Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irenos Paulauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Rūtos Miliuvienės ir Henriko Sadausko, sekretoriaujant Jūratei Domarkaitei, dalyvaujant pareiškėjui B. Š., jo atstovui advokatui Antonui Kviatkovskiui (Anton Kviatkovski), atsakovo atstovui Almantui Masioniui, trečiojo suinteresuoto asmens Vilniaus rajono žemės ūkio bendrovės „Geisiškės“ atstovui M. A., vertėjai Ritai Nasalytei,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo B. Š. skundą atsakovui VĮ Registrų centro Vilniaus filialui dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus (tretieji suinteresuoti asmenys VĮ Registrų centras, Vilniaus rajono žemės ūkio bendrovė „Geisiškės“).

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismo posėdyje pareiškėjas ir jo atstovas palaikė skunde išdėstytus argumentus (b. l. 88–92).

Atsakovas daro išvadą, kad 1993–1995 m. iki 2001-07-01 Civilinio kodekso įsigaliojimo nekilnojamojo turto nuosavybės teisės priklausymas asmeniui buvo siejamas būtent su turto teisiniu įregistravimu nekilnojamojo turto registravimo įstaigoje, tačiau ŽŪB „Geisiškės“ niekada nebuvo įregistravusi nuosavybės teisės į sandėlį, 1993-12-15 pirkimo–pardavimo sutartyje nenurodyti jokie dokumentai, kurių pagrindu bendrovei nuosavybės teise priklauso parduodamas turtas, todėl Ginčų nagrinėjimo komisija 2011-10-06 sprendime Nr. 263 pagrįstai konstatavo, kad ŽŪB „Geisiškės“, neturėdama nuosavybės teisės į sandėlį, negalėjo šios teisės perleisti B. Š.

Mano, kad pareiškėjo argumentas, jog Ginčų nagrinėjimo komisija viršijo savo kompetenciją ir pripažino 1993-12-15 sutartį negaliojančia, nepagrįstas ir atmestinas, kadangi Nekilnojamojo turto registro įstatymo (toliau – ir Įstatymas) nuostatos suteikia Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui teisę vertinti teikiamų dokumentų atitiktį teisės aktų reikalavimams ir priimti vieną iš Įstatymo 26 straipsnyje nustatytų sprendimų (įregistruoti daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą, atsisakyti įregistruoti daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą nekilnojamojo turto registre arba sprendimo priėmimą atidėti).

Pažymėjo, kad iš pareiškėjo pateiktų dokumentų visumos negalima nustatyti, kada (1993 ar 1995 m.) ir kokį konkrečiai nekilnojamąjį daiktą (padangų sandėlio griuvėsius ar pagalbinį sandėlį ir kokį, kuris niekaip neidentifikuotas) jis įsigijo, pateiktuose dokumentuose nėra duomenų, apibūdinančių įgytą pastatą bei kokių dokumentų pagrindu ir kam nuosavybės teise priklausė parduodamas pastatas, kada bus ar buvo perduotas pirkėjui.

Atsakydamas į pareiškėjo argumentą, kad nei Ginčų nagrinėjimo komisija, nei teritorinis registratorius nereikalavo pardavėjo nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų, atsakovas pažymėjo, kad tokių dokumentų išreikalavimo funkcija Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui nėra nustatyta teisės aktų, be to, kito asmens nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai negalėtų patvirtinti būtent B. Š. teisės atsiradimo. Mano, kad aplinkybė, jog sandėlį pardavęs asmuo (ŽŪB „Geisiškės“) ne tik nebuvo įregistravęs nuosavybės teisės tuometinėje nekilnojamojo turto registravimo įstaigoje, bet ir iš viso tokios teisės nebuvo įgijęs, iš viso paneigtų 1993-12-15 pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo galimybę ar tokios sutarties teisinių pasekmių galimą kilimą – pareiškėjo nuosavybės teisės atsiradimą, todėl komisijos sprendime Nr. 263 išdėstytas šios aplinkybės vertinimas yra teisiškai pagrįstas ir reikšmingas priimant sprendimą netenkinti B. Š. skundo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VĮ Registrų centro Vilniaus filialas atsiliepimo į skundą nepateikė, teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai (b. l. 78).

Trečiasis suinteresuotas asmuo ŽŪB „Geisiškės“ atsiliepimo į skundą nepateikė. Teismo posėdyje trečiojo suinteresuoto asmens atstovas paaiškino, kad bendrovė sandėlį įsigijo, tačiau sutartis nebuvo sudaryta. Sudarius pirkimo–pardavimo sutartį su pareiškėju, sandėlio perdavimo pareiškėjui akto nebuvo ir nėra. Pirkimo–pardavimo sutarties originalo bendrovė taip pat neturi. Paaiškinti, kur buvo ši sutartis atspausdinta kompiuteriu, negalėjo, nes ją ruošęs buhalteris mirė. Faktiškai pareiškėjas nusipirktu pastatu nesinaudojo (b. l. 88–92).

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Remdamasis byloje esančiais įrodymais teismas nustatė, kad pareiškėjas į VĮ Registrų centro Vilniaus filialą su prašymais įregistruoti nekilnojamąjį daiktą – sandėlį bei nuosavybės teises į jį, kreipėsi tris kartus: 2011-05-12, 2011-07-18 ir 2011-08-22 (b. l. 24, 27, 34).

Pareiškėjas, kreipdamasis į VĮ Registrų centro Vilniaus filialą su 2011-05-12 prašymu, pateikė 2011-05-11 kadastro duomenų bylą ir 2011-03-15 pažymą Nr. 10 (b. l. 35), su 2011-07-18 prašymu jis taip pat pateikė 2011-05-11 kadastro duomenų bylą ir 2011-03-15 pažymą be registracijos numerio (b. l. 28).

Teismas nustatė, kad atsakovas, išnagrinėjęs pareiškėjo 2011-05-12 prašymą, 2011-05-16 priėmė sprendimą Nr. KS-2668, o išnagrinėjęs 2011-07-18 prašymą – 2011-07-26 sprendimą Nr. KS-3989.

2011-08-22 pareiškėjas VĮ Registrų centro Vilniaus filialui pateikė prašymą Nr. 2828520 (b. l. 24) įregistruoti nuosavybės teises į nekilnojamąjį daiktą – pagalbinį sandėlį, esantį (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., Vilniaus r. Su prašymu pareiškėjas pateikė 1993-12-15 pirkimo–pardavimo sutarties kopiją (b. l. 25), kurioje nurodyta, kad ŽŪB „Geisiškės“ pardavė pareiškėjui B. Š. pagalbinį sandėlį, esantį (duomenys neskelbtini) kaime, 2011-05-11 kadastro duomenų bylą bei Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2011-06-20 įsakymą Nr. A27-1410 (b. l. 29–31).

VĮ Registrų centro Vilniaus filialas, išnagrinėjęs 2011-08-22 pareiškėjo prašymą, 2011-09-05 sprendimu Nr. RS-1631 (b. l. 23) atsisakė jį tenkinti, nes pareiškėjo su prašymu pateikta 1993-12-15 pirkimo–pardavimo sutartis nepatvirtinta notaro, o dokumentai, kurių pagrindu atsiranda daiktinės teisės į nekilnojamąjį daiktą, turi atitikti teisės aktų reikalavimus, juose turi būti įregistruoti nekilnojamojo turto registre būtini duomenys.

Pareiškėjas, nesutikdamas su minėtu sprendimu, 2011-09-08 pateikė prašymą Ginčų nagrinėjimo komisijai (b. l. 43), kuriame nurodė, kad pabaigus statybas, sandėlis nebuvo registruotas turto registre, kadangi tuo metu kolūkiui nebuvo naudinga registruoti visus statinius, nes būtų buvę sunku gauti statybinių medžiagų paskyras. Pareiškėjas prašyme taip pat nurodė, kad jis, kaip sandėlio pirkėjas, negali būti susijęs su ankstesniais registro dalykais, prašė atsižvelgti į tai, kad pastatui jau suteiktas adresas, niekas per keliolika metų neginčijo jo pirkimo teisėtumo, be to, 1993 m. buvo galima sudaryti laisvos formos sutartis be notarinio patvirtinimo.

Ginčų nagrinėjimo komisija, išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą, 2011-10-06 sprendimu Nr. 263 (b. l. 67–70) paliko galioti VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2011-09-05 sprendimą Nr. RS-16-31.

Šios bylos ginčo dalykas – 2011-09-05 VĮ Registrų centro Vilniaus filialo sprendimo Nr. RS-1631 ir 2011-10-06 Ginčų nagrinėjimo komisijos sprendimo Nr. 263 teisėtumas ir pagrįstumas. VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2011-05-16 sprendimas Nr. KS-2668 ir 2011-07-26 sprendimas Nr. KS-3989 nėra šios bylos ginčo dalykas, taigi jų teisėtumo ir pagrįstumo teismas šioje byloje nenagrinėja.

Šios bylos ginčo esmė – ar pagrįstai VĮ Registrų centro Vilniaus filialas ir Ginčų nagrinėjimo komisija atsisakė įregistruoti nuosavybės teises į nekilnojamąjį daiktą – pagalbinį sandėlį, esantį (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., Vilniaus r.

Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 str. nustato, kad daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą atsiradimą, juridinius faktus patvirtinantys dokumentai, kuriais remiantis šios teisės, jų suvaržymai bei juridiniai faktai registruojami nekilnojamojo turto registre, yra rašytiniai sandoriai bei kiti įstatymų nustatyti dokumentai.

Kartu su prašymu turi būti pateikiami dokumentai, patvirtinantys prašomų įregistruoti daiktinių teisių, šių teisių suvaržymų, juridinių faktų atsiradimą. Dokumentai turi būti pateikti dviem egzemplioriais; vienas iš jų turi būti dokumento originalas arba įstatymų nustatyta tvarka patvirtintas jo nuorašas (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 23 str. 2 d.). Dokumentai, kurių pagrindu patvirtinamos, atsiranda, baigiasi, perleidžiamos ar suvaržomos daiktinės teisės į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymai, juridiniai faktai, turi atitikti teisės aktų reikalavimus, juose turi būti įregistravimui nekilnojamojo turto registre būtini duomenys (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 23 str. 3 d.).

Dokumentai, kurių pagrindu prašoma atlikti registraciją, turi būti surašyti įskaitomai, juose turi būti pilni asmenų, susijusių su registracija, vardai, pavardės, pavadinimai, adresai, kodai bei nekilnojamojo daikto, susijusio su registracija, unikalus numeris, kuris suteikiamas Nekilnojamojo turto kadastro nuostatų nustatyta tvarka. Įregistravimo nekilnojamojo turto registre pagrindu negali būti dokumentai, kuriuose yra ištaisytų, prirašytų, užbrauktų žodžių ir kitų dokumente neaptartų taisymų, bei pieštuku surašyti dokumentai, taip pat fiziškai sugadinti dokumentai, jei dėl to negalima padaryti vienareikšmės išvados dėl jų turinio (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 23 str. 4 d.).

Pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo 29 str. 6 ir 8 punktus, Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas atsisako įregistruoti daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymus, juridinius faktus, jeigu nagrinėjant prašymą prašyme ar Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui pateiktame dokumente nėra Nekilnojamojo turto registro nuostatuose numatytų duomenų, būtinų nekilnojamajam daiktui bei daiktinių teisių į jį įgijėjams identifikuoti; Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui pateikto dokumento duomenys apie nekilnojamąjį daiktą nesutampa su į nekilnojamojo turto kadastrą įrašytais duomenimis apie tą nekilnojamąjį daiktą.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-07-12 nutarimu Nr. 1129 patvirtintuose Nekilnojamojo turto registro nuostatuose (toliau – ir Nuostatai) nustatyta, kad registre įrašomi ir saugomi duomenys, identifikuojantys nekilnojamąjį daiktą, t. y. unikalus statinio numeris bei duomenys, identifikuojantys daiktinių teisių turėtojus, kitus su daiktinėmis teisėmis susijusius asmenis (fizinio asmens vardas, pavardė, asmens kodas, pilietybė; juridinio asmens pavadinimas, juridinio asmens kodas; apie užsienio juridinį asmenį – papildomai nurodoma valstybės, kurioje jis registruotas, pavadinimas, įregistravimo data ir registras) (Nuostatų 10.1.3 ir 10.5 punktai).

Pagal Nuostatų 27 p., nagrinėjant prašymą įregistruoti ar išregistruoti nekilnojamuosius daiktus, daiktines teises į juos, patikrinama, ar registre įregistruotas pats nekilnojamasis daiktas; registruoti pateiktuose dokumentuose yra visi duomenys, nustatyti Įstatymo 23 straipsnyje; nėra aplinkybių, nustatytų Įstatymo 29 straipsnyje; prašyme nurodyti visi asmenys, susiję su registracija, jų identifikavimo duomenys, taip pat dalykas, kurį prašoma įregistruoti ar išregistruoti.

Teismas, įvertinęs nurodytas teisės aktų nuostatas, daro išvadą, kad nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą gali būti įregistruojamos tik pagal tokį dokumentą, kuris neabejotinai patvirtina nuosavybės teisės atsiradimą konkrečiam asmeniui į tam tikrą nekilnojamąjį daiktą ir tame dokumente turi būti įregistruoti nekilnojamojo turto registre būtini duomenys.

Iš byloje esančio VĮ Registrų centro nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo (b. l. 45–46) nustatyta, kad nekilnojamojo turto registre įregistruotas nekilnojamasis daiktas – pastatas–sandėlis (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini) g. 4, Vilniaus r., žymimas 1F1/p, statybos pabaigos metai – 1982, įrašų apie nuosavybės teisę registre nėra.

Pareiškėjas su 2011-08-22 prašymu atsakovui pateikė 1993-12-15 pirkimo–pardavimo sutarties kopiją, kurioje nurodyta, kad ŽŪB „Geisiškės“ už 170 investicinių čekių pardavė pareiškėjui B. Š. pagalbinį sandėlį, esantį (duomenys neskelbtini) kaime.

Kaip matyti iš atsakovo ir trečiojo asmens priimtų sprendimų, atsakovas, atmesdamas prašymą, vadovavosi Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 8 str. nuostatomis, kuriame nustatyta, kad sandorio formai taikomi jo sudarymo momentu galioję įstatymai. Civilinio kodekso 1.71–1.76 straipsniuose nustatytos normos dėl sandorių formos reikalavimų taikomos tiems sandoriams, kurie buvo sudaryti įsigaliojus šiam kodeksui, išskyrus šiuos atvejus: 1) jeigu pagal sandorio sudarymo momentu galiojusį įstatymą sandoriui buvo nustatyta privaloma teisinė registracija, bet sandoris nebuvo įregistruotas ir, įsigaliojus Civiliniam kodeksui, registravimo terminas dar nepasibaigęs, tai tokio sandorio teisinei registracijai taikomos šio kodekso taisyklės; 2) jeigu pagal sandorio sudarymo momentu galiojusį įstatymą sandoriui buvo nustatyta privaloma teisinė registracija, bet jis per įstatymo nustatytą terminą nebuvo įregistruotas, tai toks sandoris negalioja, išskyrus atvejus, kai dėl svarbių priežasčių praleistą įregistravimo terminą atnaujina teismas.

Pagal sutarties sudarymo metu galiojusią Civilinio kodekso 149 str. redakciją, turto įgijėjui pagal sutartį nuosavybės teisė (operatyviojo tvarkymo teisė) atsiranda nuo daikto perdavimo momento, jeigu ko kita nenustato įstatymas arba sutartis. Jeigu sutartis, kuria perleidžiamas daiktas, turi būti įregistruojama, tai nuosavybės teisė atsiranda įregistravimo momentu. Civilinio kodekso 255 straipsnyje buvo nustatyta, kad tik gyvenamojo namo (arba jo dalies) pirkimo–pardavimo sutartis turėjo būti notariškai patvirtinta, jeigu bent viena iš sutarties šalių yra pilietis, ir per tris mėnesius įregistruota vietinės Liaudies deputatų tarybos vykdomajame komitete.

Iš įstatymo matyti, kad pareiškėjui nuosavybės teisė galėjo atsirasti nuo sandėlio perdavimo momento, o sutartis neturėjo būti sudaryta notariškai ir registruojama. Tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių statinio perdavimą. Trečiojo suinteresuoto asmens atstovas teismo posėdyje paaiškino, kad perdavimo aktas nebuvo surašytas, o pareiškėjas statiniu nesinaudojo, sutarties originalo jis neturįs (b. l. 88–92).

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 25 d. nutarimu Nr. 297 patvirtintos Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukcijos (redakcija, galiojusi nuo 1991-07-25 iki 1994-04-30) 1 punkte buvo nustatyta, kad gyvenamieji namai, negyvenamieji pastatai ir statiniai, garažai, sodo namai su jiems skirtais žemės sklypais, taip pat butai, garažų boksai (toliau vadinama – pastatai, statiniai ir butai) turi būti teisiškai registruojami. Pagal instrukcijos 6 p., registruojama tik inventorizavus ir valstybinei komisijai priėmus pastatą, statinį ir butą naudoti arba pasikeitus savininkui. Instrukcijos 8 p. nustatytas sąrašas pagrindinių dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teisę į pastatus, statinius ir butus. Pagal instrukcijos 8.5 p., vienas iš dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teisę į pastatus, statinius ir butus, nurodyta notariškai nepatvirtintos sutartys, kai įstatymo tas nustatyta.

Kaip matyti iš šio teisės akto, 1993 metais sudarius pirkimo–pardavimo sutartį ir pasikeitus statinių savininkui, daiktas turėjo būti įregistruotas, tačiau nagrinėjamu atveju to nebuvo padaryta.

Atsižvelgus į sudarant sutartį galiojusius teisės aktus, matyti, kad pasikeitus savininkui (pareiškėjui įsigijus sandėlį iš ŽŪB „Geisiškės“) statinys nebuvo įregistruotas, o po pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo nebuvo perduotas teisės aktų nustatyta tvarka, todėl nuosavybės teisė į jį pareiškėjui neatsirado.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003-03-03 nutarimu Nr. 278 patvirtinto Dokumentų, teiktinų Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui registruojant senus statinius, įsigytus ar pastatytus iki 1991 m. liepos 25 d., sąrašo 2 punkte nurodoma, kad pastatyti seni statiniai Registre registruojami Nekilnojamojo turto registro nuostatų ir Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro nuostatų nustatyta tvarka Registro tvarkytojui pateikus prašymą įregistruoti nekilnojamąjį daiktą ir (ar) daiktines teises į jį, kadastrinių matavimų bylą, parengtą pagal galiojančių teisės aktų reikalavimus, ir šiuos dokumentus: savivaldybės ar archyvo išduotą pažymą apie įrašus ūkinėse knygose, jeigu statiniai kaimo gyvenamosiose vietovėse buvo pastatyti iki 1989 m. sausio 1 d. įskaitytinai.

Kaip matyti iš registro išrašo, parduoto pastato–sandėlio, statybos pabaigos metai nurodomi 1982 m., todėl jis turėjo būti įregistruotas ūkinėse knygose ir apie tai pareiškėjas turėjo pateikti įrodymus registro tvarkytojui.

Apibendrinęs išdėstytus argumentus, teismas nesutinka su atsakovo ir Ginčų nagrinėjimo komisijos ginčijamuose sprendimuose nurodytu vienu iš pareiškėjo prašymo atmetimo pagrindų, kad pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo notariškai patvirtinta, kadangi sutarties sudarymo metu galioję teisės aktai tokios sandorio sudarymo formos nenustatė, sandoriui privaloma teisinė registracija taip pat nebuvo nustatyta, taigi Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 8 str. 2 d. nuostata, teismo vertinimu, netaikytina. Teismas daro išvadą, kad atsakovas neišskyrė daikto ir sutarties registravimo instituto. Šiuo atveju sudarytam sandoriui tuo metu galioję teisės aktai nenustatė privalomos registracijos, buvo nustatyta tik privaloma paties daikto (pastato–sandėlio) registracija.

Teismas, vadovaudamasis išdėstytais argumentais, daro išvadą, kad VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2011 m. rugsėjo 5 d. sprendimas Nr. RS-1631 ir Ginčų nagrinėjimo komisijos 2011 m. spalio 6 d. sprendimas Nr. 263 iš esmės yra teisėti ir pagrįsti, nes pareiškėjo su prašymu pateikta 1993-12-15 pirkimo–pardavimo sutartis neabejotinai nepatvirtina nuosavybės teisės atsiradimo pareiškėjui į nekilnojamąjį daiktą – pastatą–sandėlį, esantį (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., Vilniaus r. Priimti sprendimai atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 str. nustatytus individualiam aktui keliamus reikalavimus, jų naikinti nėra pagrindo, todėl pareiškėjo skundas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 str., teismas

nusprendžia

Pareiškėjo B. Š. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.