- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-11-30
- Bylos Nr.
- 1A-414-309-2010
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Zigmas Kavaliauskas (pirm.), Virginija Žindulienė, Vaclovas Iždonas
- Advokatai
- Virginija Pluščiauskienė
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Zigmo Kavaliausko,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal asmens, kurio atžvilgiu taikytos priverčiamosios medicinos priemonės, T. B. gynėjos advokatės V. Pluščiauskienės apeliacinį skundą dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2010-09-10 nutarties, kuria T. B. paskirtos priverčiamosios medicinos priemonės – priverstinis ambulatorinis gydymas pas rajono psichiatrą pagal gyvenamąją vietą.
Aprašomoji dalis
nustatė:
- 2008 m. lapkričio 30 d. apie 14 val., (duomenys neskelbtini) gatvėje, panaudodamas fizinį smurtą, spirdamas koja (duomenys neskelbtini) patruliui R. P., tarybos metu bandančiam sulaikyti T. B. ir įsodinti į greitosios medicinos pagalbos automobilį, pasipriešino valstybės tarnautojui.
Be to, jis - 2008 m. lapkričio 30 d., apie 14 val., (duomenys neskelbtini) gatvėje, pasipriešindamas valstybės tarnautojui - (duomenys neskelbtini) patruliui R. P. ir įspirdamas į dešinę koją padarė nukentėjusiajam dešino kelio sąnario girnelės išnirimą, t. y. nesunkų sveikatos sutrikdymą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu T. B. gynėja advokatė V. Pluščiauskienė prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir baudžiamąją bylą nutraukti; atmesti civilinius ieškinius; atlikti įrodymų tyrimą; išreikalauti iš Šiaulių psichiatrijos ligoninės duomenis, kokiu juridiniu pagrindu pagal Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo nuostatas T. B. buvo 2008 m lapkričio 30 d. patalpintas į (duomenys neskelbtini) psichiatrijos ligoninę ir gautus dokumentus ištirti; išreikalauti iš (duomenys neskelbtini) psichikos centro T. B. ligos istoriją iškviesti į teismo posėdį gydantį gydytoją dėl išsiaiškinimo T. B. psichinės sveikatos būsenos dabartiniu metu (tikslu esant būtinybei vėliau skirti ambulatorinę teismo psichiatrinę ekspertizę).
Skunde nurodo, kad apylinkės teismo nutartis neteisėta ir nepagrįsta, kadangi, apeliantės nuomone, T. B. veikoje nėra nusikaltimo, numatyto BK 286 str., sudėties. Taip pat nurodo, jog pagal policijos veiklos įstatymo reikalavimus, policijos pareigūnai gali reikalauti, kad tiesiogiai jiems nepavaldūs asmenys vykdytųjų teisėtus reikalavimus, o jų nevykdymo ar pasipriešinimo atveju gali panaudoti prievartą ir tik įstatymais pagrįsti policijos pareigūnų reikalavimai yra privalomi visiems fiziniams asmenims. Gynėja mano, kad policijos pareigūnai pažeidė įstatymų reikalavimus, elgėsi neteisėtai. Toliau skunde apeliantė nurodo tos dienos įvykio seką: T. B. artimieji iškvietė medikus, nes jo psichinė būsena pradėjo kelti įtarimus: girdėjo balsus, pasikeitė veido išraiška, bet neagresyvus; felčerė V. K. įkalbinėjo T. B. savo valia vykti gydytis į stacionarą; T. B. atsisakė savo noru vykti ir išėjo iš buto į gatvę, niekam nekeldamas jokio pavojaus; greitosios pagalbos vairuotojas „nustatė" , kad T. B. yra psichikos ligonis ir įspėja policininkus, kad „T. B. gali būti agresyvus"; policijos darbuotojai, neįtikinėdami psichikos ligonio lipti į greitosios pagalbos automobilį ir važiuoti į ligoninę gydytis, panaudojo prievartą, uždėjo atrankius ir per jėgą įsodino jį į greitosios pagalbos automobilį, ten išsityčiojo iš ligonio, dėl jo spjaudymosi užklijavo burną, pririšo visą kūną ir pristatė į Šiaulių psichiatrijos ligoninę; gydytojai, pamatę policijos darbuotoją ir atvežtą ligonį, nežinojo kokiu pagrindu T. B. per jėgą guldyti į ligoninę, todėl nusprendė artimų šeimos narių ir paties T. B. prašyti, kad pasirašytų, jog į ligoninę T. B. gulasi savo noru. Nurodo, kad tokie duomenys buvo teismo prašomi išreikalauti iš (duomenys neskelbtini) psichiatrijos ligoninės, tačiau teismas atmetė tokį prašymą kaip nepagrįstą. Mano, kad T. B. laisvės suvaržymas buvo nepagrįstas, kadangi: joks gydytojas psichiatras neapžiūrėjo T. B. iki jo neteisėto policijos pareigūnų sulaikymo ir nekonstatavo būtinybės skubiai stacionarizuoti, izoliuoti nuo visuomenės ir pristatymo prievarta į (duomenys neskelbtini) psichiatrijos ligoninę, nebuvo kreiptasi į teismą dėl priverstinio ligonio gydymo stacionare, T. B. psichinę būseną konstatavo greitosios pagalbos vairuotojas. Teigia, kad policijos pareigūnai šiurkščiai pažeidė LR Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo nuostatas, neteisėtai suvaržydami T. B. laisvę, sustabdydami einantį gatve, uždėdami atrankius, prievarta įsodindami į greitosios pagalbos automobilį ir nuveždami į (duomenys neskelbtini) psichiatrijos ligoninę. Todėl, pasak gynėjos, BK 286 str. reikalavimas, kad būtų teisėti pareigūnų reikalavimai asmeniui, kurio laisvė suvaržoma, byloje nesurinkti, todėl mano, jog T. B. veikoje nėra BK 286 str. numatytos nusikaltimo sudėties. Taipogi apeliantė mano, kad T. B. turėjo teisę ginti savo laisvę nuo neteisėtų pareigūnų veiksmų (BK 28 str., 31 str.), todėl, gynėjos nuomone, nėra pagrindo T. B. kaltinti ir dėl BK 138 str. 2 d. 10 p. padarytos veikos. Nurodo, jog nukentėjęs asmuo nukentėjo dėl savo neatsargumo ir savo paties veiksmų, priešingų visuomenės interesams, kito žmogaus teisių pažeidimo, dėl ko T. B. turėjo teisę gintis, siekdamas pašalinti jam pačiam gresiantį pavojų, nes kitomis priemonėmis gintis jam buvo atimta teisė (būti išklausytam teisme). Taip pat nurodo, kad BK 98 str. nurodytos priverčiamos medicinos priemonės gali būti taikomos pavojingas veikas padariusiems asmenims ir jei jie yra pavojingi, todėl mano, jog T. B., dėl išvardintų priežasčių yra nepagrįstai pritaikytos medicininės prievartos priemonės, nes teismas nutarties rezoliucinėje dalyje nėra pripažinęs T. B. nepakaltinamu, nors pačioje nutartyje nurodo, kad T. B. padarė BK uždraustas veikas, numatytas BK 286 str., 138 str. 2 d. 10 p., bet buvo nepakaltinamas (LR BK 17str.); mano, kad T. B. nepadarė BK 286 str., 138 str. 2 d. l0 p. numatytų veikų; T. B. nėra pavojingas. Teigia, kad teismas, parinkdamas medicininės prievartos priemones, kai yra padarytos pavojingos visuomenei veikos, turi atsižvelgti į padarytos veikos pobūdį, pavojų, kurį asmuo gali kelti savo ar kitų asmenų gyvybei ir sveikatai, be to, turi būti įvertinta ir šiandienine T. B. sveikatos būkle, nes po įvykio praėjo beveik du metai, o T. B. šiuo metu gyvena normalaus žmogaus gyvenimą.
Šiaulių apskrities Vyriausiojo policijos komisariato l. e. viršininko pareigas einantis Aldividas Tručinskas atsikirtime į nuteistojo apeliacinį skundą nurodo, kad apeliacinis skundas yra neteisėtas ir nepagrįstas.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu asmens, kurio atžvilgiu taikytos priverčiamosios medicinos priemonės gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Sprendžiant T. B. kaltės klausimą, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą bei pagrįstą nutartį, padaryta nebuvo. T. B. kaltė, padarius inkriminuotas nusikalstamas veikas, pagrįsta byloje esančiais faktiniais duomenimis, kurie kaip įrodymų šaltinis gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų patikimumas BPK numatytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu.
Pirmosios instancijos teismas savo išvadas grindžia įrodymais, kurie įvertinti BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti, kad pirmosios teismo teisėjos, vertinusios įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.
Žemesnės instancijos teismas
Dėl BK 286 straipsnio ir 138 straipsnio 2 dalies 10 punkto taikymo.
Vykdydamas savo įgaliojimus policijos pareigūnas turi teisę panaudoti jėgą ar specialias priemones. Policijos veiklos įstatymo 16 straipsnio 2 dalis nustato, kad policijos pareigūnai, vykdydami jiems suteiktus įgaliojimus, vadovaujasi tik įstatymais. Įstatymais pagrįsti policijos pareigūnų reikalavimai yra privalomi visiems fiziniams ir juridiniams asmenims. Už šių reikalavimų nevykdymą asmenys atsako įstatymų nustatyta tvarka. Policijos veiklos įstatymo 22 straipsnio 5 dalis nustato, kad policijos pareigūnas, veikiantis pagal įstatymų ir kitų teisės aktų jam suteiktus įgaliojimus, neatsako už žalą, padarytą veikiant pagal įstatymų ir kitų teisės aktų suteiktus įgaliojimus. To paties įstatymo 23 straipsnis, kuriame reglamentuotos prievartos rūšys ir jos panaudojimo sąlygos, nustato, kad policijos pareigūnas turi teisę panaudoti prievartą, kai būtina užkirsti kelią teisės pažeidimams, sulaikyti juos padariusius asmenis ir kitais atvejais, saugant bei ginant asmens, visuomenės, valstybės teisėtus interesus. Prievarta, galinti sukelti kūno sužalojimų ar mirtį, gali būti naudojama tik tiek, kiek to reikia tarnybinei pareigai įvykdyti, ir tik po to, kai visos įmanomos įtikinimo ar kitos priemonės nebuvo veiksmingos. Prievartos rūšį ir jos panaudojimo ribas pasirenka policijos pareigūnas, atsižvelgdamas į konkrečią situaciją, teisės pažeidimo pobūdį bei individualias pažeidėjo savybes. Naudodami prievartą, policijos pareigūnai privalo stengtis išvengti sunkių pasekmių.
Byloje nustatyta, kad 2008 m. lapkričio 30 d., ryte, T. B., būdamas namuose, pradėjo elgtis neadekvačiai - girdėjo balsus, pasikeitė veido išraiška, T. B. artimieji iškvietė medikus, nes jo psichinė būsena pradėjo kelti įtarimus, atvykusi felčerė įkalbinėjo T. B. vykti į gydymo įstaigą, tačiau jis atsisakė, išėjo į miestą, tada ji iškvietė policijos darbuotojus. Visa tai rodo, kad tiek T. B. artimieji, tiek felčerė suprato, kad T. B. elgesys kelia pavojų pašaliniams asmenims ir tai paneigia apeliantės tvirtinimą, kad T. B. buvo neagresyvus, niekam nekėlė pavojaus. Liudytoja J. D., parodė, kad jos brolis T. B. yra ramaus būdo, tačiau 2008 m. lapkričio 30 d. jis buvo labai „įsitempęs“, kažko bijojo, užsileido užuolaidas, sėdėjo susiėmęs už galvos. Liudytoja V. K., (duomenys neskelbtini) greitosios med. pagalbos felčerė parodė, kad nuvykus pas ligonį jis beveik nebendravo, artimieji aiškino, kad pastaruosius kelis mėnesius jis yra uždaras, pasikeitęs jo elgesys, o tą dieną jis pasakė „kad šiandien viskas“, bet neaiškino kas. Su ligoniu kalbėjo apie valandą laiko, matėsi, kad jam reikalinga psichiatro pagalba, todėl įtikinėjo jį važiuoti pas gydytoją. Jis sutiko, bet paskui elgesys staigiai pasikeitė. Išėjęs į kiemą ir pamatęs greitosios med. pagalbos automobilį labai susinervino, liepė greitosios pagalbos vairuotojui važiuoti iš kiemo, o pats nuėjo miesto link. Tada jo namiškiai paprašė iškviesti policiją. Liudytojas P. S. parodė, kad T. B. eidamas pro mašiną atrodė agresyviai nusiteikęs, liepė dingti iš kiemo, o pats nuėjo miesto link. Nukentėjusysis R. P. ir liudytojas M. T. parodė, kad jiems, kaip policijos darbuotojams prisistačius, T. B. atsisakė eiti su jais į greitosios pagalbos automobilį, priešinosi, spardėsi. T. B. buvo fiziškai stiprus, elgėsi agresyviai, prieš jį teko naudoti kovos veiksmus ir tik padedant greitosios pagalbos automobilio vairuotojui pavyko jį sulaikyti.
Apeliantė skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai kvalifikavo T. B. veiką ir teigia, kad policijos pareigūnai šiurkščiai pažeidė LR Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo nuostatas, neteisėtai suvaržydami T. B. laisvę, sustabdydami einantį gatve, uždėdami atrankius, prievarta įsodindami į greitosios pagalbos automobilį ir nuveždami į (duomenys neskelbtini) psichiatrijos ligoninę. Todėl, pasak gynėjos, BK 286 str. reikalavimas, kad būtų teisėti pareigūnų reikalavimai asmeniui, kurio laisvė suvaržoma, byloje nesurinkti, todėl mano, jog T. B. veikoje nėra BK 286 str. numatytos nusikaltimo sudėties. Taipogi apeliantė mano, kad T. B. turėjo teisę ginti savo laisvę nuo neteisėtų pareigūnų veiksmų (BK 28 str., 31 str.), todėl, gynėjos nuomone, nėra pagrindo T. B. kaltinti ir dėl BK 138 str. 2 d. 10 p. padarytos veikos. Nurodo, jog nukentėjęs asmuo nukentėjo dėl savo neatsargumo ir savo paties veiksmų, priešingų visuomenės interesams, kito žmogaus teisių pažeidimo, dėl ko T. B. turėjo teisę gintis, siekdamas pašalinti jam pačiam gresiantį pavojų, nes kitomis priemonėmis gintis jam buvo atimta teisė (būti išklausytam teisme).
BK 286 straipsnis numato baudžiamąją atsakomybę tam, kas panaudodamas ar grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą pasipriešino valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui. Šis straipsnis nustato baudžiamąją atsakomybę ir tais atvejais, kai panaudojant fizinį smurtą ar grasinimą tokį smurtą tuoj pat panaudoti pasipriešinama teisėtai savo pareigas atliekančiam policijos pareigūnui.
Iš bylos medžiagos matyti, kad policijos pareigūnai R. P. ir M. T., dirbdami patruliniu automobiliu gavo nurodymą, kad (duomenys neskelbtini) greitosios medicinos pagalbos darbuotojams reikalinga pagalba, jiems atvykus greitosios medicinos pagalbos darbuotojai parodė pabėgusį nuo jų vyriškį, ir paaiškino, kad tai yra psichikos ligonis, kurį reikia padėti įsodinti į greitosios medicinos pagalbos automobilį. Buvo įspėti, kad T. B. serga psichine liga. Tuomet jie pribėgo prie nurodyto asmens, prisistatė T. B., kad yra policijos pareigūnai, buvo uniformuoti, tačiau T. B. neklausė jų teisėto reikalavimo eiti kartu su jais į greitosios pagalbos automobilį, ėmė priešintis, spardytis, ir taip sužalojo policijos pareigūną R. P.. Tada, jiems bandant uždėti antrankius T. B., prie jų pribėgo greitosios medicinos pagalbos automobilio vairuotojas, kuris padėjo sulaikyti T. B.. Atsižvelgiant į paminėtą, konstatuotina, jog policijos pareigūnai kartu su greitosios pagalbos automobilio vairuotoju, teisėtai panaudojo jėgą T. B. atžvilgiu.
Apeliantės argumentas, kad T. B. nekėlė niekam grėsmės, atmestinas kaip nepagrįstas, kadangi, kaip matyti iš bylos duomenų, patys T. B. artimieji vengdami grėsmės iškvietė medikus, o jam išėjus į miestą iškvietė ir policijos pareigūnus, iš ko seka, kad T. B. artimieji suprato, jog T. B. kelia grėsmę aplinkiniams. O susidarius tokiai situacijai, o būtent - policijos pareigūnams atvažiavus į iškvietimą – „greitosios medicinos pagalbos darbuotojams reikalinga pagalba“, ir ten nuvykus bei gavus pirminę informaciją iš greitosios pagalbos medicinos darbuotojų, kad tai yra psichikos ligonis, kurį reikia padėti įsodinti į greitosios medicinos pagalbos automobilį, kad T. B. serga psichine liga, t. y. supratus, jog T. B. elgesio negalima prognozuoti, policijos pareigūnai teisėtai reikalavo iš T. B. atitinkamo elgesio – paklusti jų reikalavimams ir kaip jau buvo minėta, prieš uždėdami antrankius T. B., žodžiu informavo jį, kad yra policijos pareigūnai bei buvo uniformuoti.
Pažymėtina tai, kad policijos pareigūnai atliko savo tarnybines pareigas, o T. B. jiems priešinosi, naudojo pareigūnų atžvilgiu smurtą, ko pasėkoje buvo nesunkiai sutrikdyta tarnybines pareigas einančio pareigūno sveikata.
Remiantis išdėstytu T. B. veiksmuose teisingai nustatytos nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 286 str. ir 138 str. 2 d. 10 p.
Apeliantės skunde nurodytas teiginys, kad T. B. turėjo teisę gintis nuo neteisėtų policijos pareigūnų veiksmų, atmestinas. Kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuolikų ir besiginančiųjų jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Tai reiškia, kad besiginančiųjų į minėtas vertybes asmenų elgesys yra išreikštas išoriškai, t. y. toks, kurį kiti asmenys gali stebėti, matyti, girdėti ar kitaip justi, patirti tokio elgesio padarinius. Kėsinimosi akivaizdumas siejamas su tuo, kad reali žala jau daroma arba jos grėsmė yra visiškai aiški. Byloje nenustatyta, kad policijos pareigūnai būtų užpuolę T. B., neteisėtai jo atžvilgiu naudoję smurtą, priešingai – pats T. B. nepakluso pareigūnų reikalavimams, priešinosi jiems, jų atžvilgiu naudojo fizinį smurtą, spardėsi, vienam tarnybines pareigas atliekančiam policijos pareigūnui spirdamas į koją padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą, t. y. T. B. aktyviai priešinosi tarnybines pareigas atliekantiems policijos pareigūnams, dviese jie negalėjo T. B. sulaikyti, ir tik padedant greitosios pagalbos automobilio vairuotojui T. B. buvo sulaikytas, kas pagrindžia apeliacinės instancijos teismo išvadą apie T. B. agresyvumą ir tuo pačiu paneigia gynėjos versiją apie T. B. gynimąsi.
Iš paminėto seka, kad T. B. suprato, jog priešinasi teisėtiems policijos pareigūnų veiksmams, todėl jo veika padaryta tiesiogine tyčia. O apeliacinio skundo teiginiai dėl BK 31 straipsnio taikymo yra visiškai nepagrįsti. Byloje nėra duomenų apie šiame straipsnyje numatytą aplinkybę, šalinančią baudžiamąją atsakomybę. Iš nustatytų bylos aplinkybių neišplaukia, kad T. B. panaudojo fizinį smurtą prieš tarnybines pareigas atliekančius policijos pareigūnus siekdamas pašalinti jam kilusį pavojų, kurio nebuvo galima išvengti kitokiomis priemonėmis.
Dėl priverčiamosios medicinos priemonės taikymo.
Baudžiamasis procesas turi prasmę tik tuomet, kai jį inicijuojant ir tęsiant yra įmanoma, kad bus išaiškinta nusikalstama veika ir ją padariusiam asmeniui bus pritaikyta baudžiamajame įstatyme numatyta sankcija.
Pagal Lietuvos Respublikos BK 17 str., asmuo yra nepakaltinamas, jeigu darydamas Baudžiamojo kodekso uždraustą veiką jis dėl psichikos sutrikimo negalėjo suvokti jos pavojingumo arba valdyti savo veiksmų. Asmuo, teismo pripažintas nepakaltinamu neatsako pagal Baudžiamąjį įstatymą už padarytą pavojingą veiką, ir jam teismas gali taikyti šio kodekso 98 str. numatytas priverčiamąsias medicinos priemones.
Lietuvos Respublikos BK 98 str. 1 d., numato, kad asmenims, teismo pripažintiems nepakaltinamais ar ribotai pakaltinamais, taip pat asmenims, kuriems po nusikalstamos veikos padarymo ar bausmės paskyrimo sutriko psichika ir dėl to jie negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti, teismas gali taikyti šias priverčiamąsias medicinos priemones: 1) ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis; 2) stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis psichikos sveikatos priežiūros įstaigose; 3) stacionarinį stebėjimą sustiprinto stebėjimo sąlygomis specializuotose psichikos sveikatos priežiūros įstaigose; 4) stacionarinį stebėjimą griežto stebėjimo sąlygomis specializuotose psichikos sveikatos priežiūros įstaigose.
Iš bylos medžiagos, iš teismo psichiatrijos psichologijos ekspertizės išvados matyti, kad T. B. šiuo metu serga lėtiniu psichikos sutrikimu, dėl kurio jis negali suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, taip pat ir veikos padarymo metu sirgo lėtiniu psichikos sutrikimu, dėl kurio negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti ir, kad T. B. reikalingas priverčiamųjų medicinos priemonių taikymas, jam rekomenduojamas priverstinis ambulatorinis gydymas pas rajono psichiatrą pagal gyvenamąją vietą (1 t., b. l. 118-120).
Aplinkybėms, ar T. B. reikalingas priverčiamųjų medicinos priemonių taikymas, o būtent ar jam rekomenduojamas priverstinis ambulatorinis gydymas pas rajono psichiatrą pagal gyvenamąją vietą, nustatyti, pirmosios instancijos teismo posėdyje buvo apklausta ekspertė N. M., kuri parodė, kad T. B. buvo atlikta psichiatrinė ekspertizė ir nustatyta, kad jis serga lėtiniu psichikos sutrikimu, dėl kurio įtariamos veikos padarymo metu ir dabar negalėjo ir negali suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, jis turi lankytis pas gydytojus ir vartoti vaistus, tačiau stacionarus gydymas ir izoliacija jam nėra būtina, o tik reikalingas priverstinis ambulatorinis gydymas pas rajono psichiatrą (1 t., b. l. 167-168).
Kolegijos nuomone, T. B. paskirta priverstinio medicininio poveikio priemonė atitinka jo padarytų veikų pavojingumą. T. B. psichikos sveikatos būsena įvertinta ekspertų psichiatrų komisijos ir rekomenduota jam taikyti priverstinio pobūdžio medicinines priemones - priverstinį ambulatorinį gydymą pas rajono psichiatrą pagal gyvenamąją vietą (1 t., b. l. 118-120). Ši rekomendacija patvirtinta ir teisiamojo posėdžio metu apklausus ekspertę N. M. (1 t., b. l. 167-168). Atsižvelgiant į paminėtą, apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo abejoti ekspertų psichiatrų rekomendacija, todėl visiškai sutinka su apylinkės teismo išvada dėl priverčiamųjų medicininio poveikio priemonių taikymo T. B. atžvilgiu.
Apeliantės skunde nurodyti prašymai: atlikti įrodymų tyrimą; išreikalauti iš (duomenys neskelbtini) psichiatrijos ligoninės duomenis, kokiu juridiniu pagrindu pagal Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo nuostatas T. B. buvo 2008 m lapkričio 30 d. patalpintas į (duomenys neskelbtini) psichiatrijos ligoninę ir gautus dokumentus ištirti; išreikalauti iš (duomenys neskelbtini) psichikos centro T. B. ligos istoriją iškviesti į teismo posėdį gydantį gydytoją dėl išsiaiškinimo T. B. psichinės sveikatos būsenos dabartiniu metu (tikslu esant būtinybei vėliau skirti ambulatorinę teismo psichiatrinę ekspertizę), atmestini, kadangi esant aukščiau paminėtoms aplinkybėms, šie apeliantės skunde nurodyti prašymai neturi įtakos pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumui.
Aukštesnės instancijos teismas sutinka su apeliantės skunde nurodytu teiginiu, kad teismas nutarties rezoliucinėje dalyje nėra pripažinęs T. B. nepakaltinamu, tačiau, kaip matyti iš skundžiamos nutarties turinio, apylinkės teismas nutarties aprašomojoje dalyje nurodė, kad T. B. padarė BK uždraustas veikas, numatytas BK 286 str., 138 str. 2 d. 10 p., bet buvo nepakaltinamas (BK 17str.). Taigi vien ta aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas rezoliucinėje dalyje nenurodė, kad pripažįsta T. B. nepakaltinamu, neduoda teisinio pagrindo naikinti pirmosios instancijos nutartį ar abejoti jos pagrįstumu ir teisėtumu, tuo labiau, kad visa tai yra nurodyta nutarties aprašomojoje dalyje.
Išdėstytų duomenų visumos pagrindu, kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas tinkamai nustatė, jog T. B. pavojingas visuomenei veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 138 str. 2 d. 10 p., 286 str., padarė būdamas nepakaltinamumo būsenoje, todėl skundžiama teismo nutartis taikyti T. B. priverčiamąją medicinos priemonę – priverstinį ambulatorinį gydymą pas rajono psichiatrą pagal gyvenamąją vietą, yra teisėta ir pagrįsta.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Asmens, kurio atžvilgiu taikytos priverčiamosios medicinos priemonės: T. B. gynėjos advokatės V. Pluščiauskienės apeliacinį skundą atmesti.