- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-06-30
- Bylos Nr.
- 1A-257-449/2020
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Albinas Bielskis, Alenas Piesliakas, Linas Šiukšta
- Nuteistasis
- S. L.
- Nukentėjusysis
- R. P.
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Bielskio, Aleno Piesliako, Lino Šiukštos (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroro Aivaro Povilaičio apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2020 m. kovo 12 d. nuosprendžio, kuriuo S. L. pripažintas kaltu ir nuteistas:
- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 4 (ketveriems) metams,
- pagal BK 145 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi ir 5 dalies 2 punktu, paskirtas bausmes subendrinus apėmimo būdu, subendrinta bausmė S. L. paskirta laisvės atėmimas 4 (ketveriems) metams.
Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, prie šios bausmės pridėjus dalį neatliktos bausmės, paskirtos Šiaulių apylinkės teismo 2019 m. gegužės 23 d. baudžiamuoju įsakymu ir pakeistos to paties teismo 2019 m. lapkričio 12 d. nutartimi, galutinė subendrinta bausmė S. L. paskirta laisvės atėmimas 4 (ketveriems) metams ir 2 (dviems) mėnesiams, laisvės atėmimo bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.
Iš nuteistojo S. L. priteista 1 592,68 Eur nukentėjusiojo R. P. gydymo išlaidų X teritorinei ligonių kasai.
Iš nuteistojo S. L. taip pat nuspręsta išieškoti 3,17 Eur proceso išlaidų valstybei.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Bylos esmė
1. Šiaulių apygardos teismo 2020 m. kovo 12 d. nuosprendžiu S. L. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2019 m. liepos 27 d., apie 20 val. 50 min., (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, peiliu vieną kartą dūrė nukentėjusiajam R. P. ir tokiu būdu padarė nukentėjusiajam R. P. sunkų sveikatos sutrikdymą – kiauryminės pilvo sienos žaizdą su kepenų pažeidimu.
1.1. Be to, S. L. nuteistas už tai, kad 2019 m. liepos 27 d., apie 20 val. 50 min., (duomenys neskelbtini), iš karto po to, kai peiliu sužalojo R. P., laikydamas rankoje peilį bei grasindamas nužudyti A. S., puolė jį ir bandė įdurti A. S. ir dėl to, buvo pakankamas pagrindas manyti, jog grasinimas gali būti įvykdytas, taip grasino nužudyti A. S..
II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų argumentai
2. Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroras apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo nuosprendį pakeisti. S. L. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje ir BK 129 straipsnio 1 dalyje, ir nuteisti jį laisvės atėmimu 8 (aštuoneriems) metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi ir 4 dalimi, bausmes, paskirtas pagal BK 135 straipsnio 1 dalį bei BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 1 dalį, subendrinti dalinio sudėjimo būdu ir paskirti S. L. subendrintą bausmę laisvės atėmimą 8 (aštuoneriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi, paskirtą bausmę subendrinti dalinio sudėjimo būdu su Šiaulių apylinkės teismo 2019 m. gegužės 23 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta bausme, pakeista to paties teismo 2019 m. lapkričio 12 d. nutartimi, ir S. L. paskirti galutinę subendrintą bausmę laisvės atėmimą 8 (aštuoneriems) metams ir 8 (aštuoniems) mėnesiams. Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.
2.1. Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, byloje surinktus įrodymus įvertino atsietai ir padarė bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas dėl nuteistojo S. L. kaltės.
Šalies argumentai
2.2. Prokuroro nuomone, nors skundžiamame nuosprendyje išsamiai išdėstyti nukentėjusiojo A. S. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui, tačiau teismas įvertino tik dalį šių parodymų. Teismas įvertino A. S. parodymus, kad po to, kai peiliu sužalojo R. P., nuteistasis eidamas link jo (A. S.), grasino ir nukreipęs į jį peilį mojavo į šonus. Tuo tarpu teismas neįvertino A. S. parodymų apie tai, kad prie jo prisiartinęs nuteistasis S. L. taip pat bandė tris kartus jam įdurti. A. S. buvo priverstas gintis nuo nuteistojo puolimo, todėl mosikavo medine pjaustymo lentele, ja sudavė nuteistajam į viršugalvį. Kai lentelė suskilo, viena ranka jis sugriebė S. L. ranką, kurioje buvo peilis, o kita ranka – nuteistojo kaklą. Nusitempęs nuteistąjį paguldė į lovą ir jį užgulė savo kūnu. Taip jis laikė prispaudęs S. L., kol atvažiavo policija. Visą tą laiką nuteistasis keikėsi ir grasino jį užmušti, papjauti.
2.2.1. Tokius nukentėjusiojo A. S. parodymus patvirtina kiti įrodymai, tai – kito nukentėjusiojo R. P. ir liudytojo E. S. parodymai, Bendrojo pagalbos centro raštas ir pateiktas garso įrašas, šio įrašo apžiūros protokolas, vaizdo įrašai, kiti apžiūros protokolai, policijos pareigūno E. S. tarnybinis pranešimas.
2.3. Prokuroro nuomone, teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad nuteistojo S. L. parodymai yra nuoseklūs ir patikimi. Teismas neįvertino nuteistojo parodymų, iš kurių matosi, jog nusikaltimų metu jis buvo stipriai apsvaigęs nuo alkoholio ir neatsimena daugelio įvykių aplinkybių. S. L. neatsimena, koks konfliktas įvyko tarp jo ir nukentėjusiųjų R. P. ir A. S.; kaip nuvyko į savo sesers M. S. namus; kaip jis buvo sužalotas, kas ir kokius smūgius sudavė jam; ar jis peiliu puolė A. S.; neatsimena ir kitų aplinkybių. Be to, iš nuteistojo parodymų matosi, kad jis savo parodymus davė vadovaudamasis ne savo atsiminimais, bet kitų asmenų pasakojimais. Duodamas parodymus S. L. tvirtino, kad jis neprisimena, bet jo sesuo M. S., kuri yra išgerianti ir ja tikėti negalima, sakė jam, jog buvo sužalotas jo pakaušis. Jo sugyventinė R. S. jam sakė, kad jis rankos prieš A. S. nekėlė.
2.4. Šių liudytojų R. S. ir M. S. parodymų, kuriais vadovavosi nuteistasis, teismas neanalizavo ir neįvertino. Šių liudytojų parodymai, pasak prokuroro, prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms.
2.4.1. Liudytoja R. S. proceso metu keitė savo parodymus, davė prieštaringus parodymus. Pavyzdžiui, proceso pradžioje liudytoja parodė, kad R. P. naudojo fizinį smurtą prieš S. L., o vėliau tvirtino, jog smurto nenaudojo. Vadovaujantis nukentėjusiųjų parodymais, garso įrašais byloje yra neabejotinai nustatyta, kad nuteistasis S. L. grasino nužudyti nukentėjusįjį A. S., tačiau visą laiką įvykio vietoje buvusi liudytoja R. S. tvirtino, jog nuteistasis S. L. A. S. negrasino. Apklausiama teisme ši liudytoja taip pat siekė sušvelninti nuteistojo padėtį charakterizuodama jį teigiamai, neigė, kad jis yra smurtavęs prieš ją, tačiau po prokuroro klausimų pripažino, jog sako netiesą, patvirtino, kad S. L. yra teistas už tai, jog smurtavo ir prieš ją.
2.4.2. Tuo tarpu iš nukentėjusiųjų R. P. ir A. S. bei liudytojos R. S. parodymų, specialisto išvados Nr. G 1180/2019(04) matosi, kad liudytojos M. S. parodymai, jog po pirmo nuteistojo ir nukentėjusiųjų konflikto ji matė prakirstą S. L. pakaušį, iš jo bėgo kraujas, prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms.
2.5. Prokuroro nuomone, spręsdamas klausimą dėl nuteistojo S. L. kaltės turinio teismas nepakankamai įvertino jo paties elgesį. Prieš padarydamas nusikalstamas veikas jis turėjo laiko pasirinkti nusikaltimo įrankį. Jis pasirinko gyvybei pavojingą įrankį – peilį, kurio geležtės ilgis yra 11 cm. Įdūręs peiliu nukentėjusiajam R. P. nuteistasis aiškiai suprato, kad sužalojo R. P., savo veiksmų pavojingumą nukentėjusiojo gyvybei, tačiau savo veiksmų nenutraukė, priešingai, puolė kitą nukentėjusįjį A. S. išsakydamas jam aiškų grasinimą nužudyti. Net du kartus jis bandė įdurti tuo pačiu peiliu A. S. į gyvybei pavojingą kūno sritį – į krūtinės kairę pusę, per vidurį. Po to, kai nuteistąjį sulaikė A. S., jis visą laiką, iki kol atvyko policija bei jai atvykus, nepaleisdamas peilio iš rankos išsakė pasikartojančius ir aiškius grasinimus nukentėjusiajam A. S. jį papjauti.
2.6. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, prokuroro nuomone, byloje surinktų įrodymų visuma leidžia daryti išvadą, jog nuteistojo nusikalstamų veiksmų pobūdis, jų intensyvumas, kryptingumas, panaudotas nusikaltimų įrankis, išsakyti grasinimai nukentėjusiajam atimti gyvybę patvirtina, jog S. L. turėjo tiesioginę apibrėžtą tyčią atimti A. S. gyvybę, tačiau savo nusikalstamo sumanymo nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios. Pasak prokuroro, nuteistojo S. L. veiksmus teismas turėjo kvalifikuoti ne pagal BK 145 straipsnio 1 dalį, bet pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir BK 129 straipsnio1 dalį.
Atsiliepimas
3. Nuteistasis S. L. atsiliepimuose į Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroro skundą prašo prokuroro skundą atmesti.
3.1. Nuteistasis nurodo, kad įvykio dieną į jo namus išgerti atėjo nukentėjusieji R. P. ir A. S.. Nors jis nenorėjo gerti, bet kartu su jais gėrė. Jiems begeriant A. S. pradėjo jam priekaištauti, dėl kokių priežasčių jis pykstasi su sugyventine. Pats A. S. pradėjo merkti akį jo sugyventinei. Po to su R. P. jie draugiškai lenkė rankas. Pasakęs, kad jis dar turi sveikatos ir paėmęs už rankos R. P. jį patraukė į save, todėl jis, S. L., užgriuvo, su juo jie tik ritosi. Jam atsikėlus pamatė, kad A. S. kabinėjasi prie jo sugyventinės. Jis A. S. pasakė, kad ji jam tinka į motinas. Tai A. S. nepatiko, todėl jis jį sumušė ir išvarė. Tada visas kruvinas nuėjo pas savo seserį. Pamatęs, kad sesuo yra išgėrusi, jis nusprendė grįžti į namus. Kai jis sugrįžo, tai namuose jau nebuvo nei A. S., nei R. P., nei jo sugyventinės. Nuėjęs į kitą kambarį pro langą pamatė visus tris grįžtančius iš kitos pusės, nežino iš kur jie grįžo. Jie nešėsi alų, nors toje pusėje nėra parduotuvės. Tame kambaryje jis ir pasiliko. Išgirdo A. S. sakantį, kad jeigu jis sugrįš, tai dar gaus. Supykęs nuėjo į virtuvę, nuo stalo paėmė peilį ir juo iš nugaros dūrė A. S. į dešinį šoną bei pasakė, jog daugiau jis jo nemuš. Bet gavęs į galvą lentele suprato, kad jis peiliu įdūrė ne A. S.. Jis atsitokėjo, kai pareigūnai jį išvedė į lauką. Pamatė, kad atvykusi greitosios medicinos pagalba išnešė R. P.. Su A. S. ginčijosi lauke, jis keikėsi ir žodžiais grasino A. S.. O sugyventinei pasakius, kad A. S. norėjo ja pasinaudoti kaip moterimi, jis dar labiau pradėjo keiktis ir grasinti A. S..
3.2. Atsiliepimuose nuteistasis nurodo, kad dėl veiksmų A. S. buvo parašęs pareiškimą, tačiau ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas.
4. Nuteistojo gynėjas atsiliepimuose į Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą prašo prokuroro skundą atmesti.
4.1. Atsiliepimuose nurodoma, kad S. L. yra nedidelio ūgio, 55 metų amžiaus. Jis su žmona buvo namuose, kai pas juos atėjo dviejų metrų ūgio nukentėjusieji R. P. ir A. S.. Jie atsinešė butelį. Pagal S. L. parodymus jo žmona yra graži. Prie jos pradėjo lįsti A. S., dėl to kilo konfliktas, kuris peraugo į muštynes. Stipresnių nukentėjusiųjų S. L. buvo sumuštas, jo galva buvo kruvina, todėl jis išbėgo pas savo seserį. Jam rūpėjo, kas vyksta namuose, todėl jis grįžo į namus ir peiliu dūrė R. P., nes manė, kad ten sėdi A. S.. Grumtynių metu vartojo keiksmažodžius, vienas kitam grasino. Pažymima, kad ir A. S. grasino S. L. susidorojimu, jeigu jis grįš po pirmojo konflikto. Teisme S. L. kaltu prisipažino, tačiau parodė, kad nenorėjo A. S. nužudyti. Durdamas peiliu R. P. ir galvodamas, kad ten sėdi kitas nukentėjusysis, S. L. dūrė ne į krūtinės sritį, o į sėdmenis. Norėdamas nukentėjusįjį nužudyti, jis būtų peiliu dūręs į krūtinę.
4.2. Pasak gynėjo, vykstant muštynėms nukentėjusieji neišėjo iš S. L. namų, jie toliau girtavo, nors niekas jiems netrukdė išeiti, todėl esant šioms aplinkybėms S. L. ėmėsi priemonių atsikratyti neprašytų svečių.
4.3. Nuteistojo gynėjas nesutinka ir su prokuroro prašymu S. L. paskirtas bausmes subendrinti bausmių dalinio sudėjimo būdu, nurodo apie idealiąją nusikalstamų veikų sutaptį.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje prokurorė prašė prokuroro apeliacinį skundą patenkinti. Nuteistasis ir jo gynėjas prašė prokuroro skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
5. Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroro Aivaro Povilaičio apeliacinis skundas atmetamas.
6. Skundžiamu nuosprendžiu S. L. nuteistas už sunkų nukentėjusiojo R. P. sveikatos sutrikdymą ir už grasinimą nužudyti nukentėjusįjį A. S.. Pirmosios instancijos teismo nuosprendį apskundė prokuroras. Skunde prokuroras nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir S. L. nusikalstamos veikos kvalifikavimu pagal BK 145 straipsnio 1 dalį, o ne pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 1 dalį. Prokuroro nuomone, teismas turėjo pripažinti S. L. pripažinti kaltu pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir BK 129 straipsnio 1 dalį. Vadovaujantis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, teisėjų kolegija apeliacine tvarka bylą ir nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą patikrino tiek, kiek to prašoma prokuroro apeliaciniame skunde.
7. Ši baudžiamoji byla perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje S. L. kaltinant pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir BK 129 straipsnio 1 dalį. Kaltinamajame akte nurodyta, kad S. L. 2019 m. liepos 27 d., apie 20 val. 50 min., (duomenys neskelbtini), iš karto po to, kai peiliu sužalojo R. P., laikydamas rankoje peilį bei grasindamas nužudyti A. S. puolė jį ir tris kartus bandė įdurti A. S. į krūtinę, ranką ir tokiu būdu jį nužudyti, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes nukentėjusysis aktyviai pasipriešino, sugriebė S. L. ranką su peiliu, parvertė jį ant lovos bei iškvietė policiją.
8. Teisminio nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teismas BPK 256 straipsnio nustatyta tvarka pranešė nagrinėjimo teisme dalyviams apie galimybę, kad kaltinamojo S. L. nusikalstama veika gali būti perkvalifikuota iš BK 22 straipsnio 1 dalies ir BK 129 straipsnio 1 dalies į BK 145 straipsnio 1 dalį. Išnagrinėjęs ir įvertinęs įrodymus ir jų visumą pirmosios instancijos teismas nustatė, kad S. L. 2019 m. liepos 27 d., apie 20 val. 50 min. (duomenys neskelbtini), iš karto po to, kai peiliu sužalojo R. P., laikydamas rankoje peilį bei grasindamas nužudyti A. S. puolė jį ir bandė įdurti A. S. ir dėl to, buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas, grasino nužudyti A. S.. Tokius S. L. veiksmus teismas kvalifikavo ne pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir BK 129 straipsnio 1 dalį, o pagal BK 145 straipsnio 1 dalį. Skundžiamame nuosprendyje perkvalifikuodamas nuteistojo nusikalstamą veiką iš BK 22 straipsnio 1 dalies ir BK 129 straipsnio 1 dalies į BK 145 straipsnio 1 dalį teismas padarė išvadą, kad S. L. nesiekė ir nesikėsino tyčia nužudyti A. S.. Išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija sutinka su tokia pirmosios instancijos teismo išvada, o prokuroro apeliacinio skundo argumentus atmeta.
9. Pats nuteistasis S. L. teisme kaltu prisipažino iš dalies, nepripažino to, jog norėjo nužudyti A. S.. Jis parodė, kad namuose buvo su sugyventine, kai pas juos atėjo A. S. ir R. P., atsinešė butelį. Su jais kartu vartojo alkoholį. Begeriant A. S. pradėjo kabinėtis, dėl ko jis sumušė savo sugyventinę. Po to A. S. pradėjo merkti akį jo sugyventinei. Įvyko konfliktas, A. S. jį sumušė ir išvarė iš namų. Jis nuėjo pas savo seserį. Vėliau sugrįžo į namus, ten nieko nebuvo. Pro langą pamatė grįžtančius visus tris: sugyventinę, A. S. ir R. P.. Išgirdo, kaip A. S. pasakė „jei jis grįš, gaus dar“. Jis pasiėmė iš virtuvės peilį ir juo dūrė sėdinčiam R. P.. Galvojo, kad ten sėdi ne R. P., bet A. S.. Jis norėjo tik sužaloti A. S., bet tikslo nužudyti neturėjo. Po to jis ėjo link stalo, norėjo atsisėsti, bet iš karto pajuto smūgį, aptemo akys. Sugyventinė sakė, kad A. S. su lentele jam sudavė smūgius į galvą. A. S. jį pervertė ant lovos, smaugė, laikė prispaudęs. A. S. sakė, kad jį užmuš, tai ir jis tą patį jam sakė. Jis juto skausmą, A. S. sakė, kad papjaus. Ikiteisminio tyrimo metu prisipažino dėl pasikėsinimo nužudyti, nes tyrėja sakė, kad tai bus lengvinanti aplinkybė. Jis nenorėjo nužudyti A. S., norėjo tik jį pamokyti, nes ne pirmą kartą nukenčia nuo jo. Jis lįsdavo prie jo sugyventinės.
9.1. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, nuteistasis S. L. buvo apklaustas papildomai, taip pat perskaityti jo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu.
9.1.1. Ikiteisminio tyrimo metu pirmos apklausos metu S. L. parodė, kad jį A. S. sumušė, norėdamas apsiginti jis sužalojo kitą žmogų, jie buvo panašiais marškinėliais (2 t., 79 b.l.). Papildomos apklausos metu S. L. parodė, kad į namus atėjo neblaivūs A. S. ir R. P.. Jie atsinešė alkoholio ir nieko neklausę atsisėdo prie stalo. Begeriant A. S. pradėjo priekaištauti, jog jis sumušė sugyventinę. A. S. kibo prie jo sugyventinės, ranką ant peties jai uždėdama, akį pamerkdamas. Lyg A. S. pasakė dėl kabinėjimosi prie jo sugyventinės, bet pirmas smūgių nesudavė. Po to neatsimena, kas vyko. Atsimena, kad jis jau yra sesers namuose. Kadangi konfliktavo su A. S., galvojo, kad jis smūgius ir sudavė. Po kurio laiko grįžo į namus, manė, kad A. S. su R. P. bus išėję. Jų ir jo sugyventinės namuose nebuvo. Pro langą pamatė visus juos grįžtančius. Bijodamas A. S. liko kambaryje. Girdėjo, kad visi jie susėdo vėl prie stalo ir A. S. pasakė, jeigu jis grįš, tai dar gaus. Suprato, kad A. S. nori jį sumušti. Jis pasiėmė peilį ir dėl tokių kalbų ir kabinėjimosi prie jo sugyventinės norėdamas pagąsdinti A. S. įėjo į kambarį ir susinervavęs peiliu dūrė vieną kartą ties juosmeniu. Galvojo, kad dūrė A. S.. Jis dūrė vieną kartą tik norėdamas jį sužaloti, tikslo nužudyti neturėjo. Pajuto stiprų smūgį į galvą ir prarado sąmonę. Neprisimena, kas vyko toliau. Atsimena, kad jam uždėti antrankiai, atvykę policijos pareigūnai. Pamatė kieme vaikščiojantį A. S. ir į greitosios medicinos pagalbos automobiliu išvežamą R. P.. Pareigūnai jam pasakė, kad jis padūrė R. P.. Tik tada jis suprato, kad įdūrė ne tam, kam norėjo, norėjo įdurti A. S. (2 t., 87-89 b.l.). Parodymų patikrinimo vietoje S. L. parodė vietą, kurioje atsukęs nugarą sėdėjo R. P., galvojo, jog ant kėdės sėdi ne R. P., o A. S. (2 t., 95, 97, 98, 106-108 b.l.). Kitos apklausos metu S. L. parodė, kad dėl pasikėsinimo nužudyti kaltu prisipažįstu ir labai gailisi. Ne visas aplinkybes prisimena, nes buvo girtas, be to, buvo ir sumuštas. Kilo konfliktas su A. S., bet kas tiksliai įvyko neprisimena. Prisimena, kad buvo sumuštas. Mano, kad jį sumušė A. S., nes su juo konfliktavo. Neatsimena, kaip nuėjo iki sesers, tik atsimena, kad jam apiplovė kraują ir jis grįžo į namus. Kai grįžo į namus, išgirdo A. S. sakant „jei grįš į namus, dar gaus“. Jis suprato, kad jį sumuš. Po tokių žodžių jis supyko ir pasiėmęs peilį nuėjo į kambarį bei dūrė arčiausiai sėdėjusiam R. P.. Jis manė, kad ten sėdi A. S.. Jis ant A. S. pyko, nes buvo jo sumuštas ir norėjo jam atkeršyti. Po to savo veiksmų neprisimena, bet sutinka, kad pamatęs, jog įdūrė ne A. S., galėjo eiti link jo su peiliu bandydamas įdurti ir sakydamas „papjausiu“ bei grasindamas. Tikrai nepamena ir detaliau nieko nurodyti negali. Iš garso įrašo, kuris duotas jam paklausyti, girdi, jog yra jo grasinantys žodžiai „nudursiu“ ir panašiai. Todėl jis visiškai sutinka, kad grasino A. S. nudurti, manė, jog jei A. S. nebūtų pavykę nuo jo apsiginti, būtų jam įdūręs, kaip ir R. P.. Nepameta detalių nuo to momento, kai įdūrė R. P., nepamena nei kaip A. S. jam sudavė, nei kaip jis jį laikė iki atvykstant pareigūnams, nei kas iš jo paėmė peilį. Suvokia, kad galėjo nužudyti, bet tuo metu apie pasekmes negalvojo. Jeigu nebūtų sureagavęs į A. S. žodžius, supykęs, galbūt nieko nebūtų įvykę, nes sėdėjau kambaryje, niekas jo nematė, jam jokios grėsmės nebuvo, nors A. S. ir sakė, jog jam grįžus jį sumuš. Jie nepastebėjo, kad jis yra namuose kitame kambaryje (2 t., 115-116 b.l.).
9.1.2. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka papildomai apklaustas S. L. parodė, kad tuo metu, kai grįžo iš sesers namų, jo namuose nebuvo nei nukentėjusiųjų, nei jo sugyventinės. Pamatė juos grįžtančius ir parsinešančius dar alkoholio. Jo namuose jie vėl pradėjo vartoti alkoholį ir išgirdo A. S. sakantį, jog jeigu jis grįš, tai gaus. Išgirdus šiuos žodžius jis supyko, kad vėl jį sumuš. Virtuvėje pasiėmė peilį ir dūrė ant kėdės sėdinčiam. Jam atrodė, kad ten sėdi A. S.. Jam dūrė į šoną sakydamas, kad dabar jau gali jį sumušti. Nukentėjusieji yra vienodo ūgio, be to, jo akis buvo sumušta, kita akim prastai mato, tai juos ir sumaišė. Nteistasis paaiškino, kad kaltu prisipažinti dėl pasikėsinimo nužudyti A. S. ikiteisminio tyrimo metu jį įkalbėjo tyrėja. Ji sakė, kad, jeigu prisipažins, tai bus jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė. A. S. nužudyti tikrai nenorėjo, norėjo tik jį sužeisti, nes jis jį be priežasties ne vieną kartą buvo sumušęs, todėl norėjo, kad ir jis pajustų skausmą.
10. Iš jau išdėstytų nuteistojo S. L. parodymų, teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai nei teigia prokuroras, matosi, kad visų apklausų metu nuteistasis pakankamai nuosekliai ir vienodai parodė apie įvykio aplinkybes. Galima sutikti su tuo, kad įvykio metu S. L. buvo stipriai apsvaigęs nuo alkoholio ir visų įvykio aplinkybių neatsimena, tačiau apie tam tikras aplinkybes jis parodė nuosekliai visų apklausų metu. Pažymėtina, kad ne tik nuteistasis, bet ir visi įvykyje dalyvavę ir jį matę asmenys tą dieną kartu vartojo alkoholį ir visi buvo nuo jo apsvaigę, visi negalėjo nurodyti visų aplinkybių, nes tam tikrų jų neprisiminė ar nematė. Nepaisant to, S. L. nuosekliai parodė, kad į jo namus atėję A. S. ir R. P. atsinešė alkoholio, su jais kartu jis ir jo sugyventinė R. S. vartojo tą alkoholį. Begeriant įvykio konfliktas, kurio metu S. L. buvo sužalotas. Teisme S. L. parodė, kad jam smūgius sudavė A. S.. Priešingai nei nurodo prokuroras, S. L. prisiminė ir nurodė apie konfliktą ir jo priežastį. Šis konfliktas įvyko dėl jo sugyventinės R. S., nes prie jos kabinėjosi nukentėjusysis A. S.. Sumuštas A. S. nuteistasis išėjo pas seserį. Tokias aplinkybes patvirtino pati įvykio metu buvusi R. S.. Kaip nurodo prokuroras, S. L. neprisiminė, kaip nuėjo pas seserį, tačiau ši aplinkybė nėra esminė. Jo sesers liudytojos M. S. parodymai patvirtina, kad S. L. buvo sumuštas, jo veidas ir galva buvo kruvini. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nėra pagrindo netikėti šios liudytojos parodymais vien dėl to, jog ji yra išgeriantis asmuo. Juk ir patys nuteistasis ir nukentėjusysis įvykio metu taip pat buvo išgėrę, be to, liudytojos parodymai, priešingai nei nurodo prokuroras, neprieštarauja nustatytoms aplinkybėms. Pažymėtina, kad ne tik jau aptarti parodymai, bet ir specialisto išvada Nr. G1026/2019(04) patvirtina S. L. sužalojimus. Teisėjų kolegijos nuomone, nėra paneigta, kad nuteistojo galva galėjo būti sužalota jau pirmojo išgertuvių etapo metu. M. S. parodė, kad atėjęs pas ją S. L. prašė pagalbos. Po kurio laiko S. L. grįžo į namus. Savo namuose S. L. nerado nukentėjusiųjų ir R. S., tačiau pro langą pamatė juos sugrįžtančius. Ne tik S. L., bet ir patys nukentėjusieji A. S., R. P. ir liudytoja R. S. parodė, kad nusipirkę dar alkoholio vėl sugrįžo į nuteistojo namus ir ten gėrė. S. L. parodė, kad bijodamas A. S. liko kitame kambaryje, tačiau išgirdo A. S. sakantį „jeigu grįš, tai dar gaus“. Tą patvirtina ir R. S. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu. Ji parodė, kad A. S. pasakė „tegul S. L. pasirodo, tai dar gaus, mažai dar gavo“. Išgirdęs šiuos žodžius S. L. supyko, jog ir vėl bus sumuštas A. S., pasiėmęs peilį nubėgo į tą kambarį, kur alkoholį vartojo nukentėjusieji ir jo sugyventinė. Atbėgęs į kambarį nuteistasis peiliu sudavė smūgį nugara sėdinčiam nukentėjusiajam. Visų apklausų metu S. L. parodė, kad galvojo, jog ten sėdi A. S. ir jam įdūrė peiliu. Apeliacinės instancijos teisme nuteistasis paaiškino, kad nukentėjusieji yra vienodo ūgio, be to, tą dieną jo akys buvo sumuštos, todėl sumaišė nukentėjusiuosius. Tiek pats R. P., tiek A. S. ir liudytoja R. S. parodė, kad atbėgęs iš kito kambario S. L. nieko nesakęs sudavė smūgį peiliu sėdinčiam R. P..
11. Pirmosios instancijos teisme ir pirmos apklausos ikiteisminio tyrimo metu S. L. parodė, kad po to jis ėjo link stalo ir pajuto smūgį, aptemo akyse. Kas vyko toliau, jis neprisimena. Sugyventinė pasakojo, kad A. S. lentele sudavė jam smūgius. Po to A. S. pavertė jį ant lovos ir laikė prispaudęs, jį smaugė. A. S. sakė, kad jį užmuš ir jis tą patį sakė jam. Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu paskutinės apklausos metu nuteistasis kaltu dėl pasikėsinimo nužudyti prisipažino ir parodė, kad savo veiksmų neprisimena, bet sutinka, jog pamatęs, kad įdūrė ne A. S., eiti link jo su peiliu bandydamas įdurti ir sakydamas „papjausiu“ bei grasindamas. Tačiau teisiamojo posėdžio metu ir apeliacinės instancijos teisme nuteistasis paaiškino, kad kaltu prisipažinti dėl pasikėsinimo nužudyti A. S. įkalbėjo tyrėja. Ji teigė, kad tai bus jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Pažymėtina, kad kaltinamajame akte nurodyta S. L. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, jog kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Nepaisant to, net ir šios apklausos metu nuteistasis vis tiek teigė, jog nuo momento, kai įdūrė R. P., detalių neprisimena. Jis sutiko su tuo, kad grasino A. S.. Teisėjų kolegija, atsižvelgus į visus prieš tai duotus jo parodymus ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos bei apeliacinės instancijos teisme, tiki, kad iš tikrųjų tyrėja galėjo įkalbėti jį prisipažinti kaltu dėl pasikėsinimo nužudyti A. S.. Tačiau šis prisipažinimas buvo formalus, nes parodymuose apie tikslą ir siekimą A. S. nužudyti S. L. vis tiek neparodė.
12. Teisiamojo posėdžio metu ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme buvo perskaityti nukentėjusiojo A. S. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu. Pirmos ikiteisminio tyrimo apklausos metu nukentėjusysis A. S. parodė, kad atbėgęs S. L. nieko nesakęs peiliu dūrė R. P., po to žvilgtelėjo į jį. Jis suprato, kad gali nukentėti, todėl griebė medinę lentelę ir ja bandė apsiginti nuo su peiliu puolančio S. L. (1 t., 130-131 b.l.). Ta lentele sudavė kelis smūgius nuteistajam ir jį sugriebęs pervertė ant lovos. Iki atvykstant pareigūnams ir jiems atvykus S. L. šaukė, kad jį papjaus peiliu, dalgiu, nukirs kirviu. Kitos apklausos metu ir pas ikiteisminio tyrimo teisėją bei parodymų patikrinimo vietoje metu (1 t., 136-138, 150-151, 158-160, 162, 169-179 b.l.) jis jau parodė, kad S. L. pasakė „dabar tavo eilė, gaidy“ ir mojuodamas peiliu į šonus ėjo link jo. Jis griebė lentelę ir ja sudavė smūgius nuteistajam. Tada sugriebė S. L. ir pervertė ant lovos. Nuteistasis rėkė, kad jį užmuš.
13. Skunde prokuroras nurodo, kad teismas neįvertino ikiteisminio tyrimo teisėjui duotų nukentėjusiojo A. S. parodymų dalies apie tai, jog S. L. peiliu bandė įdurti tris kartus, dėl ko nukentėjusysis buvo priverstas gintis lentele, kuria sudavė smūgius nuteistajam. Iš tikrųjų pas ikiteisminio tyrimo teisėją nukentėjusysis parodė ir apie tai, kad peiliu bandydamas įdurti S. L. du, tris kartus atliko judesius. Tačiau, priešingai nei nurodo prokuroras, šių nukentėjusiojo parodymų apie konkretų nuteistojo bandymą ar bandymus peiliu jam įdurti nepatvirtina skunde nurodomi įrodymai.
14. Kitas nukentėjusysis R. P. teisiamojo posėdžio metu ir ikiteisminio tyrimo metu (1 t., 93-94, 117-118 b.l.) parodė, kad po to, kai jis buvo sužalotas S. L., nematė tolimesnių nuteistojo veiksmų. Iš esmės visų apklausų metu jis parodė, kad jokių tolimesnių S. L. veiksmų nematė, jam tik A. S. pasakojo, jog sudavė nuteistajam medine lentele iki pastarojo prispaudimo ant lovos. Nukentėjusysis R. P. parodė tik apie tai, kad girdėjo A. S. ir S. L. vienas kitam išsakytus grasinimus. Ikiteisminio tyrimo metu R. P. parodė, kad nuteistasis S. L. sakė „dabar tavo eilė“, „papjausiu“. Tačiau akistatos su A. S. metu nukentėjusysis R. P. jau nurodė, kad S. L. pasakė „dabar tavo eilė“ ir laikydamas peilį ėjo link A. S. (1 t., 110-111 b.l.).
15. Įvykio vietoje buvusi liudytoja R. S. irgi parodė tik apie tai, kad po to, kai S. L. peiliu įdūrė R. P., A. S. lentele trenkė nuteistajam per galvą. Kaip teisingai nurodoma skunde, iš liudytojos parodymų matosi, kad vienoje ikiteisminio tyrimo apklausoje ji parodė, jog pirmojo išgėrimo metu ne tik A. S., bet ir R. P. sudavė smūgius S. L., o kitoje apklausoje nurodė, kad R. P. ir nuteistasis vienas kitam smūgių nesudavė. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, šie netikslumai nėra esminiai, esmė ta, kad tarpusavyje konfliktavo S. L. ir A. S. ir šis konfliktas buvo peraugęs į fizinį smurtą, po šio konflikto sumuštas nuteistasis paliko namus, o sugrįžęs išgirdo A. S. ketinimą toliau smurtauti jo atžvilgiu. Po šių žodžių laikydamas peilį nuteistasis įbėgo į kambarį ir juo dūrė R. P.. Skunde teisingai nurodoma, kad ši liudytoja, buvusi įvykio vietoje, teigė, jog S. L. nebandė peiliu įdurti A. S. ir nuteistasis šiam negrasino. Galima sutikti su tuo, kad liudytoja, tuo metu buvusi S. L. sugyventinė, siekė sušvelninti nuteistojo padėtį ne tik aptartais jos parodymais, bet ir nurodydama, jog prieš ją S. L. nėra smurtavęs, nors iš bylos matosi, kad už fizinio skausmo sukėlimą sugyventinei R. S. jis yra pripažintas kaltu teismo baudžiamuoju įsakymu (3 t., 3-6 b.l.).
16. Nepaisant to, jau aptarti kiti įrodymai patvirtina, kad po to, kai peiliu įdūrė R. P., S. L. puolė link A. S. ir išsakė grasinimą nužudyti. Be to, aptarti įrodymai patvirtina, kad ne tik S. L., bet ir A. S. išsakė grasinimus vienas kito atžvilgiu. Bendrojo pagalbos centro pateiktame garso įraše užfiksuota, jog S. L. pasako „padursiu tave“ (1 t., 71-72 b.l.). Į įvykio vietą atvykę pareigūnai S. R. ir E. S. parodė, kad A. S. ir S. L. tarpusavyje konfliktavo. S. L. teigė, kad ne tam peiliu įdūrė. Liudytojas S. R. teisme parodė, kad S. L. sakė, jog vis tiek padurs. Iš karto po įvykio pareigūnas E. S. surašė tarnybinį pranešimą, kuriame nurodyta, jog atvykus į įvykio vietą A. S. ant lovos užgulęs laikė S. L.. A. S. rėkė, kad paimtų peilį iš S. L., nes jis peiliu dūrė R. P. į šoną. Pats R. P. paaiškino, kad atėjęs S. L. peiliu jam dūrė į šoną. Tai pamatęs A. S. pargriovė S. L. ant lovos ir jį laikė, kol atvyko policija (1 t., 27 b.l.).
17. Aplinkybę, kad tiek S. L., tiek ir A. S. vienas kitam išsakė grasinimus, patvirtina objektų (vaizdo įrašų) apžiūros protokolas (1 t., 62-72 b.l.). Šiame protokole užfiksuota, kad policijos pareigūnams atvykus į įvykio vietą, gulinčiam S. L. užsimojęs kumščiu, A. S. sako „visai užmušiu“. A. S. sako „padursiu, nupjausiu galvą“, taip pat ir S. L. sako, jog „jam galvą nupjaus“. Be to, nuteistasis A. S. klausia, ar šis gali jį „daužyti“. Šiame protokole nurodyta, kad jau tada S. L. nurodo, kad ne tam pataikė.
18. Visi šie įrodymai patvirtina pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, kad iš karto po to, kai peiliu sužalojo R. P., S. L., laikydamas rankoje peilį bei grasindamas nužudyti A. S., puolė jį ir bandė įdurti A. S. ir dėl to buvo pakankamas pagrindas manyti, jog grasinimas gali būti įvykdytas. Tokiais veiksmais nuteistasis grasino nužudyti A. S..
19. Apeliaciniame skunde prokuroras prašo S. L. nusikalstamą veiką kvalifikuoti pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir BK 129 straipsnio 1 dalį. BK 22 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką yra tyčinis veikimas ar neveikimas, kuriais tiesiogiai pradedamas daryti nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas, jeigu veika nebuvo baigta dėl nuo kaltininko valios nepriklausančių aplinkybių. BK 129 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas – nužudymas yra neteisėtas kito žmogaus gyvybės atėmimas tyčia. Nužudymas padaromas tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Kaltininkas veikia sąmoningai ir suvokia, kad jo veika gali sukelti kito žmogaus mirtį. Tiesioginės tyčios atveju asmuo tokių padarinių nori, jų siekia, o netiesioginės – nors ir nesiekia, tačiau sąmoningai leidžia jiems kilti. Teismų praktikoje veika kvalifikuojama kaip pasikėsinimas nužudyti esant tik apibrėžtai kaltininko tyčiai atimti kito žmogaus gyvybę. Tokiu atveju apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankį, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą, nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, nukentėjusiojo ir kaltininko tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo, ir kt.
20. Iš jau išdėstytų įrodymų ir jais nustatytų bylos aplinkybių matosi, kad po to, kai savo namuose buvo sumuštas nukentėjusiojo A. S. ir dėl to turėjo išeiti iš savo namų, o jam sugrįžus ir išgirdus A. S. ketinimus vėl jį sužaloti, nuteistasis S. L. peiliu dūrė nukentėjusiajam, tačiau suklydo ir įdūrė ne A. S., o R. P.. Po to S. L. puolė link A. S. sakydamas, kad padurs, tačiau nukentėjusysis, pasiėmęs lentelę, sudavė smūgius nuteistajam į galvą ir jį pavertęs ant lovos laikė jį prispaustą. Iki kol atvyko policijos pareigūnai ir jiems atvykus vienas kito atžvilgiu nuteistasis ir nukentėjusysis A. S. išsakė grasinimus padurti, papjauti. Pats nuteistasis S. L. visą laiką tvirtino, kad nužudyti A. S. tikrai nenorėjo, norėjo jį tik sužeisti, nes be priežasties ne vieną kartą jis jau buvo jį sumušęs. Byloje nėra duomenų, kad S. L. būtų sudavęs kokius nors smūgius nukentėjusiajam. Jau aptartais veiksmais S. L. nepadarė jokių sužalojimų A. S.. Tuo tarpu pats nukentėjusysis sumušė S. L. ir išsakė ketinimus toliau smurtauti jo atžvilgiu. Nuteistojo, kuris vyresnis už nukentėjusįjį, veiksmai nebuvo intensyvūs, truko itin trumpą laiką. Priešingai nei nurodo prokuroras, nuteistasis neturėjo laiko pasirinkti nusikaltimo įrankio, jis iš anksto įrankio nesiruošė, o išgirdęs nukentėjusiojo ketinimą toliau smurtauti jo atžvilgiu griebęs pasitaikiusį peilį S. L. nubėgo pas nukentėjusiuosius. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nuteistasis S. L. neturėjo tiesioginės tyčios nužudyti A. S.. Nors galima teigti, jog S. L. turėjo motyvą sužaloti A. S., nes šis ir jį prieš tai buvo sumušęs, be to, priekabiavo prie jo sugyventinės, tačiau nėra nustatytas nuteistojo konkretus tikslas, nenustatyta, jog jis siekė nužudyti A. S.. Pažymėtina, kad veika kaip pasikėsinimas nužudyti kvalifikuojama tik esant apibrėžtai tiesioginei tyčiai atimti kito žmogaus gyvybę, t. y. kai kaltininkas sąmoningai veikia ar neveikia, suvokdamas, kad jis savo veika atims kito žmogaus gyvybę, ir to siekia (jis numato, kokios rūšies pavojingų padarinių gali sukelti veika, ir nori konkrečiai BK straipsnio dispozicijoje apibrėžtų (konkrečių) padarinių). Nagrinėjamu atveju nėra nustatyta nuteistojo tiesioginė apibrėžta tyčia. Be to, byloje nenustatyti ir objektyvieji pasikėsinimo nužudyti požymiai. Teismų praktikoje konstatuota, kad pasikėsinimas, kaip tyčinio nusikaltimo stadija, pasireiškia tuo, kad kaltininkas jau yra pradėjęs realizuoti ketinimą padaryti nusikaltimą, tačiau jo nebaigia dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios. Nors laikydamas peilį ir sakydamas grasinimus nužudyti S. L. puolė A. S., o nukentėjusysis sugriebęs nuteistąjį pervertė jį ant lovos ir laikė prispaustą, kol atvyko pareigūnai, tačiau teigti, jog šiais veiksmais S. L. jau buvo pradėjęs realizuoti ketinimą nužudyti nukentėjusįjį, tačiau nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, nėra pagrindo. Jeigu S. L. būtų siekęs nužudyti nukentėjusįjį, būtų, kolegijos nuomone, turėjęs galimybę tai padaryti. Arba būtų bent sudavęs smūgį ar smūgius peiliu, tačiau ir to nepadarė, apsiribojęs mojavimu peiliu ir žodiniais grasinimais. Taigi byloje nėra nustatyta nei subjektyvieji, nei objektyvieji pasikėsinimo nužudyti A. S. požymiai.
21. Tuo tarpu pagal BK 145 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Pagal teismų praktiką grasinimas – tai pavojingas tyčinis poveikis kito žmogaus psichikai, verčiant bijoti, kad dėl tolesnių grasinančio asmens veiksmų gali atsirasti sunkūs neigiami padariniai. Vertinant grasinimo realumą, reikšmės turi tai, kaip jį suprato nukentėjusysis, ar jis turėjo pagrindo manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Tai – bauginimo procesas, baimės kitam asmeniui sukėlimas, o ne grasinančio asmens realūs ketinimai įgyvendinti smurtą. Pagal teismų praktiką grasinimo realumui nustatyti nėra būtina, kad grasinantysis iš tikrųjų ketino grasinimą įvykdyti, bet pakanka to, jog nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turėjo pagrindą bijoti grasinimo įgyvendinimo, o kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos. Motyvai, kurių skatinamas kaltininkas grasina nukentėjusiajam, gali būti įvairūs (kerštas, chuliganiškos paskatos ir pan.), tačiau jie nusikaltimo kvalifikavimui reikšmės neturi.
22. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nuteistojo S. L. veiksmai kėlė realų pavojų, jog ketinimas, išsakytas grasinimu nužudyti nukentėjusįjį puolant jį, gali būti įvykdytas. Nuteistasis parodė, kad nors nužudyti A. S. nesiekė, tačiau norėjo jį sužaloti. Pats nukentėjusysis A. S. parodė, kad išsigando nuteistojo, suprato, jog jis gali jį sužaloti, todėl lentele sudavė smūgius nuteistajam į galvą. Kaip minėta, pagal galiojančią teisminę praktiką grasinimas nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą yra bauginimo procesas, baimės kitam asmeniui sukėlimas. Įvertinant S. L. ir A. S. santykius, prieš tai įvykusį konfliktą, peraugusį į fizinį smurtą, nukentėjusiojo ketinimą toliau vartojo fizinį smurtą nuteistojo atžvilgiu jo namuose, S. L. veiksmus (laikydamas rankoje peilį puolė A. S. išsakydamas grasinimus nužudyti) ir nukentėjusiojo baimę būti sužalotam, jų neblaivumą, teisėjų kolegijos nuomone, nuteistasis suvokė, kad elgiasi pavojingai, norėjo ir siekė, kad A. S. patikėtų, jog grasinimai gali būti realiai įvykdyti, sukelti jam baimę būti sužalotam. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad teismas teisingai S. L. nusikalstamą veiką kvalifikavo pagal BK 145 straipsnio 1 dalį.
23. Skirdamas bausmes S. L. pirmosios instancijos teismas vadovavosi bausmės paskirtimi (BK 41 straipsnio 2 dalis), bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais (BK 54 straipsnio 2 dalis) ir kitomis baudžiamuosiuose įstatymuose įtvirtintomis bausmių skyrimo taisyklėmis.
23.1. Nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje išdėstyti išsamūs bausmių nuteistajam paskyrimo motyvai.
24. Teismas nustatė S. L. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, ir dvi jo atsakomybę sunkinančias aplinkybes, numatytas BK 60 straipsnio 1 dalies 9 ir 13 punktuose. Teismas atsižvelgė ir į kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes. Teismas įvertino tai, kad S. L. padarė dvi nusikalstamas veikas, viena iš jų priskiriama nesunkių, o kita sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 3 ir 5 dalys), šių nusikaltimų pobūdį ir pavojingumo laipsnį, taip pat įvertino ir nuteistojo asmenybę – anksčiau teistas (2 t., 190-195 b.l.), naujus nusikaltimus padarė neatlikęs paskutinės paskirtos bausmės, jis baustas ir administracine tvarka (3 t., 7 b.l.)., be to, iš bylos matosi, kad S. L. nustatyta sunki liga (3 t., 136 b.l.). BK 135 straipsnio 1 dalies sankcija numato laisvės atėmimą iki dešimties metų, o BK 145 straipsnio 1 dalies sankcija numato viešuosius darbus arba baudą, arba laisvės apribojimą, arba areštą, arba laisvės atėmimą iki dvejų metų. Atsižvelgęs į aptartas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad padaryti nusikaltimai nėra atsitiktiniai. Įvertinęs, jog BK 135 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika yra sunkesnė už paskutinę jo nusikalstamą veiką, teismo nuomone, S. L. yra linkęs nusikalsti ir nesilaikyti įstatymų reikalavimų. Be to, atsižvelgęs ir į tai, kad už ankstesnius nusikaltimus jam buvo paskirtos ne tik tiek laisvės atėmimo, bet ir su laisvės atėmimu nesusijusios bausmės, o tai teigiamos įtakos jo elgesiui nepadarė, todėl, nors ir BK 145 straipsnio 1 dalies sankcija numato keletą švelnesnių bausmės rūšių, bet jam teismas paskyrė griežčiausią bausmės rūšį. Teismas pagal BK 135 straipsnio 1 dalį nuteistajam paskyrė laisvės atėmimą 4 metams, o pagal BK 145 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimą 1 metams. Šias bausmės teismas subendrino bausmių apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę. Teisėjų kolegijos nuomone, S. L. paskirtos bausmės, tiek už atskirus nusikaltimus, tiek galutinė subendrinta bausmė, nėra aiškiai per griežtos ar per švelnios, todėl jas švelninti ar griežtinti nėra pagrindo. Pažymėtina, kad ir pats prokuroras apeliaciniame skunde to neprašo.
25. Įvertinus visumą jau aptartų ir išanalizuotų įrodymų, teisėjų kolegija daro išvadą, kad skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, pirmosios instancijos teismas teisingai nuteistojo S. L. nusikalstamą veiką kvalifikavo pagal BK 145 straipsnio 1 dalį, šią nusikalstamą veiką perkvalifikuoti į BK 22 straipsnio 1 dalį ir BK 129 straipsnio 1 dalį nėra teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroro Aivaro Povilaičio apeliacinį skundą atmesti.