Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Virginijos Žindulienės,

dalyvaujant privačiam kaltintojui nukentėjusiajam A. V. J., jo atstovui advokatui Sauliui Alysui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. R. ir privataus kaltintojo nukentėjusiojo A. V. J. apeliacinius skundus dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 8 d. nuosprendžio, kuriuo A. R. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 str. 1 d. ir jam paskirta bausmė – 10 MGL (vieno tūkstančio trijų šimtų litų) bauda, paskirtą baudą įpareigojant sumokėti per 8 mėnesius, skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

A. R. išteisintas dėl įžeidimo, kaip nepadaręs nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 155 str. 1 d.

Nuosprendžiu priteista iš A. R. nukentėjusiajam A. V. J. 1000 litų neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. R. nuteistas už tai, kad 2011-05-21 dienos metu (duomenys neskelbtini), namo kieme, konflikto metu sugriebdamas A. V. J. vieną ranka už rūbų ir kita ranka smogdamas pastarajam per veidą, padarė nukentėjusiajam A. V. J. galvos sumušimą, patinimą dešiniame smilkinyje, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą.

A. R. buvo kaltinamas tuo, kad 2011-05-21 dienos metu (duomenys neskelbtini) namo kieme, necenzūriniais žodžiais bei veiksmu užgauliai pažemino nukentėjusįjį A. V. J..

Nukentėjusiojo nuomone, kritiškai turėtų būti vertinami ir liudytojos J. G. parodymai, kadangi jis (nukentėjusysis) jos nematė įvykio vietoje, o liudytoja klaidingai teismui nurodė, kur įvykio metu buvo A. R. ir kur buvo A. V. J.. Taip pat teigia, kad J. G. sakė netiesą, jog nukentėjusysis A. R. pavadino ,,batraku“.

Teigia, kad teismas nepagrįstai įvertino nuteistojo A. R. nusikalstamus veiksmus, kaip kilusius konflikto metu, kadangi konflikto nebuvo, o buvo užpuolimas, nes A. R. netikėtai užpuolęs, emocinio proveržio metu tyčia nukentėjusiajam griebė viena ranka už peties, kita ranka smogė į smilkinį, o nuo šio smūgio jis susvyravo ir nukrito ant žemės, dėl ko buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Mano, kad teismas nepagrįstai sumažino padarytos neturtinės žalos dydį iki 1000 Lt, nes, nurodo, kad dėl užpuolimo patyrė didelį šoką, dvasinį sukrėtimą, buvo pažemintas, užgauliojamas, nuo suduoto smūgio ir sužalojimų juto fizinį skausmą, kuris tęsėsi apie 15 dienų, gydymo metu buvo nustatytas galvos sumušimas, smegenų sutrenkimas, galvos svaigimas, skausmingumas galvos dešinėje pusėje, ligoninės stacionare gydėsi nuo 2011-05-21 iki 2011-05-23, dėl patirto šoko iki šiol lankosi pas psichologą, vartoja raminamuosius vaistus, todėl patirtą neturtinę žalą įvertina 12 000 Lt.

Teismo posėdyje nuteistasis A. R. ir jo gynėjas prašė jo apeliacinį skundą tenkinti, o nukentėjusysis A. V. J. ir jo atstovas prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti. Nukentėjusysis A. V. J. ir jo gynėjas advokatas prašė jo apeliacinį skundą tenkinti, o nuteistasis prašė nukentėjusiojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai atmestini.

Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 9 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais nėra įstatyminio pagrindo.

Kaip matyti iš apeliacinių nuteistojo ir nukentėjusiojo skundų argumentų, nuteistasis kaltu neprisipažįsta ir nurodo, kad apkaltinamasis nuosprendis jo atžvilgiu buvo priimtas vadovaujantis tik nukentėjusiojo A. V. J. parodymais, kurie neišsamūs ir prieštaringi, o nukentėjusysis nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad jo sveikata buvo nežymiai sutrikdyta konflikto metu ir tvirtina, kad jis buvo sužalotas staigaus užpuolimo metu, taip pat nesutinka su teismo sprendimu išteisinti A. R. dėl įžeidimo.

Analizuojant byloje surinktus įrodymus, ir, visų pirma, nukentėjusiojo parodymus, matyti, kad 2011-05-21 dienos metu A. V. J. atvyko adresu: (duomenys neskelbtini), namo kieme sutiko A. R., kurio paklausus, kur yra D. J., šis viena ranka sugriebė A. V. J. už rūbų, o kita smogė per veidą, dėl to nukrito akiniai, liepė išeiti iš kiemo, po to pasirodė D. J., kuri kartu su nukentėjusiuoju išėjo iš kiemo, grįžęs į namus A. V. J. pasijuto blogai, todėl nuvyko į ligoninę, kurioje jam buvo konstatuotas galvos sumušimas, ir jis buvo paguldytas gydyti į Neurochirurgijos skyrių. Netikėti šiais parodymais pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo, kadangi juos pagrindžia specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), iš kurios matyti, kad A. V. J. dėl galvos sumušimo kietu buku daiktu buvo nustatytas sužalojimas, vertinamas nežymiu sveikatos sutrikdymu (10, 11 b. l.). Nukentėjusiojo parodymai buvo nuoseklūs, juos paneigiančių įrodymų byloje nėra. Liudytoja D. J. parodė, kad ji dirbo darže ir triukšmo kieme negirdėjo, o apie vykstantį konfliktą kieme jai pasakė J. G., kuri taip pat dirbo darže. Kai ji priėjo prie A. V. J., jis pasakė, kad jį sumušė A. R., sakė, kad nukrito akiniai (38 b. l.). Liudytoja J. G. teismo posėdyje taip pat parodė, kad nematė, kas dėjosi kieme, tik girdėjo kaip A. R. kalbėjo pakeltu tonu ir tik po A. V. J. išvykimo A. R. ir D. J. pasakojo, kad A. V. J. A. R. ,,su ranka paprastai užmetė ir viskas, kažkur į žandikaulį...“. Ar davė ranka, ar kumščiu ir į kurį žandą, liudytoja nenurodė (39 b. l.). Nuteistojo iškelta versija, kad A. V. J. galėjo susižaloti tempiant jį iš namo už pakarpos, vertintina kaip jo pasirinkta gynybos pozicija siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės ar sušvelninti savo teisinę padėtį, todėl atmetama. Tokią išvadą leidžia daryti byloje surinktų ir teismo ištirtų įrodymų visuma: liudytojų D. J., J. G. parodymai, specialisto išvada ir kita bylos medžiaga, iš kurios matyti, jog 2011-05-21 namo, esančio (duomenys neskelbtini), dienos metu A. R. panaudojo smurtą prieš A. V. J., dėl to jam buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, juolab, kad ir pats nuteistasis, apklausiamas teisme, neatmetė tos galimybės, kad tempdamas, kaip pats nurodė, už ,,pakarpos“, galėjo stuktelti A. V. J. į veidą.

Nuteistojo apeliacinio skundo motyvas, jog teismo medicinos specialisto išvada nėra konkreti, atmetamas, kadangi nukentėjusysis nurodė, kad A. R. jam smogė į dešinę galvos pusę, ir specialisto išvadoje užfiksuota, jog A. V. J. buvo sužalota galva. Byloje nėra objektyvių duomenų, kad nukentėjusysis buvo kaip nors kitaip sužalotos ar sužalojimus būtų patyręs iki susitikimo su A. R..

Nukentėjusysis A. V. J. skunde nurodė, kad teismas nepagrįstai įvertino nuteistojo A. R. nusikalstamus veiksmus, kaip kilusius konflikto metu, ir mano, kad tai buvo užpuolimas. Minėtą nukentėjusiojo skundo argumentą kolegija laiko nereikšmingu nuteistojo nusikalstamiems veiksmams kvalifikuoti, taip pat tai nėra pagrindas keisti skundžiamą nuosprendį. Ir nors pirmosios instancijos teismas nenustatė tikslių konflikto kilimo priežasčių, tačiau iš paties nukentėjusiojo, nuteistojo ir liudytojų parodymų galima daryti išvadą, kad įvykio metu tarp A. R. ir A. V. J. vyko konfliktas, jie vienas su kitu bendravo pakeltu tonu, A. R. siekė kuo greičiau A. V. J. išvaryti iš kiemo, kieme sklindantį triukšmą girdėjo J. G.. Kolegija taip pat pažymi, kad iš nukentėjusiojo A. V. J. skundų, parodymų, teisminio nagrinėjimo metu duotų paaiškinimų turinio galima daryti išvadą, kad tarp A. R. ir A. V. J. yra susiklostę priešiški tarpusavio santykiai, todėl nukentėjusiojo teiginys, kad konflikto tarp jo ir A. R. nebuvo, nepagrįstas.

Pirmosios instancijos teismas neturtinei žalai atlyginti priteisė iš nuteistojo nukentėjusiojo naudai 1000 Lt. Nuteistojo apeliacinio skundo argumentai, kad byloje nepateikta įrodymų, patvirtinančių, jog nukentėjusysis patyrė jo nurodytas pasekmes, dėl kurių teismas jam priteisė 1000 Lt neturtinės žalos, taip pat nukentėjusiojo skundo argumentai, kad teismas nepagrįstai sumažino neturtinės žalos dydį, atmetami.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą, kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą, asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam (kaltinamajam) ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (LR BPK 109 str.). Civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal Baudžiamojo proceso kodekso nuostatas.

Byloje nustatyta, kad dėl kaltinamojo A. R. nusikalstamos veikos buvo nesunkiai sutrikdyta nukentėjusiosios A. V. J. sveikata, jis gydėsi ligoninėje 3 dienas, po to vyko konsultacijoms pas šeimos gydytoją, vartojo medikamentus, dėl sužalojimo jis patyrė nepatogumų, stresą, diskomfortą, todėl nekyla abejonių, jog nukentėjusysis dėl A. R. nusikalstamų veiksmų patyrė neturtinės žalos. Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes bei vadovaujantis CK 6.250 str. 1 d., 2 d., daroma išvada, jog neturtinės žalos atlyginimas priteistas pagrįstai.

A. V. J., prašydamas priteisti neturtinę žalą 12 000 Lt, nurodė, kad jis buvo sužalotas, patyrė skausmą, vyko į ligoninę ir joje gydėsi nuo 2011-05-21 iki 2011-05-23, galvos skausmą juto 15 dienų, dėl patirto šoko lankėsi pas psichologą, vartojo raminamuosius vaistus, dėl įvykio jautėsi morališkai užgautas. Pažymėtina, kad nors nukentėjusysis civiliniame ieškinyje nurodė, kad praėjus po įvykio trims mėnesiams, jo gydymas dar nebuvo pabaigtas, jis lankėsi pas psichologą ir neuropatologus (44 b. l.), tačiau šiems faktams patvirtinti teismui nepateikė jokių įrodymų.

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas civilinio ieškinio dėl neturtinės žalos dydžio klausimą, atsižvelgė į byloje esančius duomenis, t. y. į tai, kad A. V. J. gydėsi ligoninėje 3 dienas, į padaryto sveikatos sutrikdymo mąstą, taip pat atsižvelgė į teismų praktiką ir pagrįstai neturtinės žalos atlyginimui iš A. R. priteisė 1000 litų, nes tokia suma šioje konkrečioje situacijoje atitinka teisingumo ir protingumo kriterijus bei susiformavusią teismų praktiką (Klaipėdos apygardos teismo nutartis baudž. byloje Nr. 1A-963-557/2011, Panevėžio apygardos teismo nutartis baudž. byloje Nr. 1A-598-168/2011).

Skundu nukentėjusysis A. V. J. prašo pakeisti apylinkės teismo nuosprendį ir nuteisti A. R. pagal LR BK 155 str. 1 d.

Kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai A. R. dėl jam pareikšto kaltinimo pagal LR BK 155 str. 1 d. išteisino, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

A. V. J. skunde teigia, kad teismas nepagrįstai nuosprendyje nurodė, jog nukentėjusysis negalėjo paaiškinti, kokius necenzūrinius žodžius buvo pasakęs kaltinamasis, nurodo, kad jis (A. V. J.) teisme nuosekliai tvirtino, jog kaltinamojo A. R. žodžiai išsakyti jo atžvilgiu buvo necenzūriniai, jie buvo rusiški, grasinančio ir įžeidžiančio pobūdžio.

Lietuvos Respublikos BK 155 str. 1 d. numatyta, kad baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas viešai veiksmu, žodžiu ar raštu užgauliai pažemino žmogų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad įžeidimas žodžiu yra neigiamas nepadorus žmogaus įvertinimas, žeminantis žmogų jo paties ar kitų žmonių akyse, kito žmogaus prestižo paniekinimas. Įžeidimo žodžiu atveju neigiamai, nepadoriai, užgauliai formuluojamas atsiliepimas apie žmogaus asmenybę, jo savybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. gegužės 24 d. nutartis Nr. 2K-269/2005).

Išnagrinėjus teismui pateiktą medžiagą matyti, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių nukentėjusiojo parodymus, jog A. R. jį apšaukęs ir išvadinęs necenzūriniais žodžiais. Teisminio nagrinėjimo metu A. V. J. nurodė, kad neprisimena, kokie necenzūriniai žodžiai jo atžvilgiu buvo išsakyti, teigė, kad jie buvo rusiški, taip pat nurodė, kad ,,kiti vartoja tuos žodžius kaip įprastai“ (37 b. l.). Liudytojos D. J. ir J. G. apie tai, kad nuteistasis žodžiais įžeidinėjo nukentėjusįjį, nenurodė. Pažymėtina, kad ir pats nukentėjusysis nebuvo nuoseklus nurodydamas apie įžeidimo aplinkybes: pareiškime teismui nurodė, kad kaltininkas nesustodamas jį plūdo rusiškais ,,matais“, kol ėjo iš kiemo, nesustodamas įžeidinėjo (1 b. l.), teismo posėdyje nurodė, kad plaunant akinius kaltinamasis jį varė iš kiemo, šaukė necenzūriniais žodžiais, tačiau taip pat nurodė ir tai, kad A. R. sakė žodžius, kuriuos kiti vartoja ,,kaip įprastai“ (37 b. l.). Nuteistasis teisme neneigė, kad konflikto metu jis galėjo pavartoti necenzūrinius žodžius, tačiau nurodė, kad juos vartojo kaip šnekamojoje kalboje naudojamus žodžius, nesiekdamas nukentėjusiojo įžeisti (36 b. l.). Atsižvelgiant į tai, kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad A. R., konflikto metu išsakydamas necenzūrinius žodžius, sąmoningai nesiekė įžeisti nukentėjusiojo A. V. J., todėl jo veikoje nėra subjektyvinės pusės požymio – tiesioginės tyčios. Pažymėtina, kad įžeidimas yra padaromas tik tiesiogine tyčia. Tai reiškia, kad įžeidimas žodžiais būtų tada, jei kaltininko tyčia būtų nukreipta į siekimą pažeminti, moraliai įskaudinti kitą žmogų. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai to A. R. veiksmuose nenustatė. Priešingai, bylos įrodymais nustatyta, kad tarpusavio konfliktų metu jie abu bendravo pakeltu tonu. Iš visos situacijos matyti, kad A. R. galbūt pavartoti keiksmažodžiai buvo neigiamų emocijų išraiška, daugiau konflikto pasekmė nei priežastis, todėl manyti, kad ši veika siekė laipsnį, kuris būtinas baudžiamajai atsakomybei kilti, nėra pakankamo pagrindo. Atsižvelgiant į tai, kolegija pažymi, kad apylinkės teismas pagrįstai A. R. išteisino pagal kaltinimą dėl BK 155 str. 1 d. Taip pat pažymėtina, jog apkaltinamojo nuosprendžio išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas, kaltinamojo kaltė negali būti grindžiama spėjimais ir prielaidomis. Ta aplinkybė, kad nukentėjusysis nesutinka su pirmosios instancijos teismo įrodymų įvertinimu, nesudaro pagrindo teismui pripažinti, kad teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus.

Įvertinant tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliaciniuose skunduose nurodyti argumentai nepaneigia nuosprendžio pagrįstumo ir teisėtumo, todėl keisti ar naikinti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 9 d. nuosprendžio nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., kolegija

nutarė:

nuteistojo A. R. ir nukentėjusiojo A. V. J. apeliacinius skundus atmesti.