Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis

2015-04-15 · Baudžiamoji byla Nr. 1-1235-891/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas
Dokumentas
Nuosprendis
Data
2015-04-15
Bylos Nr.
1-1235-891/2015
Teisminio proceso Nr.
1-17-1-03128-2013-0
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjas
Arūnas Budrys
Nukentėjusysis
A. M.
Kaltinamasis
V. M.
Kategorijos
Nuorašas
Baudžiamoji byla Nr. 1-1235-891/2015Teisminio proceso Nr. 1-17-1-03128-2013-0Procesinio sprendimo kategorija: 1.2.4.5., 1.2.14.1.1. (S)
VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. balandžio 15 d.Vilnius
Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Arūnas Budrys,sekretoriaujant Agnei Sarnačinskaitei,dalyvaujant prokurorėms Renatai Augutavičienei ir Audronei Nastulevičienei,kaltinamojo gynėjui advokatui Stanislovui Nalivaikai,nukentėjusiajam A. M.,

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje V. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, turintis 8 klasių išsilavinimą, nevedęs, nedirbantis, gyv. (duomenys neskelbtini), teistas 3 kartus: 1) 2010-03-09 Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu šešiems mėnesiams, bausmės vykdymą atidedant vieneriems melams, 2010-12-03 Vilniaus miesto 1 apylinkės teisimo nutartimi bausmės vykdymo atidėjimas panaikintas (bausmę atliko); 2) 2013-03-22 Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžiu pagal BK 178 straipsnio 1 dalį – 60 parų arešto; 3) 2013-11-12 Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžiu pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, 302 straipsnio 1 dalį, subendrinus su 2013-03-22 nuosprendžiu, paskirta 2 metų 15 dienų laisvės atėmimo bausmė, šiuo metu atlieka laisvės atėmimo bausmę (bausmės pabaiga 2015-04-09); kaltinamas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 1 dalį.

Teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kaltinamasis V. M. 2013-12-21 apie 20.30 val. prie parduotuvės „Norfa“, esančios Laisvės pr. 82, Vilniuje, priėjo prie V. J., kurį pastūmė, o pastarajam nukritus ant žemės, tyčia 4 kartus sudavė ranka nukentėjusiajam V. J. į veidą, padarydamas nosies kaulo lūžį, taip nesunkiai sutrikdė pastarojo sveikatą, tai yra kaltinamas padaręs nusikaltimą, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje.

Teisiamajame posėdyje kaltinamasis V. M. pripažino savo kaltę dėl jam pagal BK 138 straipsnio 1 dalį inkriminuojamos nusikalstamos veikos visiškai bei paaiškino, kad kaltinamajame akte nurodytą dieną jis su dviem pažįstamais, vienas iš kurių V. J., ėjo į prekybos centrą „Norfa“. Įėjus į parduotuvę, V. J. pradėjo kabinėtis prie merginos, kuri pardavinėjo fejerverkus. Jis V. J. įspėjo, bet tas neklausė, todėl jį ir sumušė. Kita dieną, jis vėl su V. J. gėrė alkoholinius gėrimus, bet pastarasis sakė, kad nieko nepamena, nosis lyg ir tiesi buvo. Jis sutinka, jog sudavė jam ne mažiau keturių smūgių rankomis, netgi ir daugiau. Nukentėjusysis buvo nukritęs, vėl atsistojo, tuomet vėl nukrito, o paskui nebeatsistojo. Jis mušė nukentėjusįjį ir gulintį. Dėl padarytos veikos gailisi. Su Vilniaus teritorinių kasų ieškiniu sutinka. Anot V. M., kitą dieną jis su nukentėjusiuoju jau vartojo alkoholinius gėrimus – „taisė sveikatą“.

Motyvuojamoji dalis

Be kaltinamojo V. M. visiško kaltės pripažinimo ir parodymų, jo kaltė įrodyta specialisto išvada, apžiūros protokolu, kitais bylos duomenimis.

Siekiant patikrinti kaltinamojo parodymus, teisminio nagrinėjimo metu, vadovaujantis BPK 276 straipsnio 4 dalimi, buvo perskaityti nukentėjusiojo V. J. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai.

Nukentėjusysis V. J. ikiteisminio tyrimo metu paaiškino, kad 2013-12-21 apie 20 val. tiksliai laiko nepamena, jis ėjo netoli prekybos centro „Norfa“, Laisvės pr. 82, Vilniuje. Kai buvo prie įėjimo, prie jo priėjo du nepažįstami vyrai. Jų pažymių neatsimena, nes buvo girtas. Vienas iš jų be jokios priežasties sudavė ranka į veidą. Nuo smūgio jis nukrito, sąmonės neprarado. Kažkas iš aplinkinių iškvietė GMP. Medikai jį pristatė į ligoninę, kur jam buvo diagnozuotas nosies kaulų lūžis. Tų dviejų vyrų nepažįsta, pretenzijų jiems neturi. Dėl įvykio į VTMT nesikreipė ir nesikreips (b. l. 14).

Apžiūros protokole užfiksuota, jog buvo apžiūrėta V. J., gim. (duomenys neskelbtini), asmens ambulatorinio gydymo statistinė kortelė. 2014-01-31 Vilniaus teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus teismo medicinos ekspertas R. R. konstatavo, kad V. J. nustatytas nosies kaulų lūžis, kuris padarytas galimai 2013-12-21 ir sužalojimas vertinamas nesunkiu sveikatos sutrikdymu (b. l. 18).

Iš Vilniaus teritorinės ligonių kasos pateikto Gydymo paslaugų apskaito išrašo matyti, jog V. J. 2013-12-21 buvo suteiktos Otorinolaringologo paslaugos dėl pagrindinės diagnozės – nosies kaulų lūžio (b. l. 25).

Apžiūros protokole užfiksuota vaizdo įrašo, kurį pateikė UAB „Ogmirenta“, apžiūra. Protokole užfiksuota, kad vaizdo įraše matyti kaip vienas vaikinas muša kitą (b. l. 33-35).

Iš surinktų, ištirtų ir įvertintų įrodymų visumos darytina išvada, jog kaltinamasis V. M. padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje. Savo kaltę jis pripažino visiškai. Kaltinamojo kaltę ir nusikalstamos veikos padarymą patvirtina jo paties parodymai, kuriais jis pilnai pripažino sudavęs smūgius nukentėjusiajam. Aplinkybė, jog V. M. sumušė nukentėjusįjį dėl to, kad pastarasis kabinėjosi prie fejerverkais prekiaujančios merginos, nepateisina jo veiksmų. Iš vaizdo įrašo apžiūros protokolo matyti, jog kaltinamasis net keturis kartus smūgiuoja nugriuvusiam, iš esmės jokio pavojaus nebekeliančiam, nukentėjusiajam į veidą ir pasišalina, o nukentėjusysis lieka sėdėti susiėmęs už veido. Šias aplinkybes kaltinamasis taip pat patvirtino teisminio nagrinėjimo metu. Specialistas, apžiūrėjęs medicininius dokumentus, konstatavo, jog V. J. galimai 2013-12-21 sulaužyta nosis ir sužalojimas vertintinas nesunkiu sveikatos sutrikdymu. Nei nukentėjusiojo, nei specialisto tiek kaltinamasis, tiek ir jo gynėjas, apklausti teisiamajame posėdyje nepageidavo. Tai, kad V. J., anot kaltinamojo, kitą dieną vartojo alkoholį, nėra pagrindas konstatuoti, jog jam nepadarytas specialisto nurodytas sveikatos sutrikdymas, kadangi nosies lūžis neeliminuoja galimybės vartoti alkoholinių gėrimų. V. M. rankomis mušė nukentėjusįjį, sulaužė jam nosį ir jam buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata, todėl jo padaryta nusikalstama veika pagrįstai kvalifikuota pagal BK 138 straipsnio 1 dalį kaip nusikaltimas. Asmuo veikė tiesiogine tyčia, nes suvokė savo veiksmų pavojingumą, jų padarinius ir to siekė.

Kaltinamojo V. M. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažintina tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi dėl jos padarymo (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nėra.

Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į tai, kad kaltinamasis padarė vieną nesunkų nusikaltimą, nusikaltimas baigtas, veikė tiesiogine tyčia, žala Vilniaus teritorinei liginių kasai neatlyginta, į provokuojantį nukentėjusiojo elgesį. Teismas atsižvelgia ir į byloje esančius duomenis, charakterizuojančius kaltinamojo asmenybę: V. M. yra teistas 3 kartus, šiuo metu atlikinėja laisvės atėmimo bausmę, kurios pabaiga 2015-04-09, nusikalstamą veiką padarė būdamas du kartus teistas už vagystes, naują nusikalstamą veiką padarė tuo metu, kai jo atžvilgiu buvo jau priimtas apkaltinamasis teismo nuosprendis pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, bet nuosprendis dar buvo neįsiteisėjęs, nevedęs, 8 klasių išsilavinimo. V. M. teistas už tyčinių nusikaltimų padarymą, teistumas nėra išnykęs ar panaikintas, tad konstatuotinas nusikaltimų recidyvas (BK 27 straipsnio 1 dalis). Šių aplinkybių visuma rodo, kad BK 41 straipsnyje numatyta bausmės paskirtis bus pasiekta kaltinamajam paskyrus sankcijoje numatytą arešto bausmę. Nustatydamas arešto bausmės dydį, teismas atsižvelgia, jog nustatyta kaltinamojo atsakomybę lengvinanti aplinkybė – jis visiškai prisipažino ir nuoširdžiai gailisi padaręs nusikalstamą veiką, o atsakomybę sunkinančių aplinkybių nėra, kaltinamasis ankščiau yra teistas ne už smurtinio pobūdžio nusikaltimus. Šių aplinkybių analizė leidžia teigti, kad kaltinamajam skirtinas bausmės dydis artimesnis galimos skirti laisvės apribojimo bausmės vidurkiui.

Vilniaus teritorinė ligonių kasa ikiteisminio tyrimo metu pareiškė 74,94 Lt civilinį ieškinį dėl V. J. gydymo (b. l. 23, 24). Iš prie ieškinio pridėto Gydymo paslaugų apskaitos išrašo matyti, jog V. J. buvo suteiktos otorinolaringologo paslaugos dėl nosies kaulų lūžio už 37,47 Lt ir klinikinio toksikologo paslaugos dėl psichikos ir elgesio sutrikimų dėl alkoholio vartojimo, ūminės intoksikacijos už 37,47 Lt (b. l. 25). Civilinio ieškovo pareikštas ieškinys tenkintinas iš dalies, kadangi dėl nusikalstamų V. M. veiksmų V. J. buvo sulaužyta nosis ir šio sužalojimo gydymas kainavo 37,47 Lt (10,85 €), todėl ši suma ir priteistina iš kaltinamojo V. M.. Civilinio ieškovo patirtos išlaidos dėl klinikinio toksikologo paslaugų iš V. M. nepriteistinos, kadangi neteisėti V. M. veiksmais nebuvo V. J. ūminės intoksikacijos priežastis.

Kaltinamasis V. M. taip pat buvo kaltinamas pagal BK 178 straipsnio 1 dalį dėl to, jog jis 2014-02-03 apie 18 val., būdamas A. M. automobilyje „VW Passat“, kurio valst. Nr. (duomenys neskelbtini), stovėjusiame (duomenys neskelbtini), nuo priekinės automobilio panelės pagrobė A. M. priklausantį mobiliojo ryšio telefoną LG G2, IMEI kodas 357246058679786, 1589 Lt (460,21 €) vertės, su jame buvusia TELE 2 pildyk SIM kortele Nr. (duomenys neskelbtini), 1 Lt (0,29 €) vertės ir tokiais savo veiksmais padarė A. M. 1590 Lt (460,5 €) turtinę žalą.

Kaltinamasis V. M. teisminio nagrinėjimo metu savo kaltės dėl šio jam inkriminuojamo nusikaltimo nepripažino ir nurodė, jog 2014-02-03 jis ėjo nusipirkęs alaus iš Ukmergės g. parduotuvės „Maxima“ namo ir matė nukentėjusįjį A. M. sėdintį mašinoje vieną, pasisveikino su juo iškeldamas ranką ir nuėjo namo. Jis nėra A. M. draugas, tačiau ankščiau išgėrinėdavo. A. M. automobilyje jis tą dieną nesėdėjo ir su juo negėrė. Rite jam paskambino vienas žmogus – E., kuris jam duodavo darbo ir pasikvietė jį į kiemą, ten jau buvo ir A. M., kuris sakė, kad jis iš jo pavogė telefoną. A. M. jam sakė, kad jau parašytas pareiškimas į policiją, kad vienintelis mašinoje buvo su juo jis (V. M.) ir pavogė telefoną. Po kelių dienų jį sulaikė policija. Jis policijoje pasakė, kad jie gali rašyti bet ką, jis neturi laiko, jam reikia vykti į pokalbį dėl darbo ir jis pasirašys. 6 policijos komisariate jam pasakė, kad automobilio gale ant kilimėlio buvo telefonas ir jis jį pavogė, todėl jis ir parašė, kad pavogė telefoną nuo automobilio galinio kilimėlio. Anot kaltinamojo, apskritai iš nukentėjusiojo parodymų neaišku iš kur dingo telefonas, nes iš pradžių sakė, kad iš kišenės, vėliau, kad nuo automobilio priekinės panelės. Be to, jam komisariate sakė, jog prisipažinus jį paleis, o priešingai – bus sulaikytas.

Kaltinamasis V. M. apklaustas ikiteisminio tyrimo metu 2014-02-11 paaiškino, kad įtarimo esmę suprato, kaltu pilnai prisipažįsta. 2014 m. vasario pradžioje, vakare, apie 18 val., jis atvažiavo iš darbo, kur dirba neoficialiai ir ėjo į parduotuvę „Maxima“, esančią Ukmergės g. Pakeliui pastebėjo stovintį automobilį „VW Passt“ su taksi valstybiniu numeriu, kuriame sėdėjo jo pažįstamas A. M., kuris buvo neblaivus, net visai girtas. Jis sustojo prie automobilio pašnekėti su A.. A. sėdėjo automobilyje priekyje, keleivio vietoje, o jis atsisėdo už jo galinėje sėdynėje, pilnai net nebuvo įlipęs į automobilį. Jie kalbėjosi ir jis pastebėjo ant kilimėlio, toje vietoje, kur sėdėjo, gulintį mobiliojo ryšio telefoną LG. Jis telefoną paėmė ir išėjo. Nuėjo nusipirko alaus. Eidamas atgal sutiko prie „Maximos“ aikštelėje stovintį taksi automobilį, priėjo ir nepažįstamam taksi vairuotojui, kuriam apie 50 metų amžiaus, su akiniais bei kepure, jo neatpažins, pardavė pagrobtą telefoną už 50 Lt. Gautus už telefoną pinigus, jis išleido. Kodėl pavogė telefoną, paaiškinti negali, gal todėl, kad buvo neblaivus (b. l.82).

Kaltinamasis V. M. apklaustas ikiteisminio tyrimo metu 2015-02-26 savo ankščiau duotus parodymus pakeitė ir nurodė, kad dėl telefono vagystės jis savo kaltės nepripažįsta, nes telefono iš A. M. iš tikrųjų neėmė, net nebuvo įsėdęs į A. M. automobilį. Jis tik pasisveikino su juo ir nuėjo. Pirminės apklausos metu davė melagingus parodymus dėl telefono vagystės, nes labai skubėjo, turėjo reikalų, nenorėjo būti uždarytas į areštinę, todėl savo kaltę jis pripažino. Tačiau jis iš tikrųjų telefono neėmė (b. l. 89).

Nukentėjusysis A. M. teisminio nagrinėjimo metu paaiškino, jog V. M. jis pažįsta, nes gyvena viename kieme. Tą dieną jis grįžo iš darbo ir nusprendė mašinoje išgerti alaus. Tuomet pamatė einantį V. M., kuris irgi turėjo alaus ir nusprendė su juo paplepėti. Jie sėdėjo jo mašinoje, gėrė alų. Jis sėdėjo vairuotojo vietoje, o V. M. atsisėdo ant galinės sėdynės. Kodėl jie būtent taip susėdę gėrė alų, jis neprisimena. Kai pasibaigė alus, jis davė V. M. pinigų, pastarasis dar nuėjo į „Maxima“ parduotuvę nupirkti alaus, tuomet jie toliau sėdėjo jo mašinoje. Grįžęs V. M. atsisėdo ant priekinės keleivio sėdynės šalia jo. Telefonas buvo padėtas ant priekinės automobilio panelės. Tuomet grįžo motina su kaimyne, kurios vardas L., paėmusi krikšto dukrą iš darželio, jam pasakė, kad užteks gerti ir jis eitų namo. Kai priėjo motina, V. M. sėdėjo ant priekinės keleivio sėdynės. Ar motina galėjo matyti ant panelės gulintį telefoną, jis nežino. V. M. atsisveikindamas jį apkabino ir taip jie išsiskyrė. Parėjęs namo jis suprato, kad kišenėse nėra telefono. Motina pamanė iš pradžių, kad V. M. apsikabindamas iš kišenės ištraukė telefoną. Telefonas buvo pirktas išsimokėtinai prieš kelias savaites, kainavo virš tūkstančio LG G2. Tuomet motina nuėjo ieškoti telefono į mašiną. Atėjo E. R., kuris kartu su jo motina ieškojo telefono mašinoje ir jo nerado. Jie skambino dingusio telefono numeriu, bet nieks neatsiliepė, o po pusvalandžio dingęs telefonas jau buvo išjungtas. Tuomet jis paskambino policijai, atvyko tyrėjas. Ryte jis paskambino E. R., o pastarasis išsikvietė V. M.. E. R. yra jų bendras pažįstas. Tuomet jie trise susitiko, V. M. sakė, kad jokio telefono jis nevogė. Iš viso jis (nukentėjusysis) automobilyje turėjo du telefonus. Vienas buvo jo darbinis, nes jis yra taksistas. Vienas telefonas – paprastas „Nokia“, buvo džinsų kišenėje, o išmanusis ant automobilio panelės. Automobilyje jis naudojosi išmaniuoju telefonu, ką V. M. matė. Išlipdamas iš automobilio jis neapsižiūrėjo ar turi telefonus. Automobilį užrakino jo motina, nes jis jai davė raktelius. Jis pats automobilio neužrakino, nes buvo girtas. Pamesti telefono jis pats negalėjo, būtų kiti žmonės – motina ar kaimynė, pamatę. Tvirtai teigti, kad E. M. paėmė telefoną, jis negali. Kad telefoną paėmė V. M., jis nusprendė todėl, jog tik E. M. su juo buvo mašinoje ir tik jis galėjo jį pavogti. Prašo patenkinti civilinį ieškinį. Tą patį vakarą jis policijai nurodė, jog telefonas buvo pavogtas iš jo kišenės, bet tiksliai jis negali pasakyti iš kur pavogtas telefonas. Dabar lygtais jis atsimena, kad telefonas buvo padėtas ant panelės. Konkrečiai tvirtinti, iš kur dingo telefonas, jis negali.

Nukentėjusysis A. M. apklaustas ikiteisminio tyrimo metu 2014-02-03 paaiškino, jog apklaustas nukentėjusysis 2014-02-03 apie 19.30 val. atėjęs į namus Laisvės pr. 107-12, Vilniuje, pastebėjo, kad iš išorinės striukės kišenės yra pagrobtas telefonas LG, kurio vertė 1589 Lt. Telefono numeris (duomenys neskelbtini). Paskutinį kartą telefoną matė apie 18 val. būnant savo automobilyje, prie namų (duomenys neskelbtini). Kartu su juo buvo iš matymo pažįstamas V., pavardės nežino, tel. Nr. (duomenys neskelbtini), gyv. (duomenys neskelbtini). Jis įtaria, kad telefoną galėjo pavogti tik jis, nes su niekuo daugiau nebendravo. Į Viliaus telefoną paskambinus, jis neatsiliepė. Žala 1590 Lt (b. l. 58).

Nukentėjusysis A. M. papildomai apklaustas ikiteisminio tyrimo metu 2014-06-16 paaiškino, kad 2014-02-03 apie 19.30 val. jis jam priklausančiu automobiliu „VW Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) privažiavo prie savo namų (duomenys neskelbtini). Prie jo priėjo pažįstamas V., pavardės neatsimena, jo telefono numeris tuo metu buvo (duomenys neskelbtini), kuris paprašė pinigų alui. Jis jam davė pinigų, šis išėjo ir po 10 minučių grįžo, įsėdo į jo automobilį už jo, kur abu gėrė. Jis tuo metu sėdėjo priekyje iš keleivės pusės. Jie automobilyje prabuvo apie pusvalandį. Kol jie gėrė, jis dabar prisiminė, kad jo mobiliojo ryšio telefonas gulėjo ant priekinės panelės iš keleivio pusės. Kiek atsimena, paskui prie automobilio atėjo jo motina V. M., kuri jį pakvietė namo. Jie atsisveikino, V. išlipo iš automobilio, priėjo prie jo, apkabino ir išėjo. Po to, kai išėjo V., jis pasigedo savo mobiliojo ryšio telefono LG, 1589 Lt vertės, kuriame buvo TELE 2 pildyk SIM kortelę 1 Lt vertės, abonentinis Nr. (duomenys neskelbtini). Jie su motina ieškojo telefono, bet nerado, motina užrakino automobilį ir jie išėjo namo. Dar norėjo pasakyti, kad vėliau jis savo abonentinį numerį (duomenys neskelbtini) atstatė, pirmos apklausos metu nurodė, kad telefone buvo Omnitel SIM kortelė (duomenys neskelbtini), bet tiesiog suklydo, nes tuo metu turėjo dvi SIM korteles (b. l. 59, 60).

Nukentėjusysis A. M. papildomai apklaustas ikiteisminio tyrimo metu 2015-02-18 paaiškino, kad 2014 m. vasario mėnesį, dabar dienos tiksliai pasakyti negali, iš jo buvo pagrobtas jo telefonas LG G2, 1589 Lt vertės. Telefonas buvo įgytas iš „Omnitel“ salono išsimokėtinai jo močiutės A. Č. vardu. Savo vardu išsimokėtinai telefono įsigyti negalėjo, todėl su šiuo prašymu kreipėsi į močiutę, kuri sutiko su sąlyga, kad jis pats mokės už telefoną ir juo naudosis pats. Už telefoną moka jis pats, moka dar iki šios dienos, telefonu naudojasi tik jis, todėl turtinė žala padaryta jam. Be to į telefoną buvo įdėjęs savo TELE 2 pildyk kortelę, o numeriu, kuris nurodytas ant telefono įsigijimo sutarties, naudojasi jo močiutė. Jo telefonas dingo po to, kai su pažįstamu V. gėrė alų savo automobilyje. Kiek atsimena, telefonas LG gulėjo ant automobilio priekinės panelės iš keleivio pusės, kur sėdėjo V.. Tą patį nurodė ir 2014-06-16 apklausos metu. Telefono pasigedo po to, kai atsisveikino su V. ir šis išėjo. Pagrobtame telefone buvo TELE 2 pildyk SIM kortelė, kurios abonentinis numeris (duomenys neskelbtini), kurį po telefono vagystės atstatė. Jos vertė 1 Lt. Rašydamas pareiškimą į policiją, jis neteisingai nurodė SIM kortelės numerį, nes tuo metu turėjo dvi SIM korteles (b. l. 61, 62).

Liudytoja V. M. teisminio nagrinėjimo metu paaiškino, jog nukentėjusysis A. M. yra jos sūnus. Kaltinamąjį pažįsta tiek, kad žino, jog jis gyvena netoliese. 2014-02-03 grįždama iš darbo paskambino savo sūnui, kuris pasakė, kad yra kieme ir sėdi mašinoje. Ji grįžusi priėjo ir pamatė, kad sūnus sėdi mašinoje vienas, o telefoną turėjo padėtą ant panelės. Ji paprašė jo atiduoti telefoną, kvietė jį eiti namo. Jis atsakė, kad dar laukia draugo, kuris turi parnešti alaus. Ji grįžo namo ir po kurio laiko nusprendė nueiti jį iš mašinos parsivesti, nes jai nepatiko, kad jis ten geria. Tuomet ji užėjo pas kaimynę ir paėmė jos dukrą kartu eiti. Kai jos nusileido prie mašinos, pamatė, kad mašinoje jos sūnus sėdi su kaltinamuoju. Jie labai greitai išlipo iš mašinos, bet ji nuėjusi jau telefono nebematė ar tiesiog neatkreipė dėmesio. Kaltinamasis mašinoje sėdėjo šalia nukentėjusiojo. Jos sūnus padavė jai raktus nuo mašinos ir paprašė ją užrakinti, o kaltinamasis prašė jos dar nerakinti, nes jam reikia kažką paimti. Ant galinės sėdynės dar buvo alaus ir jis pasiėmė, o ji užrakino mašiną. Parėjus namo, ji paklausė sūnaus, kur jo telefonas. Ji pabandė paskambinti, signalas buvo, bet namuose telefonas neskambėjo. Tuomet ji pasiėmė raktus ir nuėjo į mašiną ieškoti telefono, bet apžiūrėjusi visur, telefono nerado. Grįžusi namo, pasakė sūnui, kad telefono nėra. Tada užėjo E. R., jie pabandė paskambinti dar kartą, bet signalo jau nebebuvo. E. R. pasiūlė dar kartą nueiti paieškoti, pasiėmė prožektorių ir nuėjo paieškoti telefono dar kartą, bent niekur nerado, nei mašinoje, nei šalia mašinos. Atsakydama į klausimus, V. M. nurodė, kad iki automobilio su kaimyne dar ėjo ir jos (liudytojos) 5 metų krikšto dukra. Jos sūnus buvo neblaivus, tačiau dar negriuvinėjo. Ji mano, kad telefoną pagrobė kaltinamasis, kadangi daugiau su sūnumi nieko nebuvo. Antrą telefoną – „Nokia“, ji rado mašinoje nukritusį ant grindų. Bet jei sūnus sako, kad turėjo jį su savimi, tai gal ir klysta, nes viskas buvo labai senai.

Liudytoja V. M. apklausta ikiteisminio tyrimo metu 2014-06-18 paaiškino, kad A. M. yra jos sūnus. 2014 metais, žiemą, galimai vasario pradžioje, dienos tiksliai ji neatsimena, vakare, ji grįžo namo, sūnaus namuose nebuvo. Ji jam paskambino ir paklausė kur jis yra. Jis atsakė, kad sėdi mašinoje. Ji nuvažiavo į parduotuvę, grįžo, matė kad jos sūnus sėdi mašinoje. Jis pasakė, kad laukia pažįstamo, pakalbės ir ateis. Tuo metu ji matė, kad jos sūnaus telefonas LG guli ant priekinės panelės. Pats A. sėdėjo priekyje keleivio vietoje. Ji nuėjo namo, A.s ilgai nebuvo ir tada ji nutarė nueiti ir parvesti namo. Kai ji išėjo, matė, kad A. stovi su jai iš matymo pažįstamu vaikinu, atsisveikina. Kai vaikinas išėjo, ji pati užrakino automobilį ir su sūnumi nuėjo namo. Užrakindama automobilį, ji jau LG telefono mašinoje nematė. Namuose ji paklausė A. apie jo telefoną, jis apžiūrėjo savo rūbų kišenes, bet telefono nerado. Ji tada paskambino į A. telefoną Nr. (duomenys neskelbtini), signalas buvo geras. O kai paskambino dar kartą, telefonas jau buvo išjungtas. Manydama, kad telefonas liko automobilyje, ji išėjo į lauką, apieškojo Andriaus automobilį, bet jame rado tik vieną seną Andriaus telefoną, kuris gulėjo ant prekinės panelės. Ji vėl užrakino automobilį ir grįžo namo. Ji klausė A., su kuo jis konkrečiai buvo ir jis pasakė, kad buvo su V.. Paskui pas A. atėjo draugai R. ir E., kurių ji paprašė nueiti pas V. ir pasiteirauti dėl A. telefono. Vyrai buvo nuėję pas V., bet jo namuose nerado. Tada jie iškvietė policiją ir parašė pareiškimą dėl telefono vagystės (b. l. 71, 72).

Liudytoja E. R. teisminio nagrinėjimo metu paaiškino, jog pažįsta tiek kaltinamąjį, tiek ir nukentėjusįjį, gyvena viename kieme, yra parūpinęs kaltinamajam ir darbo. Santykiais su jais yra geri. 2014-02-03 vakare jam paskambino išgėręs nukentėjusysis ir pasakė, kad dingo jo telefonas. Tuomet jis nuėjo pas nukentėjusįjį ir su jo motina nuėjo apieškoti nukentėjusiojo mašinos. Apžiūrėję ir išlandžioją visą mašiną, telefono nerado. Kitą dieną jis iš ryto rūkė balkone. Prie jo balkono nukentėjusysis ir kaltinamasis sukėlė triukšmą, A. M. sakė, kad V. M. pavogė jo telefoną, o pastarasis tai neigė. Pats kaltinamasis jam patvirtino, kad buvo A. M. mašinoje.

Įvertinęs kaltinamojo, nukentėjusiojo A. M. ir liudytojos V. M. tiek teisminio nagrinėjimo metu, tiek ir ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, teismas konstatuoja, kad jų parodymai yra prieštaringi, o prieštaravimai, išnaudojus visas galimas priemones, teisminio nagrinėjimo metu pašalinti nebuvo. Nukentėjusysis A. M. pirminėje apklausoje ikiteisminio tyrimo metu nurodė, jog telefonas dingo iš jo striukės kišenės, vėliau, taip pat ikiteisminio tyrimo metu, nurodė, jog telefonas dingo nuo automobilio priekinės keleivio pusės panelės. Nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo metu nurodė, jog priėjęs kaltinamasis jo paprašė pinigų alui ir jis kaltinamajam jų davė. Kai kaltinamasis grįžo, atsisėdo į automobilio galinę sėdynę už vairuotojo. O jis (nukentėjusysis) tuo metu sėdėjo priekyje keleivio pusėje. T. y., nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo metu netgi neminėjo, kad kaltinamasis sėdėjo šalia jo ant priekinės keleivio sėdynės. Teisminio nagrinėjimo metu nukentėjusysis nurodė, jog jis sėdėjo vairuotojo vietoje, o kaltinamasis jį sutikęs atsisėdo už jo, o vėliau, kai grįžo iš parduotuvės su alumi, atsisėdo šalia jo į priekyje esančią keleivio vietą. Liudytoja V. M. ikiteisminio tyrimo metu taip pat nurodė, jog matė, kad jos sūnus sėdi mašinoje priekyje keleivio pusėje, sakė, kad laukia pažįstamo, pakalbės ir ateis. Tuo metu ji matė, kad jos sūnaus telefonas LG guli ant priekinės panelės. O kai ji atėjo jo parsivesti, tai nukentėjusysis jau stovėjo su kaltinamuoju išlipę iš automobilio. Teisminio nagrinėjimo metu liudytoja jau davė kitokius parodymus ir nurodė, kad kai ji nusileido prie mašinos, pamatė, kad kaltinamasis mašinoje sėdėjo šalia nukentėjusiojo ir jie greitai išlipo iš mašinos. Be to, nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo metu paaiškino, kad jie su motina ieškojo telefono, bet nerado, o tada motina užrakino automobilį ir jie išėjo namo. Tačiau teisminio nagrinėjimo metu nukentėjusysis paaiškino, kad telefono pasigedo tik parėjęs namo. Nukentėjusysis teisminio nagrinėjimo metu nurodė, kad jis turėjo du telefonus automobilyje, vienas telefonas – „Nokia“, buvo džinsų kišenėje, o išmanusis ant automobilio panelės. Tačiau liudytoja V. M. teisminio nagrinėji metu nurodė, jog telefoną – „Nokia“, ji rado mašinoje nukritusį ant grindų, kai ieškojo telefono LG. Dar daugiau, ikiteisminio tyrimo metu minėta liudytoja nurodė, kad seną nukentėjusiojo telefoną rado ant automobilio priekinės panelės. Taigi tokie prieštaringi tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme duoti nukentėjusiojo A. M. ir liudytojos jo motinos V. M. parodymai vertintini kritiškai, jų teisminio nagrinėjimo metu duoti parodymai nėra patvirtinti kitais byloje esančiais duomenimis ir teismas negali jais remtis. Be to, nukentėjusiojo teisminio nagrinėjimo metu nurodytos aplinkybės, kad jis sėdėjo vairuotojo vietoje, o kaltinamasis jį sutikęs atsisėdo už jo galinėje sėdinėje ir jie taip gėrė alų bei plepėjo, yra visiškai neįtikinantys. Jokių kitokių kaltinamojo kaltę patvirtinančių duomenų, išskyrus nukentėjusiojo ir liudytojos V. M. parodymus, byloje nėra. Liudytojas E. R. teisminio nagrinėjimo metu taip pat patvirtino, kad kitą dieną kaltinamasis V. M. neigė pagrobęs nukentėjusiojo telefoną, nors ir neneigė, kad tą dieną sėdėjo nukentėjusiojo automobilyje. Kaltinamojo ikiteisminio tyrimo metu pateiktas prisipažinimas dėl vagystės ir jo ikiteisminio tyrimo metu atlikta apklausa, nedalyvaujant gynėjui, kurios metu jis prisipažino pagrobęs telefoną LG, yra vertintini kritiškai, jais teismas nesiremia, kadangi minėtos apklausos protokole nurodytos aplinkybės nesutampa su nukentėjusiojo ir liudytojos V. M. duotais parodymais nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme. Nei nukentėjusysis, nei liudytoja nenurodė, kad telefonas buvo pagrobtas nuo galinio kilimėlio. Teisminio nagrinėjimo metu kaltinamasis paaiškino, jog tokias aplinkybes jam liepė nurodyti 6 policijos komisariate ir jis taip nurodė, kad jo neuždarytų į areštinę, nes jis turėjo daug reikalų.

Tiek pats nukentėjusysis, liudytoja V. M., tiek ir kaltinamas nurodė, kad nukentėjusysis buvo neblaivus. Kad nukentėjusysis tiksliai negali paaiškinti 2014-02-03 aplinkybių, matyti ir iš jo apklausų metu duodamų nenuoseklių paaiškinimų, o pirmos apklausos metu jis netgi suklydo nurodydamas ir pagrobtos telefono kortelės numerį. Esant tokioms aplinkybėms, neatmestina ir tai, jog telefonas LG buvo prarastas kitomis aplinkybėmis, nei nurodo nukentėjusysis.

BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką, o tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms; kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką šis principas draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį (kasacinės nutartys Nr. 2K–177/2009, 2K–205/2012, 2K-532/2012). Apkaltinamasis nuosprendis negali remtis prielaidomis.

Teismas konstatuoja, jog byloje ištyrus visas aplinkybes bei išnaudojus procesines priemones reikšmingoms aplinkybėms nustatyti, nėra surinkta pakankamai neabejotinų duomenų, patvirtinančių, kad buvo padarytą nusikalstama veika, numatyta BK 178 straipsnio 1 dalyje, todėl dėl šios veikos V. M. išteisintinas (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297-298, 301-305, 307 straipsniais, teismas

nusprendžia:

V. M. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje, bei jam paskirti 60 (šešiasdešimt) parų arešto, bausmę atliekant areštinėje.

V. M. išteisinti nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto BK 178 straipsnio 1 dalyje, požymių.

A. M. civilinį ieškinį dėl 460,50 € turtinės žalos atlyginimo palikti nenagrinėtą.

Vilniaus teritorinės ligonių kasos pareikštą 21,70 € civilinį ieškinį dėl V. J. gydymo tenkinti iš dalies ir priteisti iš V. M. 10,85 € nusikaltimu padarytos žalos atlyginimui Vilniaus teritorinei ligonių kasai.

Kardomąsias priemones – rašytinį pasižadėjimą neišvykti ir įpareigojimą registruotis policijos įstaigoje, V. M. palikti nepakeistas, bausmės pradžią skaičiuoti V. M. sulaikymo vykdant šį nuosprendį dienos.

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Teisėjas (parašas) Arūnas BudrysNuorašas tikrasTeisėjas Arūnas Budrys