Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų, Laimos Gerasičkinienės, Jūratės Varanauskaitės ir Dainiaus Rinkevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo UAB „Ineturas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-12-09 sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Vilkpėdės būstas“ ieškinį atsakovui UAB „Ineturas“ dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

UAB „Vilkpėdės būstas” prašė priteisti iš UAB „Ineturas“ 4 804,58 Lt skolos, 5 procentus dydžio procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad atsakovas UAB „Ineturas“ yra negyvenamųjų (administracinių) patalpų (duomenys neskelbtini), savininkas, jam bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso ir namo bendrojo naudojimo objektai, kuriuos atsakovas privalo išlaikyti, mokėdamas mokesčius ir kitas rinkliavas. Atsakovui kiekvieną mėnesį teikiami mokėjimo pranešimai dėl mokesčių už namo bendrosios dalinės nuosavybės administravimą, eksploatavimą, komunalines paslaugas mokėjimo, šie mokesčiai turi būti sumokami iki mėnesio, einančio po to mėnesio, už kurį apskaičiuoti mokesčiai, paskutinės dienos. Ieškovo teigimu, per laikotarpį nuo 2012-06-01 iki 2013-02-28 atsakovas nesumokėjo iš viso 4 804,58 Lt. Jis ne kartą buvo ragintas atsiskaityti, tačiau prievolė sumokėti skolą neįvykdyta.

UAB „Ineturas“ prašė ieškinį atmesti. Nurodė, jog iš ieškinio turinio neaišku, kokių ir kada ieškovo suteiktų paslaugų atsakovas nėra apmokėjęs, kad atsakovas neturi pareigos besąlygiškai sumokėti bet kokius mokesčius už bendrosios dalinės nuosavybės išlaikymą. Atsakovui neaišku, kaip ieškovas paskirstė išlaidas už atliktus darbus.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (LR CPK 320 str. 1 d.) ir CPK 327 straipsnio 1 d. 2 p. nurodytų pagrindų patikrinimas. Teismas absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė, todėl pasisako tik dėl apeliacinio skundo argumentų.

Apeliantas ginčija teismo sprendimą nurodydamas, jog jam negyvenamosios paskirties patalpos yra visiškai atskiros, apeliantas nesinaudoja liftu, jam neskaičiuojamas lifto eksploatavimo mokestis. Paaiškino, jog administratorius sprendimą sustabdyti ir remontuoti liftą priėmė savavališkai, atsakovas nebuvo informuotas apie ketinimą keisti liftą, todėl jis neprivalo apmokėti išlaidų, dėl kurių nėra davęs sutikimo.

Byloje nustatyta, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012-09-28 įsakymo Nr. 30-1919, pakeitusio 2008-04-11 įsakymą Nr. 30-740, pagrindu ieškovas UAB „Vilkpėdės būstas“ namui, esančiam (duomenys neskelbtini), teikia butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės administravimo, eksploatavimo ir komunalines paslaugas (CK 4.84 straipsnio 2 dalis). Iš Nekilnojamojo turto registro 2013-02-05 išrašo matyti, kad atsakovui UAB „Ineturas“ nuosavybės teise priklauso 123,39 kv. m bendro ploto negyvenamosios paskirties patalpos (duomenys neskelbtini) (b. l. 27-28). CK 4.76 str. reglamentuoja bendraturčių teisės ir pareigas naudojantis bendrąja daline nuosavybe ir ją išlaikant: kiekvienas iš bendraturčių proporcingai savo daliai turi teisę į bendro daikto (turto) duodamas pajamas, atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru daiktu (turtu), taip pat privalo apmokėti išlaidas jam išlaikyti ir išsaugoti, mokesčiams, rinkliavoms ir kitoms įmokoms. Remiantis CK 4.82 str. 1 d., butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso namo bendro naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė-techninė ir kitokia įranga, įskaitytinai ir liftai. Butų ir kitų patalpų savininkai privalo proporcingai savo daliai apmokėti išlaidas namui išlaikyti ir išsaugoti, mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas (CK 4.82 str. 3 d.). Šios CK normos aiškiai ir nedviprasmiškai nustato daugiabučio gyvenamojo namo bendraturčio pareigą apmokėti išlaidas, susijusias ne tik su bendrojo naudojimo patalpomis, bet ir su bendro naudojimo įranga. Tai reiškia, jog apeliantas, kaip namo bendraturtis, turi apmokėti jam proporcingai tenkančią dalį už tokio įrenginio, kaip liftas, eksploatavimą, remontą arba pakeitimą, nors jis pats, kaip nurodė apeliacinės instancijos teismo posėdyje, gyvena antrame namo aukšte ir realiai liftu nesinaudoja. Taigi tokia prievolė jam kyla tiesiogiai iš įstatymo (CK 6.2 str.) Daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkas, kuris kartu yra ir bendrosios dalinės nuosavybės teisės subjektas, pagal daiktinės teisės normas privalo padengti išlaidas, susijusias su bendrosios dalinės nuosavybės eksploatavimu ar jos išlaikymu tokios būklės, kad nekeltų pavojaus. Bendrųjų namo objektų išlaikymas yra pagrįstas ne jų faktiniu naudojimu, o bendrąja nuosavybe ir visų bendraturčių prievole išlaikyti atitinkamą techninę bendrosios nuosavybės objektų būklę.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra nurodyta, kad aplinkybė, jog savininkas nedavė sutikimo apmokėti tam tikras išlaidas, nėra absoliuti sąlyga, eliminuojanti daugiabučio namo butų savininkų pareigą jas apmokėti. Pagal CK 4.83 straipsnio 4 dalį butų ir kitų patalpų savininkas (naudotojas) neprivalo apmokėti išlaidų, dėl kurių jis nėra davęs sutikimo ir kurios nesusijusios su įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytais privalomaisiais statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimais arba dėl kurių nėra priimta administratoriaus ar butų ir kitų patalpų savininkų susirinkimo sprendimo CK 4.84 ir 4.85 straipsniuose nustatyta tvarka. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad toks teisinis reglamentavimas reiškia, jog išlaidas galima atsisakyti mokėti dviem atvejais: 1) kai dėl jų teisės aktų nustatyta tvarka nėra priimto sprendimo ir 2) kai butų ir kitų patalpų savininkas nėra davęs sutikimo dėl šių išlaidų. Antruoju atveju būtina dar viena sąlyga – išlaidos turi būti nesusijusios su privalomaisiais statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Kaunuva“ v. Smėlynės 49-ojo daugiabučio namo savininkų bendrija, bylos Nr. 3K-7-515/2009). CK 4.83 straipsnio 4 dalies nuostata papildo CK 4.82 straipsnio 3 dalį ir pabrėžia butų ir kitų patalpų savininkų pareigą padengti būtinąsias (privalomąsias) turto išlaikymo sąnaudas, dėl kurių sudėties ir dydžio sprendžiama pagal teisės aktuose nustatytus statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimus. CK 4.83 straipsnio 4 dalyje nustatytų išimčių taikymas galimas tik tada, kai išlaidos yra nesusijusios su įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytais privalomaisiais statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. O. v. G. V. ir kt., bylos Nr. 3K-3-305/2012). Šie reikalavimai nustatyti Statybos įstatyme, aplinkos ministro 2002 m. liepos 1 d. įsakymu Nr. 351 patvirtintame Statybos techniniame reglamente STR 1.12.05:2002 „Gyvenamųjų namų naudojimo ir priežiūros privalomieji reikalavimai ir jų įgyvendinimo tvarka“ Reglamento prasme privalomieji darbai yra atskiri ar kompleksas priežiūros ir statybos darbų, kuriuos atlikus gyvenamųjų namų būklė pripažįstama atitinkanti naudojimo ir priežiūros privalomųjų reikalavimų visumą (7 punktas). CK 4.83 straipsnio 4 dalyje nustatytos išimtys galimos, kai išlaidos yra nesusijusios su įstatymu ir kitų teisės aktų nustatytais privalomaisiais statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimais. Iš byloje esančių įrodymų, matyti, kad lifto renovacijos (keitimo) darbai buvo atlikti įgyvendinant būtent privalomuosius statinio priežiūros ir naudojimo reikalavimus. Tai patvirtina byloje esanti Keleivinio lifto techninio patikrinimo ataskaita Nr. 04-31-515 bei Lifto atitikties saugos ir sveikatos reikalavimams patikrinimo aktas Nr. 01-04832, kuriame užfiksuota būtinybė skubos tvarka sustabdyti lifto eksploatavimą. Taigi atitinkamų išlaidų susiejimas su privalomaisiais statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimais yra teisiškai reikšmingas todėl, kad pareiga apmokėti pastarąsias išlaidas nepriklauso nei nuo buto ir kitų patalpų savininko sutikimo, nei nuo administratoriaus ar butų ir kitų patalpų savininkų susirinkimo sprendimo. Tačiau tai nereiškia, kad nesant pagrindo išlaidas priskirti prie užtikrinančių privalomųjų statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimų laikymąsi, tokias išlaidas buto ir kitų patalpų savininkas galėtų apmokėti tik jo paties sutikimu.

Vertinant apelianto skundo argumentą - poreikio būtent pakeisti liftą, o ne jį suremontuoti, nesusiklostymą, atsižvelgtina į tai, kaip tokioje situacijoje turėtų būti paskirstyta įrodinėjimo našta. Bendras bylose galiojantis rungimosi principas (CPK 12 str., 178 str.) lemia, kad kiekviena ginčo šalis privalo įrodyti būtent tas aplinkybes, kuriomis jos grindžia savo reikalavimus (ieškinį) arba atsikirtimus į juos (atsiliepimą, priešieškinį). Nagrinėjamos bylos kontekste tai reiškia, kad ieškovas turėjo įrodyti faktiškai ir teisėtai organizavęs lifto pakeitimo darbus, savo reikalavimo teisę bei jo dydį, įskaitytinai atsirandančius ir pagal sandorį (rangos sutartis Nr. BL-SUT-12-000021). Tokius įrodymus į bylą ieškovas pateikė, t.y. duomenis, kad liftas neveikė, kad jo eksploatavimas dėl daugybinių detalių nusidėvėjimo tapo nesaugus (b.l. 92-104); atitinkamą gyventojų prašymą (b.l. 70); dokumentus, susijusius su lifto pardavimu ir sumontavimu (įrengimu name). Kilus ginčui su apeliantu, į bylą papildomai pateikti techninės priežiūros tarnybos duomenys apie nustatytus šiame gyvenamajame name esančio keleivinio lifto esminius trūkumus bei siūlymai ką reikia pakeisti (b.l. 90). Esant išvardintiems duomenims, pačiam apeliantui, nesutikusiam su lifto pakeitimu, jau atsirado prievolė minėtus faktinius duomenis paneigti. Būtent jam atsirado tokių atsikritimų į ieškinį, kad tinkamas rezultatas galėjo būti pasiektas ir mažesnėmis sąnaudomis, keičiant tik kai kurias lifto sudedamąsias dalis (jį remontuojant), kad toks remontas nebūtų kėlęs grėsmės namo gyventojų, besinaudojančių liftu, saugumui, įrodinėjimo pareiga. Apeliantui privalu buvo pateikti ir rašytinius įrodymus, kiek toks remontas būtų kainavęs, tik tokiu atveju sąnaudas remontui būtų galima sulyginti su tomis sąnaudomis, kurios patirtos liftą keičiant. Vien apelianto deklaratyvių teiginių, kad tokį remontą techniniu požiūriu atlikti buvo saugu ir šis būtų kainavęs mažiau, šioje situacijoje akivaizdžiai nepakanka.

Apeliacinės instancijos teismas negali sutikti ir su skundo argumentais dėl namo gyventojų apklausos formos ydingumo ar jų parašų suklastojimo. Pastarosios aplinkybės apeliantas net nemėgino įrodinėti, nesiekė asmenų, apie kurių parašus kalbama, apklausti teisme liudytojais ar jų parašų ekspertizės paskyrimo, nepagrįstai mėgindamas įrodinėjimo pareigą perkelti teismui. Kita vertus, sprendimai dėl bendrojo naudojimo objektų valdymo bei jų naudojimo priimami butų ir kitų patalpų savininkų balsų dauguma, o tokie sprendimai, priešingai nei nurodo apeliantas, gali būti priimami ir nesušaukus susirinkimo, bet jiems raštu pareiškus apie savo sprendimą, pavyzdžiui, apklausos forma (CK 4.85 str. 5 d.). Taigi ir gyventojų nuomonės pareiškimo tvarka, su kuo apeliantas nesutinka, šiuo atveju atitiko įstatymų reikalavimams. Kiti skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako.

Apibendrinant konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas ginčą dėl įsiskolinimo išsprendė teisingai, apeliacinio skundo argumentai pagrindo panaikinti skundžiamą teismo sprendimą nesudaro.

Vadovaujantis CPK 93 str. atmetus apeliacinį skundą, iš apelianto ieškovui priteistina 242 Lt išlaidų teisinei pagalbai apmokėti, už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 326 str. 1 d. 1 p., teismas

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš apelianto UAB „Ineturas“ (juridinio asmens kodas 126075527), ieškovo UAB „Vilkpėdės būstas“ (juridinio asmens kodas 121480265), naudai 242 Lt bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.