Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2016-05-12 · Civilinė byla Nr. 2A-308-186/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2016-05-12
Bylos Nr.
2A-308-186/2016
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Egidijus Žironas, Rasa Gudžiūnienė, Antanas Rudzinskas
Atsakovas
G. P., T. J.
Trečiasis asmuo
T. R.
(S)LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. gegužės 12 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Rasos Gudžiūnienės, Antano Rudzinsko ir Egidijaus Žirono (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės ,,Vitstar“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 28 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Vitstar“ ieškinį atsakovams G. P., T. J. dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo byloje T. R..

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė UAB „Vitstar“, kuriai bankroto byla iškelta Vilniaus apygardos teismo 2012-10-10 nutartimi, atstovaujama bankroto administratoriaus UAB „Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuras“, Vilniaus apygardos teisme atsakovams G. P. ir T. J. pareiškė ieškinį dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo byloje T. R.. Ieškovas prašė iš atsakovų solidariai priteisti 288 700 Lt žalos (nuostolių) atlyginimą, 5 proc. dydžio metines „procesines“ palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas. Ieškinyje nurodė, kad vienintelio akcininko T. J. sprendimu UAB „Vitstar“, atstovaujama direktoriaus G. P., 2011-12-23 sudarė pirkimo-pardavimo sandorį, kuriuo iš pardavėjo T. R. nuosavybėn įsigijo 1,25 ha ploto žemės ūkio paskirties žemės sklypą, esantį Jasiuliškių k., Molėtų r. sav. ir sumokėjo pardavėjui 288 700 Lt kainą. Nekilnojamojo turto registro duomenimis šio žemės sklypo vidutinė rinkos vertė, vertinimą atlikus 2011-12-08, t. y. dvi savaites iki sandorio dienos, buvo 2 700 Lt. Ieškovo teigimu toks sandoris, kuriuo už daugiau nei šimtą kartų didesnę, nei vidutinė rinkos vertė įsigytas nekilnojamasis turtas, pažeidė įmonės UAB „Vitstar“ ir jos kreditorių interesus, lėmė tai, kad įmonė negalėjo atsiskaityti su kreditoriais ir tokiu būdu atsakovai G. P. ir T. J., būdami atsakingi už šio sandorio sudarymą, padarė įmonei ir jos kreditoriams žalos (nuotolių). Bankroto administratorius kelis kartus, vis mažinant pradinę kainą (paskutinį kartą – iki 5 000 Lt), skelbė sklypui varžytines, tačiau jos neįvyko neatsiradus pirkėjų. Ieškovo teigimu akivaizdi žemės sklypo įsigijimo kainos ir jo tikrosios vertės disproporcija sudaro pagrindą išvadai, jog įmonės valdymo organai veikė nesąžiningai įmonės ir jos kreditorių atžvilgiu, padarė įmonei ir jos kreditoriams žalos, kadangi sudarytas sandoris tiesiogiai įtakojo įmonės nemokumą – įmonė neteko 288 700 Lt lėšų, už kurias įsigijo bevertį turtą. Atsakovai, būdami vieninteliu akcininku bei vadovu, neabejotinai žinojo, kad įmonės finansinių ataskaitų duomenimis įmonė jau 2011-12-31 buvo nemoki, iš esmės neturėjo jokio turto, išskyrus pinigines lėšas, kurios buvo panaudotos įsigyti žemės sklypą už rinkos kainą neatitinkančią sumą. Žinodami, kad įmonės pinigines lėšas panaudos ne įmonės veiklos tikslais ir užkirs kelią įmonės kreditoriams tenkinti savo finansinius reikalavimus, toks įmonės piniginių lėšų panaudojimas vertintinas kaip nesąžiningas ir prieštaraujantis įmonės veiklos tikslams. Kadangi atsakovai, pažeisdami įstatymuose įtvirtintas juridinio asmens vadovo ir dalyvio pareigas, veikė bendrai siekdami tų pačių pasekmių, jų atžvilgiu taikytina solidari atsakomybė.

Šalies argumentai

Atsakovas T. J. su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad bankroto administratorius ieškinį pateikė praleidęs Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 11 straipsnio 3 dalies 8 punkte numatytą 6 mėnesių ieškinio senaties terminą, nes dokumentai administratoriui buvo perduoti 2012-11-02, o ieškinys pareikštas 2014-07-10. Nepagrįsti ieškovo teiginiai, jog ginčo sandorio sudarymas lėmė įmonės nemokumą ir kad įmonė buvo nemoki jau 2011-12-31, nes ieškovas nepateikia įrodymų, jog bendrovė nevykdė savo įsipareigojimų kreditoriams, o jos pradelstų įsipareigojimų dydis viršytų pusę viso jos turto (ĮBĮ 2 str. 8 d.). Administratoriaus teiginiai nepatvirtina, kad sutartyje numatyta kaina buvo nepagrįsta. Ieškovas pačios sutarties teisėtumo neginčija, reikalavimų dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu nereiškia, o jo ieškinio reikalavimų patenkinimo atveju padariniai būtų neprotingi ir nesąžiningi – bendrovė žemės sklypą įgytų nemokamai.

Atsiliepimas

Atsakovas G. P. prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad nors nagrinėjamuoju laikotarpiu ir ėjo UAB „Vitstar“ vadovo pareigas, tačiau buvo tik statytinis, nes visą įmonę realiai valdė ir visus veiksmus atliko jos akcininkai. 2012-03-20 atsakovas buvo atleistas iš UAB „Vitstar“ vadovo pareigų, todėl įmonės bankroto aplinkybių paaiškinti negali.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 28 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas nustatė faktines bylos aplinkybes, kad vienintelio UAB „Vitstar“ akcininko T. J. 2011-12-15 sprendimu Nr. 5, 2011-12-23 sutartimi, kurią pasirašė UAB „Vitstar“ direktorius G. P., už 288 700 Lt sumą iš T. R. buvo nupirktas žemės ūkio paskirties 1,25 ha bendro ploto žemės esantis Jasiuliškių k., Molėtų r. sav. Pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis 2011-12-08 šio žemės sklypo vidutinė rinkos vertė buvo 2 700 Lt. 2012-10-23 įsiteisėjo nutartis, kuria UAB „Vitstar“ iškelta bankroto byla, bankroto administratoriumi paskirtas UAB „Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuras“.

Teismas atsisakė taikyti ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 8 punkte nustatytą 6 mėnesių terminą ir nurodė, kad tai nėra ieškinio senaties terminas, bei konstatavo, kad CK 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtintas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo nepraleistas.

Dėl atsakovų atsakomybės už bendrovės vardu sudarytus sandorius teismas nurodė, kad įmonės vadovų ir jos dalyvių neteisėtais veiksmais padarytos žalos įstatymai nepreziumuoja. Teismas nurodė, kad žala, kaip viena iš būtinųjų valdymo organo nario civilinės atsakomybės sąlygų (CK 6.249 str.), gali būti apibūdinama kaip dėl neteisėto sprendimo atsiradęs juridinio asmens ar kreditoriaus turto netekimas ar sužalojimas, turėtos išlaidos, taip pat negautos pajamos, kurias juridinis asmuo ar kreditorius būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų (CK 6.249 str. 1 d.), t. y. valdymo organo narys privalėtų atlyginti tik tą žalą, kuri būtų jo neteisėtų veiksmų rezultatas (CK 6.247 str.).

Teismas pažymėjo, kad civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyse nurodytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str. 1 d.), o paprastas atsakovo neatsargumas, susijęs su įmonės ūkinės-komercinės veiklos rizika, neturėtų būti pagrindu atsirasti įmonės vadovo civilinei atsakomybei CK 6.263 straipsnio pagrindu. Bendrovės vadovas teisiškai būtų atsakingas už CK 2.87 straipsnyje nurodytų bendrovės vadovo pareigų nevykdymą ir turėtų atsakyti už padarytą žalą įrodžius, kad sandorių, iš kurių ieškovas kildina padarytą žalą, sudarymu iš anksto būtų žinoma, kad dėl jų atsiras bendrovei žala, tačiau to nepaisydamas vadovas vis dėlto sudarytų tokius vadovaujamai bendrovei žalą nulemiančius sandorius, arba sprendimas sudaryti žalą nulėmusį sandorį priimtas akivaizdžiai aplaidžiai (nesurinkus pakankamai informacijos, ją nerūpestingai įvertinus ir pan.) taip, kad protingas ir apdairus bendrovės vadovas analogiškomis sąlygomis sandorio nebūtų sudaręs, arba sandorio sudarymo metu, atsižvelgiant į bendrovės įprastą veiklos praktiką, prisiėmė neprotingai didelę nuostolių bendrovei atsiradimo riziką.

Vadovo civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas: neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę (CK 6.246–6.249 str.). Nustačius vadovo neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 str. 1 d.).

Pirmosios instancijos teismas nekonstatavo civilinės atsakomybės sąlygų (CK 6.246 – 6.249 str.) – nustatė, jog byloje nėra įrodymų, patvirtinančių atsakovų neteisėtus veiksmus, todėl nėra pagrindo spręsti, kad įmonei vadovo bei akcininko veiksmais padaryta žala, kurią ieškovas nurodo kaip įmonės balansinio turto sumažėjimą, susidarė dėl atsakovų nesąžiningo elgesio. Teismo teigimu byloje nepateikta jokių įrodymų, paneigiančių atsakovų nurodytą aplinkybę, jog įmonė 2011 m. pabaigoje buvo geros finansinės būklės. Teismas nustatė, kad įmonės nemokumą faktiškai sukėlė kitas sandoris, pagal kurį įmonė pardavė jai priklausiusius pastatus-sandėlius, esančius Burbiškių g., Vilniaus m., įsigytus iš UAB „SKR Invest“ pagal 2011-06-06 nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį. Šį teiginį patvirtino Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos(toliau ir VMI) 2015-05-22 raštas Nr. (23.28-08-1)-RNA-18044 kuriuo VMI informavo teismą, jog išanalizavus turimą informaciją apie UAB „Vitstar“ nustatyta, kad 2011-11-23 pagal pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 3576 UAB „Vitstar“ pardavė nekilnojamąjį turtą, esantį Vilniaus m., Burbiškių g. 36, UAB „Piliuona“ už 1 345 000 Lt. UAB „Vitstar“ pirminėje 2011/11 mėn. deklaracijoje šį sandorį deklaravo kaip neapmokestinamus PVM pardavimus, tačiau 2012-03-26 atliekamo operatyvaus patikrinimo metu bendrovė patikslino PVM deklaraciją ir deklaravo 1 111 570 Lt PVM apmokestinamų tiekimų ir 233 430 Lt pardavimo PVM, tačiau PVM į biudžetą nesumokėjo. Iš tokios informacijos teismas padarė išvadą, jog nėra pagrindo teigti, kad atsakovai žemės sklypo įsigijimo sandorį sudarė aiškiai žinodami prastą įmonės turtinę padėtį. Teismo nuomone nei ieškovas, nei bylos medžiaga nepaneigė atsakovo T. J. teiginių, jog jis, įsigydamas žemės sklypą stengėsi surasti sprendimą išsaugoti bendrovės verslą ir tęsti jos veiklą. Teismas pažymėjo, kad ieškovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo teiginį, kad įmonė jau 2011 m. pabaigoje buvo nemoki, nepaaiškino, kokio dydžio įmonės mokėjimai buvo pradelsti ir kokiame santykyje jie buvo su įmonės bendru turtu. Nenustatęs atsakovų kaltės teismas nerado pagrindo taikyti civilinės atsakomybės bei priteisti iš jų bankroto administratoriaus prašomą 288 700 Lt dydžio žalą. Teismas papildomai atkreipė dėmesį, jog paties bankroto administratoriaus nurodyti patvirtinti BUAB „Vitstar“ bankroto byloje kreditoriniai reikalavimai iš viso sudaro 284 442,13 Lt, tuo tarpu bankroto administratoriaus prašo priteisti visą žemės įsigijimo sandorio kainą kuri yra didesnė už patvirtintus kreditinius reikalavimus. Administratorius nedetalizuoja, per kokį laiko tarpą susidarė šie kreditiniai reikalavimai, bankroto byla iškelta 2012-10-10 nutartimi, todėl ieškovas galėtų reikalauti žalos atlyginimo tik už laikotarpį iki šios datos. Teismo vertinimu, vien aplinkybė, kad paskelbtose varžytynėse neatsirado pirkėjų neįrodo žalos, o masinio vertinimo būdu nustatyta turto vertė nėra tiksli ir dažniausiai neatitinka realios turto vertės, kadangi apskaičiavimai atliekami neatsižvelgiant į konkrečius kriterijus, susijusius su turtu. Dėl to, teismo nuomone, atsakovai pagrįstai nesutiko su viešajame registre nurodyta turto verte. Teismas sprendė, kad svarstomus akcininko bei vadovo veiksmus galima pateisinti bendrovės normalia ūkinės-komercinės veiklos rizika, juolab, kad bendrovė ir anksčiau vertėsi nekilnojamojo turto prekyba.

Teismo manymu, byloje nėra tinkamai pagrįsti nei nuostolių faktas, nei jų dydis. Žala (nuostoliai) yra asmens turto netekimas, pakenkimas tam tikram objektui, dėl ko mažėja objekto ekonominė vertė, prarandamos jo kokybinės savybės. Žala atsiranda kaip tiesioginiai nuostoliai (turto netekimas ar sužalojimas, turėtos išlaidos), taip pat negautos pajamos (CK 6.249 str. 1 d.). Pagal CK 6.249 straipsnį, žala yra būtina civilinės atsakomybės sąlyga, kuri nepreziumuojama, todėl jos faktą ir dydį privalo įrodyti ieškovas.

Teismas taip pat sutiko su atsakovo G. P. argumentu, kad jam negali kilti atsakomybė už vienintelio akcininko priimtą, galiojantį ir nenuginčytą sprendimą pirkti ginčo žemės sklypą.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovas BUAB „Vitstar“ padavė apeliacinį skundą, kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti.

Dėl įmonės mokumo vertinimo ir atsakovų sąžiningumo apeliantas nurodo, kad 2011-12-31 įmonės balanso duomenimis įmonės turtas sudarė 535 458 Lt: materialusis turtas 298 267 Lt, finansinis turtas 245 500 Lt ir 691 Lt piniginės lėšos. Finansinis turtas - 245 500 Lt vertės UAB „SKR Invest“ akcijos 2011-12-23 buvo parduotos, todėl 2011 metų pabaigoje liko vienas reikšmingas rodiklis – įmonės ilgalaikis turtas, kurio beveik visą vertę (288 700 Lt) sudarė įsigyto žemės sklypo savikaina. Teismas, apelianto teigimu, nevertino aplinkybės, kad likvidus įmonės turtas – piniginės lėšos, buvo pakeistos nelikvidžiu turtu – žemės sklypu, ir nevertino ieškovo argumento, kad įmonės nemokumo situacija turi būti vertinama ne tik sandorio sudarymo metu, bet ir perspektyviai, t. y. ar įmonė ateityje bus pajėgi vykdyti savo įsipareigojimus. Apelianto teigimu, įsigijus žemės sklypą ženkliai – maždaug 20 - 25 kartus sumažėjo reali bendrovės turto vertė. Ignoruodamas nurodomas aplinkybes teismas, apelianto nuomone, nesivadovavo teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais bei logikos dėsniais. Bendrovės mokumo situacija turėjo būti vertinama ne formaliai, bet realiai, o po ginčijamo sandorio bendrovės turto likutis buvo artimas nuliui. Atsakovai nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jų teiginius apie įmonės veiklos vystymą nekilnojamojo turto srityje, apie pastangas atgaivinti verslą. Netinkamai įvertinęs realaus įmonės nemokumo situaciją teismas, nurodo apeliantas, netinkamai vertino atsakovų sąžiningumą ir nepagrįstai netaikė įmonės vadovų fiduciarinių pareigų instituto. Atsižvelgiant į atsakovų žinojimą apie prastą įmonės finansinę situaciją ir būsimas sandorio pasekmes įmonės kreditoriams, konstatuotinas jų nesąžiningumas ir nelojalumas kreditorių atžvilgiu, taip pažeidžiant CK 2.87 straipsnio 1 – 3 dalyse apibrėžtas fiduciarines pareigas ir dėl to jie privalo atsakyti CK 2.87 straipsnio 7 dalies tvarka.

Dėl žalos dydžio vertinimo apeliantas nurodo, kad atsakovai nepateikė jokių konkrečių įrodymų apie galimybę įsigytame sklype vystyti verslą, o teismas skundžiamame sprendime rėmėsi tik teoriniais jų pasvarstymais šia tema. Apeliantas pažymi, kad sumokėtos kainos ir rinkos vertės skirtumas reiškia, kad už sumokėtą kainą nebuvo gauta ekvivalentinė vertė. Tuo atveju, kai už grynuosius pinigus yra įgyjamas bevertis turtas, yra pagrindas išvadai, kad bendrovės vadovo veiksmai yra neteisėti – pažeidžiantys jo pareigą veikti bendrovės naudai. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad atsakovai įsigytame sklype nevystė jokios veiklos ir niekada, net sužinoję apie prievolę deklaruoti ir sumokėti PVM, nebandė minimo sklypo parduoti, nors atgauta 288 700 Lt suma būtų pakankama padengti visus kreditorių finansinius reikalavimus. Apelianto nuomone žalos dydis, įmonės valdymo organams įsigijus nereikalingą daiktą, yra lygus daikto savikainai, todėl aptariamu sandoriu bendrovei buvo padaryta mažiausiai 288 700 Lt žalos.

Apeliaciniame skunde akcentuojama teismo pareiga nustatyti žalos dydį. Apeliantas remiasi CK 6.249 straipsnio 1 dalimi, kurioje nustatyta, kad jei šalis negali tiksliai įrodyti nuostolių dydžio, jų dydį nustato teismas. Skunde kritiškai vertinama teismo išvada, kad žala nebuvo padaryta, nes bendrovė po ginčijamo sandorio toliau tęsė veiklą. Skunde teigiama, kad realiai bendrovė veiklos nevykdė, o ir pats veiklos faktas po sandorio sudarymo nepaneigia padarytos žalos fakto. Apelianto įsitikinimu teismas, įvertinęs bylos medžiagą, privalėjo pats nustatyti sandoriu padarytos žalos dydį.

Dėl atsakovo G. P. atsakomybės apeliantas nurodo, kad pagal ABĮ 34 straipsnio 5 dalies nuostatas akcininkų susirinkimo pritarimas sandoriams neatleidžia bendrovės vadovo nuo civilinės atsakomybės už neteisėtais verslo sprendimais padarytą žalą, nes pagal įstatymo normą pareiga atsižvelgti į visų grupių interesus priskirta vadovui, yra nedeleguotina, todėl vadovas yra atsakomybės subjektas. Apelianto nuomone G. P. aplaidus ir nerūpestingas įmonės valdymas lemia jo solidariąją civilinę atsakomybę.

Atsiliepimas

Atsakovo T. J. vardu jo atstovas, advokatas J. P. padavė atsiliepimą į ieškovo apeliacinį skundą. Prašo apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Atsiliepime nurodoma, kad apeliacinis skundas grindžiamas teiginiu, jog apygardos teismas skundžiamą sprendimą priėmė neteisingai pritaikius procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimo taisykles, tačiau skunde nėra nurodoma jokių kitų procesinės ar materialiosios teisės normų pažeidimų.

Atsiliepime nurodoma, kad ieškovas neįrodė, jog sklypo įsigijimo vertė neatitiko rinkos vertės ir pabrėžia, kad ieškovas trečiąjį asmenį T. R. laiko sąžiningu pardavėju ir jokių pretenzijų jam nereiškia, neprašo sklypo pirkimo sutarties pripažinti negaliojančia ir nereikalauja restitucijos taikymo. Atsiliepime pažymima, kad sutarties sudarymo metu Valstybinės mokesčių inspekcijos reikalavimo dar nebuvo ir apie jo galimą atsiradimą nei vienas iš atsakovų nežinojo ir negalėjo žinoti. Sklypo pirkimo sutarties sudarymo momentu UAB „Vitstar“ turėjo ne daugiau kaip 1 997,64 Lt einamųjų įsipareigojimų – 32,58 Lt skolos UAB „Tele2“ ir 1 932,06 Lt skolą UAB „Omnitel“. Kiti kreditorių reikalavimai atsirado žymiai vėliau, tačiau ieškovas pareiškė reikalavimą net 288 700 Lt sumai. Atsiliepime pažymima, kad bendrovės „Vitstar“ bankroto byloje daugiau kaip 94,94 procentus visų teismo patvirtintų kreditorių reikalavimų sudaro Valstybinės mokesčių inspekcijos 270 051,95 Lt dydžio reikalavimas, kurį šiuo metu yra perėmusi VĮ „Turto bankas“, kuris atsirado jau po sklypo pirkimo sutarties sudarymo visiškai kito bendrovės sudaryto sandorio pagrindu. 2011-11-23 buvo sudaryta ieškovo ir UAB „Piliuona“ pastatų pirkimo – pardavimo sutartis, kuri nebuvo apmokestinta PVM, tačiau Valstybinė mokesčių inspekcija 2012-03-26 atliko operatyvų patikrinimą, kurio metu išaiškino, kad sandoris su UAB „Piliuona“ turėjo būti apmokestintas PVM. UAB „Vitstar“ patikslino PVM deklaraciją, o VMI 2012-05-23 priėmė sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką.

Atsiliepime teigiama, kad apeliantas skundo argumentais nepaneigė teismo išvados, jog byloje neįrodyta, kad sklypas įsigytas už žymiai didesnę nei rinkos kainą, todėl jo įsigijimas priskirtinas normaliai komercinės veiklos rizikai. Įsigytas žemės sklypas yra komerciškai palankioje vietoje, o pati sutartis buvo sudaryta laisva šalių valia, išreiškiant bendrą poziciją.

Atsakovo įsitikinimu pareikštas ieškinys neatitinka Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 8 punkto nuostatų, pagal kurias bendrovės bankroto administratoriaus turi teisę reikšti tik dviejų rūšių ieškinius – dėl bankroto pripažinimo tyčiniu ir dėl sandorių pripažinimo negaliojančias actio Pauliana pagrindu.

Atsakovas atkreipia dėmesį, kad ieškovas, prašydamas priteisti nuostolių atlyginimą neginčija pačios sklypo pirkimo sutarties ir tokiu būdu pripažįsta jos teisėtumą. Teigia, kad patenkinus ieškinį kiltų neprotingi teisiniai padariniai, nes tokiu būdu ginčo sklypas bendrovei atitektų visiškai nemokamai. Pažymi, kad dėl bendrovės bankroto didžiausius nuostolius patyrė būtent atsakovas.

Šalies argumentai

Atsakovas G. P. apeliacinės instancijos teismui pateikė prašymą prijunti prie bylos rašytinius įrodymus. Prašyme nurodo, kad sudarant ir pateikiant bendrovės balansą už 2011 metus jis įmonėje jau nebedirbo. Atsakovas prašyme taip pat pasisako dėl UAB „Vitstar“ situacijos sandorio sudarymo metu, teigia, kad bendrovė už tarpininkavimą Vilniaus apygardos teisme nagrinėjamoje byloje iš akcinės bendrovės „Alvilė“ planavo gauti apie 1,23 mln. litų finansinės naudos ir prašo prijungti prie bylos 2011-12-30 taikos sutarties projektą Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. A2-4804-464/2011, akcinės bendrovės „Alvilė“ vienintelio akcininko 2010-03-08 sprendimą Nr. 4 ir atsakovo 2015-03-31 raštą BUAB „Vitstar“ bankroto administratoriui.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Nenustačius CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtintų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, byla nagrinėjama neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų (CPK 320 str.).

Dėl naujų įrodymų prijungimo.

Minėta, kad atsakovas G. P. tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui padavė prašymą prijungti naujus įrodymus. Prašyme atsakovas taip pat pasisako dėl apeliacinio skundo argumentų, todėl prašymas gali būti vertinamas kaip atsiliepimas į apeliacinį skundą. CPK 318 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šalys per dvidešimt dienų nuo apeliacinio skundo kopijų išsiuntimo iš pirmosios instancijos teismo dienos, privalo [...] pateikti atsiliepimus į apeliacinį skundą. Apeliacinio skundo nuorašai iš Vilniaus apygardos teismo išsiųsti 2015-10-05, atsakovo G. P. prašymas Lietuvos apeliaciniame teisme gautas 2016-04-07. Pateikimo terminas praleistas. Procesiniai dokumentai, paduoti pasibaigus nustatytam terminui, grąžinami juos padavusiems asmenims (CPK 75 str. 1 d.). atsakovo prašymas kaip atsiliepimas į apeliacinį skundą negali būti priimtas.

Su pareiškimu yra pateikti 2011-12-30 taikos sutarties projektas Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. A2-4804-464/2011, akcinės bendrovės „Alvilė“ vienintelio akcininko 2010-03-08 sprendimą Nr. 4 ir atsakovo 2015-03-31 raštą BUAB „Vitstar“ bankroto administratoriui. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodomus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų būtinybė iškilo vėliau. 2011-12-30 taikos sutarties projektas ir 2010-03-08 vienintelio akcininko sprendimas galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, o atsakovas nenurodo CPK 314 straipsnyje išdėstytų sąlygų. Be to, teismas priima tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 str.). Atsakovas prašyme nepaaiškina kaip naujai pateikiami dokumentai gali būti susiję su prašomu priteisti žalos atlyginimu. Prašymas dėl naujų įrodymų priėmimo netenkinamas (CPK 314 str.).

Dėl faktinių bylos aplinkybių.

Nagrinėjamoje civilinėje byloje yra nustatytos ir neginčijamos tokios aplinkybės. T. J., vienintelis UAB „Vitstar“ akcininkas 2011-12-15 priėmė sprendimą Nr. 5, kuriuo nusprendė iš trečiojo asmens T. R. už bendrą 288 700 Lt sumą nupirkti 1,2500 ha bendro ploto, žemės ūkio paskirties žemės sklypą, esantį Jasiuliškių k., Molėtų r. sav. ir įpareigojo bendroves direktorių G. P. pasirašyti preliminarią bei pirkimo-pardavimo sutartis ir atlikti kitus susijusius veiksmus. Šio žemės sklypo kaina pardavėjui sumokėta 2011-12-20, o pirkimo-pardavimo sutartis pasirašyta 2011-12-21. Pagal Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą 2011-12-08 minimo žemės sklypo vidutinė rinkos vertė buvo nustatyta 2 700 Lt. Vilniaus apygardos teismas 2012-10-10 nutartimi bendrovei „Vitstar“ iškėlė bankroto bylą, bankroto administratoriumi paskyrė UAB „Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuras“. Nutartis įsiteisėjo 2012-10-23. Bankroto administratorius skelbė jam perduoto žemės sklypo pardavimą iš varžytynių, nustatydamas 10 000, 8 000, 7 000 ir 5 000 Lt kainą, tačiau nei vienos varžytynės neįvyko, žemės sklypas neparduotas. Ieškovo bankroto administratorius 2014-07-14 atsakovams G. P. ir T. J., trečiasis asmuo T. R., pareiškė ieškinį dėl žalos atlyginimo, prašydamas solidariai iš atsakovų priteisti 288 700 Lt žalos (nuostolių) atlyginimą. Ieškinio pagrindu nurodo netinkamą atsakovų, kaip juridinio asmens vadovo ir dalyvio elgesį sudarant paminėtą žemės sklypo pirkimo sutartį, kuri tiesiogiai įtakojo įmonės nemokumą, nes šiuo sandoriu buvo 288 700 Lt sumažintas likvidus bendrovės turtas ir įsigytas nelikvidus turtas - žemės sklypas. Ieškinį grindžia CK 1.5, 2.87, 6.246, 6.247, 6.248, 6.251 straipsniais.

Dėl atsakovų civilinės atsakomybės.

CK 2.87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad juridinio asmens valdymo organo narys juridinio asmens ir kitų juridinio asmens organų narių atžvilgiu turi veikti sąžiningai ir protingai, o to paties straipsnio 7 dalyje įrašyta, kad juridinio asmens valdymo organo narys, nevykdantis arba netinkamai vykdantis pareigas, nurodytas šiame straipsnyje ar steigimo dokumentuose, privalo padarytą žalą atlyginti visiškai [...]. Kasacinio teismo praktikoje formuojama, kad pagal tai, ar buvo laikytasi paminėtoje teisės normoje įtvirtintų reikalavimų, sprendžiama apie juridinio asmens valdymo organo nario veiksmų neteisėtumą ir kaltę, o tokio asmens civilinė atsakomybė atsiranda pagal CK šeštosios knygos XXII skyriuje nustatytas taisykles. Civilinei atsakomybei kilti būtina įstatyme nustatytų sąlygų visuma: neteisėti vadovo veiksmai (išskyrus įstatyme nustatytas išimtis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir nuostolių, kaltė (išskyrus įstatyme ar sutartyje nustatytas išimtis), žala (nuostoliai) (CK 6.246–6.249 str.). Ieškovas, reikšdamas reikalavimą atlyginti įmonei padarytą žalą, privalo įrodyti neteisėtus atsakovo (atsakovų) veiksmus, padarytą žalą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 178 str.). Juridinio asmens valdymo organo nario civilinei atsakomybei atsirasti būtina jo kaltė, tačiau, teismui nustačius, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 str. 1 d.). Paneigti šią prezumpciją turi atsakovas (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-220-916/2015 ir kt.).

Nagrinėjamoje byloje ieškovas neteisėtus atsakovų veiksmus, kaip jų civilinės atsakomybės pagrindą nurodo žemės sklypo pirkimą už kainą, daugiau kaip 100 kartų didesnę, nei masiniu vertinimo būdu nustatyta vidutinė rinkos kaina. Minėta, kad atsakovas T. J., kaip vienintelis bendrovės akcininkas priėmė sprendimą, o atsakovas G. P., kaip bendrovės direktorius pasirašė sutartį, kuria už 288 700 Lt nupirko žemės sklypą, sutarties sudarymo metu masinio vertinimo būdu įkainotą 2 700 Lt. Sklypas buvo paskelbtas parduoti varžytynėse, tačiau iki šiol neparduotas. Atsakovai bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu paaiškino, kad sklypas yra turizmui patraukliame regione, netoli komunikacijų ir kelių, todėl buvo perspektyvus bendrovės veiklai vystyti. Šių teiginių ieškovas nepaneigė, bet rėmėsi tuo, jog atsakovai bendrovės veiklos vystymo įsigytame žemės sklype neįrodė. Tačiau realiai tokia veikla ir negalėjo būti pradėta, nes dėl priežasčių, kurios toliau bus aptartos nutartyje, praėjus dešimčiai mėnesių po sklypo pirkimo sutarties sudarymo bendrovei buvo iškelta bankroto byla. Kita vertus, siekdamas žalos atlyginimo priteisimo, neteisėtus veiksmus byloje privalo įrodyti ieškovas ir jis negali įrodinėjimo pareigos perkelti atsakovui (CPK 178 str.). Kaip ir nurodyta pirmosios instancijos teismo sprendime, ieškovas nepateikė konkrečių įrodymų apie realią žemės sklypo rinkos kainą sutarties sudarymo metu, o nurodė tik masinį vertinimą, kuris neatspindi tikrosios vertės. Aplinkybė, kad žemės sklypas nebuvo parduotas varžytynėse gali būti įtakota kainų ir paklausos kitimu. Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai aiškinama, kad juridinio asmens valdymo organo nario civilinė atsakomybė kyla tik tuo atveju, kai veiksmų teisėtumo (neteisėtumo) vertinimo teisme rezultatas bus akivaizdus ūkinės komercinės rizikos protingumo peržengimo konstatavimas ar aiškaus aplaidumo faktas, nes protingos ūkinės – komercinės rizikos ribose priimtas verslo sprendimas, net ir atnešęs nuostolių, savaime nereiškia neteisėtumo. Priešingas aiškinimas ribotų versliškumą, veikimo laisvę, prieštarautų bendrovės tikslams plėtoti verslą (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-220-916/2015, 2014 m. sausio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-124/2014, 2014 m. gegužės 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-244/2014 ir kt.). Esant tokioms bylos aplinkybėms teisėjų kolegija sprendžia, jog apygardos teismas skundžiamame sprendime padarė teisingą išvadą, jog ieškovas neteisėtų atsakovų veiksmų neįrodė.

Ieškovas prašo iš atsakovų solidariai priteisti 288 700 Lt žalos (nuostolių) atlyginimą. Teigia, kad žala atsirado prašomą priteisti pinigų sumą iškeitus į nelikvidų turtą, dėl ko bendrovė neteko galimybės vykdyti savo įsipareigojimų kreditoriams ir bankrutavo. Ieškovas teigia, kad nors sutarties sudarymo metu bendrovė ir neturėjo didesnių kreditinių įsipareigojimų, atsakovai privalėjo vertinti įmonės veiklos perspektyvą ir nesudaryti akivaizdžiai nenaudingo sandorio. Iš tokios ieškovo pozicijos matyti, kad jis į susieja žemės sklypo pirkimo sutartį, bendrovės nemokumą ir kreditorių finansinius reikalavimus bankroto byloje.

Tačiau byloje yra nustatyta, kad sklypo pirkimo sutarties sudarymo momentu UAB „Vitstar“ turėjo tik 1 997,64 Lt finansinių įsipareigojimų – mokėtinų sumų ryšio paslaugas teikiančioms įmonėms. Byloje taip pat pasitvirtino atsakovų teiginiai, kad bendrovės nemokumą sukėlė kitas sandoris. Iš Valstybinės mokesčių inspekcijos pateiktų duomenų matyti, kad UAB „Vitstar“ 2011-11-23 sutartimi Nr. 3576 nekilnojamąjį turtą, esantį Vilniaus m., Burbiškių g. 36, už 1 345 000 Lt pardavė bendrovei „Piliuona“. UAB „Vitstar“ pirminėje 2011/11 mėn. deklaracijoje šį sandorį deklaravo kaip neapmokestinamus PVM pardavimus, tačiau 2012-03-26 operatyvaus patikrinimo metu bendrovė patikslino PVM deklaraciją ir deklaravo 1 111 570 Lt PVM apmokestinamų tiekimų bei 233 430 Lt pardavimo PVM, tačiau PVM į biudžetą nesumokėjo. VMI taip pat informavo, kad savo ruožtu UAB „Piliuona“ 2011/11 mėn. PVM deklaracijoje deklaravo 163 448,65 Lt grąžintiną PVM sumą, kuri buvo įskaityta vėliau deklaruotam mokėtinam PVM padengti už 2011/12 – 2012/02 mėn. 2012-05-23 VMI priėmė sprendimą Nr. (23.17-08)-320-27102 išieškoti iš bendrovės „Vitstar“ 240 204,90 Lt mokestinę nepriemoką. 2012-12-27 Vilniaus apygardos teismo nutartimi BUAB „Vitstar“ bankroto byloje patvirtinti 281 206,03 Lt dydžio kreditorių finansiniai reikalavimai, tarpe kurių VMI reikalavimas buvo 270 051,95 Lt arba 96 procentai visų kreditorių finansinių reikalavimų. Procentinis finansinių reikalavimų santykis nėra labai pasikeitęs ir bylos nagrinėjimo metu (informacinės sistemos LITEKO duomenys, Vilniaus apygardos teismo civilinė byla Nr. B2-1722-619/2016).

Aptartos aplinkybės leidžia patvirtinti pirmosios instancijos teismo išvadą, jog neįrodyta aplinkybė, kad atsakovai sudarydami žemės sklypo pirkimo sutartį aiškiai žinojo prastą įmonės turtinę padėtį, ir nenustatyta atsakovų kaltė, nes nekonstatuota, kad atsakovai tyčia, siekdami išvengti atsiskaitymų su kreditoriais, pirko ginčo žemės sklypą. Nustatytos aplinkybės taip pat leidžia spręsti, kad byloje aptariama žemės sklypo pirkimo sutartis nėra susijusi su bendrovės bankroto byloje patvirtintais kreditorių finansinių reikalavimų atsiradimu, todėl tokių finansinių reikalavimų egzistavimas nėra pagrindas ieškovo nurodomą žemės sklypo pirkimo sutarties sudarymą pripažinti neteisėtais ir bendrovei žalą sukėlusiais tyčiniais atsakovų veiksmais.

Esant tokioms bylos aplinkybėms teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovas neįrodė atsakovų neteisėtų veiksmų ir jais padarytos žalos (CPK 178 str.). skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas teisėtas, pagrįstas ir paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Nutarus skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą pirmiau išdėstytais pagrindais tampa neaktualūs ir šioje nutartyje nebesvarstomi klausimai liečiantys senaties termino taikymą, atsakovų solidariąją atsakomybę, juridinio asmens vadovo atsakomybę už akcininkų nutarimų vykdymą, bankroto įmonės administratoriaus teisę reikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo bei kiti šalių procesiniuose dokumentuose paminėti aspektai.

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už avokado ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas (CPK 98 str. 1 d.). Tos pačios nuostatos taikomos ir apeliacinės instancijos teisme (CPK 98 str. 3 d.). Atsakovas T. J. prašo priteisti iš atsakovo 1 051,33 Eur už advokato pagalbą apeliacinės instancijos teisme. Prašomos priteisti atstovavimo išlaidos viršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintose „Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio“, nustatytą užmokestį, todėl prašymas tenkinamas iš dalies. Atsižvelgiant į bylos apimtį, į tai, kad pirmosios instancijos teisme dalyvavo tas pats atstovas iš ieškovo atsakovui priteisiama 600 Eur turėtų atstovavimo išlaidų.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsakovui T. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir ieškovo BUAB „Vitstar“ (į. k. 301696909) priteisti 600 (šešis šimtus) Eur bylinėjimosi išlaidų, kurios mokėtinos iš bankroto administravimui skirtų lėšų.

Teisėjai Rasa GudžiūnienėAntanas RudzinskasEgidijus Žironas