Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vytauto Kursevičiaus,

neviešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje L. P. , a.k. (duomenys neskelbtini) gim. Pakruojo rajone, lietuvis, Lietuvos Respublikos pilietis, nevedęs, gyv. Pakruojo rajone, 7 klasių išsilavinimo, nedirbantis, teistas: 1) 1996-12-18 Pakruojo rajono apylinkės teismo pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 271 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu (2) dvejiems metams, taikytas BK 47 straipsnis ir bausmės vykdymas atidėtas 2 m., teistumas išnykęs, kaltinamas nusikaltimu, numatytu Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 150 str. 4 d.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Kaltinamasis L. P., 2006 metų spalio 7 dieną apie 19 valandą, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos jo nusikalstamai veikai, Pakruojo rajone, Pakruojo seniūnijoje, kelio Pakruojis – Linkuva trečiojo kilometro dešinės pusės pakelės krūmuose, pasinaudodamas E. Š. bejėgiška būkle dėl mažametystės, panaudodamas fizinį smurtą, pasireiškusį nukentėjusiojo tempimu už rankos bei grasinimais panaudoti smurtą, ir gąsdindamas nukentėjusįjį, numovė mažamečiui nukentėjusiajam kelnes ir apatines kelnaites ir prieš mažamečio valią tenkino savo lytinę aistrą su mažamečiu E. Š. analiniu būdu, o po to, tęsdamas savo nusikalstamą veiką, parklupdęs mažametį nukentėjusįjį, tenkino savo lytinę aistrą oraliniu būdu, įvesdamas savo varpą į mažamečio burną.

Teisiamojo posėdžio metu kaltinamasis L. P. pagal jam pareikštą kaltinimą dėl mažamečio nukentėjusiojo seksualinio prievartavimo savo kaltę pripažino iš dalies, neigdamas grasinimus peiliu ir fizinio smurto pavartojimą, taip pat lytinės aistros tenkinimą analiniu būdu.

Motyvuojamoji dalis

Nors kaltinamasis L. P. ir neigia įvykdęs jam inkriminuojamą nusikaltimą, tačiau jo kaltė įvykdžius šią nusikalstamą veiką yra visiškai įrodyta ir grindžiama šiais byloje esančiais duomenimis.

Mažametis nukentėjusysis E. Š. , apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo (b.l. 22-23, t.1), parodė, jog jis palydėjo nepažįstamą vyriškį iki arkinio tilto prie kelio Pakruojis – Petrašiūnai, nes vyras pasakė, kad yra nevietinis ir nežino kelio. Praėjus tankius krūmus, vyras numovė jam kelnes ir kelnaites. Jis suprato, kas jam gali nutikti, pradėjo prašyti, kad jį paleistų, pradėjo muistytis. Tuomet vyras jam į petį spyrė koja, liepė nesimuistyti ir grasindamas, kad papjaus, kad iš miško ateis kareiviai, atvažiuos su džipais ir nušaus juos abu, paguldė jį ant pilvo ir kišo savo lytinį organą „daikčiuką“ jam į užpakalį. Pajuto, kaip įkišo ir judėjo užpakalio viduje, jam skaudėjo. Tai truko labai ilgai, gal pusvalandį, jis vis keisdavo jo padėtį, tai liepdavo atsiklaupti, tai atsigulti ant šono. Jis verkė, prašė paleisti, tačiau vyras grasino peiliu kad papjaus, nors peilio jis nematė, bet taip vyras sakė. Kai vyras ištraukė savo „daikčiuką“, jis norėjo pabėgti, bet vyras jį pagavo ir parklupdęs rankomis pražiodė ir įkišo savo „daikčiuką“ jam į burną. Tai truko apie minutę. Po to vyras paėmė jam nuo galvos kepurę ir liepė eiti namo, dar sakė, kad niekam nieko nepasakotų, nes papjaus. Dar prieš įvykį vyras iš didelio butelio gėrė alų. Jam vyras buvo nematytas. Apie visą įvykį jis papasakojo savo mamai.

Nukentėjusysis E. Š. iš fotonuotraukų (b.l. 29-32, t.1) atpažino kaltinamąjį L. P. , kaip asmenį, kuris jį nuskriaudė.

Nukentėjusioji A. Š. parodė, kad ji apie jos mažamečio sūnaus seksualinį prievartavimą analiniu ir oraliniu būdu sužinojo iš savo sūnaus, kuris jai smulkiai papasakojo, kad nepažįstamas vyras, paprašęs sūnaus, kad šis parodytų kelią, už miškelio jį oraliniu ir analiniu būdu prievartavo. Sūnus pagal savo amžių suprato, kas su juo buvo daroma, nes tokio pobūdžio informacijos žiniasklaidoje yra pakankamai. Ji apžiūrėjo sūnų iš karto po įvykio, pastebėjo, kad berniuko išangė buvo drėgna ir aplink ją matėsi ryškus patamsėjimas. Apklausiamas pas teisėją sūnus pasakojo viską pats, tik iš pradžių buvo nedrąsus, todėl ji paskatino. Jis pasakojo taip, kaip užrašyta protokole. Kadangi sūnus patyrė didelę psichologinę traumą, jie turėjo pakeisti gyvenamąją vietą, sūnaus elgesys pasikeitė, pasidarė nervuotas, irzlus, jie priversti lankytis pas psichologą, prašo priteisti iš kaltininko 50000 Lt neturtinės žalos ir 1000 Lt turtinės žalos, kurią sudaro kelionių pas gydytojus į Vilnių išlaidos, vaistai, lankymosi pas gydytojus, gydymo išlaidos ir persikėlimo į kitą gyvenamąją vietovę išlaidos.

Nunkentėjusysis Ž. Š. parodė, kad 2006-10-07 buvo išvykęs į Panevėžį, jam paskambino žmona ir pasakė, kas atsitiko. Grįžęs rado sūnų ir žmoną verkiančius, iš jų viską sužinojo. Nuvyko į policiją. Suprato, kad sūnus nukentėjo.

Nepilnametis liudytojas P. Š. patvirtino, kad minimą dieną jo draugas E. jiems nepažįstamą dėdę nulydėjo iki arkinio tilto, matė, kaip E. vedė už rankos. J. E. nesulaukė, nes šis labai ilgai negrįžo. Kada grįžo, nematė. To dėdės neįsidėmėjo.

Daiktų pateikimo protokolai liudija apie tai, kad po įvykio 2006-10-09 iš L. P. ir E. Š. buvo paimti įvykio dieną vilkėti rūbai, kurie apžiūrėti byloje daiktiniais įrodymais (b.l. 65,66, 69-74,t.1), o 2007-01-24 specialisto išvada Nr.11-3659 (07) liudija, kad ant tirti pateiktų L. P. kelnių rasti pavieniai mėlynos ir pilkos spalvų akriliniai pluoštai yra vienodi (bendro grupinio priklausomumo) su E. Š. megztinio trikotažo vyraujančiais pluoštais. Ant tirti pateiktų L. P. kelnių rasti pavieniai baltos spalvos poliesteriniai pluoštai yra vienodi (bendro grupinio priklausomumo) su E. Š. džemperio trikotažo atitinkamais pluoštais; ant E. Š. ir ant L. P. kelnių rasta vienodų pašalinių dalelių – tos pačios rūšies augalo – paprastosios varnalėšos pavienių grąžto sraistlapių ir jų dalių. Tikėtina, kad E. Š. džemperis ir megztinis buvo kontakte su L. P. kelnėmis, konstatuojama išvadoje (b.l. 77-85).

Specialisto išvada Nr. 140-(12885)-ISI-1928 liudija, kad ant tyrimui pateiktų L. P. kelnių ir E. Š. trumpikių rastas žmogaus kraujas; ant tyrimui pateiktų E. Š. trumpikių rasta sperma; ant tyrimui pateiktų E. Š. trumpikių yra sumaišyta dviejų asmenų biologinių pėdsakų, kurių dominuojančio profilio genotipas sutampa su E. Š. genotipu, šalutinio profilio genotipas sutampa su L.P. genotipu (b.l. 91-94 t.1).

Daiktų parodymo atpažinti metu nukentėjusiojo atstovė A. Š. atpažino sūnaus kepuraitę, paimtą iš L. P. (b.l. 67-68 t.1).

Teismo medicinos specialisto išvada Nr. G 1791/06(04) (t.1, b.l. 18) liudija, kad nukentėjusiojo E. Š. kūne sužalojimų žymių nėra, įbrėžimų ir kitų sužalojimų išeinamojoje angoje, burnoje nėra.

Iš teismo psichiatrinės, psichologinės, ekspertizės akto Nr. 55 (t.1, b.l. 50-52) matyti, jog nukentėjusysis E. Š. , atsižvelgiant į jo individualius psichologinius ypatumus, sugebėjo teisingai suvokti esmines faktines įvykio aplinkybes, ir gali įsiminti ir jas atgaminti, adekvačiai suvokti įvykių aplinkybes ir atliekamų veiksmų turinį. Nukentėjusysis galėjo suprasti prieš jį atliekamų nusikalstamų veiksmų pobūdį, tačiau dėl mažametystės negali pilnai suprasti jų esmės. Patirta fizinė ir seksualinė prievarta sąlygoja E. Š. potrauminį streso sutrikimą, kuris tęsiais virš trijų mėnesių, - t. y., sukėlė sunkias pasekmes. E. Š. įvykio metu patyrė psichologinę traumą ir šiuo metu stebimi šios traumos liekamieji reiškiniai: nerimo įveikos mechanizmų sutrikimas, emocinės savireguliacijos (ypač agresijos) sutrikimai.

Teismo psichiatrijos, psichologijos ekspertizės akte Nr. 65 (t.1, b.l. 151-152) konstatuojama, jog kaltinamasis L. P. nusikaltimo padarymo metu nesirgo lėtiniu psichikos sutrikimu, teisingai suprato savo veiksmų esmę ir teisingai galėjo juos valdyti. Šiuo metu taip lėtiniu psichikos sutrikimu neserga, gali suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti, gali duoti teisingus parodymus. Buvo paprasto girtumo įtakoje, todėl galėjo suprasti pilnai savo veiksmus ir teisingai juos valdyti.

Įrodymų analizė, vertinimas ir veikos juridinė kvalifikacija

Teisėjų kolegija ištirtų įrodymų pagrindu konstatuoja, kad L. P. seksualiai prievartavo mažametį E. Š. , kuris dėl savo amžiaus galėjo ribotai suprasti su juo atliekamų veiksmų pobūdį.

Tokią išvadą kolegija daro įvertinusi kaltinamojo L. P. parodymus, duotus teisme, ir savo kaltės dalinį pripažinimą, taip pat išanalizavusi kaltinamojo parodymus, užrašytus ikiteisminio tyrimo metu, juos sugretinusi su mažamečio nukentėjusiojo parodymais, jo motinos A. Š. parodymais, liudytojo parodymais, specialistų išvadomis apie nukentėjusiojo psichologinius ypatumus, jį charakterizuojančius duomenis.

Visumos teismo nuosprendyje aprašytų įrodymų analizė byloja ir duoda pagrindo pagrįstai išvadai, kad kaltinamasis L. P. , suprasdamas, kad nukentėjusysis dėl savo mažametystės ribotai supranta su juo atliekamų veiksmų pobūdį, socialinį pavojingumą ir sukeliamą blogį bei negali pilnai suprasti tokių veiksmų esmės, nors jų turinį suprasti gali, bei kartu pats suvokdamas ne tik savo atliekamų veiksmų turinį, pobūdį, bet ir visokeriopas negatyvias pasekmes – teisines, psichologines, etines ir moralines, tyčia atliko seksualinio mažamečio E. Š. prievartavimo veiksmus, panaudodamas tam grasinimus ir gąsdinimus, pasinaudodamas, kad jo nukentėjusysis nepažįsta, taigi tikėdamasis, kad jo nusikaltimas nebus atskleistas.

Vienok, jo padaryta nusikalstama veika buvo atskleista ir įrodyta bylos teisminio nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais.

Nukentėjusysis ir jo įstatyminė atstovė A. Š. įvykio aplinkybes paaiškino nuosekliai ir vienodai, o, be to, jų parodymų turinio atskiras detales, taip pat ir teisingumą, atskleidžia ir paties įvykio faktinės aplinkybės, kurias patvirtina visuma duomenų, taip pat iš dalies ir paties kaltinamojo parodymų turinys, taip pat iš dalies teismo psichologinės ekspertizės išvada, bei iš dalies ir kiti teismo ištirti įrodymai: įvykio vietos apžiūros protokolas (b.l. , t.1), teismo medicinos specialistų išvados (b.l. , t. 1), specialistų išvados, taip pat kaltinamojo L. P. parodymų visumos analizė.

Štai vertinant mažamečio nukentėjusiojo E. Š. parodymų turinį, kolegija atkreipia dėmesį ne tik į jų visumą, bet ir į atskiras detales – nukentėjusysis supranta ir vartoja teiginius, būdingus mažamečiams, kuriais apibūdina su juo atliekamų seksualinio prievartavimo veiksmų turinį ir pobūdį, su vaikams būdingu drovumu apibūdina lytinį organą. O parodymų turinio analizė leidžia daryti išvadą, kad juose atsispindi du svarbūs elementai – pradžioje pasitikėjimas suaugusiu, nors ir nepažįstamu „dėde“, kas labai būdinga mažamečiams, o po to supratimas, kad kažkas įvyks blogo ir to blogo dalyko drovus supratimas, persunktas baime, negalėjimu pasipriešinti, pabėgti, taigi prašymu paleisti, verkimu, o iš kitos pusės grasinimais, prievarta, pasireiškusia smurto vartojimu. Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nukentėjusiojo parodymuose yra ir specifinių, ir konkrečių seksualinės prievartos elementų paminėjimai, kurie liudija, kad jo parodymai atspindi subjektyviai suvoktą tiesą, kuri šiuo atveju yra ir objektyvi. Jo parodymus susiejus su jo motinos A. Š. parodymais, kad jos sūnus iš karto po įvykio buvo ir labai išsigandęs ir viską atvirai jai papasakojo, o ji apžiūrėjusi berniuką matė galimo seksualinio prievartavimo požymius, be to, jos teiginys, kad sūnus dėl visko kaltino tik save, akivaizdžiai patvirtina, kad toks nukentėjusiojo elgesys ir reakcijos gali būti susijusios su patirtu psichologiniu smurtu, seksualine prievarta, dėl to nesaugumo jausmu, dėl kurio „kaltas“ tik jis pats.

Taigi teisėjų kolegija, įvertinsi šiuos duomenis, konstatuoja, kad nukentėjusiojo subjektyvus įvykio faktinių aplinkybių supratimas ir atkūrimas atspindi objektyviąją tiesą.

Šie įrodymai visiškai patvirtina kaltinamojo L. P. kaltę seksualiai prievartavus mažametį nukentėjusįjį bei tiesiogiai susieja kaltinamąjį, jo atliktus nusikalstamus veiksmus su įvykiu ir jo faktinėmis aplinkybėmis.

Kartu kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad šių įrodymų visumos kontekste yra svarbūs paties kaltinamojo parodymai užfiksuoti ir ikiteisminio tyrimo metu apklausiant jį įtariamuoju (b.l. 104-106), kur jis iš dalies pripažino tas aplinkybes, kurias nurodė ir nukentėjusysis, teigdamas, kad negali tiksliai visko prisiminti tačiau neneigė, kad berniukui liepė nusirengti, kad išsitraukęs savo varpą, berniukui gulint kniūbsčiam, kišo ją jam tarp kojų. Kadangi buvo girtas, neprisimena, bet neneigia, kad galėjo įkišti varpą į berniuko užpakalį – išeinamąją angą, tačiau to nepamena. Taip pat nepamena dėl girtumo, kad kišo varpą į berniuko burną, tačiau to neneigia, galėjo taip būti, nepamena, kad berniukui spyrė, kad grasino, kad smaugė, tik tvirtino, kad taip negalėtų padaryti, tačiau jei taip sako berniukas, mano, kad jis nemeluoja. Neneigė, kad vartojo prieš berniuką psichologinį smurtą. Tokie kaltinamojo parodymai priimtini vertinant kitus byloje ištirtus įrodymus, taip pat ir jo parodymus teisminio nagrinėjimo metu, kur kaltinamasis jau paneigė smurto vartojimą, analinį mažamečio seksualinį prievartavimą, tačiau pripažino oralinį seksualinį prievartavimą ir mažamečio gąsdinimą – psichologinę prievartą.

Dėl tyčios turinio ir priežastinio ryšio

Kaltinamojo tyčios turinį apsprendžia jo tyčiniai veiksmai, jų suvokimas ir gebėjimas įvertinti juos per savo sąmonės ir suvokimo prizmę.

Taigi teismo ištirtų, nuosprendyje aukščiau aprašytų ir išanalizuotų įrodymų visumos analizės pagrindu kolegija daro išvadą, kad kaltininkas, atlikdamas seksualinės prievartos veiksmus prieš mažametį E. Š., veikė tiesiogine tyčia, t. y., suprato, kad tokiais savo veiksmais pažeidžia asmens, negalinčio apsiginti ir iš dalies pakankamai ir visiškai suprasti su juo atliekamų veiksmų pobūdžio, mažamečio seksualinį neliečiamumą, kelia pavojų mažamečio nukentėjusiojo sveikatai. Tokia išvada daroma įvertinus ne tik faktines nusikalstamos veikos aplinkybes, kaltininko veiksmų turinį, mažamečio nukentėjusiojo asmenybės bruožus, bet ir paties kaltininko asmenybę.

Atskleisdama kaltininko veikos tyčios turinį, teisėjų kolegija, kaip labai reikšmingą ir svarbų faktorių pažymi, kad kaltinamasis pavojingų ir draudžiamų veikų padarymo metu buvo visiškai subrendęs, sąmoningas, turintis pakankamai gyvenimiškos patirties asmuo, galintis tinkamai įvertinti situaciją, savo veiksmus ir galimus jų padarinius, todėl atliekant seksualinės prievartos prieš mažametį nukentėjusįjį veiksmus, jo psichinis santykis su šiuo konkrečiu nusikalstamu elgesiu, jungiančiu intelekto ir valios kategorijas, sudarė vieningą visumą, kadangi bet kuris valingas žmogaus veiksmas neįmanomas be jo padarinių intelektualaus įvertinimo, o intelektualusis procesas negali duoti rezultatų be valios išraiškos. Kitaip tariant, kaltininko L. P. tyčios intelektualinis elementas – t. y., pavojingos ir draudžiamos veikos suvokimas - sąlygojo valinį elementą - sąmoningą tokio elgesio varianto pasirinkimą. Paprasčiau tariant, kaltininkas pasielgė taip, kaip to ir norėjo ir tokio rezultato siekė, suvokdamas ir suprasdamas savo veiksmų nusikalstamą pobūdį.

Šie įrodymai patvirtina kaltinamojo padarytos veikos faktines aplinkybes, jos turinį, - tyčią, ir veikos juridinę kvalifikaciją pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 150 straipsnio 4 dalį. Kolegija pasikartoja konstatuodama, kad kaltininkas ir matė, ir žinojo, ir suvokė, ir realiai suprato, kad nukentėjusysis mažametis, kad jis dėl savo mažametystės, pagal savo fizinį ir psichinį išsivystymą bei socialinę brandą negali visiškai aiškiai ir adekvačiai suvokti atliekamų su juo veiksmų aplinkybių ir turinio, ribotai gali įvertinti tokių veiksmų pavojingumą ir sau, ir apskritai kitiems, tačiau tokius veiksmus atliko.

Dėl motyvo

Kaltinamojo kaltė pasireiškė tiesioginės tyčios forma, kurią be kitų subjektyviosios pusės požymių atskleidžia ir papildomi – nusikaltimo padarymo motyvas ir tikslas.

Bylos faktinės aplinkybės liudija apie tai, kad veika buvo padaryta, siekiant žemų paskatų, patenkinti savo lytinę aistrą būtent tokiu būdu – seksualiai išnaudojant ir prievartaujant mažametį, o elgesio motyvacija sąlygota menko intelekto, kuris susiklosčiusioje situacijoje nenuslopino kaltininko gyvuliško, žemo instinkto. Jo girtumas nusikaltimo padarymo metu tik paryškino intelekto spragas, užpildydamas jas žemomis paskatomis ir neslopinamu, instinktyviu elgesiu.

Tokia išvada darytina, įvertinus ir ištirtus byloje įrodymus bei faktinius kaltininko veiksmus, jų nuoseklumą ir kryptingumą ir prieš įvykį, ir jo metu, ir po įvykio. Nusikaltimo motyvas šiuo atveju yra kaip papildomas veikos subjektyviosios pusės požymis, apsprendžiantis ir pagrindžiantis kaltininko veikos turinį ir kvalifikaciją pagal baudžiamojo kodekso straipsnį, ginantį asmenis nuo nusikalstamų veiksmų, kuriais kėsinamasi į asmens seksualinio apsisprendimo laisvę ir seksualinį neliečiamumą, garbę, orumą ir sveikatą.

Bausmės skyrimas

Kaltinamojo atsakomybę sunkina jo girtumas nusikalstamos veikos padarymo metu. Atsakomybę lengvinančių aplinkybių teismas nenustatė.

Skirdamas bausmę kaltininkui, teismas vadovaujasi pagrindais, numatytais Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 54 straipsnyje ir taisyklėmis, kurias nustato Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso VIII skyrius. Ir objektyviąja, ir subjektyviąja prasmėmis teismas konstatuoja, kad kaltinamasis įvykdė nusikaltimą, kuris įstatymų leidėjo priskiriamas prie labai sunkių nusikaltimų, į kaltininko padaryto nusikaltimo pobūdį bei pavojingumo laipsnį, į kaltinamojo asmenybę, kaltinamojo amžių, jo veikos paskatas ir motyvus, į tai, kad jo veiksmai buvo nukreipti prieš mažametį, iki įvykio pasitikintį suaugusiais vaiką, kad jo veiksmai sukėlė nukentėjusiajam sunkias pasekmes.

Baudžiamojo kodekso 41 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, ir užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.

Skiriant bausmę kaltinamajam L. P. , teismas atsižvelgia į jo padaryto nusikaltimo sunkumą, pavojingumo laipsnį į tai, kad nusikaltimas yra baigtas, tyčinis, sukėlęs sunkius padarinius. Taip pat atsižvelgiama į kaltininko asmenybę, kurios pagrindiniuose bruožuose nestebimos aiškiai išreikštos antivisuomeninės apraiškos. Tačiau jo gyvenimo būdas, ankstesnis elgesys, socialinis bendravimas bei pasirinktos socialinės vertybės iš dalies sąlygojo jo padarytą nusikalstamą veiką.

Šiuo požiūriu teismas pripažįsta, kad kaltininko asmenybės bruožuose, gyvenimo būde iki šio nusikaltimo padarymo ir po jo jau iš dalies buvo susiformavusi nepagarba bendro gyvenimo taisyklėms, ar galiojančioms teisės ir moralės normoms, o jo veikos turinys, paskatos ir motyvas, rodo kaltininko sąlyginį pavojingumą visuomenei.

Todėl, atsižvelgiant į bausmės skyrimo motyvus ir paminėtas nuostatas bei argumentus, jam skiriama griežta laisvės atėmimo bausmė didesnė nei straipsnio sankcijoje numatytas už šią veiką bausmės vidurkis.

Nukentėjusiojo atstovė pagal įstatymą A. Š., gindama mažamečio interesus, baudžiamojoje byloje pareiškė civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos mažamečiui nukentėjusiajam atlyginimo 50000 litų ir dėl turtinės žalos susijusios su padaryta nusikalstama veika, kurią sudaro vienas tūkstantis litų ir kurios turinį sudaro parastos išlaidos kelionėms ir mažamečio gydymui, taip pat išlaidos medikamentams, persikėlimui į kitą gyvenamąją vietą, saugant mažamečio nukentėjusiojo sveikatą ir galimą neigiamą buvusios aplinkos, kurioje tapo žinoma apie jo atžvilgiu padarytą nusikaltimą. Nors nukentėjusioji nepateikė rašytinių įrodymų dėl turtinės žalos atlyginimo, teisėjų kolegija, vadovaudamasi protingumo, proporcingumo ir teisingumo principais, pripažįsta turtinės žalos dydį ir realų, ir pagrįstą, todėl šią nurodytą sumą priteisia. Dėl neturtinės žalos dydžio, kolegija konstatuoja, kad neturtinės žalos reikalavimas turi pakankamą įstatymo reglamentuotą pagrindą, nes dėl kaltininko nusikalstamos veikos mažametis nukentėjusysis patyrė sunkias pasekmes, kurios turi išliekamuosius požymius, akivaizdu, kad patirta fizinė ir psichinė trauma reikšmingai paveikė mažamečio nukentėjusiojo normalią raidą, jo vystimąsi, psichiką. Taigi pareikštas ieškinys savo esme ir dydžiu yra realus. Tačiau bylos duomenys apie kaltininką, jo gyvenimo būdą ir turtinę padėtį akivaizdžiai byloja, kad toks ieškinys pagal jo turtines galimybes yra kiek per didelis, taigi realiai sunkiai įvykdomas, todėl, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, jis mažintinas iki 30000 Lt.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso 297-299 straipsniais, 303 straipsniu, 308 straipsniu, -

nusprendžia:

L. P. pripažinti kaltą nusikaltimu, numatytu Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 150 straipsnio 4 dalyje (už mažamečio E. Š. seksualinį prievartavimą), ir paskirti jam laisvės atėmimo bausmę - (9 m.) devyneriems metams.

Bausmę paskirti atlikti pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaityti sulaikyme ir suėmime išbūtą laiką nuo 2006-10-09 iki nuosprendžio paskelbimo dienos – t.y. iki 2007-05-08.

Kardomąją priemonę iki nuosprendžio įsiteisėjimo palikti nepakeistą – suėmimą.

Civilinius ieškinius tenkinti iš dalies.

nukentėjusiajai A. Š. - 30000 Lt (trisdešimt tūkstančių litų neturtinės žalos atlyginimo, ginant mažamečio E. Š. interesus), ir 1000 Lt (tūkstantį litų turtinės žalos).

Nuosprendis per 20 dienų gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui per Šiaulių apygardos teismą.

Nuteistasis nuosprendį gali apskųsti per 20 dienų nuo jo nuorašo įteikimo dienos.