloje buvo atliekamas civilinio ieškovo iniciatyva, dar net nepradėjus ikiteisminio tyrimo, todėl šios išlaidos laikytinos ieškovo ūkinės veiklos išlaidomis ir negali būti sietinos su apeliantu bei jo civiline atsakomybe.

Motyvuojamoji dalis

Skundžiamas nuosprendis pagrįstas abejonėmis ir nepatikimais įrodymais, todėl naikintinas.

Nuteistasis G. G. apeliaciniame skunde prašė nuosprendį panaikinti ir jį išteisinti.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdyje nuteistasis bei jo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras ir civilinio ieškovo atstovas prašė skundą atmesti.

Nuteistojo G. G. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Teisėjų kolegijos nuomone, G. G. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikaltimą įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas gana išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes, įvertino, nors ir trumpai, įrodymus bei, vadovaudamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, tačiau, tenkindamas civilinį ieškinį, nepagrįstai priteisė atlyginti žalą pagal UAB ,,T. P.“ 2009-12-30 PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) (blanko Nr. (duomenys neskelbtini)), dėl kurios G. G. nebuvo kaltinamas, bei 5 procentų dydžio metines palūkanas iki visiško teismo nuosprendžio įvykdymo; nuosprendžio aprašomojoje dalyje nepagrįstai nurodė iš pirminio kaltinimo dvi UAB ,,T. P.“ PVM sąskaitas faktūras, t. y. 2010-07-09 PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) (blanko Nr. (duomenys neskelbtini)) ir 2010-08-12 PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) (blanko Nr. (duomenys neskelbtini)), nes kaltinime nenurodyta pasisavintų prekių vertė ir nėra duomenų, kad pagal šias sąskaitas faktūras prekės buvo pasisavintos, taip pat daugybę pasikartojančių UAB ,,T. P.“ PVM sąskaitų faktūrų. Dėl to nuosprendis keičiamas.

Dėl įrodymų vertinimo ir kitų Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų

Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodė, kad teismas nuosprendį grindė iš esmės tik kaltinimui palankia įrodymų dalimi, visiškai neatsižvelgė ir nevertino ikiteisminio tyrimo metu surinktų bei teisme tirtų įrodymų visumos, neanalizavo ir nevertino apeliantui palankių įrodymų. Teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstė byloje surinktus įrodymus, tačiau nepateikė jokių pagrįstų išvadų ir motyvų, kas patvirtina arba paneigia buvus nusikalstamos veikos sudėtį jo veiksmuose, nepateikė nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvų.

Įrodymų vertinimas skundžiamame nuosprendyje iš tiesų labai lakoniškas, tačiau pats apeliantas pripažino, kad byloje surinkti įrodymai nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstyti, o būtent teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visetu pagrįsta G. G. kaltė pasisavinus iš UAB ,,T. P.“ bei UAB ,,M.“ bendrovės ,,U. I.“ vardu pirktas prekes pagal skundžiamame nuosprendyje nurodytas sąskaitas faktūras. Dėl kai kurių konkrečių sąskaitų faktūrų teisėjų kolegija pasisakys vėliau, aptardama kitus apeliacinio skundo teiginius.

Iš BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų prasmės matyti, jog teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos įvertina, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje išdėstytomis taisyklėmis. Įrodymų vertinimas yra teismo teisė ir pareiga.

Baudžiamojo proceso įstatymas nenustato, kiek ir kokių rūšių įrodymų turi būti surinkta, kad teismas galėtų padaryti išvadą, jog yra nusikalstama veika ir tą veiką padaręs asmuo yra kaltas. Tai reiškia, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

Vidinis įsitikinimas susiformuoja, teisėjams kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gautą informaciją, palyginus ją su informacija, gauta iš kitų šaltinių. Vertindamas įrodymus, teismas ne tik turi laikytis Baudžiamojo proceso kodekse nustatytų taisyklių, bet ir įsitikinti, ar įrodymai yra patikimi, ar nesuklastoti, bei nuspręsti, ar įrodymais gali būti pagrįstos išvados, ar jie turi būti atmesti. Tik teismas sprendžia, kokios aplinkybės yra reikšmingos ir kiek duomenų jam pakanka vidiniam įsitikinimui dėl visų konkrečioje byloje spręstinų klausimų (nusikaltimo sudėties, asmens kaltumo, bausmės ir kt.) suformuoti.

Pirmosios instancijos teismas vertino įrodymus, nors tai padarė lakoniškai. Teismas visas bylos aplinkybes išnagrinėjo gana išsamiai ir nešališkai. Įrodymai gauti teisėtais būdais, baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų patikimumas Baudžiamojo proceso kodekso nustatytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu.

Nėra pagrindo naikinti teismo priimto sprendimo vien dėl to, jog apeliantas ir teismas skirtingai vertino įrodymus.

Teisėjų kolegija pripažįsta, kad teismo išvadų dėl apelianto kaltės bei nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvų lakoniškumas ne visiškai atitinka baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus, tačiau šis pažeidimas nėra esminis ir negali būti pagrindas naikinti skundžiamą nuosprendį, nes teismo sprendimas G. G. pripažinti kaltu yra teisingas.

Iš bylos duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teisme prokuroras prašė pakeisti kaltinimą (10 t., 2–4 b. l.). Jo esmė – veikos faktinės aplinkybės nuo kaltinamajame akte išdėstytų (9 t., 190 b. l.) skyrėsi tik keliomis papildomomis sąskaitomis faktūromis ir dėl to padidėjusiu žalos dydžiu. Be to, pakeistame kaltinime sąskaitos faktūros nurodytos chronologine tvarka, o tai nebuvo padaryta kaltinamajame akte.

BPK 256 straipsnio 1 dalies nuostatos numato, kad, išnagrinėjus baudžiamąją bylą, nuosprendyje gali būti paliekamos ir kaltinamajame akte nurodytos veikos faktinės aplinkybės.

Nors teismas skundžiamame nuosprendyje nepasisakė, pagal kurį kaltinimą – nurodytą kaltinamajame akte ar teisme pakeistą – G. G. pripažino kaltu, tačiau, įvertinus abiejų kaltinimų formuluočių minimalius skirtumus, nėra pagrindo teigti, jog negalima suprasti, pagal kokį kaltinimą teismas apeliantą pripažino kaltu, juo labiau kad teismo nurodyta G. G. pasisavinto turto vertė visiškai atitinka buvusią kaltinamajame akte.

Teisingas apeliacinio skundo argumentas, jog nuosprendyje teismas privalėjo pasisakyti, kodėl mažinama pasisavinto turto vertė (lyginant su teisme pakeistu kaltinimu), kokiais įrodymais tai grindžiama ir pan., tačiau šis nuosprendžio surašymo trūkumas apeliantui taip pat netrukdė suprasti, kuo remiantis jis pripažintas kaltu.

Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad teismas atsisakė į posėdį kviesti ataskaitą apie faktinius pastebėjimus pateikusį auditorių ir tuo pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas, apribojo apelianto teisę į gynybą. Priešingai, iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, jog teismas nutarė tenkinti gynėjo prašymą ir auditorių kviesti į kitą posėdį (10 t., 164 b. l.).

Bylos duomenys įrodo, kad teismas ėmėsi priemonių auditorių S. B. iškviesti (10 t., 165 b. l.), tačiau paaiškėjo, jog jis prarado atestuoto auditoriaus kvalifikaciją ir 2015 m. sausio 6 d. atleistas iš darbo (10 t., 166–170 b. l.). Nesant galimybės S. B. iškviesti į teismą, tai nelaikoma apelianto teisės į gynybą apribojimu. Beje, aplinkybę dėl S. B. neiškvietimo nuteistasis nurodė apeliaciniame skunde, tačiau apeliacinės instancijos teisme nei jis, nei jo gynėjas jau nereiškė prašymo šį asmenį kviesti.

Dėl išdėstytų motyvų apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjant bylą nepadaryta esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, sutrukdžiusių teismui priimti teisėtą sprendimą.

Dėl svetimo turto pasisavinimo

Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad iš UAB ,,T. P.“ ir UAB ,,M.“ visas pirktas prekes G. G. įtraukė į UAB ,,U. I.“ apskaitą, sandėlį ir visas prekes pardavė klientams.

Bylos duomenys rodo, jog pirkimo ir pardavimo dokumentai buvo įforminami, atsispindėdavo įmonės apskaitoje, tačiau dalis prekių nepasiekdavo nei įmonės sandėlio, nei pirkėjų.

Liudytojas A. S. parodė UAB ,,U. I.“ sandėlyje nematęs televizorių, šaldytuvų, skalbimo mašinų ir kitų įmonės profilio neatitinkančių stambių gabaritų prekių, nors jis buvo tiekimo vadovas ir organizavo sandėlio tvarką. Jis patvirtino, kad kiti vadybininkai bei darbuotojai negalėjo realizuoti prekių iš G. G. sandėlio, nes jos buvo išduodamos tik pagal sąskaitas faktūras. Patys vadybininkai negalėjo vaikščioti po sandėlį ir imti prekių, tai darė sandėlio darbuotojai.

Liudytojai D. V., E. R., A. K. parodė, kad G. G. turėjo atskirą sandėlį, pats išsirašinėjo sąskaitas faktūras, vedė apskaitą. Jis tvarkėsi savarankiškai, pradžioje jam priekaištų nebuvo, tačiau vėliau paaiškėjo, jog sąskaitos faktūros buvo dažnai perrašomos, anuliuojamos, išrašomos kitai įmonei. Pradėjus jas tikrinti pas save ir kitose įmonėse, nustatyta, kad daug sąskaitų faktūrų buvo ,,orinės“, pagal jas prekių nebuvo nei sandėlyje, nei pas klientus.

Pastarąsias aplinkybes patvirtino liudytojas M. K., dirbęs UAB ,,K.“ pardavėju-konsultantu ir atskleidęs G. G. taikytą prekių pasisavinimo mechanizmą: jis iš G. G. priimdavo sąskaitą faktūrą be prekės ir tą patį mėnesį sąskaitą faktūrą, bet jau kitokiu pavidalu, grąžindavo; pvz. į UAB ,,K.“ patekdavo televizoriaus sąskaita faktūra, o G. G. grąžindavo jau instaliacijos prekės sąskaitą faktūrą; jei vienoje sąskaitoje buvo elektros instaliacijos prekės ir televizorius, viską pajamuodavo vienu kodu, nes žinojo, kad mėnesio pabaigoje televizorių grąžins; pačias buitinės technikos prekes G. G. parduodavo fiziniams ir juridiniams asmenims.

Šio liudytojo parodymai paaiškina, kodėl G. G. išrašytos sąskaitos faktūros, tariamai parduodant prekes iš UAB ,,U. I.“ bendrovei ,,K.“, buvo dažnai perrašomos ir anuliuojamos, o prekės ,,grąžinamos“, bei paneigia apeliacinio skundo argumentą, kad visas prekes, kurios nurodytos PVM sąskaitose faktūrose, liudytojas priėmė iš G. G. ir įtraukė į UAB ,,K.“ apskaitą.

UAB ,,K.“ raštas (2 t., 185 b. l.) įrodo, kad ne visos PVM sąskaitos faktūros buvo įtrauktos į UAB ,,K.“ apskaitą. Iš šios įmonės pateiktų dalies PVM sąskaitų faktūrų matyti, jog jos įtrauktos į apskaitą, tačiau nėra įrodymų, kad jose išvardintas daugiausia buitinės paskirties prekes įmonė gavo (2 t., 186, 187, 189, 190 b. l.).

Liudytojas M. B., dirbęs AB ,,C. S.“, teisme patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, jog G. G. jam asmeniškai siūlė neoficialiai pirkti šaldytuvus, televizorius ir kitą buitinę techniką, forminant PVM sąskaitas faktūras, tačiau liudytojas nesutiko ir tuo nesidomėjo.

Taigi liudytojo M. B. parodymai patvirtina liudytojo M. K. parodymus, kad G. G., manipuliuodamas PVM sąskaitomis faktūromis, tretiesiems asmenims realizuodavo UAB ,,U. I.“ vardu pirktas bei jos apmokėtas buitinės technikos bei kitas prekes, tuo įmonei padarydamas žalos.

Liudytoja E. R. paneigė nuteistojo G. G. parodymus, kad tuo pačiu kodu galėjo būti pajamuojamos skirtingos vertės prekės, todėl, pardavus brangesnę prekę, buhalterijoje nusirašydavo pigesnė, t. y. pirmiau užpajamuota. Priešingai, ši liudytoja parodė, kad, perkant naujas prekes, reikia sukurti naują kodą, tačiau G. G. neretai nei pats tai darė, nei buhalterijos prašė sukurti naują kodą, o naujai perkamas prekes užpajamuodavo apskaitos sistemoje rastais senais kodais. Šiuo vadybininku buvo pasitikima, todėl skirtingų prekių pajamavimas tuo pačiu kodu ne iš karto paaiškėjo.

Visa tai apeliantui leido manipuliuoti UAB ,,U. I.“ vardu perkamomis buitinės paskirties prekėmis, jas neteisingai pajamuojant 6 sandėlyje ir parduodant ne įmonės klientams, bet realizuojant savo nuožiūra. Už šias prekes sumokėdavo bendrovė, kadangi UAB ,,U. I.“ ir UAB ,,T. P.“ prekybiniai ryšiai buvo pagrįsti tarpusavio užskaitomis, tačiau aptariamos prekės nepatekdavo į UAB ,,U. I.“ sandėlį arba tiesiogiai šios įmonės klientams.

Teisėjų kolegija šioje nutartyje pasisako tik dėl tų prekių, kurios paskutinės inventorizacijos metu nebuvo rastos sandėlyje arba, UAB ,,U. I.“ buhalterijai derinant atsiskaitymus su klientais, kai paaiškėdavo, kad jie nurodytų prekių nėra gavę, kadangi nėra ginčo, jog tos prekės, kurias G. G. iš tiesų pardavė klientams, buvo apmokėtos ir dėl to bendrovei nepadaryta žalos.

Dėl to atmetama kaip nepagrįsta apeliaciniame skunde išdėstyta abejonė, ar apelianto veiksmais bendrovei padaryta turtinės žalos. Tokios realios žalos UAB ,,U. I.“ neabejotinai padaryta, nes už prekių pirkimą iš UAB ,,T. P.“ ir UAB ,,M.“ sumokėjo bendrovė, tačiau jos nepasiekė pinigai už tų prekių pardavimą tretiesiems asmenims, kuriuos žino tik apeliantas.

Atkreipiamas G. G. dėmesys, kad vien kaltininko teigimas, jog bendrovės turtas buvo naudojamas ne asmeniniams tikslams, bet bendrovės interesais, nepateikiant konkrečių duomenų, nepaneigia turto pasisavinimo BK 183 straipsnio prasme.

Pagal BPK 20 straipsnio 4 dalies nuostatas įrodymais gali būti tik duomenys, kuriuos galima patikrinti Baudžiamojo proceso kodekse numatytais proceso veiksmais. Todėl kaltininko tvirtinimas dėl bendrovės vardu pirkto turto panaudojimo bendrovės reikmėms, t. y. jo pardavimo bendrovės klientams, turi būti paremtas konkrečiais duomenimis, o ne deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, kurių neįmanoma patikrinti procesinėmis priemonėmis. Tokia nuostata nereiškia, kad įrodinėjimo pareiga perkeliama kaltininkui ir pažeidžiama nekaltumo prezumpcija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-84/2012, 2K-P-78/2012 ir kt.).

Šiuo atveju nėra pagrindo teigti, kaip tai darė apeliantas savo skunde, jog dalies nuosprendyje nurodytų ginčytinų buitinės paskirties prekių pirkėjas buvo pats G. G., t. y. jis pirko tas prekes iš UAB ,,U. I.“ ir tai rodo jo vardu išrašytos sąskaitos faktūros. Tokią aplinkybę paneigė teisme apklausti kaip liudytojai jau minėti įmonės darbuotojai, kurių parodymai išdėstyti skundžiamame nuosprendyje, todėl nekartojami. Jie parodė, kad G. G. bei kiti vadybininkai negalėjo sau pirkti prekių už įmonės pinigus.

Nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, jog byloje nenustatyta, kiek ir kokių prekių trūksta, nesurinkta akivaizdžių sandėlio inventorizacijos duomenų.

Bendrovės sandėlyje, taip pat ir G. G. žinioje buvusiame 6 sandėlyje, kasmet buvo daromos inventorizacijos. Tai įrodo bylos duomenys (4 t., 81–97, 98–108, 109–123, 124–217 b. l.; 5 t., 1–36 b. l.). Ankstesnių inventorizacijų metu, išskyrus paskutinę, nebuvo rasta jokių trūkumų, ir tik darant paskutinę inventorizaciją, kurioje G. G. atsisakė dalyvauti, paaiškėjo tikroji 6 sandėlio padėtis.

Beje, minėti liudytojai, taip pat liudytojai O. K., G. M. parodė, kad apeliantas niekada neinformavo įmonės vadovų, jog 6 sandėlyje trūksta kokių nors prekių. Nors 6 sandėlis nebuvo visiškai izoliuotas nuo kitos sandėlio dalies, tačiau tai buvo atskira patalpa. Aptarti liudytojai parodė, kad G. G. niekada neprašė papildomos apsaugos. Šioje nutartyje jau aptarta, kad kiti vadybininkai iš jo žinioje buvusio sandėlio negalėjo paimti ir parduoti prekių.

Apeliantas teigė, kad dalį jo pirktų prekių bei laikytų 6 sandėlyje galėjo paimti ir parduoti kiti įmonės darbuotojai, nes daugelyje sąskaitų faktūrų nurodyta ,,į 02 sandėlį“.

Teisėjų kolegija nustatė, kad tokių sąskaitų faktūrų byloje yra ne ,,daugelis“, bet tik trys (10 t., 74, 77, 84 b. l.). Liudytoja E. R. parodė, kad tik nedidelė dalis G. G. pirktų prekių buvo pajamuojama į 2 sandėlį, nes buvo nuspręsta, jog logistikos vadovas turi kontroliuoti, kad tai, ką nuperka G. G., iš karto ,,išeitų“ iš sandėlio ir nebūtų likučio.

Teisėjų kolegija atkreipia apelianto dėmesį, kad, padarius inventorizaciją kitame sandėlyje, nebuvo nustatyta prekių pertekliaus. Jau aptarta, jog kiti vadybininkai negalėjo parduoti tokių prekių, nes jos laikytos G. G. žinioje buvusiame sandėlyje, nors užpajamuotos kitur tam, kad logistikos vadovas galėtų G. G. darbą kontroliuoti.

Apeliantas rėmėsi audito ataskaitos duomenimis teigdamas, kad pagal pirkimo dokumentus netiksliai užpajamuota prekių tik už 639,75 Lt, o pagal pardavimo dokumentus yra tik 5 540,42 Lt skirtumas, ir tai paneigia kaltinimą dėl prekių pasisavinimo.

Su tokiu apeliacinio skundo argumentu negalima sutikti.

Pirmiausia atkreipiamas apelianto dėmesys, kad UAB ,,Jungtinė auditorių kontora“ auditorius S. B. surašė ataskaitą apie faktinius pastebėjimus ir jos papildymą (1 t., 86–88; 2 t., 97 b. l.) aiškiai nurodęs, jog tai nėra nei auditas, nei peržvalga ir joje nepareiškiamas joks užtikrinimas dėl atsargų likučių, gautinų bei mokėtinų sumų, ji neapima UAB ,,U. I.“ finansinės atskaitomybės kaip visumos.

Tai reiškia, kad ataskaitos apie faktinius pastebėjimus duomenys nėra apeliantą teisinantys, nes jie yra fragmentiški. Taigi tikrą 6 sandėlio padėtį parodo jo inventorizacijos aktai, byloje esančios sąskaitos faktūros, vienos iš kurių įrodo, jog G. G. buitinės paskirties prekes pirko iš UAB ,,T. P.“ bei UAB ,,M.“, o kitos – kad jos nebuvo parduotos AB ,,C. S.“ ir kitoms įmonėms, taip pat jau minėtų liudytojų parodymai.

Apeliantas teigė, kad byloje nėra visų reikšmingų ir objektyvių duomenų, kokie įsipareigojimai siejo UAB ,,U. I.“ ir AB ,,C. S.“.

Toks apeliacinio skundo teiginys nepagrįstas.

Iš UAB ,,M. B.“ rašto (3 t., 189 b. l.) matyti, kad nėra duomenų, jog AB ,,C. S.“ būtų gavusi ikiteisminio tyrimo pareigūno paklausime nurodytose UAB ,,U. I.“ PVM sąskaitose faktūrose užfiksuotas prekes, o UAB ,,M. B.“ sąskaitų išrašymo metu nevykdė komercinės veiklos. Taigi akivaizdu, jog bendrovė šių prekių negalėjo gauti bei jų apmokėti, juo labiau kad AB ,,C. S.“ ir UAB ,,U. I.“ nuolat rašydavo tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktus.

Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas apie UAB ,,U. I.“ buvusią tvarką, jog bendrovė pirmiausia prekes parduodavo vadybininkui, o vėliau jis tas pačias prekes parduodavo įmonės klientams, jų vardu išrašydamas pirkimo–pardavimo dokumentus; į įmonės apskaitą įtraukus kliento vardu išrašytą sąskaitą, apelianto pasirašyta PVM sąskaita faktūra būdavo sunaikinama arba anuliuojama. Tokią tvarką apeliantas motyvavo bendrovės susirašinėjimu su AB ,,C. S.“.

Priešingai tokiems argumentams, šioje nutartyje ne kartą minėti kaip liudytojai apklausti UAB ,,U. I.“ darbuotojai paneigė buvus tokią tvarką ir akcentavę, kad vadybininkai bendrovės lėšomis negalėjo pirkti prekių sau, t. y. išrašinėti sąskaitų faktūrų savo vardu. Kita vertus, apelianto nurodyta tvarka, dvigubas tos pačios prekės pardavimas būtų nelogiškas.

Apelianto minėtas susirašinėjimas elektroniniu paštu (2 t., 83 b. l.) pagrindžia ne buvus nustatytą minėtą tvarką, bet liudytojos E. R. parodymus, kad, tik nustačius prekių trūkumą sandėlyje, G. G. sąskaitą faktūrą išsirašydavo savo vardu (taigi tuo realiai patvirtindavo, jog tų prekių nepardavė ankstesnėse sąskaitose faktūrose nurodytiems klientams ir jie jų negavo). Tokio apelianto elgesio vienas iš pavyzdžių – PVM sąskaita faktūra serija VIL Nr. (duomenys neskelbtini) (2 t., 85, 84 b. l.).

Be to, sąskaitos būdavo anuliuojamos paaiškėjus, jog AB ,,C. S.“ negavo G. G. išrašytų sąskaitų, o pastarasis aiškino tas sąskaitas perrašysiąs kitą mėnesį, nes pasibaigus limitui klientas tų sąskaitų negali priimti, tačiau vėliau tokios sąskaitos pirkėjui taip ir nebuvo išrašytos.

Susirašinėjimas tarp įmonių leido atskleisti G. G. veiklos metodą, kai, AB ,,C. S.“ pardavęs jai reikalingų prekių, jos vardu išrašydavo ir kitą PVM sąskaitą faktūrą ta pačia data bei numeriu, kuri likdavo UAB ,,U. I.“, tačiau joje jau būdavo nurodytos kitos prekės (2 t., 77–80 b. l.).

Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodė, kad su UAB ,,U. I.“ vadovu turėjo konfliktą ir, spręsdamas ginčą, prisiėmė atsakomybę už tam tikrą prekių kiekį, t. y. pasirašė PVM sąskaitas faktūras, jog neva nupirko iš UAB „U. I.“ įvairių prekių už maždaug 100 000 Lt. Dokumentus patvirtino įmonės buhalterė E. R.. Tai reiškia, jog jie įtraukti į įmonės apskaitą, apeliantas yra UAB ,,U. I.“ skolininkas, tarp šalių atsirado civilinis pirkimo–pardavimo sandoris.

Teisėjų kolegija pripažįsta buvus konfliktą tarp įmonės vadovo D. V. ir apelianto, tačiau iš bylos medžiagos akivaizdu, kad jis kilo paaiškėjus, jog už įmonės pinigus pirktų prekių nėra nei sandėlyje, nei už jas pirkėjai sumokėjo, kadangi prekių negavo. G. G. nepasakius, kam įmonės apskaitoje buvusios prekės realizuotos, PVM sąskaitos faktūros buvo išrašytos jo vardu, siekiant užfiksuoti apelianto bendrovei padarytą žalą, tačiau tai nereiškia tarp bendrovės ir apelianto atsiradus civilinį pirkimo–pardavimo sandorį.

Beje, pats apeliantas savo skunde pavartojo frazę ,,neva nupirko“ prekes, tuo pats pripažindamas sandorio netikrumą. Kita vertus, nelogiška galvoti, kad įmanomas didelės vertės pirkimo–pardavimo sandoris, už prekes realiai nieko nesumokant.

Taigi nėra pagrindo kalbėti apie realų civilinį pirkimo–pardavimo sandorį, juo labiau kad prekės iš UAB ,,T. P.“ buvo pirktos už bendrovės pinigus, o darbuotojai tokiu būdu sau pirkti prekių iš darbdavio, t. y. UAB ,,U. I.“, negalėjo.

Apeliantas savo skunde nepagrįstai nurodė, jog iš civilinio delikto (pirkimo–pardavimo) negali atsirasti baudžiamoji atsakomybė, juo labiau kad skolos užtikrinimui jis pasirašė vekselius.

Esminis kriterijus, atribojantis civilinius teisinius santykius nuo baudžiamųjų, yra priešingas teisei elgesys, apsunkinantis galimybę ginti pažeistas teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis, arba jos pavertimas neįmanoma realizuoti.

UAB ,,U. I.“ pažeistų teisių atkūrimas civilinės teisės priemonėmis labai pasunkėjo dėl paties apelianto sąmoningų veiksmų. 6 sandėlyje nustačius didelį prekių trūkumą, G. G. aiškino, kad pirkėjai už gautas prekes negali atsiskaityti dėl turimų limitų, tačiau tai padarys kitą mėnesį, puikiai žinodamas, jog to nebus, kadangi pirkėjai prekių negavo. Ikiteisminio tyrimo metu ir net teisme jis nepasakė, kur realizavo iš UAB ,,T. P.“ bendrovės ,,U. I.“ vardu bei pinigais pirktas prekes. Nors G. G. pasirašė vekselius, kad savo darbdaviui yra skolingas, jis nesiėmė realių veiksmų bent iš dalies atlyginti žalą, nepasinaudojo siūloma pagalba ir nebendradarbiavo su UAB ,,Inkaso Lietuva“, kuri galėjo padėti išieškoti pinigus. Dar daugiau, 2011 m. liepos 28 d. apeliantas informavo apie išvykimą į užsienį, pasiūlęs visais skoliniais klausimais kreiptis į jį atstovaujančią advokatę.

Dėl to 2011 m. lapkričio 29 d., t. y. praėjus beveik vieneriems metams nuo G. G. veiksmais padarytos žalos paaiškėjimo, gindamas UAB ,,U. I.“ pažeistas teises, jos direktorius kreipėsi į prokuratūrą, o civiliniai teisiniai santykiai dėl žalos atlyginimo peraugo į baudžiamuosius. Tokiomis aplinkybėmis baudžiamosios teisės kaip kraštutinės priemonės taikymas pateisinamas, nes apeliantas bendrovei padarė žalos kaltais veiksmais, pasireiškusiais tiesiogine tyčia, t. y. jis suprato, jog pažeidžia bendrovės interesus, daro jai materialinės žalos, ir norėjo taip veikti. Šią aplinkybę, nuslepiant perkamų daiktų pobūdį, įrodo pajamų orderiai, pagal kuriuos jo žinioje esančiame 6 sandėlyje užpajamuotos prekės nesutampa su tomis, kurios buvo pirktos iš UAB ,,T. P.“ (pvz. 2 t., 86–87 b. l.); tuo pačiu numeriu išrašomi keli pinigų priėmimo kvitai, o apskaitoje užpajamuota kito darbuotojo paimta žymiai mažesnė suma (2 t., 88–89 b. l.); keli variantai tos pačios PVM sąskaitos faktūros, kurioje skiriasi išrašymo datos, prekių pavadinimai ir kiekiai (3 t., 14–16, 18 b. l.) ir pan.

G. G. neturi žalai atlyginti reikalingo turto, dėl jo įsiskolinimų kitiems ieškovams yra 10 vykdomųjų bylų, iš kurių tik 5 dėl mažiausių sumų įvykdytos (2 t., 94–95 b. l.).

Nėra realios galimybės apginti UAB ,,U. I.“ pažeistas teises civilinės teisės priemonėmis, todėl nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad kreditorius, t. y. bendrovė, nesikreipdama į notarą civilinio proceso tvarka, sąmoningai apsunkino savo galimybes išieškoti skolą iš skolininko. Šiuo atveju vekselių pasirašymas nekeičia esmės, o apeliacinio skundo argumentas, jog tokia situacija suteikia UAB ,,U. I.“ galimybę nepagrįstai praturtėti, yra hipotetinio pobūdžio.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nusikalstamos veikos subjektyvieji požymiai glaudžiai susiję su objektyviaisiais ir kaltės turinys atskleidžiamas ne tik kaltinamųjų parodymais, bet ir kitais baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka gautais duomenimis.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo ištirti bei skundžiamame nuosprendyje išdėstyti įrodymai, aptarti ir šioje nutartyje, patvirtina G. G. padarytoje veikoje esant ir objektyvius, ir subjektyvius turto pasisavinimo požymius.

Apeliaciniame skunde gausiai nurodyta teismų praktika nepaneigia padarytų išvadų.

Veika tinkamai kvalifikuota pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, nes pasisavintas G. G. patikėtas didelės vertės svetimas UAB ,,U. I.“ turtas (BK 190 straipsnis).

Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog skundžiamame nuosprendyje G. G. pripažintas kaltu pasisavinęs prekių pagal UAB ,,T. P.“ 2010-07-09 PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) (blanko Nr. (duomenys neskelbtini)) ir 2010-08-12 PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) (blanko Nr. (duomenys neskelbtini)). Nei iš kaltinimo, nei iš skundžiamo nuosprendžio neaišku, kokios vertės prekės galėjo būti pasisavintos pagal šias sąskaitas faktūras. Kadangi kaltinimas turi būti konkretus, laikoma neįrodyta, kad G. G. pasisavino prekių pagal minėtus du dokumentus, ir iš nuosprendžio aprašomosios dalies jie šalinami.

Dėl bausmės

Pirmosios instancijos teismas motyvavo bausmės skyrimą.

Nuteistasis apeliaciniame skunde nenurodė jokių motyvų dėl paskirtos bausmės, todėl, vadovaudamasi BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo dėl jos išsamiau pasisakyti, tik konstatuoja, kad už patikėto didelės vertės svetimo turto pasisavinimą esant vienintelės numatytos bausmės – laisvės atėmimo – sankcijai iki 10 metų, paskirta artima minimaliai bausmė atitinka įstatymo reikalavimus ir nėra per griežta. Juo labiau kad teismas pritaikė BK 75 straipsnio nuostatas ir bausmės vykdymą atidėjo.

Dėl civilinio ieškinio

Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad šalių skoliniai santykiai išspręsti civiline tvarka, todėl teismas neturėjo jokio pagrindo tenkinti civilinio ieškinio.

Šioje nutartyje jau pasisakyta, jog apelianto pasisavintų prekių PVM sąskaitų faktūrų perrašymas G. G. vardu nereiškia, kad tarp jo ir UAB ,,U. I.“ buvo sudarytas realus pirkimo–pardavimo sandoris, t. y. juos siejo civiliniai teisiniai santykiai su visomis iš to kylančiomis pasekmėmis. G. G. pasirašyti vekseliai bendrovei leido jaustis saugiau, tačiau jie nebuvo ir nėra žalos atlyginimo garantas, kadangi realiai nesusiję su apelianto finansinėmis galimybėmis juos apmokėti.

BPK 109 straipsnio nuostatos numato dėl nusikalstamos veikos žalos patyrusio asmens teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam civilinį ieškinį, kuris nagrinėjamas kartu su baudžiamąja byla. UAB ,,U. I.“, dėl G. G. nusikalstamų veiksmų patyrusi didelės turtinės žalos, šia teise pasinaudojo.

Apeliantas kelia abejonių dėl prokuroro pakeistame kaltinime nurodyto padarytos žalos dydžio (89 607,69 Lt), kuris nesutampa su bendrovės pareikštu ieškiniu (72 754,90 Lt) ir skiriasi nuo pirminio kaltinimo.

Pirmosios instancijos teismas iš tiesų skundžiamame nuosprendyje dėl to nepateikė jokių argumentų, tačiau konstatavęs, kad G. G. UAB ,,U. I.“ padarė 72 755,97 Lt žalos, ir priteisęs 21 071,3 Eur turtinei žalai atlyginti, iš esmės priėmė teisingą sprendimą. Tiesa, būtina padaryti išlygą.

Apeliantas teisus, jog nei pirminiame, nei pakeistame kaltinime G. G. nebuvo kaltinamas pasisavinęs 358,99 Lt vertės prekių pagal UAB ,,T. P.“ 2009-12-30 PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) (blanko Nr. (duomenys neskelbtini)). Tai nenurodyta ir skundžiamame nuosprendyje, nors ši suma yra priteisto civilinio ieškinio dalis. Kadangi asmuo negali atsakyti už tai, kuo nebuvo kaltinamas ir dėl ko nepripažintas kaltu, iš G. G. priteistas civilinis ieškinys mažinamas nurodyta suma (103,97 Eur).

Teisėjų kolegijai suprantama priežastis, kodėl skiriasi prokuroro pakeistame kaltinime nurodytas G. G. nusikalstamais veiksmais padarytos žalos dydis ir UAB ,,U. I.“ pareikšto ieškinio dydis. Išanalizavus prie civilinio ieškinio pridėtas PVM sąskaitų faktūrų suvestines (10 t., 24, 26 b. l.) akivaizdu, kad prokuroras pakeistą kaltinimą formulavo pagal UAB ,,T. P.“ sąskaitas neatsižvelgęs, jog pagal tas sąskaitas pirkėjai už dalį prekių buvo sumokėję, t. y. jų G. G. nepasisavino ir dėl to bendrovei nepadaryta žalos.

Tuo paaiškinamas apeliaciniame skunde minėtas skirtingas sąskaitų faktūrų skaičius: UAB ,,U. I.“ į sąskaitų faktūrų suvestinę įrašė tris dokumentus (53–55 pozicijos), kurių nenurodė prokuroras kaltinime, tačiau kurie neturėjo įtakos ieškinio dydžiui, kadangi prekes pagal juos pirkėjai apmokėjo.

Beje, teismas apeliantą pripažino kaltu pagal pirminį, o ne pakeistą kaltinimą, todėl apeliacinio skundo argumentas dėl minėtų sumų nesutapimo nėra aktualus.

Apeliantas teigė, kad civiliniame ieškinyje nenurodytos visos sąskaitos faktūros, kurios yra kaltinime.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog civilinis ieškovas pats sprendžia, kokio dydžio ieškinį pareikšti žalą padariusiam darbuotojui.

Atmetamas apeliacinio skundo argumentas, kad teismas iš G. G. nepagrįstai priteisė pridėtinės vertės mokestį bei audito išlaidas.

Pirkdama prekes, UAB ,,U. I.“ sumokėjo šį mokestį, tačiau, tų prekių nerealizavusi, kadangi jas pasisavino apeliantas, negalėjo padaryti pridėtinės vertės mokesčio atskaitos ir dėl to patyrė nuostolių, kuriuos privalo atlyginti kaltininkas.

Nepagrįstas apeliacinio skundo teiginys, kad auditas byloje atliktas, dar nepradėjus ikiteisminio tyrimo, todėl šios išlaidos laikytinos bendrovės ūkinės veiklos išlaidomis ir nesietinos su apeliantu.

Šioje byloje ikiteisminis tyrimas pradėtas 2011 m. gruodžio 8 d., gavus UAB ,,U. I.“ direktoriaus pareiškimą dėl G. G. pasisavintų prekių, o sutartis su UAB ,,J. A. K.“ sudaryta 2012 m. balandžio 11 d. (1 t., 66–71 b. l.). Auditoriui buvo suformuluota užduotis nustatyti būtent G. G. įsiskolinimą įmonei. Taigi auditoriaus ataskaita apie faktinius pastebėjimus tiesiogiai susijusi su įtarta užsakovo buvusio darbuotojo nusikalstama veikla. Byloje nėra duomenų, kad ir dėl kitų darbuotojų veiklos būtų atliekamas auditas, todėl patirtos 12 342 Lt (3 574 Eur) išlaidos negali būti laikomos įprastomis bendrovės ūkinės veiklos išlaidomis. Šitos išlaidos pagrįstai priteistos iš apelianto.

Kita vertus, teismas be pagrindo UAB ,,U. I.“ iš G. G. priteisė 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo 2014 m. rugpjūčio 22 d. iki visiško teismo nuosprendžio įvykdymo.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.37 straipsnio 2 dalies nuostatos iš tiesų numato skolininko pareigą mokėti palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, tačiau to nenumato BPK 113 straipsnis. Šiuo atveju civilinės teisės normos negali būti taikomos, sprendžiant baudžiamosios teisės bei baudžiamojo proceso sritims priklausančius klausimus. Dėl to nuosprendis keičiamas.

Dėl netikslumų nuosprendyje

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje po keletą kartų nepagrįstai nurodytos tos pačios UAB ,,T. P.“ PVM sąskaitos faktūros. Tai leidžia spręsti apie nuosprendį priėmusio teismo neatidumą. Nuosprendis turi būti aiškus ir suprantamas, todėl šis jo surašymo trūkumas ištaisomas, pasikartojančios PVM sąskaitos faktūros iš nusikalstamos veikos aprašymo šalinamos.

Kita nuosprendžio dalis nekeičiama.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. liepos 16 d. nuosprendį civilinio ieškinio dalyje ir aprašomojoje dalyje pakeisti:

panaikinti nuosprendžio dalį, kuria iš G. G. priteistos UAB ,,U. I.“ 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo 2014 m. rugpjūčio 22 d. iki visiško teismo nuosprendžio įvykdymo;

iš G. G. priteistą UAB ,,U. I.“ civilinį ieškinį sumažinti iki 20 967,33 Eur (dvidešimt tūkstančių devyni šimtai šešiasdešimt septyni eurai ir 33 centai);

iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinti, kad G. G. pasisavino prekių pagal UAB ,,T. P.“ 2010-07-09 PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) (blanko Nr. (duomenys neskelbtini)) ir 2010-08-12 PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) (blanko Nr. (duomenys neskelbtini));

iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinti nepagrįstai nurodytas pasikartojančias UAB ,,T. P.“ PVM sąskaitas faktūras: 2010-07-29 Nr. (duomenys neskelbtini) (blanko Nr. (duomenys neskelbtini)) – keturis kartus, 2010-06-16 Nr. (duomenys neskelbtini) (blanko Nr. (duomenys neskelbtini)), 2010-07-09 Nr. (duomenys neskelbtini) (blanko Nr. (duomenys neskelbtini)), 2010-07-01 Nr. (duomenys neskelbtini) (blanko Nr. (duomenys neskelbtini)), 2010-02-05 Nr. (duomenys neskelbtini) (blanko Nr. (duomenys neskelbtini)), 2010-05-14 Nr. (duomenys neskelbtini) (blanko Nr. (duomenys neskelbtini)), 2009-12-22 Nr. (duomenys neskelbtini) (blanko Nr. (duomenys neskelbtini)) – du kartus, 2010-02-11 Nr. (duomenys neskelbtini) (blanko Nr. (duomenys neskelbtini)), 2010-07-19 Nr. (duomenys neskelbtini) (blanko Nr. (duomenys neskelbtini)), 2010-05-27 Nr. (duomenys neskelbtini) (blanko Nr. (duomenys neskelbtini)), 2010-06-01 Nr. (duomenys neskelbtini) (blanko Nr. (duomenys neskelbtini)).

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Kolegijos pirmininkė Violeta RažinskaitėTeisėjai Valdimaras BavėjanasKęstutis Jucys