Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Olegas Šibkovas Baudžiamosios bylos Nr. 1A-371-498/2016

Teisėja Aušra Vingilė Teisminio proceso Nr. 1-22-1-00194-2014-7

2016 m. birželio 15 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Kęstučio Dargužio, Daivos Jankauskienė ir Olegos Šibkovo (kolegijos pirmininkas),

nuteistojo M. K. (M. K.) gynėjui advokatui Vladislovui Mikšai, M. K. atstovui pagal įstatymą V. K. (V. K.),

viešame teismo posėdyje, apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. K. įstatyminio atstovo V. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. kovo 10 d. nuosprendžio, kuriuo M. K. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – LR BK) 178 straipsnio 2 dalyje, ir jam paskirta 6 (šešių) mėnesių laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant laisvės apribojimo laikotarpiu mokytis arba pradėti dirbti, arba užsiregistruoti darbo biržoje, nuo 22 val. iki 6 val. būti namuose, išskyrus, jei tai susiję su mokslu ar darbu (apie tai iš anksto informuojant šios priemonės vykdymą kontroliuojančios institucijos atstovą), neatlygintinai išdirbti 20 val. per 2 mėn. sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Šiuo nuosprendžiu UAB „(duomenys neskelbtini)“, į. k. (duomenys neskelbtini), civilinis ieškinys patenkintas pilnai ir priteista UAB „(duomenys neskelbtini)“ naudai iš kaltinamojo M. K. 622,68 Eur (šeši šimtai dvidešimt du eurai šešiasdešimt aštuoni centai) nusikalstamais veiksmais padarytai turtinei žalai atlyginti, kaltinamajam M. K. neturint turto ar uždarbio, kurio pakaktų jo padarytai žalai atlyginti, priteista 311,34 Eur (trys šimtai vienuolika eurų trisdešimt keturis centus) iš jo įstatyminės atstovės – civilinės atsakovės O. L. ir 311,34 Eur (trys šimtai vienuolika eurų trisdešimt keturi centai) iš jo įstatyminio atstovo – civilinio atsakovo V. K., nustatant, kad ši jų pareiga pasibaigia, kai jų sūnus – kaltinamasis M. K. sulaukia pilnametystės, taip pat kai jis prieš pilnametystę įgyja turtą arba uždarbį, kurio pakanka žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

M. K. (toliau – ir nuteistasis) pirmos instancijos teismo nuosprendžiu nuteistas už tai, kad veikdamas kartu su mažamečiu asmeniu, neturinčiu amžiaus nuo kurio asmuo atsako pagal baudžiamuosius įstatymus, laikotarpyje nuo 2014-03-03 22 val. iki 2014-03-04 2.24 val., turėdamas išankstinę tyčią pagrobti svetimą turtą, bendrais veiksmais išdaužęs UAB ,, (duomenys neskelbtini)” priklausančios maisto ir buitinių prekių parduotuvės, esančios (duomenys neskelbtini), durų stiklą, M. K. likus stovėti prie durų ir stebėti aplinką, o mažamečiui, neturinčiam amžiaus nuo kurio asmuo atsako pagal baudžiamuosius įstatymus, pralindus pro metalines grotas, buvusias prie durų, ir tokiu būdu įsibrovus į patalpą, pagrobė iš stalčiaus, esančio po kasos aparatu, 2000 Lt (579, 24 Eur), priklausančius UAB ,, (duomenys neskelbtini)”.

V. K. dėl LR CK 6.276 straipsnio 3 dalies taikymo, nurodo, kad proceso teisės normų paskirtis yra užtikrinti materialiosios teisės normų įgyvendinimą, todėl procesiniai sprendimai negali nulemti skirtingų LR CK 6.276 straipsnio 3 dalies taikymo pasekmių. Apelianto nuomone, ši norma turi būti aiškinama ir taikoma vienodai visais atvejais, nepriklausomai nuo to, kada priimamas teismo sprendimas - iki žalą padariusio asmens pilnametystės ar jau po jos. LR CK 6.276 straipsnio 3 dalyje nustatytos materialiosios teisinės pasekmės turi būti konstatuojamos bet kurioje proceso stadijoje - tiek bylos nagrinėjimo teisme metu, tiek vykdymo procese. Jeigu nagrinėjant bylą teisme nustatoma, kad subsidiariojo atsakovo prievolė yra pasibaigusi dėl žalą padariusio asmens pilnametystės, tai teismo procesinio dokumento, kuriuo ginčas išsprendžiamas iš esmės, rezoliucinėje dalyje turi atsispindėti ir materialiosios LR CK 6.276 straipsnio 3 dalies taikymo pasekmės, t. y. ieškinys subsidiariai atsakingiems asmenims turi būti atmestas. Tokios pozicijos dėl šios normos aiškinimo ir taikymo iš esmės laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje P. D. v. R. V., A. V. ir kt., bylos Nr. 3K- 3-394/2006).

Apelianto nuomone nuosprendyje taip pat netinkamai pritaikyta LR CK 6.276 straipsnio 2 dalis. V. K. nurodo, kad Kauno apylinkės teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą visiškai nesigilino į tai, jog Švenčionių rajono apylinkės teismas dar 2011 m. gruodžio 12 d. sprendimu nutraukė santuoką tarp V. K. ir O. L.. Minėtu sprendimu teismas nusprendė, jog nepilnamečių vaikų M. K., gim. (duomenys neskelbtini), ir D. K., gim. (duomenys neskelbtini), gyvenamoji vieta nustatoma su motina O. L.. Nepilnamečių vaikų V. K., gim. (duomenys neskelbtini), R. K., gim., (duomenys neskelbtini) ir R. K., gim. (duomenys neskelbtini), gyvenamoji vieta nustatoma su tėvu V. K.. Taip pat Švenčionių rajono apylinkės teismas nusprendė, jog O. L. savo lėšomis išlaiko su ja gyvenančius vaikus M. K. gim. (duomenys neskelbtini) ir D. K., gim. (duomenys neskelbtini). V. K. savo lėšomis išlaiko su juo gyvenančius V. K. gim. (duomenys neskelbtini), R. K. gim., (duomenys neskelbtini)ir R. K..

Dėl nuosprendžio dalies, kuria priteista civilinė žala išdėstymo, V. K. pažymi, kad LR BPK 113 straipsnyje numatyta, kad, kai kyla su civiliniu ieškiniu susijusių klausimų, kurių sprendimo LR BPK normos nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms. LR CPK 284 straipsnio 1 dalies nuostatos suteikia teismui teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgus į turtinę abiejų šalių padėtį ir kitas aplinkybes, sprendimo vykdymą atidėti ar išdėstyti. Tačiau sprendimo įvykdymas gali būti išdėstomas (atidedamas) tik išimtiniais atvejais, atsižvelgiant į šalių turtinę padėtį arba kai susidaro labai nepalankios aplinkybės jį įvykdyti, bet toks sprendimo vykdymo atidėjimas ar išdėstymas neturi suteikti nepagrįsto pranašumo skolininkui (nuteistajam, jo įstatyminiam atstovui), o išieškotojas (nukentėjusysis) neturi patirti nepagrįstų nuostolių.

V. K. skunde pažymi, kad civilinio atsakovo V. K. turtinė padėtis itin sunki ir yra susidariusios labai nepalankios aplinkybės įvykdyti teismo sprendimą ir sumokėti priteistą žalos dalį iš karto. Civilinis atsakovas dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“, gauna minimalų mėnesinį atlyginimą, yra darbdavio gerai vertinamas. Apeliantas pakartotinai atkreipia dėmesį, kad po santuokos nutraukimo, trijų mažamečių gyvenamoji vieta nustatyta su civiliniu atsakovu. V. K. pats vienas nuo 2011 metų savo lėšomis išlaiko vaikus ir rūpinasi jų priežiūra. Todėl civiliniam atsakovui gaunant minimalų mėnesinį atlyginimą nėra galimybės sumokėti priteistą 311,34 Eur žalą iš karto, kadangi visa šeima mėnesiui laiko netektų pajamų. Skunde nurodoma, kad sutinkamai su LR CPK 668 straipsnio 1 dalimi nurodyta, jog vykdant išieškojimą iš fizinių asmenų, išieškojimas negali būti nukreipiamas į buities, ūkio, darbo, mokymosi reikmenis ir kitą turtą kurie būtini skolininko ar jo šeimos pragyvenimui, darbui pagal jo profesiją ar mokymuisi. Apelianto nuomone pirmosios instancijos teismo sprendimas dalyje dėl civilinio ieškinio priteisimo V. K. pažeidžia ne tik jo bet ir pastarojo trijų vaikų teises.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, civilinio atsakovo prašymą tenkinti apeliacinį skundą, prokuroro ir nuteistojo gynėjo prašymus skundo netenkinti, bet dėl žalos atlyginimo išdėstymo neprieštaraujančius, sprendžia, kad V. K. apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaujantis LR BPK 320 straipsnio 3 dalimi, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių LR BPK pažeidimų. Iš apeliacinio skundo matyti, kad V. K. prašo patikrinti bylą dėl procesinių teisių pažeidimų, civilinio ieškinio priteisimo ir jo išdėstymo aspektais.

Įvertinusi byloje surinktus įrodymus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog 2016 m. kovo 10 d. Kauno apylinkės teismo nuosprendis dalyje dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ civilinio ieškinio patenkinimo, priteisiant UAB „(duomenys neskelbtini)“ naudai iš M. K. 622,68 Eur turtinei žalai atlyginti, o M. K. neturint turto ar uždarbio, kurio pakaktų jo padarytai žalai atlyginti, priteisti 311,34 Eur iš jo įstatyminės atstovės – civilinės atsakovės O. L. ir 311,34 Eur iš jo įstatyminio atstovo – civilinio atsakovo V. K., yra pagrįstas ir teisėtas, keisti jo apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nepilnamečiui ir neturint galimybių atsakyti materialiai už padarytą žalą pirmosios instancijos teismas privalėjo civiliniais atsakovais į bylą įtraukti kaltinamojo tėvus ar vieną iš tėvų, kaip įstatyminius atstovus, tačiau apeliantas nurodo, kad to teismas nepadarė. Iš byloje esančios medžiagos (1 t., b. l. 165-166; 1 t., b. l. 179-180; 2 t., b. l. 64) matyti, kad civiliniai atsakovai byloje įtraukti M. K. tėvai. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto centro policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus vyresniosios tyrėjos R. P. 2015 m. spalio 27 d. nutarimais nutarta į bylą įtraukti V. K. ir O. L. civiliniais atsakovais. Nutarimuose išaiškintos LR BPK 110 straipsnio 2 dalyje ir 111 straipsnio 2 dalyje nustatytos civilinio atsakovo teisės. Taip pat Kauno apylinkės teismo 2016 m. sausio 14 d. nutartimi į teisiamąjį posėdį nutarta kviesti civilinius atsakovus O. L. ir V. K..

Apeliacinio skundo argumentas, kad civilinis atsakovas V. K. nedalyvavo teisminiame bylos nagrinėjame ir negalėjo pasinaudoti savo, kaip civilinio atsakovo LR BPK 110 straipsnyje numatytomis teisėmis, yra nepagrįstas ir atmestinas. Kaip jau minėta, iš byloje esančios medžiagos (1 t., b. l. 165-166) matyti, kad Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto centro policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus vyresniosios tyrėjos R. P. 2015 m. spalio 27 d. nutarime įtraukti asmenį į bylą civiliniu atsakovu, pastarajam išaiškintos LR BPK 110 straipsnio 2 dalyje ir 111 straipsnio 2 dalyje nustatytos civilinio atsakovo teisės. Kaip matyti iš tyrėjos prierašo nutarime, V. K. nuo parašo atsisakė. Skunde nurodoma, kad civilinis atsakovas V. K. buvo atvykęs į vieną teisiamąjį posėdį, tačiau neatvykus kaltinamajam, bylos nagrinėjimas buvo atidėtas. Nurodo, kad naujo šaukimo į teismo posėdį civilinis atsakovas negavo, todėl visa baudžiamoji byla išnagrinėta civiliam atsakovui nedalyvaujant ir neišklausius jo pozicijos civilinio ieškinio pagrįstumo klausimu. Iš Kauno apylinkės teismo 2016 m. vasario 3 d. teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad posėdyje dalyvavo civilinis atsakovas V. K. ir pasirašė pranešime, kad jam pranešta, kad teisiamasis posėdis bus tęsiamas 2016 m. vasario 26 d. 10.00 val. (2 t., b. l. 81-82, 83). Taip pat Kauno apylinkės teisme 2016 m. vasario 3 d. gautas prašymas leisti nedalyvauti teisiamajame posėdyje, ir nors prašyme neteisingai nurodyta, kad bylos pakartotinis nagrinėjimas bus 2016 m. vasario 29 d., tačiau pagal pasirašytą 2016 m. vasario 3 d. pranešimą byloje, laikoma, kad civiliniam atsakovui apie teisiamojo posėdžio datą pranešta tinkamai ir papildomai teismo šaukimo, kaip nurodo apeliantas, siųsti nereikėjo, todėl ir šis skundo argumentas atmestinas.

Skunde teigiama, kad V. K. privalo atlyginti turtinę žalą tik tokiu atveju, jei pastarasis neįrodo, jog žala atsirado ne dėl jo kaltės. Apelianto nuomone, teisiamojo posėdžio metu jam įrodinėjimo teisė suteikta nebuvo. Teisėjų kolegija dar kartą atkreipia dėmesį, kad V. K. apie posėdį buvo pranešta, įrodinėjimo teisė iš apelianto nebuvo atimta.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad civilinis ieškovas UAB „(duomenys neskelbtini)“ nepateikė jokių turtinės žalos dydį pagrindžiančių įrodymų. Taip pat nurodo, kad proceso dalyvių parodymai, dėl pagrobtos pinigų sumos iš civilinio ieškovo UAB „(duomenys neskelbtini)“ prieštarauja vieni kitiems. Teisėjų kolegija pritaria pirmos instancijos teismo argumentui, kad nors civilinis ieškovas ir nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų įstiklinto stiklo ir atliktų darbų kainos, tačiau teismas neturi pagrindo netikėti civilinio ieškovo atstovės patvirtinimo, kad būtent tiek kainavo durų sutvarkymas (43,44 Eur), to neginčijo ir nuteistasis. Pažymėdama, kad baudžiamojo proceso įstatymas nekelia reikalavimų įrodinėjant žalos dydį ieškininius reikalavimus pagrįsti tik rašytiniais įrodymais. Nors byloje nėra pateikti visi tiksliai turtinės žalos dydį patvirtinantys įrodymai, tačiau vertinant apylinkės teismo 622,68 Eur priteistos sumos pagrįstumą, teisėjų kolegijos nuomone, ji nelaikytina aiškiai nepagrįsta ir atitinka protingumo kriterijus. Taip pat pabrėžtina, kad ir nuteistasis M. K. 2016 m. vasario 26 d. Kauno apylinkės teismo teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad pinigų suma buvo apie 1500 Lt, bet galėjo būti ir 2000 Lt. Nurodyta pagrobtų pinigų vertė laikytina reali ir nėra pagrindo manyti, jog ji yra padidinta, to neginčijo ir nuteistasis, todėl mažinti civilinio ieškinio sumą aukštesnysis teismas neturi pagrindo.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad LR CK 6.276 straipsnio 3 dalyje nustatytos materialiosios teisinės pasekmės turi būti konstatuojamos bet kurioje proceso stadijoje - tiek bylos nagrinėjimo teisme metu, tiek vykdymo procese. Jeigu nagrinėjant bylą teisme nustatoma, kad subsidiariojo atsakovo prievolė yra pasibaigusi dėl žalą padariusio asmens pilnametystės, tai teismo procesinio dokumento, kuriuo ginčas išsprendžiamas iš esmės, rezoliucinėje dalyje turi atsispindėti ir materialiosios LR CK 6.276 straipsnio 3 dalies taikymo pasekmės, t. y. ieškinys subsidiariai atsakingiems asmenims turi būti atmestas. Apeliaciniame skunde apeliantas cituoja Lietuvos Aukščiausiojo teismo 20106 m. birželio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2006, tačiau minėtoje byloje aptarta situacija, kai apeliacinės nutarties priėmimo metu tėvų prievolė atsakyti už nuo keturiolikos iki aštuoniolikos metų nepilnamečių vaikų padarytą žalą pasibaigė pagal LR CK 6.276 straipsnio 3 d., nes asmenys sulaukė pilnametystės. Tačiau apeliacinės instancijos teismo nutartimi iš šių asmenų įstatyminių atstovų vis tiek buvo priteistas civilinis ieškinys, nors tokia prievolė nutarties priėmimo metu pagal LR CK 6.276 straipsnio 3 d. buvo pasibaigusi, todėl Lietuvos Aukščiausias teismas pasisakė dėl LR CK 6.276 straipsnio 3 dalies taikymo pasekmių. Tuo tarpu šioje nagrinėjamoje byloje nuteistajam nėra suėję aštuoniolika metu, o teismo nuosprendyje nurodyta, kad ši prievolė yra laikina iki kol nepilnamečiui sukaks aštuoniolika metų ar jis prieš pilnametystę įgys turto ar uždarbį, kurių pakaks žalai atlyginti. Taigi, pirmos instancijos teismo nuosprendis ir šiuo aspektu yra teisingas, nepažeidžia nei procesinių, nei materialiosios teisės normų.

Skunde taip pat nurodoma, kad Švenčionių rajono apylinkės teismas dar 2011 m. gruodžio 12 d. sprendimu nutraukė santuoką tarp V. K. ir O. L.. Minėtu sprendimu teismas išsprendė ir paskirstė vaikų gyvenamąsias vietas su tėvais. Vaikams išlaikymas nebuvo paskirtas, nes abu tėvai išlaiko su jais paskirtus gyventi vaikus. Apeliantas nurodo, kad negalėjo atsakyti už savo sūnaus veiksmus, kadangi tuo metu jį prižiūrėjo ir globojo M. K. motina O. L.. Taip pat apeliantas skunde teigia, kad su nuteistuoju M. K. civilinis atsakovas nesimato ir su juo nebendrauja, todėl negali atsakyti už jo elgesį ir padarytas nusikalstamas veikas, nei dabar nei kada ateityje.

Pažymima, kad jau pats nepilnamečio nusikalstama veika padarytos žalos faktas numato, kad tėvai, įtėviai, globėjai ar rūpintojai yra kalti dėl padaryto teisės pažeidimo, nes jų kaltė suprantama kaip netinkama nepilnamečio priežiūra arba pareigos auklėti nepilnametį nevykdymas. Jie gali būti atleisti nuo materialinės atsakomybės tik tokiu atveju, jei įrodo, kad jų kaltės nėra arba nepilnamečio padarytos nusikalstamos veikos metu jie nebuvo atsakingi už jo priežiūrą. Tokių aplinkybių, šalinančių V. K. atsakomybę, šioje byloje nenustatyta. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nors ir nuteistojo M. K. gyvenamoji vieta paskirta su mama O. L., o nepilnamečio M. K. tėvas V. K. negyvena kartu su sūnumi bei juo nesirūpina, tačiau tai jo neatleidžia nuo pareigos atsakyti už jo nepilnamečio vaiko padarytą žalą tretiesiems asmenims. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnyje yra įtvirtinta tėvų teisė ir pareiga auklėti savo vaikus dorais žmonėmis. Tėvo ir motinos teisės ir pareigos savo vaikams yra lygios (LR CK 3.156 str. 1 d.), už vaiko auklėjimą ir priežiūrą tėvai atsako bendrai ir vienodai (LR CK 3.159 str.2 d.). nes tėvų teisės ir pareigos rūpintis vaikais ir už juos atsakyti yra lygios.

LR CK 3.156 str. 2 d. nurodo, jog tėvai turi lygias teises ir lygias pareigas savo vaikams ir jiems nutraukus santuoką. Santuokos nutraukimas ir gyvenimas skyrium neatleidžia tėvų nuo pareigos auklėti savo vaikus, jie ir toliau yra atsakingi už savo vaikų auklėjimą, privalo rūpintis savo vaikų dvasiniu ir moraliniu ugdymu. Tokia nuostata yra įtvirtinta ir LR CK 3.170 str. 1 d., jog tėvas ar motina, negyvenantys kartu su vaiku, turi teisę ir pareigą bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant. V. K. nenurodė apeliacinės instancijos teismui jokių objektyvių priežasčių, trukdžiusių jam nuo 2011 m. gruodžio 12 d. bendrauti su sūnumi, auklėti jį, rūpintis jo moraliniu ugdymu. Apeliantas V. K. nepasinaudojo teise pirmos instancijos teisme įrodinėti, kad ne dėl jo kaltės M. K. padarė žalą, o apeliaciniame skunde ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje nurodyti argumentai nėra pakankami laikyti, kad tėvas nėra atsakingas dėl padarytos žalos. Todėl darytina išvada, kad apeliantas neįrodė, jog žala atsirado ne dėl jo kaltės. V. K. kaltė pasireiškia pareigos auklėti nepilnametį nevykdymu, todėl jis privalo subsidiariai kartu su O. L. nepilnamečiam sūnui neturint turto ar uždarbio, atlyginti teismo nuosprendžiu priteistą turtinę žalą.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad civilinio atsakovo ir jo šeimos finansinės gerovės bei interesų iškėlimas aukščiau civilinio ieškovo interesų, prieštarautų ne tik teisingumo, bet ir sąžiningumo principams, kadangi aptariamu atveju žala atsirado dėl nusikaltimo padarymo, o ne iš civilinių teisinių santykių, todėl didesnis prioritetas turi būti teikiamas nukentėjusio teisių ir teisėtų lūkesčių patenkinimui. Tačiau pažymėtina, jog civilinis atsakovas turi galimybę nuosprendžio vykdymo stadijoje susitarti su nukentėjusiuoju dėl priteistos žalos išdėstymo, tokiu būdu sumažinant priverstinio vykdymo neigiamas pasekmes.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad tenkinti V. K. apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais ir argumentais nėra pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

nutaria:

apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apylinkės teismo 2016 m. kovo 10 d. nuosprendį palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo paskelbimo dienos.