Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Kauno apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Čekanausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Astos Urbonienės ir Nataljos Zelionkienės,

suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovui Raimondui Basčiui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos E. D. prašymą suinteresuotam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl termino atnaujinimo prašymui, giminystės ryšį ir nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Prašymas nepagrįstas ir atmestinas.

Pareiškėja prašo atnaujinti terminą pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusių savininkų žemę, taip pat nuosavybės teises ir giminystės ryšį įrodančius dokumentus.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalys bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – ir Atkūrimo tvarka) 5 ir 11 punktai. Vadovaujantis šiomis teisės normomis, piliečiai, praleidę nustatytuosius prašymų padavimo terminus, netenka teisės į nuosavybės teisių atkūrimą pagal Atkūrimo įstatymą, išskyrus atvejus, kai praleistą terminą atnaujina teismas. Remiantis Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalimi ir Atkūrimo tvarkos 5 punkto 1 dalimi, terminas prašymams dėl nuosavybės teisių atkūrimo teikti baigėsi 2001 m. gruodžio 31 d., remiantis Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalimi ir Atkūrimo tvarkos 11 punkto 1 dalimi, terminas giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti baigėsi 2003 m. gruodžio 31 d.

Ar įstatymo nustatytas terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, teismas turi nustatyti kiekvienu konkrečiu atveju, vertindamas bylai reikšmingų aplinkybių visumą. Kiekvienas atvejis yra individualus, priklausantis nuo objektyvių ir subjektyvių aplinkybių. Ginčo santykius reglamentuojantys aktai nenustato, kokios aplinkybės laikytinos svarbiomis. Todėl jas vertinant būtina vadovautis teisingumo ir protingumo kriterijais, kaip tai numato Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 6 dalis (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 18 d. sprendimas byloje Nr. A261-553/2010, 2011 m. spalio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1425/2011, 2012 m. rugpjūčio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2404/2012).

Atsižvelgus į tai, kad įstatymų leidėjas prašymams ir dokumentams dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo pateikti nustatė ilgus terminus, kurie pretendentams elgiantis apdairiai ir rūpestingai, buvo pakankami pareikšti kompetentingoms valstybės institucijoms savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo, taip pat pasirūpinti šių teisių atkūrimui reikalingų dokumentų gavimu bei pateikimu, teismų praktikoje minėti terminai atnaujinami tik ypatingais atvejais, kai nustatomos neabejotinai objektyvios, nuo pretendentų valios nepriklausančios priežastys. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje jau išaiškinta, jog Atkūrimo įstatymo nustatyti terminai iki 2001 m. gruodžio 31 d. prašymams pateikti ir iki 2003 m. gruodžio 31 d. dokumentams pateikti reiškia, kad gali būti atnaujinti tik šie terminai, o tai savo ruožtu sąlygoja, jog svarbios priežastys, dėl kurių buvo praleisti minėti terminai, turėjo egzistuoti iki šių terminų pasibaigimo. Ir priešingai, priežastys, kurios atsirado po minėtų terminų pasibaigimo įtakos terminų praleidimui neturi. Akcentuotina, jog teismų praktikoje svarbiomis termino praleidimo priežastimis yra pripažįstamos tokios aplinkybės, kurios asmeniui sudaro kliūtis laiku įgyvendinti savo valią atlikti tam tikrus veiksmus. Paprastai tokios aplinkybės yra objektyvaus pobūdžio ir nepriklauso nuo asmens valios, pavyzdžiui, fizinio asmens sunki liga, kitų asmenų veikla, ribojanti asmens veiksmų laisvę, valią, neraštingumas ir pan. Be to, teismų praktikoje, sprendžiant termino atnaujinimo klausimą, taip pat yra atsižvelgiama į svarbių aplinkybių atsiradimo momentą, jų egzistavimo trukmę, vertinama ar po to, kai minėtos aplinkybės išnyko, asmuo kreipėsi į teismą per protingą laiko tarpą. Sprendžiant šį klausimą taip pat privaloma nustatyti, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-2420/2012).

Kauno apskrities archyvo 2014 m. rugpjūčio 13 d. pažyma dėl žemės Nr. (10.6)V10-2044 (b.l. 19) patvirtina, kad pareiškėjos sutuoktinio A. D., kuris mirė (duomenys neskelbtini) (b.l. 11), motinai A. D. (duomenys neskelbtini)nuosavybės teise priklausė 59.88 ha žemės sklypas. Pareiškėjos teigimu, apie tai, kad be tos žemės, į kurią buvo atkurtos nuosavybės teisės, sutuoktinio tėvams priklausė archyvo pažymėjime nurodytas žemės sklypas, jai nebuvo žinoma iki 2014 m. liepos mėnesio, taigi pareiškėja termino prašymui, nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinantiems dokumentams pateikti atnaujinimą iš esmės grindžia vienintele aplinkybe, kad ji iki 2014 m. nežinojo (neturėjo informacijos) apie visą jos sutuoktinio tėvų iki nacionalizacijos valdytą žemę ir tą jos dalį, į kurią nuosavybės teisės nebuvo atkurtos. Teisės aktuose, reglamentuojančiuose nuosavybės teisių atkūrimą, yra (buvo) numatyta galimybė asmenims kreiptis nustatyta tvarka dėl informacijos į archyvo institucijas ir išsiaiškinti jiems reikšmingus faktus (2009 m. vasario 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-180/2009). Tai pareiškėja padarė tik 2014 m. rugpjūčio mėnesį. Kolegijos nuomone, pareiškėjos įvardintos aplinkybės nelaikytinos pagrindu konstatuoti, jog ji neturėjo galimybės aktyviai domėtis ir rinkti informaciją apie turėtą žemę žymiai anksčiau, dar iki įstatyme nustatytų terminų pasibaigimo. Jos vyro liga ir mirtis 1998 metais taip pat nesutrukdė dar nepasibaigus Įstatyme nustatytiems terminams siekti savo teisių įgyvendinimo.

Pareiškėjos elgesys, realizuojant savo teises, vertintinas jo atitikimo panašioje situacijoje vidutiniškai apdairaus ir rūpestingo asmens elgesio standartui aspektu. Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą procesas šalyje vyko nuo 1991 metų, visuomenėje buvo daug ir viešai diskutuojama, piliečiai aktyviai šiame procese dalyvavo, jis apėmė didžiąją visuomenės dalį, todėl pripažintina, kad pareiškėja, būdama bent minimaliai rūpestinga ir apdairi, galėjo laiku pasidomėti teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimu visa apimtimi, taip pat ir galimybe atnaujinti praleistus terminus. Kolegijos vertinimu tai, kad nuosavybės teisių atkūrimo klausimus tvarkė jos sutuoktinio įgaliotas asmuo – testamentinė įpėdinė S. A. (b.l. 12-15) ir dėl to pati pareiškėja nesirūpino nuosavybės teisų atkūrimo procesu, neužkirto kelio veikti pačiai pareiškėjai ir nepaneigia jos realios galimybės, esant bent kiek rūpestingai bei atidžiai, tinkamai realizuoti savo teisę bei atlikti reikalingus veiksmus informacijai apie mirusio vyro tėvų turėtą žemę rinkti. Pažymėtina, kad įgalioto asmens nerūpestingas vykdymas savo įsipareigojimų, neieškojimas visų reikiamų dokumentų, sietinas ir su netinkamu bei pasyviu pačios pareiškėjos elgesiu. Protingumo principas reikalauja, kad asmuo elgtųsi apdairiai, atidžiai, rūpestingai, teisingai ir sąžiningai. Tokia nuostata įpareigoja ne tik kitus asmenis veikti pagal įstatymus ar sutartis, bet ir patį suinteresuotą asmenį įpareigoja veikti taip, kad būtų išvengta kliūčių, užkertančių kelią pasiekti tikslą, šiuo atveju – atkurti nuosavybės teises į žemę. Pabrėžtina, kad liudytojos S. A. paaiškinimai tokių aplinkybių nepaneigė.

Nustatytų aplinkybių kontekste darytina išvada, kad nuo 2001 m. iki pat 2014 m. pareiškėja nebuvo rūpestinga, elgėsi neapdairiai, pasyviai, o tai, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką vertintina, kaip subjektyvaus pobūdžio aplinkybės, priklausančios nuo asmens valios (žr. pvz. 2011 m. kovo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-656/2011, 2011 m. balandžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1104/2011, 2011 m. gegužės 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-2203/2011, 2013 m. vasario 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-210-13). Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjos nurodyta iš esmės vienintelė termino praleidimo priežastis – nežinojimas apie nuosavybės teise valdytą žemę, yra subjektyvaus pobūdžio ir negali būti pripažįstama svarbia, sprendžiant praleisto termino atnaujinimo klausimą. Pagal nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą reglamentuojančius teisės aktus, pareiga rūpintis subjektinių teisių realizavimu tenka patiems pretendentams. Taigi nežinojimas apie teisę pretenduoti į nekilnojamojo turto dalį ir nesugebėjimas įgyvendinti savo teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą gali būti traktuojamas kaip termino atnaujinimo pagrindas tik tuo atveju, kai pretendentai savo valiniais veiksmais siekė nuosavybės teisių atkūrimo ir ėmėsi visų racionalių priemonių gauti informaciją apie išlikusį nekilnojamąjį turtą, tačiau tos informacijos negavo dėl nuo jų valios nepriklausančių priežasčių. (pvz., LVAT 2009 m. balandžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-505/2009, 2014 m. spalio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1949/2014). Nei pareiškėjos sutuoktinio įgaliotas asmuo S. A., nei pati pareiškėja iki 2014 m. nesiėmė jokių konkrečių veiksmų papildomai informacijai apie P. D. ir A. D. visą likusią turėtą žemę surinkti, jas tenkino turimi archyviniai dokumentai ir juose nurodytas žemės dydis. Nurodytos termino praleidimo priežastys nėra objektyvaus pobūdžio, yra susijusios tik su pačios pareiškėjos E. D. subjektyviu situacijos vertinimu bei jos subjektyviu asmeniniu pasirinkimu, kaip elgtis (domėtis ar nesidomėti nuosavybės teisių atkūrimo procesu ir buvusia turtine padėtimi, papildomai aiškintis ar nesiaiškinti dėl visos žemės buvimo ar nebuvimo). Tokią poziciją, formuodamas teismų praktiką panašiose bylose, yra išsakęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. sausio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63–587/2011, 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63–1290/2010, 2010 m. balandžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-748/2010). Teismų praktikoje taip pat suformuota taisyklė, kad kiekvienas asmuo teisiniuose santykiuose turi ne tik teises, bet ir tam tikras pareigas, o tai įpareigoja patį suinteresuotą asmenį veikti rūpestingai, operatyviai ir racionaliai, siekiant išvengti kliūčių siekiamam tikslui, šiuo atveju – nuosavybės teisių į žemę atkūrimui (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1994/2008).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į ilgus teisės aktų nustatytus nuosavybės teisių atkūrimo proceso terminus, būtinumą užtikrinti teisinių santykių stabilumo principo įgyvendinimą, į pareiškėjos (jos atstovo) įvardintas aplinkybes, daro išvadą, jog pareiškėjos nurodytos priežastys nėra svarbios bei nesudaro pakankamo ir savarankiško pagrindo atnaujinti praleistus įstatymo nustatytus terminus.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 1 d. 1 p., teisėjų kolegija

nusprendžia:

Prašymą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Kauno apygardos administracinį teismą.