Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas), Algio Norkūno (pranešėjas) ir Sigitos Rudėnaitės,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. P. kasacinį skundą dėl Anykščių rajono apylinkės teismo 2007 m. liepos 12 d. sprendimo ir Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 19 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. P. ieškinį atsakovams E. P. ir VĮ Registrų centrui dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, teisinės registracijos panaikinimo, neturtinės žalos atlyginimo.

Ieškovui su atsakove gyvenant santuokoje ieškovo motina padovanojo jam nekilnojamąjį turtą (gyvenamąjį namą su priklausiniais). Šį turtą ieškovas įregistravo savo vardu.

Šalys 2003 m. spalio 1 d. pateikė viešam registrui bendrą prašymą perregistruoti šį nekilnojamąjį turtą bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Prašymas buvo patenkintas, 2003 m. spalio 3 d. turtas įregistruotas šalių bendrąja jungtine nuosavybe.

2006 m. atsakovė iškėlė civilinę bylą dėl santuokos nutraukimo ir turto padalijimo. Ieškovas teigia, kad tik tada jis sužinojo, jog jam asmeninės nuosavybės teise priklausantis turtas yra perregistruotas į bendrąją jungtinę nuosavybę. Jis kreipėsi į viešą registrą dėl turto registracijos pakeitimo į jo asmeninę nuosavybę. VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisija 2006 m. vasario 8 d. sprendimu atmetė ieškovo skundą dėl turto teisinės registracijos bendrąja jungtine nuosavybe panaikinimo. Šio sprendimo ieškovas neskundė Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka.

Įsiteisėjusiu Anykščių rajono apylinkės teismo 2006 m. birželio 12 d. sprendimu civilinėje byloje dėl santuokos nutraukimo ir turto padalijimo šalims bendrąja jungtine nuosavybės teise priklausantis turtas padalytas lygiomis dalimis. Šio teismo sprendimo pagrindu viešame registre 2006 m. rugpjūčio 7 d įregistruota šalių dalinė nuosavybė, kiekvienam į 1/2 dalį turto. Teismo sprendimo šalys neskundė.

Ieškovas 2006 m spalio 19 d. pareiškė ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu; ištaisęs ieškinio pareiškimo trūkumus, jis patikslintu ieškiniu prašė:

1) pripažinti 2003 m. spalio 1 d. sudarytą jo ir atsakovės E. P. sandorį negaliojančiu nuo jo sudarymo momento ir panaikinti VĮ Registrų centro įrašą apie 1/2 dalies turto priklausymą atsakovei E. P.; 2) priteisti jam iš atsakovų E. P. ir VĮ Registro centro solidariai 7000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Kaip ieškinio pagrindą jis nurodė šias aplinkybes: atsakovė, pasinaudodama tuo, kad jis buvo neblaivus, įkalbėjo jį pasirašyti prašymą perregistruoti motinos jam padovanotą turtą bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Jis pasirašė, nes manė, kad toks sandoris nesukurs jokių teisinių pasekmių. Šis sandoris sudarytas jam negalint suprasti savo veiksmų reikšmės bei nesilaikant įstatyme nustatytos notarinės formos (CK 1.89, 1.93 straipsniai), todėl pripažintinas negaliojančiu. VĮ Registrų centro darbuotojai ir E. P. veikė kartu prieš jo interesus ir padarė jam neturtinę žalą, nes jam gaila netekto turto, išgyvena įtampą ir gėdą, prarado pasitikėjimą.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Anykščių rajono apylinkės teismas 2007 m. liepos 12 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas sprendė, kad šalių 2003 m. spalio 1 d. bendras pareiškimas viešam registrui nėra sandoris, tai – prašymas patikslinti turto teisinę registraciją. Santuokos metu padovanoto turto, nenurodant, kad jis dovanojamas vienam iš sutuoktinių asmeninėn nuosavybėn, teisinė registracija galėjo būti koreguojama abiejų sutuoktinių rašytiniu prašymu. Šalys laisva valia kreipėsi į viešą registrą dėl padovanoto turto perregistravimo į jungtinę sutuoktinių nuosavybę, todėl jų prašymas pagrįstai buvo patenkintas. Ieškovas neginčijo savo prašymo ir pakeistos turto teisinės registracijos administracine tvarka. Civilinėje byloje dėl santuokos nutraukimo ir turto padalijimo jis sutiko, kad turtas būtų padalytas lygiomis dalimis, priimto teismo sprendimo neskundė. Esant nepanaikintam teismo sprendimui, kurio pagrindu padaryta ieškovo ginčijama turto teisinė registracija, nėra pagrindo jai naikinti. Ieškovas taip pat neįrodė, kad atsakovai jam būtų padarę neturtinės žalos.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo apeliacinį skundą, 2007 m. spalio 19 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino ir civilinę bylą paliko nenagrinėtą. Teisėjų kolegija nurodė, kad ieškovas iš esmės ginčija ne atsakovės E. P. konkrečius veiksmus, o viešo registro darbuotojų veiksmus dėl ginčo turto įregistravimo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Ieškovas nenurodė, kokius neteisėtus veiksmus atliko atsakovė, padarant įrašą viešame registre, jis tik nurodė aplinkybes, kuriomis buvo surašytas bendras šalių pareiškimas viešam registrui. Pagrindinis ginčas šioje byloje yra dėl to, ar sandoris – bendras sutuoktinių pareiškimas – gali būti pagrindas įrašui apie teises į nekilnojamąjį turtą viešame registre pakeisti. Tai lemia kilusio ginčo teismingumą. Ieškovas ieškiniu prašė pripažinti negaliojančiu bendrą šalių pareiškimą, laikydamas jį dokumentu, pakeičiančiu nuosavybės teises į turtą, ir panaikinti viešo registro įrašą apie 1/2 dalies turto priklausymą atsakovei, nurodydamas savarankiškas aplinkybes, kad viešo registro darbuotojų veiksmai iš esmės yra neteisėti, t. y. ginčija viešojo administravimo subjekto veiksmus. Įrašas viešame registre dėl dalinės nuosavybės padarytas įsiteisėjusio teismo 2006 m. birželio 12 d. sprendimo, o ne bendro sutuoktinių pareiškimo pagrindu. Tokio reikalavimo teismas negalėjo nagrinėti, nes nenurodyta jo pagrindo ir nepateikta įrodymų. Teismas, to neįvertinęs, sprendė dėl bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės įregistravimo panaikinimo. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad dėl kilusio ginčo ieškovas kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą. Ginčas nebuvo sprendžiamas dėl to, kad ieškovas netinkamai surašė skundą ir nepateikė įrodymų, o ne todėl, kad ginčas neteismingas tam teismui. Taip pat ieškovas kreipėsi su skundu į VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisiją, kuri jo skundą atmetė. Dėl išdėstytų motyvų teisėjų kolegija konstatavo, kad šalių ginčas neteismingas bendrosios kompetencijos teismui, o nagrinėtinas administraciniame teisme. Pirmosios instancijos teismas pažeidė bylų rūšinio teismingumo taisykles, tai yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas, todėl sprendimas naikintinas, o byla nutrauktina (CPK 329 straipsnio 2 dalies 6 punktas, 293 straipsnio 1 punktas).

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti teismų sprendimą ir nutartį, priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį patenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1.Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 1 straipsnio 1 dalį, 4 ir 25 straipsnius, 26 straipsnio 2 dalį, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos bylų rūšinio teismingumo taisyklių aiškinimo ir taikymo praktikos.

Teisėjų kolegija klaidingai aiškino ginčijamo teisinio santykio prigimtį ir pobūdį, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad šalių ginčas priskirtinas administracinio teismo kompetencijai. Ginčijamas teisinis santykis yra kilęs iš civilinio sandorio – ieškovo 2003 m. spalio 1 d. sutikimo perregistruoti turtą, šį jis laiko neteisėtu ir prašo pripažinti negaliojančiu. Viešame registre padarytas įrašas savaime nesukuria šalių teisinio santykio, o tik fiksuoja teisinį santykį, atsiradusį ginčijamo sandorio pagrindu. Šalių ginčas yra kilęs iš privatinių teisinių santykių, todėl priskirtinas bendrosios kompetencijos teismui.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad: 1) jei valstybės ar savivaldybės aktas yra tik vienas iš kelių juridinių faktų, kurių pagrindu atsiranda, pasikeičia ar baigiasi civilinis teisinis santykis, ginčą turi spręsti kartu su civiliniu ginču ne administracinis, o bendrosios kompetencijos teismas (civilinė byla Nr. 3K-7-989/2000); 2) ginčo, susijusio su keliais teisiniais santykiais, priskirtinumą nagrinėti civilinio proceso tvarka ir teismingumą lemia pagrindinio teisinio santykio teisinė prigimtis ir pobūdis (civilinė byla Nr. 3K-7-1136/2000). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija 2004 m. birželio 29 d. nutarime, priimtame civilinėje byloje Nr. 3K-P-346/2004, kurioje teisinė situacija iš esmės tapati nagrinėjamos bylos situacijai, nurodė, kad reikalavimas viešo registro tvarkytojui yra išvestinis iš pagrindinio reikalavimo ir gali būti nagrinėjamas bendrosios kompetencijos teisme; tokio reikalavimo net nebūtina reikšti, nes sutarčiai pasibaigus yra pagrindas daryti atitinkamus įrašus arba jų pakeitimus viešame registre. Apeliacinės instancijos teismas nesivadovavo nurodyta teismų praktika, nuo jos nukrypo ir priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.

2. Pirmosios instancijos teismas pažeidė dispozityvumo principą (CPK 13 straipsnis), šiuo klausimu nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikos, suformuotos civilinėse bylose Nr. 3K-3-1369/2000, Nr. 3K-3-235/1999 ir kt.

Ieškovas, pateikdamas ieškinį, iš pradžių prašė tik pripažinti negaliojančiu šalių 2003 m. spalio 1 d. sandorį, o reikalavimo dėl viešo registro įrašo panaikinimo nereiškė. Tokį reikalavimą jį privertė pareikšti teismas 2006 m. spalio 31 d. nutartyje, įvardijęs šį kaip šalinantį ieškinio trūkumą. Taip teismas šiurkščiai pažeidė dispozityvumo principą, reiškiantį tai, kad teismas negali nurodyti ieškovui, kokius reikalavimus reikšti. Apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl šio pažeidimo, nors juo buvo grindžiamas apeliacinis skundas. Pažymėtina, kad reikšti reikalavimą dėl įrašo viešame registre panaikinimo nebuvo jokios prasmės, nes ginčijamo sandorio pagrindu padarytas įrašas 2006 m. rugpjūčio 7 d. buvo pakeistas Anykščių rajono apylinkės teismo 2006 m. birželio 12 d. sprendimo pagrindu. To paties lygmens teismui nesuteikta teisės naikinti ar keisti teismo įsiteisėjusį sprendimą ieškinio teisenos byloje.

3. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 185 straipsnį, 331 straipsnio 4 dalį.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio 6 d. nutarime išaiškino, kad iš Konstitucijos kylantis reikalavimas teisingai išnagrinėti bylą turi būti grindžiamas teisiniais motyvais, turi būti tiek argumentų, kad jų užtektų sprendimui pagrįsti, negali būti nutylėtų motyvų, nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo teismo akto priėmimui; teismo aktai turi būti aiškūs byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims; jeigu šio reikalavimo nepaisoma, tai nėra teisingumo vykdymas.

Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismo nutartis nepakankamai motyvuota, neaiški, priimta neišnagrinėjus reikšmingų aplinkybių ir neištyrus byloje esančių įrodymų viseto, teismo išvados grindžiamos išgalvotais ir nelogiškais motyvais. Teisėjų kolegija nepagrįstai teigia, kad atsakovei E. P. iš viso nepareikšta reikalavimų. Ieškiniu ieškovas aiškiai prašė pripažinti negaliojančiu sandorį – šalių 2003 m. spalio 1 d. pareiškimą. Tai yra tiesiogiai atsakovei nukreiptas civilinio pobūdžio reikalavimas, taip pat jis prašė priteisti iš jos neturtinę žalą. Kita aplinkybė, dėl kurios, teisėjų kolegijos nuomone, byla priskirtina administraciniam teismui, yra ta, kad ginčo klausimu ieškovas anksčiau kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą ir į VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisiją. Kasatorius pripažįsta, kad šis jo kreipimasis buvo netinkamas pažeistų teisių gynimo būdas ir buvo padarytas dėl jam teisines paslaugas teikusio advokato klaidos. Tačiau pradėjus netinkamai ginti pažeistas teises įstatymo nedraudžiama jas pradėti ginti tinkamai, nes nėra įsiteisėjusio teismo sprendimo šiuo klausimu.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė E. P. prašo apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą, skundą atmesti. Ji nurodo, kad šalių abipusiu prašymu, kuris nėra pripažintas sandoriu, buvo pakeistas turto teisinis režimas į bendrąją jungtinę sutuoktinių nuosavybę. Pirmosios instancijos teismai pagrįstai netenkino kasatoriaus reikalavimo dėl įrašo viešame registre panaikinimo, nes turto teisinis statusas iš bendrosios jungtinės nuosavybės į dalinę buvo pakeistas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu. Kasatorius savaip interpretuoja sandorio negaliojimo bei įrašu viešame registre atlikimo tvarką reglamentuojančias teisės normas. Taip pat jis klaidingai interpretuoja apeliacinės instancijos teismo nutartį. Teismo nutarties motyvai atitinka įstatymo reikalavimus, yra glausti ir aiškūs. Apeliacinės instancijos teismas nenagrinėjo ginčo iš esmės, jis tik ištaisė pirmosios instancijos teismo padarytą procesinės teisės normų, reglamentuojančių rūšinio teismingumo taisykles, pažeidimą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Civilinėje byloje gali iškilti teismingumo klausimas, jeigu joje yra sujungti keli reikalavimai, kurių vieni nagrinėtini bendrosios kompetencijos, o kiti – administraciniame teisme. Jeigu bendrosios kompetencijos teismui kyla abejonių dėl nagrinėjamos bylos teismingumo, tai jis motyvuota nutartimi kreipiasi į specialiąją teisėjų kolegiją dėl bylos teismingumo nustatymo pagal CPK 36 straipsnio 3 dalį. Šią galimybę turi ir apeliacinės instancijos teismas.

Nagrinėjamoje civilinėje byloje pareikšti reikalavimai dėl privačių asmenų ginčo dėl nuosavybės dalių pasikeitimo pagrindo ir jo pripažinimo negaliojančiu, neteisėto nuosavybės dalių išviešinimo viešame registre bei neturtinės žalos priteisimo. Ieškovas mano, kad buvo pažeistos jo, kaip savininko, teisės, ir reikalauja pripažinti negaliojančiais dėl neatitikties įstatymams privačių asmenų veiksmus (pripažinti kaip sandorį negaliojančiais); panaikinti kaip neatitinkantį įstatymų viešojo administravimo subjekto veiksmą (panaikinti teisinę registraciją į nekilnojamojo turto objektą bendrosios jungtinės nuosavybės teise, t. y. kaip priklausančią keliems asmenims) ir priteisti privataus asmens ir viešojo administravimo subjekto veiksmais padarytą žalą. Pradėtas ginčas nėra tik administracinis, t. y. susijęs tik su viešuoju administravimu, nes viešojo administravimo veiksmai buvo vykdomi privačių asmenų veiksmų pagrindu. Šie veiksmai siejami su nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą perėjimu ir todėl ginčijami kaip sandoris. Administraciniams teismams nepriskirtos jokios civilinės bylos, kylančios iš privatinių teisinių santykių. Jeigu byloje vienas iš pareikštų reikalavimų yra susijęs su viešojo administravimo subjekto veiksmais ir jo padarytos žalos atlyginimu, taip pat reikalaujama pripažinti negaliojančiais privačių asmenų veiksmus, kurie tapo pagrindu viešojo administravimo institucijai atlikti viešojo administravimo veiksmus, taip pat reikalaujama žalos atlyginimo iš privataus asmens, tai toks ginčas yra kilęs ir iš privatinių, ir iš administracinių teisinių santykių. Jeigu ginčas buvo pradėtas nagrinėti bendrosios kompetencijos teisme, tai jis nagrinėjamas bendrosios kompetencijos teisme tol, kol abejonės dėl ginčo teismingumo arba bendrosios kompetencijos ir administracinio teismo ginčas neišspręstos pagal CPK 36 straipsnio 2, 3 ir 4 dalis. Atskirais atvejais teismingumo klausimas galėtų būti išspręstas nesikreipiant į specialiąją teisėjų kolegiją, o byla perduota nagrinėti administraciniam teismui. Byla galėtų būti perduota bendrosios kompetencijos teismo nutartimi, jei:

būtų pripažinta, kad pasikeitus rūšiniam teismingumui pagal teismingumo taisykles priimta byla turi būti perduota pagal rūšinį teismingumą (CPK 34 straipsnio 1 dalis);iškėlus bylą teisme paaiškėtų, kad ji buvo priimta pažeidžiant teismingumo taisykles (CPK 34 straipsnio 2 dalies 4 punktas).

Ta aplinkybė, kad išnagrinėjus bylą pirmosios instancijos teisme reikalavimas dėl privačių asmenų tarpusavio ginčo atmetamas, nesudaro pagrindo taikyti CPK 34 straipsnio 1 dalį dėl rūšinio teismingumo pasikeitimo. Šiuo pagrindu byla gali būti perduodama tuomet, kai, pavyzdžiui, dėl įstatymo pasikeitimo keičiasi rūšinis teismingumas.

Iškėlus bylą teisme gali iškilti klausimas, ar ji priimta nagrinėti nepažeidžiant teismingumo taisyklių. Jei yra tokių abejonių, tai pagal CPK 36 straipsnio 3 ir 4 dalį teismas gali perduoti klausimą spręsti specialiajai teismingumo kolegijai. Atskirais atvejais, kai teismas yra įsitikinęs, kad byla priimta pažeidžiant teismingumo taisykles, gali taikyti CPK 34 straipsnio 2 dalies 4 punktą, nesikreipti į teismingumo kolegiją dėl bylos teismingumo nustatymo ir bylą perduoti nagrinėti administraciniam teismui savo nutartimi. Teismo įsitikinimas dėl teismingumo taisyklių pažeidimo priimtoje nutartyje turėtų būti grindžiamas aiškiomis įstatymo nuostatomis ir motyvuojamas susiformavusia teismų praktika nagrinėjant analogiškas civilines ar administracines bylas arba specialiosios teisėjų kolegijos praktika sprendžiant teismingumo klausimą tapačiais atvejais.

Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad ginčas yra administracinio pobūdžio, todėl priskirtinas administracinio teismo kompetencijai. Pažymėtina, kad byloje buvo pareikšti reikalavimai ir privačiam asmeniui. Tokie reikalavimai yra civilinio pobūdžio. Jeigu civilinėje byloje yra ir administracinio, ir civilinio pobūdžio reikalavimai, ir negalima padaryti išvados, kad civilinio pobūdžio reikalavimai priimti pažeidžiant įstatymą, tai teismingumo klausimas yra neaiškus. Esant tokiai situacijai, aiškiai nemotyvavus išvados galiojančiais įstatymais, jų aiškinimu ir suformuota teismų praktika, apeliacinės instancijos teismas neturėtų spręsti teismingumo klausimo, o turėtų nagrinėti bylą pagal apeliacinį skundą apeliacine tvarka arba kreiptis į teismingumo kolegiją. Tik atskirais atvejais, pripažinęs, kad civilinio pobūdžio reikalavimai, pateikti bendrosios kompetencijos teisme, yra aiškiai išgalvoti, specialiai sujungti su kitais reikalavimais, norint pakeisti bylos teismingumą, kad ji būtų nagrinėjama bendrosios kompetencijos teisme, kad reikalavimai negali būti traktuojami kaip bylą išnagrinėjus iš esmės spręstini materialinio teisinio pobūdžio reikalavimai atsakovui, arba kad šie reikalavimai priimti pažeidžiant jų priėmimo sąlygas (pavyzdžiui, nesant sąlygų nagrinėti teisme būtų priimtas pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, nesilaikius įstatymo nustatytos ikiteisminės ginčo sprendimo tvarkos), arba kitais atvejais, kai civilinio pobūdžio reikalavimai pareiškiami aiškiai pažeidžiant įstatymą, apeliacinės instancijos teismas galėtų spręsti dėl teismingumo pats.

Kasacinis teismas sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvai dėl bylos teismingumo neatitinka pirmiau išdėstytų reikalavimų – juose nepakankamai įvertinta, kad byloje buvo pareikšti reikalavimai ir privačiam asmeniui, ir viešojo administravimo subjektui, kad reikalavimai susiję ir su privačių asmenų civilinių teisių ir pareigų nustatymu, ir su viešojo administravimo subjekto veiksmų teisėtumu, taip pat dėl visų šių veiksmų civilinių teisinių pasekmių. Teismo nutarties motyvuose nesiremiama bendrosios kompetencijos ir administracinių teismų praktika dėl ginčų teismingumo analogiško ginčo ir tokių pat reikalavimų atveju; juose nenurodyta, kokia yra suformuota specialiosios teisėjų kolegijos praktika tokio paties pobūdžio ginčuose, kai būdavo pareikšti analogiški reikalavimai kaip ir šioje byloje. Tai sudaro pagrindą išvadai, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai nemotyvavo, jog byla bendrosios kompetencijos teisme buvo priimta nagrinėti pažeidžiant teismingumo taisykles. Tuo tarpu byloje buvo iškeltas ir sprendžiamas ir privačių asmenų ginčas; kaip vienas iš reikalavimų yra tai, kad privačių asmenų valiniai veiksmai yra sandoris, taip pat keliamas jo galiojimo klausimas ir reikalaujama priteisti žalą iš privataus asmens. Pagal bylos aplinkybes kasacinis teismas daro išvadą, kad išsamių ir visapusiškai pagrįstų motyvų dėl bylos teismingumo apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija savo nutartyje nenurodė, todėl tol, kol teismingumo kolegija nenustatė kitokio bylos teismingumo, byla turėjo būti nagrinėjama bendrosios kompetencijos teisme. Apeliacine tvarka nagrinėjant bylą neužkirstas kelias kreiptis dėl bylos teismingumo nustatymo (CPK 36, 302 straipsniai). Kadangi pažeistos procesinės teisės normos dėl procesinių bylos aplinkybių, susijusių su bylos teismingumu, nustatymo, įvertinimo ir tinkamo motyvavimo, tai konstatuojami CPK 1 straipsnio 1 dalies, 4, 25, 26, 185 straipsnių, 331 straipsnio 4 dalies pažeidimai. Kasacinis teismas šių pažeidimų ištaisyti pats negali, todėl byla perduotina nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka (CPK 359 straipsnio 4 dalis, 360 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 19 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.