Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinėn atsakomybėn patraukto asmens N. B. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 19 d. nutarimo, kuriuo N. B. pripažinta kalta padarius administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 505 straipsnio 1 dalyje, ir nubausta 400 Eur (keturių šimtų eurų) dydžio bauda.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

N. B. Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 19 d. nutarimu nubausta už tai, kad, būdama UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktore, iki 2017 m. rugsėjo 23 d. 0⁰⁰ val. neįvykdė Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Šiaulių apskrities VMI arba VMI) 2017 m. rugsėjo 12 d. mokesčių administratoriaus nurodymo Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo buvo reikalaujama iki 2017 m. rugsėjo 22 d. per elektroninio deklaravimo sistemą pateikti šiuos dokumentus: pridėtinės vertės mokesčio deklaracijas (duomenys neskelbtini) už 2016 m. spalį – gruodį ir 2017 m. sausį – liepą; mėnesines pajamų mokesčio nuo A klasės pajamų deklaracijas (duomenys neskelbtini) už 2016 m. spalį – gruodį ir 2017 m. sausį – liepą; metinę A klasės išmokų, nuo jų išskaičiuoto ir sumokėto pajamų mokesčio deklaraciją (forma FR) už 2016 metus; nekilnojamojo turto mokesčio deklaraciją (forma KIT711) už 2016 metus; metinę pajamų mokesčio deklaraciją (forma (duomenys neskelbtini) už 2016 metus; išrašomų ir gaunamų PVM sąskaitų faktūrų registrų duomenis už 2016 m. spalį – gruodį ir 2017 m. sausį – liepą. Todėl mokesčių administratorius negalėjo tinkamai atlikti paskirtų funkcijų.

II. Skundo argumentai ir prašymai

2018 m. sausio 8 d. Šiaulių apylinkės teisme gautas administracinėn atsakomybėn patraukto asmens N. B. apeliacinis skundas, kuriuo ji prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 19 d. nutarimą ir administracinio nusižengimo teiseną jos atžvilgiu nutraukti. N. B. apeliaciniame skunde nurodo, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ yra maža įmonė, jos veikla - nekilnojamojo turto nuoma. Įmonė visada moka mokesčius laiku, sąžiningai, skaidriai. Pažymi, kad Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo 2004 m. balandžio 13 d. įstatymo Nr. IX-2112, pakeisto 2015 m. lapkričio 19 d. įstatymo Nr. XII-2038, įsigaliojusio 2016 m. spalio 1 d., 75 straipsnis numato, kad mokesčio deklaracija pateikiama elektroniniu būdu, išskyrus šiame straipsnyje numatytus atvejus, kuriais mokesčių mokėtojas turi teisę pasirinkti mokesčio deklaraciją pateikti raštu. Mokesčių deklaracija gali būti pateikiama raštu šiais atvejais: 1) kai teikiama gyventojų pajamų mokesčio metinė deklaracija; 2) kai mokesčio deklaracijos pateikti elektroniniu būdu neįmanoma dėl objektyvių priežasčių arba elektroninis deklaracijos pateikimo būdas lemtų akivaizdžiai neproporcingą administracinę naštą. Su mokesčių apskaičiavimu ir sumokėjimu susijusių apyskaitų, ataskaitų, duomenų ir kitų duomenų pateikimui mutatis mutandis taikomos šio straipsnio nuostatos dėl mokesčių deklaracijos pateikimo. Pasak apeliantės, tam, kad duomenys, dokumentai galėtų būti teikiami (perduodami) elektroniniu būdu, reikia ne tik atitinkamos įrangos, internetinio ryšio, besikeičiančių informacinių technologijų valdymo žinių, bet ir sutarties su valstybine mokesčių inspekcija.Pasak N. B., jos vadovaujamos bendrovės atveju Šiaulių apskrities VMI turėjo padaryti išimtį, numatytą Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 75 straipsnyje, kuri numato, kad mokesčių deklaracija gali būti pateikiama raštu, kai mokesčio deklaracijos pateikti elektroniniu būdu neįmanoma dėl objektyvių priežasčių arba elektroninis deklaracijos pateikimo būdas lemtų akivaizdžiai neproporcingą administracinę naštą. Apeliantės tvirtinimu, dėl mažo bendrovės pelno ji negali įsigyti atitinkamų programų, įrangos, elektroninio ryšio, samdyti informacinių technologijų valdymo srityje profesionalų darbuotoją, programuotoją, o pagal veiklos pobūdį bendrovei nebūtinos brangiai kainuojančios, modernios šiuolaikinės technologinės priemonės. Nurodo, kad bendrovė su VMI nesudarė elektroninio deklaravimo sutarties, nes yra nepriimtinos kai kurios sutarties nuostatos, kadangi mokesčių administratorius neprisiima jokios atsakomybės, keičia versijas, o bendrovė turi atsakyti dėl perduotų duomenų iškraipymo ir panašiai. Internetiniams tinklalapiams „(duomenys neskelbtini)“ ir „(duomenys neskelbtini)“ trūksta skaidrumo. Apeliantė prašo teismo nutraukti bylą pagal ANK 591 straipsnio 1 ar 4 punktus, kadangi bendrovė visada VMI pateikdavo rašytines deklaracijas, sumokėdavo pagal jas paskaičiuotus mokesčius, todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog jos veika turi visus būtinus ANK 505 straipsnio 1 ir 2 dalies požymius. Tvirtina, kad ji neįvykdė priešingos teisei veikos, nepadarė žalos, nėra jos kaltės bei priežastinio ryšio. Nurodo ir tai, kad teismas nepagrįstai pripažino veiką kvalifikuojantį požymį – pakartotinumą, pripažįsta, kad buvo bausta 2017 m. rugsėjo 12 d. nutarimu, o paskirtą baudą 400 eurų sumokėjo. Pabrėžia, kad apeliaciniu skundu gina ne tik savo asmeninį interesą, bet ir viešą interesą.

3. Atsiliepime į apeliacinį skundą Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Institucijos) įgaliotas asmuo nurodo, kad pagrindo nutraukti N. B. atžvilgiu administracinio teisės nusižengimo bylą nėra juridinio pagrindo. Pažymi, kad apeliantė skunde neneigia fakto, kad duoto mokesčių administratoriaus nurodymo ji neįvykdė, todėl ginčo dėl to nėra. Pabrėžia, kad Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos ir Šiaulių apskrities VMI išnagrinėjo N. B. reikalavimus teikti popierinių deklaracijų formas, tačiau nenustatė pagrindo taikyti teisės aktuose numatytų išimčių. Atsižvelgdamas į tai, Institucijos atstovas tvirtina, jog mokesčių administratoriaus nurodymas deklaracijas teikti per elektroninę deklaravimo sistemą yra teisėtas ir jo nevykdymas užtraukia atsakomybę, numatytą ANK 505 straipsnyje. Institucijos atstovo nuomone, argumentai, kuriais grindžiamas nenoras su VMI sudaryti elektroninio deklaravimo sutartį ir teikti deklaracijas elektroniniu būdu, yra deklaratyvūs ir nesuprantami.

Apeliacinis skundas netenkintinas.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo, patikrina priimto nutarimo (nutarties) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą (ANK 652 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad pagal ANK 569 straipsnio 4 dalį teismas ir administracinių nusižengimų bylas ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija (pareigūnas) įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo N. B. apeliaciniu skundu tvirtina, kad administracinio nusižengimo, numatyto ANK 505 straipsnio 1 dalyje, nepadarė, kadangi jos vadovaujama įmonė teikė Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijai rašytines deklaracijas. ANK 505 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad kliudymas įstatymų įgaliotiems pareigūnams įgyvendinti jų veiklą reglamentuojančiuose įstatymuose jiems nustatytas teises ar atlikti jiems pavestas pareigas, šių pareigūnų teisėtų nurodymų ir reikalavimų, taip pat valstybės pareigūnų ar kolegialių institucijų sprendimų (nutarimų) nevykdymas ar netinkamas vykdymas (pareigūnų neįleidimas į tikrinamas teritorijas, patalpas (išskyrus žmogaus būstą) ar kitus objektus, nepateikimas pareigūnams informacijos, duomenų ar dokumentų arba klaidingų ar tikrovės neatitinkančių informacijos ar duomenų pateikimas, atsisakymas paaiškinti ar suteikti duomenis, dokumentų nuslėpimas, vengimas atvykti ir duoti paaiškinimus ir kt.), išskyrus šio kodekso 224 straipsnio 1 dalyje, 317, 318, 322, 506 straipsniuose nurodytus atvejus, užtraukia baudą (...) juridinių asmenų vadovams ar kitiems atsakingiems asmenims nuo trijų šimtų iki vieno tūkstančio penkių šimtų eurų. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamą nutarimą įrodymų tyrimo ir vertinimo aspektu, pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, jog N. B. veiksmai, nurodyti skundžiamame nutarime, atitinka administracinio nusižengimo, numatyto ANK 505 straipsnio 1 dalyje, sudėtį.Iš bylos medžiagos matyti, kad Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 33 straipsniu, UAB ,, (duomenys neskelbtini)“, kuriai vadovauja N. B., 2017 m. rugsėjo 12 d. pateikė mokesčių administratoriaus nurodymą Nr. (31.50) (duomenys neskelbtini), kuriuo nurodė iki 2017 m. rugsėjo 22 d. pateikti per elektroninio deklaravimo sistemą nurodyme išvardintas deklaracijas bei pateikti išrašomų ir gaunamų pridėtinės vertės mokesčio sąskaitų faktūrų registrų duomenis už 2016 m. spalio – gruodžio mėnesius, 2017 m. sausio – liepos mėnesius (5, 6 b. l.). Iš elektroninio deklaravimo sistemos 2017 m. lapkričio 23 d. išrašo matyti, kad administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo tai dienai dar nebuvo per elektroninio deklaravimo sistemą pateikusi minėtų deklaracijų ir registrų duomenų, tai yra nebuvo įvykdžiusi 2017 m. rugsėjo 12 d. mokesčio administratoriaus nurodymo (4 b. l.). Pirmosios instancijos teismo posėdyje, paaiškindama dėl nusižengimo, N. B. pripažino, jog nevykdė nurodymo pateikti deklaracijas per elektroninio deklaravimo sistemą, teigė, jog jai nepriimtinos kai kurios elektroninio deklaravimo sutarties nuostatos ir ji negali būti verčiama sudaryti šią sutartį su mokesčio administratoriumi, todėl ji pateikė deklaracijas raštu. Šiais duomenimis, kuriuos pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino įrodymais, neabejotinai nustatyta, kad administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo N. B. nevykdė 2017 m. rugsėjo 12 d. mokesčių administratoriaus nurodymo Nr. (31.50) (duomenys neskelbtini).Pagal MAĮ 33 straipsnio 1 dalies 7 punkto nuostatas, mokesčių administratorius turi teisę duoti mokesčių mokėtojui, taip pat kitiems fiziniams ir juridiniams asmenims (kai tai susiję su mokesčių administratoriaus teisių mokesčių mokėtojo atžvilgiu įgyvendinimu) privalomus vykdyti nurodymus atvykti pas mokesčių administratorių, jei tai būtina jo funkcijoms atlikti, duoti nurodymus mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo ir mokėjimo, turto bei pajamų deklaravimo bei apskaitos tvarkymo klausimais. MAĮ 75 straipsnis numato, kad mokesčio deklaracija pateikiama elektroniniu būdu, išskyrus šiame straipsnyje nustatytus atvejus, kuriais mokesčių mokėtojas turi teisę pasirinkti mokesčio deklaraciją pateikti raštu. Mokesčio deklaracija gali būti pateikiama raštu šiais atvejais: 1) kai teikiama gyventojų pajamų mokesčio metinė deklaracija; 2) kai mokesčio deklaracijos pateikti elektroniniu būdu neįmanoma dėl objektyvių priežasčių arba elektroninis deklaracijos pateikimo būdas lemtų akivaizdžiai neproporcingą administracinę naštą. Su mokesčio apskaičiavimu ir sumokėjimu susijusių apyskaitų, ataskaitų, duomenų ir kitų dokumentų pateikimui mutatis mutandis taikomos šio straipsnio nuostatos dėl mokesčio deklaracijos pateikimo. Pridėtinės vertės mokesčio sąskaitų faktūrų registrų duomenų tvarkymo ir pateikimo taisyklių, patvirtintų Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m. balandžio 21 d. įsakymu Nr. VA-55, 28 punktas numato, kad registrų duomenys Valstybinei mokesčių inspekcijai teikiami elektroniniu būdu. MAĮ 40 straipsnio 1 dalies 2 ir 8 punktai nustato, kad mokesčių mokėtojas privalo bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, vykdyti jo teisėtus nurodymus ir netrukdyti įgyvendinti įstatymų suteiktų teisių, pateikti mokesčių administratoriui visus patikrinimui atlikti reikiamus dokumentus, kompiuteriu tvarkomus apskaitos duomenis bei kitą informaciją.Taigi, mokesčių administratoriaus pareigūnas 2017 m. rugsėjo 12 d. nurodymu Nr. (31.50) (duomenys neskelbtini) nurodydamas pateikti reikalaujamus dokumentus, atliko jam teisės aktų pavestas funkcijas, veikė jam suteiktų įgaliojimų ribose mokesčių administravimo srityje. Ir nors N. B. apeliaciniame skunde tvirtina, kad nagrinėjamu atveju VMI jos vadovaujamai bendrovei turėjo padaryti išimtį, numatytą MAĮ įstatymo 75 straipsnio 2 punkte, tai yra priimti reikalaujamas deklaracijas raštu, tačiau byloje nėra duomenų (jų nepateikė ir apeliantė), kad ji, gavusi mokesčių administratoriaus 2017 m. rugsėjo 12 d. nurodymą Nr. (31.50) (duomenys neskelbtini), būtų su šiuo nurodymu nesutikusi ir jį ginčijusi įstatymų nustatyta tvarka (5 b. l.). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad MAĮ 144 straipsnis įtvirtina mokesčių mokėtojo teisę apskųsti bet kurį mokesčių administratoriaus (jo pareigūno) veiksmą arba neveikimą, ką apeliantė, nesutikdama su aukščiau nurodytų mokesčių administratoriaus pareigūno nurodymų, galėjo padaryti, tačiau nepadarė. Apygardos teismas pažymi, kad mokesčių administravimo procedūroje mokesčių mokėtojai turi teises ir pareigas, nustatytas MAĮ. Šių teisių bei pareigų apimtis nesikeičia dėl mokesčio mokėtojo subjektyvaus vertinimo ir deklaratyvaus manymo apie galimą jo teisių ir pareigų pažeidimą mokesčių administravimo procedūrose. Apeliantės N. B. apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, jog jos vadovaujama bendrovė dėl mažo bendrovės pelno negali įsigyti atitinkamų programų, įrangos, elektroninio ryšio, samdyti informacinių technologijų specialistų, be to, apeliantės netenkina elektroninio deklaravimo sutarties nuostatos, pačios savaime nesudaro pagrindo spręsti, kad mokesčio administratoriaus nurodymas gali būti nevykdomas. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia dėmes į tai, kad šiuo atveju sprendžiamas nuobaudos už mokesčių administratoriaus nurodymo nevykdymo pagrįstumas, o ne tai, ar N. B. vadovaujamai bendrovei turi būti taikomos MAĮ įstatymo 75 straipsnio 2 punkte numatytos išimtis, todėl dėl šio klausimo plačiau nepasisako.Dėl apeliantės apeliacinio skundo argumento, jog apylinkės teismas nepagrįstai pripažino jai inkriminuotos veikos kvalifikuojantį požymį - pakartotinumą, pažymėtina, kad nors Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos pareigūno 2017 m. lapkričio 20 d. surašytame administracinio nusižengimo protokole nurodyta, kad N. B. pakartotinai padarė jai inkriminuojamą nusižengimą, tačiau pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą ir nustatęs, kad N. B. veiksmuose nėra pakartotinumo požymių, nusižengimo kvalifikaciją pakeitė, šį veiką kvalifikuojantį požymį pašalindamas. Todėl apeliantės skundo motyvas dėl to, kad jai nepagrįstai buvo inkriminuotas veikos kvalifikuojantis požymis - pakartotinumas, atmestinas kaip nepagrįstas. Atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes, aukštesnysis teismas konstatuoja, jog N. B. žinojo apie jos prievolę mokesčių administratoriui pateikti reikalaujamus dokumentus per elektroninę deklaravimo sistemą, tačiau tyčia to nedarė, tai yra be svarbių priežasčių nevykdė mokesčių administratoriaus pareigūno 2017 m. rugsėjo 12 d. nurodymo Nr. (31.50) (duomenys neskelbtini).Byloje surinktų įrodymų visuma leidžia daryti išvadą, kad N. B. padarė jai inkriminuojamą administracinį nusižengimą. Nors apeliantė prašo administracinio nusižengimo bylą jos atžvilgiu nutraukti, jos kaltė yra įrodyta pirmosios instancijos teismo posėdyje ištirtais ir įvertintais įrodymais. Vien tai, kad administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo N. B. nesutinka su skundžiamame nutarime padarytomis teismo išvadomis, kitaip interpretuodama byloje surinktus įrodymus ir savaip juos vertindama, nėra pagrindas tenkinti jos apeliacinį skundą jame nurodytais motyvaisVadovaujantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad skundžiamas nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jo apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo, todėl administracinėn atsakomybėn patraukto asmens N. B. apeliacinis skundas netenkintinas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Palikti Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 19 d. nutarimą nepakeistą ir administracinėn atsakomybėn patraukto asmens N. B. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis neskundžiama.