Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Violetos Balčytienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Rūtos Miliuvienės ir Indrės Pukanasytės-Biekšės,

dalyvaujant pareiškėjai K. S., pareiškėjos atstovui advokatui Vitalijui Jaroščenkai, atsakovės Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos atstovei Janinai Brovko,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos K. S. skundą atsakovei Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, trečiasis suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Pažymi, kad pareiškėja nors ir cituoja Europos Parlamento ir tarybos direktyvą 2011 m. gruodžio 13d. Nr. 2011/95/ES „Dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų“ ir su ja susijusią tarptautinę teismų praktiką, Įstatymo 130 straipsnį, tačiau jos skunde pateikti argumentai (jos gyvenamojoje vietoje, jai gresia didelė žala – kankinimas, galimai sveikatos sužalojimas, net iki mirties, nes šioje vietovėje vyksta kariniai veiksmai, turi du vaikus, dėl kurių laikinai apribotos teisės, turi sužadėtinį, su kuriuo kuria šeiminius santykius) nepaneigia ginčijamo sprendimo. Pareiškėja nepateikia įrodymų, kad yra Įstatymo 130 straipsnyje nurodytos aplinkybės, kurios sudarytų Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytą pagrindą uždrausti išsiųsti asmenį į užsienio valstybę, kurioje jo gyvybei ar laisvei gresia pavojus arba jis gali būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, arba į valstybę, iš kurios jis gali būti vėliau nusiųstas į tokią valstybę. Kaip jau buvo nurodyta pirmiau karas vyksta ne visoje Ukrainoje ir pareiškėja nėra siunčiama konkrečiai į jos buvusią gyvenamąją vietovę – Sumų sritį.

Atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėja gyvena Lietuvoje neturėdama leidimo laikinai gyventi, ar kito dokumento, suteikiančio jai teisę gyventi Lietuvoje. Todėl pagal Įstatymo 23 straipsnio 1 punktą ir 39 straipsnio 1 punktą, pareiškėja Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

2024 m. birželio 7 d. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Vilniaus apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus (toliau – Skyrius) raštas, iš kurio matyti, kad 2023 m. balandžio 25 d.Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rūmų nutartimi civilinėje byloje Nr. eS2-5817-723/2023 Skyriui buvo išduotas leidimas paimti nepilnamečius vaikus iš jų atstovo pagal įstatymą t. y. iš pareiškėjos. Nuo 2022 m. gegužės 3 d. pareiškėjai yra taikoma atvejo vadyba ir teikiamos socialinių įgūdžių ugdymo, palaikymo ir (ar) atkūrimo paslaugos.

Migracijos departamento 2024m. birželio 17 d. tarnybinis pranešimas dėl neteisėtai Lietuvoje esančio užsieniečio, iš kurio matyti, kad pareiškėja Lietuvos Respublikoje gyvena neteisėtai, į Lietuvos Respubliką atvyko su dviem nepilnamečiais vaikais, kurių atžilgiu pareiškėjai yra apribota tėvų valdžia, vaikų globėja paskirta pareiškėjos motina L. S..

Migracijos departamento 2024 m. birželio 18 d. sprendimas, kuriuo nuspręsta pareiškėją grąžinti į užsienio valstybę, t. y. įpareigoti savanoriškai išvykti į užsienio valstybę per 30 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos, t. y. iki 2024 m. liepos 18 d. Valstybė, į kurią įpareigojama savanoriškai išvykti – Ukraina.Sprendimas priimtas, nes pareiškėja yra Lietuvos Respublikoje laikotarpį, viršijantį užsieniečiams nustatytą buvimo laiką.

Tarnybos 2024 m. liepos 23 sprendimas, kuriuo nuspręsta pareiškėją sulaikyti ne ilgiau kaip 48 valandoms.

Tarnybos 2024 m. liepos 23 d. užsieniečio perdavimo – priėmimo aktas, iš kurio matyti, jog Tarnybos Vilniaus pasienio rinktinės Migracijos skyriaus pareigūnai perduoda sulaikytą pareiškėją apgyvendinimui į Užsieniečių registracijos centrą.

2024 m. liepos 24 d. administracinių nusižengimų registro išrašas apie asmeniui registruotus administracinius nusižengimus (pažeidimus) ir priimtus sprendimus už 5 metus, iš kurio matyti, jog pareiškėja pažeidė Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties” (Žin., 2004, Nr. 73-2539 su vėlesniais pakeitimais) 11 straipsnio 2 punktą, 23 straipsnio 1 dalies 1 ir 6 punktus, bei 39 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir padarė administracinį nusižengimą numatytą Lietuvos Respublikos adminstracinių nusižengimų kodekso 538 straipsnio 1 dalyje (Užsieniečių atvykimo į Lietuvos Respubliką, buvimo ar gyvenimo Lietuvos Respublikoje, vykimo per Lietuvos Respubliką tranzitu ar išvykimo iš Lietuvos Respublikos tvarkos pažeidimas užtraukia įspėjimą arba baudą nuo septyniasdešimt iki trijų šimtų eurų). Iš šio išrašo taip pat matyti, kad pareiškėjai už šį pažeidimą buvo skirtos administracinės baudos.

Vilniaus regiono apylinkės teismo 2024 m. liepos 25 d. sprendimas administracinio nusižengimo byloje Nr. A2G.-308-617/2024, kuriuo nuspręsta pareiškėjai taikyti alternatyvią sulaikymui priemonę – apgyvendinimą VSAT prie LR VRM ar kitoje tam pritaikytoje vietoje, nustatant pareigą neišvykti iš apgyvendinimo vietai priklausančios teritorijos be apgyvendinimo vietos vadovo ar jo įgalioto asmens leidimo. Alternatyvios sulaikymui priemonės terminą nustatyti iki 2024 m. rugsėjo 1 d., bet ne ilgiau kol bus priimtas ir įvykdytas sprendimas dėl jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos.

2024 m. rugpjūčio 5 d. Tarnybos sprendimas, kuriuo nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į Ukrainos Respubliką, uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką 12 mėnesių nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos ir įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi Europos Sąjungos valstybių narių bei Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija) teritorijose 12 mėnesių nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

Tarnybos 2024 m. rugpjūčio 23 d. teikimas dėl Ukrainos pilietei K. S. alternatyvios sulaikymui priemonės Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos respublikos vidaus reikalų ministerijos užsieniečių registracijos centre pratęsimo, kuriuos Tarnyba prašo Vilniaus regiono apylinkės teismo pratęsti pareiškėjai, alternatyvią sulaikymui priemonę – apgyvendinimą VSAT prie LR VRM ar kitoje tam pritaikytoje vietoje nustatant pareigą jai neišvykti iš apgyvendinimo vietai priklausančios teritorijos be apgyvendinimo vietos vadovo ar jo: įgalioto asmens leidimo iki 2024 m. gruodžio 1 d., bet ne ilgiau kol įvykdytas sprendimas dėl jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos.

2024 m. rugpjūčio 29 d. Vilniaus regiono apylinkės teismo sprendimas, kuriuo buvo nuspręsta pratęsti pareiškėjai, alternatyvios sulaikymui priemonės – apgyvendinimo Valstybės sienos apsaugos tarnyboje ar kitoje tam pritaikytoje vietoje nustatant pareigą neišvykti iš apgyvendinimo vietai priklausančios teritorijos be apgyvendinimo vietos vadovo ar jo įgalioto asmens leidimo – taikymo terminą 3 (trims) mėnesiams, šį terminą skaičiuojant nuo 2024 m. rugsėjo 2 d., bet ne ilgiau nei bus įvykdytas sprendimas dėl jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos.

Užsieniečių teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje reguliuoja Įstatymas, nustatantis užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio ir laikinosios apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo, integracijos ir sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką ir kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus.

Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad pareiškėja gyvena Lietuvoje neturėdama leidimo laikinai gyventi, ar kito dokumento, suteikiančio jai teisę gyventi Lietuvoje. Todėl pagal Įstatymo 23 straipsnio 1 punktą ir 39 straipsnio 1 punktą, pareiškėja Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai. Vadovaujantis Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 7 punktu, jos atžvilgiu 2024 m rugpjūčio 5 d. buvo priimtas Sprendimas dėl grąžinimo į kilmės valstybę, kurio ji neįvykdė, todėl jos atžvilgiu taikytinas Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punktas, pagal kurį užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jis per nustatytą terminą neįvykdė įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos, savanoriškai neišvyko iš Lietuvos Respublikos per sprendime grąžinti jį į užsienio valstybę nustatytą terminą.

Išsiunčiant užsienietį iš Lietuvos Respublikos, atsižvelgiama į Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nustatytas aplinkybes: teisėto buvimo Lietuvos Respublikoje laiką; šeimyninius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje; esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika; padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdį ir mastą. Vertinant užsieniečio šeimyninius, socialinius ir ekonominius ryšius su Lietuvos Respublika, visų pirma, nustatomas tokių ryšių buvimo faktas, įvertinama jų trukmė bei pasekmės, atsirandančios nutraukus tuos ryšius.

Lietuvos socialinio draudimo fondo (Sodra) valdybos duomenimis, pareiškėja nuo 2022 m. gruodžio 20 d. iki 2022 m. gruodžio 23 d. yra dirbusi uždarojoje akcinėje bendrovėje „Eripo“. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokie darbo pagrindu egzistavę santykiai negali būti laikomi ilgalaikiais bei tvariais, todėl konstatuotina, jog pareiškėjos su Lietuva nesieja socialiniai, ekonominiai ryšiai. Vertinant pareiškėjos šeimyninius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvoje, pažymėtina, kad užsienietė į Lietuvą atvyko su dviem nepilnamečiais vaikais, kuriems Elektrėnų savivaldybės mero potvarkiu nuo 2023 m. gegužės 3 d. nustatyta laikinoji globa (rūpyba) ir paskirta globėja (rūpintoja) L. S. (vaikų senelė). Vilniaus regiono apylinkės teismo 2024 m. gegužės 21 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-5276-1141/2024 pareiškėjai laikinai apribota motinos valdžia jos nepilnamečių vaikų atžvilgiu bei priteistas vaikų išlaikymas po 150 Eur kiekvienam vaikui kas mėnesį nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. 2024 m. kovo 22 d., iki vaikų pilnametystės. Pažymėtina, kad abu pareiškėjos nepilnamečiai vaikai turi laikiną leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojančius iki 2025 m. kovo 4 d., o jų globėja turi laikiną leidimą gyventi, galiojantį iki 2025 m. birželio 15 d.

Atsižvelgiant į tai, nėra nustatyta aplinkybių, kurios sudarytų Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytą pagrindą uždrausti išsiųsti asmenį į užsienio valstybę, kurioje jo gyvybei ar laisvei gresia pavojus arba jis gali būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, arba į valstybę, iš kurios jis gali būti vėliau nusiųstas į tokią valstybę, todėl asmuo išsiunčiamas į savo kilmės šalį.

Pagal Įstatymo 133 straipsnio 2 dalį užsieniečiui, kuris buvo išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui.

Pagal Įstatymo 11 straipsnį, užsienietis, kuriam taikomas bevizis režimas, turi teisę atvykti į Lietuvos Respubliką ir būti Lietuvos Respublikoje, bet jo buvimas Lietuvos Respublikoje ir kitose Šengeno valstybėse negali trukti ilgiau negu 90 dienų per bet kurį 180 dienų laikotarpį. Pareiškėja į Šengeno erdvę atvyko 2022 m. kovo 17 d., tačiau iki 2023 m. birželio 3 d., iš jos neišvyko bei neįvykdė 2024 m. birželio 18 d. sprendimo dėl grąžinimo ir savanoriškai neišvyko iš Lietuvos Respublikos. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja Šengeno valstybių teritorijoje neteisėtai bei nepertraukiamai išbuvo nuo 2023 m. birželio 4 d. iki 2024 m. birželio 18 d. bei nuo 2024 m. liepos 19 d. iki 2024 m. liepos 23 d., bei atsižvelgiant į tai, jog yra nustatyti jos giminystės ryšiai su jos nepilnamečiais vaikais, globėja gyvenančiais Lietuvoje, pagal Kriterijų vertinimo tvarkos 36 punktą pareiškėjai nustatytinas 12 mėnesių nuo išsiuntimo dienos draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminas. Šiuo atveju, atsižvelgus į byloje esančias aplinkybes, nustatytas draudimo atvykti terminas laikytinas protingu ir proporcingu.

Pareiškėja, nesutikdama su skundžiamu sprendimu, iš esmės teigia, kad jai gresia didelė žala – kankinimas, galimai sveikatos sužalojimas, net iki mirties, nes šioje vietovėje vyksta kariniai veiksmai ir nėra aišku, kada pasikeis padėtis. Dėl šių pareiškėjos argumentų Teismas pasisako, kad sutinka su atsakovės išvadomis bei jos nustatytais faktais, kad kariniai veiksmai nevyksta visoje Ukrainos teritorijoje. Ukrainos viduje perkeltų asmenų statuso teisinės nuostatos yra reglamentuotos 2014 m. spalio 20 d. įstatymu „Dėl perkeltų asmenų teisių ir laisvių“ Nr. 1706-VI2. Šis įstatymas Ukrainos piliečiams, kurių pastovi gyvenamoji vieta patenka į karo veiksmų zoną ar į padidintos rizikos dėl karo veiksmų zoną, nustato teisę būti perkeltiems šalies viduje į saugesnius Ukrainos regionus. Įstatymas viduje perkeltiems asmenims garantuoja saugias tiek laikinam, tiek nuolatiniam gyvenimui tinkamas gyvenimo sąlygas, sveikatos apsaugos garantijas, kitas socialines garantijas, humanitarinę paramą ir kt. Viešai prieinami šaltiniai internetinėje erdvėje nurodo, kad 2021 m. Ukrainoje iš karo veiksmų ir laikinai okupuotų teritorijų buvo perkelta ir viduje perkeltų asmenų statusą įgijo daugiau nei 1 mln. Ukrainos gyventojų. Įvertinus tai, kas išdėstyta, galima daryti išvadą, kad pareiškėja Ukrainoje galėtų kreiptis į atsakingas institucijas dėl viduje perkelto asmens statuso suteikimo ir apsigyventi saugesnėje Ukrainos vietoje, jeigu jos gyvenamoje vietoje Ukrainoje taptų nesaugu. Vertinant tai, kad pareiškėja Ukrainoje gyveno Sumų srityje, tai yra toje Ukrainos dalyje, kur šiuo metu nevyksta kariniai veiksmai, ji gali būti išsiųsta į savo kilmės valstybę Ukrainą, kadangi išlieka vidinio persikėlimo į saugią teritoriją galimybė. Pareiškėja nepateikė duomenų, jog Ukrainoje kreipėsi dėl viduje perkelto asmens statuso suteikimo ir toks jos prašymas nebuvo patenkintas. Taip pat pažymėtina, kad pareiškėja šiuo metu nedirba jokioje Lietuvos Respublikos įmonėje, šių aplinkybių pareiškėja neneigia. Dėl to teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo nesutikti su Tarnybos sprendimu, kad pareiškėja neturi teisinio pagrindo likti Lietuvos Respublikoje. Byloje nėra duomenų, kad ginčijamo Sprendimo priėmimo metu pareiškėją su Lietuvos Respublika siejo glaudūs socialiniai, ekonominiai ar kitokie ryšiai. Pareiškėja tokių ir nenurodo. Pagrindai, kuriems esant pareiškėja negalėtų būti išsiunčiamas iš šalies, nustatyti Įstatymo 128 straipsnio 2 dalyje, byloje neegzistuoja. Dėl to Tarnyba pagrįstai įpareigojo pareiškėją savanoriškai išvykti į užsienio valstybę (Ukrainą).

Pažymėtina, kad ginčijamas Sprendimas savaime neužkerta kelio pareiškėjai teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo, jeigu pareiškėjas atitiks vieną iš Įstatymo įtvirtintų leidimo gyventi išdavimo pagrindų ir 26 straipsnyje įtvirtintas leidimo gyventi išdavimo sąlygas.

Apibendrinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Tarnyba turėjo teisėtą ir pagrįstą pagrindą taikyti 126 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 127 straipsnio 5 dalies ir 133 straipsnio 2 dalies nuostatas ir įpareigoti pareiškėją savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos. Pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą, vadovaujantis jame išdėstytais argumentais, nėra, todėl jis atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 133–134 straipsniais, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjos K. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.