Panevėžio apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Artūro Ridiko, teisėjų Algirdo Gapučio ir Ričardo Gylio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. P. apeliacinį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 26 d. nuosprendžio, kuriuo A. P. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 str. 1 d. paskiriant laisvės apribojimą dešimčiai mėnesių, įpareigojant laisvės apribojimo laikotarpiu nebendrauti su nukentėjusiaja R. B., būti namuose nuo 22.00 val. iki 06.00 val. Vadovaujantis BK 63 str. 9 d., 65 str., šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė iš dalies sudedant subendrinta su 2012-06-29 Utenos rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta ir atlikta penkiasdešimties parų arešto bausme, vieną arešto parą prilyginant dviem laisvės apribojimo dienoms, paskiriant galutinę subendrintą bausmę – dešimties mėnesių dešimties dienų laisvės apribojimą, įpareigojant laisvės apribojimo laikotarpiu nebendrauti su nukentėjusiaja R. B., būti namuose nuo 22.00 val. iki 06.00 val. Nuosprendžiu į bausmės laiką įskaityta bausmė, atlikta pagal 2012-06-29 Utenos rajono apylinkės teismo nuosprendį, 50 arešto parų prilyginant 100 laisvės apribojimo dienų, ir laikinojo sulaikymo laikotarpį nuo 2012 m. gegužės 20 d. 00.10 val. iki 2012 m. gegužės 21 d. 13.50, t.y. dvi dienas, vieną sulaikymo parą prilyginant dviem laisvės apribojimo dienoms. Šiuo nuosprendžiu remiantis BPK 303 str. 5 d. 1 p., A. P. pagal BK 245 str. išteisintas, kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. P. Utenos rajono apylinkės teismo 2012-10-26 nuosprendžiu nuteistas už tai, kad 2012 m. gegužės 19 d., apie 23.20 val. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), priklausančiame R. B., koridoriuje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, sugriebė R. B. už drabužių ir stipriai patraukė, tuo dėl kaklo kairės pusės kraujosruvos nežymiai sutrikdydamas jos sveikatą. Šiuo nuosprendžiu taip pat nustatyta, kad A. P. buvo kaltinamas tuo, kad nevykdė teismo sprendimo, nesusijusio su bausme, o būtent: galiojant ikiteisminio tyrimo Nr. 89-1-00087-12 medžiagoje Utenos rajono apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo G. K. 2012 m. sausio 24 d. nutarčiai Nr. KP -112 – 839/2012 dėl smurtą patyrusių asmenų apsaugos užtikrinimo priemonių, kuria jis įpareigotas iki bylos nagrinėjimo pabaigos nesiartinti prie smurtą patyrusio asmens – R. B., nebendrauti ir neieškoti ryšių su ja, pažeidė šios nutarties sąlygas: 2012 m. gegužės 20 d., apie 00.10 val., rastas R. B. priklausančiame bute, esančiame (duomenys neskelbtini), kur artinosi, bendravo ir ieškojo ryšių su nukentėjusiąja.

Nuteistasis A. P. apeliaciniu skundu prašo pakeisti Utenos rajono apylinkės teismo 2012-10-26 nuosprendį dalyje dėl jo pripažinimo kaltu pagal BK 140 str. 1 d. ir baudžiamąją bylą šioje dalyje jo atžvilgiu, vadovaujantis BK 3 str. 1 d. 6 p., nutraukti. Skunde apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis dalyje dėl jo pripažinimo kaltu pagal BK 140 str. 1 d. yra neteisėtas ir nepagrįstas, priimtas esmingai pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus bei netinkamai pritaikant baudžiamąjį įstatymą. Apeliantas nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu nustačius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 407 str. požymius atliekamas ikiteisminis tyrimas jo atžvilgiu toliau buvo tęsiamas nesilaikant BPK 409 str. numatytų reikalavimų – ikiteisminiam tyrimui vadovaujantis prokuroras nepagrindė būtinumo ir neišreiškė reikalavimo tęsti pradėtą baudžiamąjį procesą. Taip pat nurodo, jog 2012-10-16 nagrinėjant bylą teisme pateikė susitaikymo su nukentėjusiąją R. B. protokolą, pastaroji teisiamojo posėdžio metu nurodė, jog su kaltinamuoju A. P. susitaikė, jokių pretenzijų jam neturi ir prašė baudžiamąją bylą dėl jos sužalojimo nutraukti.

Teismo posėdyje gynėjas advokatas prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas netenkinamas.

BK 140 str. 1 d. numatyta, kad tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino, baudžiamas viešaisiais darbais arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų.

Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog A. P. įvykdė BK 140 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką. Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį pirmosios instancijos teismas ne tik išsamiai pagrindė A. P. kaltę įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymai, tačiau ir nurodė objektyvias priežastis, kodėl šioje situacijoje prokuroras palaikė valstybinį kaltinimą, o teismas netaikė nei Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 str. 1 d. 5 p., nei BK 38 str. nuostatų. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą nutartį, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir to nekartoja.

Pirmosios instancijos teismas A. P. paskirtą laisvės apribojimo bausmę vadovaujantis BK 63 str. 9 d., 65 str. subendrino su 2012-06-29 Utenos rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta ir atlikta penkiasdešimties parų arešto bausme ir paskyrė galutinę subendrintą bausmę – laisvės apribojimą dešimt mėnesių, dešimt dienų, įpareigojant laisvės apribojimo laikotarpiu nebendrauti su nukentėjusiąja R. B., būti namuose nuo 22.00 val. iki 06.00 val. Skundžiamo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje teismas taip pat nurodė, jog į bausmės laiką įskaitoma bausmė, atlikta pagal 2012-06-29 Utenos rajono apylinkės teismo nuosprendį, 50 arešto parų prilyginant 100 laisvės apribojimo dienų, ir laikinojo sulaikymo laikotarpis nuo 2012 m. gegužės 20 d., 00.10 val. iki 2012 m. gegužės 21 d. 13.50 val., t.y. dvi dienas, vieną sulaikymo parą prilyginant dviem laisvės apribojimo dienoms. Pastebėtina tai, kad BK 63 str. 4 d. nurodyta, kad kai bausmės iš dalies sudedamos, prie griežčiausios bausmės, paskirtos už vieną iš padarytų nusikalstamų veikų, iš dalies pridedamos švelnesnės bausmės. Kadangi areštas pagal baudžiamąjį įstatymą yra griežtesnė bausmės rūšis, negu laisvės apribojimas, šiuo atveju, teismas, pasirinkdamas dalinį bausmių sudėjimo būdą, turėjo prie Utenos rajono apylinkės teismo 2012-06-29 nuosprendžiu paskirtos arešto bausmės pridėti dalį Utenos rajono apylinkės teismo 2012-10-26 nuosprendžiu paskirtos laisvės apribojimo bausmės. Tačiau apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą apeliacinio skundo ribose, atsižvelgdamas į BPK 320 str. 4 d., kurioje nurodyta, jog pabloginti nuteistojo ar išteisintojo, taip pat asmens, kuriam byla nutraukta, padėtį apeliacinės instancijos teismas gali tik tuo atveju, kai dėl to yra prokuroro, privataus kaltintojo, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo skundai, o nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, padėtis negali būti pabloginta daugiau, negu to prašoma apeliaciniame skunde. Ištaisius pirmos instancijos teismo padarytą bausmių subendrinimo klaidą, nuteistajam būtų skirta griežtesnė bausmės rūšis, tokiu būdu pažeidžiant BPK 320 str. 4 d. reikalavimus, todėl apeliacinės instancijos teismas šio nuosprendžio trūkumo ištaisyti negali.

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog nuteistojo apeliacinio skundo teiginiai dėl Utenos rajono apylinkės teismo nuosprendžio nepagrįstumo, nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme nepasitvirtino, kas rodo, jog naikinti ar keisti Utenos rajono apylinkės teismo nuosprendį dalyje dėl A. P. pripažinimo kaltu pagal BK 140 str. 1 d. nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo A. P. apeliacinį skundą atmesti.