- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-11-18
- Bylos Nr.
- eI2-4149-860/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02201-2020-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjai
- Saulius Jakaitis (pirm.), Iveta Pelienė, Fausta Vitkienė
- Trečiasis asmuo
- R. K.
- Atsakovas
- Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba
- Pareiškėjas
- UAB „Anykštos redakcija“
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sauliaus Jakaičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ivetos Pelienės ir Faustos Vitkienės,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Anykštos redakcija“ skundą atsakovei Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybai, trečiasis suinteresuotas asmuo – R. K., dėl sprendimo dalies panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
1. Pareiškėja uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Anykštos redakcija“ kreipėsi į teismą su skundu (patikslintu), kuriame prašo panaikinti Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos 2020 m. gegužės 25 d. sprendimo Nr. (SK-303)SPR-119 „Dėl publikacijose „K. T. teisme kalbėta apie narkotikus ir 15 tūkstančių eurų“ (www.anyksta.lt, 2019-08-23), „K. T. byloje daugėja Anykščių politikų pavardžių“ (laikraštis „Anykšta“, 2019-08-24) paskelbtos informacijos“ (toliau – ir Sprendimas) dalį, kuria R. K. skundas buvo pripažintas iš dalies pagrįstu.
Pareiškėja skunde nurodo, kad ginčas iš esmės kilo dėl dviejose jos publikacijose, t. y. 2019 m. rugpjūčio 23 d. publikacijoje interneto svetainėje www.anyksta.lt ir 2019 m. rugpjūčio 24 d. publikacijoje laikraštyje „Anykšta“, paviešintų R. K. vardo ir pavardės. Pareiškėja nesutinka su tokiu Sprendimu. Visų pirma, teigia, kad nagrinėjamu atveju asmens duomenys buvo tvarkomi siekiant visuomenės informavimo, todėl Bendrojo duomenų apsaugos reglamento (ES) 2016/679 (toliau – ir Reglamentas, ir BDAR) kontekste (6 straipsnio 1 dalies f punktas) yra galimybė tvarkyti duomenis ir neturint subjekto tiesioginio sutikimo. Taip pat mano, kad buvo laikomasi Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo (toliau – ir VIĮ) 14 straipsnio 3 dalies reikalavimų, t. y. publikacijose buvo atskleisti pažeidimai (aplaidus buhalterinės apskaitos tvarkymas, narkotinių medžiagų vartojimas); informacija buvo pateikta viešai nagrinėjant baudžiamąją bylą. Pažymi, kad pačios publikacijos yra informacinio pobūdžio, jomis buvo informuojama apie nagrinėjamą baudžiamąją bylą, pateikiamos paviešintų pokalbių ištraukos, kuriose iš esmės kalbama apie teisei priešingus asmenų veiksmus. Teigia, kad esant tokiai situacijai atsakovės teiginys, jog informacija paskleista nesant teisėto visuomenės intereso, yra nepagrįstas. Mano, kad galimas teisės pažeidimo padarymas, taip pat medžiagos paviešinimas viešame teismo posėdyje savaime suponuoja visuomenės interesą ir teisę šiuos duomenis skleisti visuomenės informavimo priemonėse. Atkreipia dėmesį, kad baudžiamąją bylą nagrinėjant teisme ši informacija nebuvo nuasmeninta, taigi buvo išviešinta ir tapo vieša. Mano, kad bylos medžiagos išviešinimas viešame teismo posėdyje savaime suponuoja, kad tokie duomenys savo esme yra vieši, tad papildomas ir vėlesnis jų viešinimas neturėtų būti aiškinamas kaip neteisėtas. Papildomai pažymi, kad priešingas ir atsakovės atliktas teisės aktų aiškinimo būdas iš esmės apskritai užkirstų galimybę viešinti pažeidimus padariusių asmenų vardą, pavardę ir paneigtų VIĮ 14 straipsnio 3 dalies esmę.
Atsiliepimas
2. Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba (toliau – ir Tarnyba) pateikė atsiliepimą į skundą, kuriame nesutinka su skundu, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime nurodo, kad pareiškėjas nepateikia jokių motyvų dėl Reglamento 6 straipsnio 1 dalies f punkto taikymo ginčo situacijai. Abstraktus normos nurodymas nėra laikytinas argumentu ir pagrindu naikinti atsakovės Sprendimą. Teigia, kad nėra ginčo, jog pareiškėja siekė informuoti visuomenę apie teisme nagrinėjamą baudžiamąją bylą; pateikė medžiagą iš teismo posėdžio. Pagrindinė publikacijų tema, kurią atspindi ir jų antraštės, yra mero K. T. veiksmai, jo galimai nusikalstamų veiksmų teisinis vertinimas; tai neabejotinas viešasis interesas. Tačiau nebuvo jokio teisėto intereso žinoti su nagrinėta baudžiamąja byla nesusijusio asmens, t. y. neturinčio byloje jokio procesinio statuso (R. K.), duomenų, t. y. jo vardo ir pavardės; publikacijų tikslas galėjo būti pasiektas ir neatskleidžiant trečiojo suinteresuoto asmens duomenų, o įvardijant jį vaikystės draugu ar verslininku. Teigia, kad pusiausvyra tarp teisės skleisti informaciją (saviraiškos laisvės) ir trečiojo suinteresuoto asmens R. K. teisės į jo asmens duomenų apsaugą buvo pažeista – publikacijose neteisėtai, t. y. nesant teisėtumą patvirtinančios sąlygos (R. K. sutikimo), buvo tvarkomi (atskleisti) jo asmens duomenys (vardas ir pavardė), tad skundžiamu sprendimu buvo teisėtai ir pagrįstai konstatuotas BDAR 5 straipsnio 1 dalies (a) punkto, 6 straipsnio 1 dalies (a) punkto reikalavimų pažeidimas. Atsakovė pažymi, kad Įstatymo 14 straipsnio 3 dalyje nurodytų išimčių pritaikymas turi būti itin pamatuotas ir pagrįstas nagrinėjant atvejus, susijusius su privačių asmenų privačiu gyvenimu. Akcentuoja, kad nėra jokių duomenų, jog trečiojo suinteresuoto asmens R. K. vardo ir pavardės paviešinimas padėjo atskleisti įstatymų pažeidimus ar nusikalstamas veikas. Taip pat pažymi, kad nors baudžiamoji byla buvo nagrinėta viešame teismo posėdyje, tačiau tai nesuteikia visuomenės informavimo priemonėms visiškos (absoliučios) laisvės skleisti informaciją apie visus procese paminėtus asmenis, taigi jos turi pareigą vertinti teismo proceso metu gautos informacijos viešinimo teisėtumą. Teigia, kad trečiojo suinteresuoto asmens privataus pobūdžio informacija, t. y. vardas ir pavardė, negali būti vertinama atsietai nuo publikacijų konteksto. Minėti trečiojo suinteresuoto asmens privatūs duomenys paskelbti informacijos apie įvykį – baudžiamosios bylos dėl K. T. galimai nusikalstamų veiksmų – kontekste; R. K. yra privatus asmuo, jis nėra baudžiamosios bylos dalyvis. Konkrečiu atveju nors privataus pobūdžio informacijos panaudojimas ir patenka į VIĮ 14 straipsnio 3 dalies išimčių sąrašą, tačiau toks paskelbimas neatitinka teisėto visuomenės intereso ją žinoti – trečiojo suinteresuoto asmens vardo ir pavardės panaudojimas publikacijose yra perteklinis (nebūtinas), neatitinka jokio primygtinio „būtinojo“ socialinio intereso žinoti R. K. tapatybę, kadangi jis šioje byloje yra tik pašalinis asmuo; atskleistas telefoninis pokalbis su proceso dalyviu (liudytoju) R. K. yra daugiau nei pakankamas įrankis informuoti visuomenę apie baudžiamosios bylos aplinkybes (eigą). Pabrėžia, kad viešo teismo proceso metu gauta informacija savaime nereiškia viešojo intereso atsiradimo ir pareigos informuoti visuomenę neproporcingai (nesant būtinybės), neįvertinant poreikio ją skleisti (nesant viešojo intereso).
3. Trečiasis suinteresuotas asmuo R. K. nustatyta tvarka ir terminu atsiliepimo į skundą nepateikė.
4. Teismo posėdyje pareiškėjos atstovas palaikė skundą ir prašė jį patenkinti.
Atsakovės atstovė nesutiko su skundo reikalavimais ir prašė juos atmesti kaip nepagrįstus.
Trečiasis suinteresuotas asmuo nesutiko su skundu, palaikė atsakovės argumentus ir poziciją.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
5. Byloje ginčas kilo dėl Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos 2020 m. gegužės 25 d. sprendimo Nr. (SK-303)SPR-119 „Dėl publikacijose „K. T. teisme kalbėta apie narkotikus ir 15 tūkstančių eurų“ (www.anyksta.lt, 2019-08-23), „K. T. byloje daugėja Anykščių politikų pavardžių“ (laikraštis „Anykšta“, 2019-08-24) paskelbtos informacijos“ dalies, kuria R. K. skundas buvo pripažintas iš dalies pagrįstu, teisėtumo ir pagrįstumo.
6. Byloje nustatyta, kad trečiasis suinteresuotas asmuo R. K. su skundu 2019 m. rugsėjo 25 d. kreipėsi į Tarnybą dėl publikacijose „K. T. teisme kalbėta apie narkotikus ir 15 tūkstančių eurų“ (www.anyksta.lt, 2019 m. rugpjūčio 23 d.), „K. T. byloje daugėja Anykščių politikų pavardžių“ (laikraštis „Anykšta“, 2019 m. rugpjūčio 24 d.) paskelbtos privataus pobūdžio informacijos, t. y. jo vardo, pavardės ir telefoninių pokalbių.
Skunde nurodė, kad jis nedavė sutikimo skelbti minėtą informaciją apie save, be to, nėra jokių teisėtų asmens duomenų tvarkymo, privačios informacijos skleidimo pagrindų. Jis kreipėsi į vyriausiąją laikraščio redaktorę Gražiną Šmigelskienę dėl jo privačių duomenų nuasmeninimo, bet buvo atsisakyta tai padaryti. Pareiškėjas prašė Tarnybos atlikti tyrimą ir imtis atitinkamų veiksmų.
7. Tarnyba, vadovaudamasi VIĮ 50 straipsnio 2 dalies 2 punktu ir Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo (toliau – ir ADTAĮ) 14 straipsniu, kreipėsi į viešosios informacijos rengėją (skleidėją), duomenų tvarkytoją UAB „Anykštos redakcija“, prašydama pateikti paaiškinimus dėl skunde išdėstytų aplinkybių.
UAB „Anykštos redakcija“ 2019 m. spalio 11 d. pateikė paaiškinimą, kuriame, be kita ko, nurodė, kad iki 2019 m. spalio 10 d. jau įvyko penki Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmų posėdžiai, kuriuose nagrinėjama buvusio Anykščių rajono savivaldybės mero K. T. baudžiamoji byla. Šie teismo posėdžiai yra vieši. Teigia, kad ne žurnalistui spręsti, kuri teismo posėdyje pateikta surinkta informacija yra susijusi su byla, o kuri nesusijusi. Apgailestauta, kad pateikiant detales iš R. K. pokalbio su liudininku R. K. žurnalistas nuo savęs pridūrė, jog šie vyrai, kalbėdami apie narkotikus, juokavo („pokalbio pradžioje vyrai „paišsidirbinėjo“). Mano, kad ne žurnalistui spręsti, ar kalba apie narkotikus buvo humoras, nors būtent taip pasirodė. Pažymėjo, kad R. K. yra įmonės savininkas, taigi viešasis asmuo; jis per STT įrašytą pokalbį su R. K., be kita ko, atskleidžia, jog aplaidžiai tvarko savo įmonės buhalteriją. Tad slėpti tokią informaciją, kuri buvo atskleista viešame teismo posėdyje, būtų buvę neetiška. Be to, teismas galėjo nuasmeninti R. K. duomenis.
8. Tarnyba, išnagrinėjusi R. K. skundą, 2020 m. gegužės 25 priėmė sprendimą: 1) pripažinti R. K. skundą dėl publikacijose paskelbtos informacijos iš dalies pagrįstu; 2) įspėti viešosios informacijos rengėją (skleidėją) UAB „Anykštos redakcija“ dėl VIĮ 14 straipsnio 1–2 dalių pažeidimo paskelbiant publikacijas „K. T. teisme kalbėta apie narkotikus ir 15 tūkstančių eurų“ (www.anyksta.lt, 2019 m. rugpjūčio 23 d.), „K. T. byloje daugėja Anykščių politikų pavardžių“ (laikraštis „Anykšta“, 2019 m. rugpjūčio 24 d.) ir reikalauti pažeidimą pašalinti; 3) pareikšti papeikimą viešosios informacijos rengėjai (skleidėjui), duomenų tvarkytojai UAB „Anykštos redakcija“ dėl BDAR 5 straipsnio 1 dalies (a) punkto, 6 straipsnio 1 dalies (a) punkto pažeidimo paskelbiant minėtas publikacijas; 4) išsiųsti sprendimą R. K. ir UAB „Anykštos redakcija“.
9. Pareiškėja UAB „Anykštos redakcija“, minėta, nesutinka su Tarnybos sprendimo dalimi, kuria R. K. skundas buvo pripažintas iš dalies pagrįstu.
10. Pagal VIĮ 50 straipsnio 1 dalies 3 punktą, žurnalistų etikos inspektorius nagrinėja duomenų subjektų pagal Reglamento (ES) 2016/679 77 straipsnio 1 dalį pateiktus skundus Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo nustatyta tvarka.
Žurnalistų etikos inspektorius stebi, kaip taikomas Reglamentas (ES) 2016/679 ir šis įstatymas, ir užtikrina, kad šie teisės aktai būtų taikomi, kai asmens duomenys tvarkomi žurnalistikos tikslais ir akademinės, meninės ar literatūrinės saviraiškos tikslais; žurnalistų etikos inspektorius atlieka Reglamente (ES) 2016/679 nustatytas priežiūros institucijos užduotis ir turi Reglamente (ES) 2016/679 nustatytus priežiūros institucijos įgaliojimus (ADTAĮ 7 straipsnio 2 dalis).
Taigi, žurnalistų etikos inspektorius turi tam tikrus įgaliojimus asmens duomenų apsaugos srityje.
11. Nagrinėjamu atveju minimose publikacijose buvo paskelbti trečiojo suinteresuoto asmens R. K. asmens duomenys – vardas ir pavardė bei teisėsaugos pareigūnų slapta įrašytas jo 2019 m. sausio 14 d. telefoninis pokalbis su R. K..
Skundžiamo sprendimo dalyje buvo pripažinta, kad publikacijose buvo neteisėtai tvarkomi (atskleisti) R. K. asmens duomenys – jo vardas ir pavardė. Taigi, pareiškėja UAB „Anykštos redakcija“ buvo pripažinta pažeidusi VIĮ 14 straipsnio 1–2 dalių reikalavimus, taip pat BDAR 5 straipsnio 1 dalies (a) punkto, 6 straipsnio 1 dalies (a) punkto reikalavimus.
12. VIĮ 14 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, rengiant ir platinant viešąją informaciją, privaloma užtikrinti žmogaus teisę į privataus pobūdžio informacijos apsaugą. Informaciją apie privatų gyvenimą galima skelbti, išskyrus šio straipsnio 3 dalyje nurodytus atvejus, tik jei tas žmogus sutinka.
VIĮ 2 straipsnio 45 dalyje nustatyta, kad privataus pobūdžio informacija – žmogaus teisės į privataus gyvenimo apsaugą užtikrinimo požiūriu neskelbtina informacija apie žmogaus asmeninį ir jo šeimos gyvenimą, jo sveikatą ir kt.
BDAR 5 straipsnio 1 dalies a punkte nustatyta, kad asmens duomenys turi būti duomenų subjekto atžvilgiu tvarkomi teisėtu, sąžiningu ir skaidriu būdu (teisėtumo, sąžiningumo ir skaidrumo principas). BDAR 6 straipsnio 1 dalies a punkte, be kita ko, nustatyta, kad duomenų tvarkymas yra teisėtas tik tuo atveju, jeigu duomenų subjektas davė sutikimą, kad jo asmens duomenys būtų tvarkomi vienu ar keliais konkrečiais tikslais.
BDAR 4 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad asmens duomenys – bet kokia informacija apie fizinį asmenį, kurio tapatybė nustatyta arba kurio tapatybę galima nustatyti (duomenų subjektas); fizinis asmuo, kurio tapatybę galima nustatyti, yra asmuo, kurio tapatybę tiesiogiai arba netiesiogiai galima nustatyti, visų pirma pagal identifikatorių, kaip antai vardą ir pavardę, asmens identifikavimo numerį, buvimo vietos duomenis ir interneto identifikatorių arba pagal vieną ar kelis to fizinio asmens fizinės, fiziologinės, genetinės, psichinės, ekonominės, kultūrinės ar socialinės tapatybės požymius.
13. Pareiškėja teigia, kad ginčo publikacijos R. K. duomenys buvo tvarkomi siekiant visuomenės informavimo, tad BDAR kontekste, konkrečiai 6 straipsnio 1 dalies f punkto pagrindu, buvo galimybė tvarkyti asmens duomenis ir neturint subjekto tiesioginio sutikimo. Su tokiais pareiškėjos argumentais teisėjų kolegija nesutinka.
BDAR 6 straipsnio 1 dalies f punkte nustatyta, kad duomenų tvarkymas yra teisėtas tik tuo atveju, jeigu tvarkyti duomenis būtina siekiant teisėtų duomenų valdytojo arba trečiosios šalies interesų, išskyrus atvejus, kai tokie duomenų subjekto interesai arba pagrindinės teisės ir laisvės, dėl kurių būtina užtikrinti asmens duomenų apsaugą, yra už juos viršesni, ypač kai duomenų subjektas yra vaikas.
Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nagrinėjamų publikacijų tikslą ir turinį, konstatuoja, kad byloje nėra ginčo, jog pareiškėja siekė informuoti visuomenę apie Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmuose nagrinėjamą baudžiamąją bylą, kurioje buvęs Anykščių rajono savivaldybės meras K. T. kaltinamas nusikalstamų veikų padarymu. Šiuo atveju pagrindinė publikacijų tema, kurią atspindi ir publikacijų antraštė, yra mero veiksmai, jų baudžiamasis teisinis vertinimas; tai neabejotinai yra viešasis interesas. Tačiau trečiasis suinteresuotas asmuo R. K. nėra joks minėtos baudžiamosios bylos dalyvis (neturi jokio procesinio statuso byloje). Tad sutiktina su Tarnybos pozicija, kad nebuvo jokio teisėto intereso žinoti su nagrinėjama baudžiamąja byla nesusijusio privataus asmens duomenų, t. y. jo vardo ir pavardės; publikacijų tikslas galėjo būti pasiektas ir neatskleidus trečiojo suinteresuoto asmens duomenų. Pabrėžtina, kad telefoninio pokalbio turinio paviešinimas, neatskleidžiant R. K. duomenų, būtų buvęs pakankamas, siekiant informuoti visuomenę apie buvusio mero baudžiamosios bylos aplinkybes. Pažymėtina ir tai, kad R. K. buvo kreipęsis į pareiškėją dėl jo vardo ir pavardės nuasmeninimo, tačiau pareiškėja į tai nereagavo, nors žinojo, jog R. K. nėra minėtos baudžiamosios bylos dalyvis.
Teisėjų kolegija, įvertinusi ginčo publikacijose skelbtą informaciją, kontekstą ir R. K., kaip privataus asmens, statusą (jis nėra ir nebuvo minėtos baudžiamosios bylos dalyvis), daro išvadą, kad šiuo nagrinėjamu atveju duomenų subjekto R. K. interesai, jo pagrindinės teisės ir laisvės buvo viršesnės negu duomenų valdytojo arba trečiosios šalies interesai. Taigi, šiuo atveju pusiausvyra tarp teisės skleisti informaciją (saviraiškos laisvės) ir R. K. teisės į jo asmens duomenų apsaugą buvo pažeista. Tad pareiškėja visiškai be pagrindo remiasi BDAR 6 straipsnio 1 dalies f punktu.
14. Nagrinėjamu atveju tvarkant, t. y. ginčo publikacijose atskleidžiant trečiojo suinteresuoto asmens R. K. duomenis (vardą ir pavardę), buvo būtinas jo sutikimas, kaip teisėtumą tvarkyti duomenis patvirtinanti sąlyga, tačiau tokio sutikimo pareiškėja neturėjo; ši aplinkybė byloje neginčijamai nustatyta.
15. Pareiškėja dar nurodo, kad ji skelbdama trečiojo suinteresuoto asmens R. K. privačią informaciją, t. y. jo vardą ir pavardę, laikėsi VIĮ nuostatų, nes taikė šio įstatymo 14 straipsnio 3 dalyje nustatytą išimtį. Pareiškėja teigia, kad buvo atskleisti pažeidimai (aplaidus buhalterinės apskaitos tvarkymas, narkotinių medžiagų vartojimas); informacija buvo pateikta viešai nagrinėjant baudžiamąją bylą, tad ši aplinkybė savaime suponuoja visuomenės interesą ir teisę šiuos duomenis skleisti visuomenės informavimo priemonėse. Be to, medžiagos išviešinimo viešame teismo posėdyje faktas reiškia, kad tokie duomenys savo esme jau yra vieši, tad papildomas ir vėlesnis jų viešinimas neturėtų būti aiškinamas kaip neteisėtas. Teisėjų kolegija ir su šiais pareiškėjos motyvais nesutinka, juos atmeta kaip nepagrįstus.
VIĮ 14 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, rengiant ir platinant viešąją informaciją, privaloma užtikrinti žmogaus teisę į privataus pobūdžio informacijos apsaugą. Informaciją apie privatų gyvenimą galima skelbti, išskyrus šio straipsnio 3 dalyje nurodytus atvejus, tik jei tas žmogus sutinka (2 dalis). VIĮ 14 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad informacija apie privatų gyvenimą gali būti skelbiama be žmogaus sutikimo tais atvejais, kai ji padeda atskleisti įstatymų pažeidimus ar nusikalstamas veikas, taip pat kai informacija yra pateikiama viešai nagrinėjant bylą. Be to, informacija apie viešojo asmens privatų gyvenimą gali būti skelbiama be jo sutikimo, jeigu ši informacija atskleidžia visuomeninę reikšmę turinčias privataus šio asmens gyvenimo aplinkybes ar asmenines savybes.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), aiškindama išvardytas teisės normos nuostatas sisteminiu teisės aiškinimo būdu, yra pažymėjęs, kad aptariamo straipsnio 1 dalyje suformuluota taisyklė pripažintina bendru imperatyvu, kuris yra taikytinas rengiant ir platinant viešąją informaciją, tačiau su išimtimis, specialiai nustatytomis šios normos 2 ir 3 dalyse; atsižvelgiant į tai, esant tam tikrų abejonių dėl to, ar konkreti viešai skleidžiama informacija pagal savo pobūdį patenka arba nepatenka į aptariamo straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytas išimtis, tokios abejonės turi būti traktuotinos paminėto imperatyvo naudai; tai reiškia, kad, taikant VIĮ 14 straipsnį, prioritetinė reikšmė turi būti suteikta privataus gyvenimo apsaugai, kaip tai yra suformuluota šio straipsnio 1 dalyje. Be to, yra pažymėjęs, kad VIĮ 14 straipsnio 1 dalyje panaudota formuluotė dėl pareigos užtikrinti žmogaus teisę į privataus pobūdžio informacijos apsaugą (akcentuojant žodį „užtikrinti“) savaime nenustato vienareikšmės aiškios ribos, kai informacija apie asmens privatų gyvenimą negali būti paviešinta siekiant privataus gyvenimo apsaugos; todėl, vertinant kiekvieną konkrečią situaciją dėl privataus pobūdžio informacijos paviešinimo leistinumo, turi būti taikomi bendrieji teisės taikymo principai, taip pat ir proporcingumo siekiamam tikslui principas (žr., pvz., 2019 m. gruodžio 11 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. eA-03316-629/2019; 2016 m. gegužės 27 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-1088-143/2016; ir kt.).
Vertinant pirmą išimtį, įtvirtintą VIĮ 14 straipsnio 3 dalyje, pasakytina, kad byloje nėra jokių duomenų, jog trečiojo suinteresuoto asmens R. K. vardo ir pavardės paviešinimas padėjo atskleisti kokius nors pažeidimus ar nusikalstamas veikas. Pareiškėja taip pat nėra pateikusi teismui jokių duomenų, kad po ginčo publikacijų R. K. veiksmus būtų vertinę ir dėl to pasisakę teismai ar teisėsaugos institucijos, būtų pradėti kokie nors tyrimai jo atžvilgiu ir pan. Pareiškėjos teiginiai, kad paskelbiant R. K. vardą ir pavardę buvo atskleisti pažeidimai, konkrečiai aplaidus buhalterinės apskaitos tvarkymas ir narkotinių medžiagų vartojimas, yra tik prielaidos, kurios nėra pagrįstos jokiais objektyviais duomenimis. Juo labiau kad pats straipsnio autorius, žurnalistas, 2019 m. spalio 11 d. paaiškinime Tarnybai nurodė, jog apgailestauja, kad pateikdamas detales iš R. K. pokalbio su liudininku R. K. nuo savęs parašė, jog šie vyrai kalbėdami apie narkotikus juokavo (pokalbio pradžioje vyrai „paišsidirbinėjo“). Taigi, tai rodo, kad pats autorius suprato, jog pokalbyje dalyvaujantys asmenys juokauja, tačiau vis tiek nepagrįstai paskelbė privataus asmens (R. K.) asmens duomenis be jo sutikimo.
VIĮ 14 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta kita išimtis, kai informacija pateikiama viešai nagrinėjant bylą, teisėjų kolegijos nuomone, nesuteikia visuomenės informavimo priemonėms visiškos (absoliučios) laisvės vykstant viešam teismo procesui skleisti privataus pobūdžio informaciją apie visus procese paminėtus asmenis, net ir tuos, kurie šiame procese realiai nedalyvauja; nagrinėjamu atveju apie R. K., kuris nėra joks proceso dalyvis buvusio Anykščių rajono savivaldybės mero K. T. baudžiamojoje byloje, privačius duomenis. Tokiais atvejais svarbus momentas yra teisėtas visuomenės interesas ją žinoti. Visuomenės interesas suprantamas kaip visuomenės teisė gauti informaciją apie asmens privatų gyvenimą tais atvejais, kai būtina nuo neigiamų padarinių apsaugoti kitų asmenų teises ir laisves. Privačių faktų paviešinimas laikomas pagrįstu, kai egzistuoja akivaizdus siekis informuoti visuomenę apie jai aktualius dalykus, esant pagrįstam socialiniam poreikiui tokią informaciją žinoti. Sutiktina su atsakovės pozicija, kad R. K. privataus pobūdžio informacija negali būti vertinama atsietai nuo ginčo publikacijų konteksto. Taigi, privatūs R. K. duomenys paskelbti informacijos apie įvykį, t. y. baudžiamosios bylos dėl buvusio Anykščių rajono savivaldybės mero K. T. galimai nusikalstamų veikų, kontekste. Minėta, kad R. K. yra privatus asmuo ir jis nėra joks baudžiamosios bylos dalyvis. Tad darytina išvada, kad ginčo publikacijose trečiojo suinteresuoto asmens privačių duomenų, nors ir paminėtų viešai nagrinėjant baudžiamąją bylą, paskelbimas neatitinka teisėto visuomenės intereso ją žinoti; tokių duomenų panaudojimas yra perteklinis ir nebūtinas. Sutiktina, kad pareiškėjos atskleistas telefoninis pokalbis su proceso dalyviu (liudytoju) R. K. yra daugiau nei pakankamas įrankis informuoti visuomenę apie K. T. baudžiamosios bylos aplinkybes ir eigą. Tad šiuo atveju neabejotinai pusiausvyra tarp saviraiškos laisvės ir trečiojo suinteresuoto asmens teisės į privataus gyvenimo apsaugą buvo pažeista.
Pažymėtina dar ir tai, kad nors pareiškėja paaiškinime Tarnybai nurodė, jog R. K. yra įmonės savininkas, tad jis yra viešasis asmuo, tačiau vėliau šių savo argumentų nepalaikė. Šiuo atveju teisėjų kolegija tik akcentuoja, kad vien tai, jog asmuo yra įmonės savininkas, jokiu būdu nereiškia, kad jis automatiškai yra ir viešasis asmuo pagal VIĮ. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neatitinka viešojo asmens statuso, apibrėžto VIĮ 2 straipsnio 78 dalyje. Kita vertus, net jei R. K. būtų laikomas viešuoju asmeniu, teisėjų kolegija, įvertinusi ginčo publikacijos turinį, daro išvadą, kad asmens vardo ir pavardės paskelbimas niekaip neatskleidžia jo visuomeninę reikšmę turinčių privataus gyvenimo aplinkybių ar asmeninių savybių, todėl nepatenka į VIĮ 14 straipsnio 3 dalyje nustatytą išimtį.
16. Apibendrinant šio sprendimo 15 punkte išdėstytus argumentus konstatuotina, kad pareiškėja gindamasi nuo jai inkriminuotų pažeidimų nepagrįstai remiasi VIĮ 14 straipsnio 3 dalyje įtvirtintomis išimtimis; nagrinėjamu atveju minėta nuostata netaikytina.
17. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Tarnyba (žurnalistų etikos inspektorius) visiškai pagrįstai konstatavo pareiškėjos minėtus teisės pažeidimus ginčo publikacijose; taip pat visiškai pagrįstai taikė pareiškėjai poveikio priemones, nustatytas ADTAĮ 31 straipsnio 3 dalyje, VIĮ 50 straipsnio 3 dalies 1 punkte ir BDAR 58 straipsnio 2 dalies b punkte.
Be to, priimant skundžiamą sprendimą, jo dalį, buvo laikytasi pagrindinių procedūrų ir reikalavimų. Sprendimas yra pagrįstas objektyviais duomenimis, kurie yra susieti su taikomomis konkrečiomis teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas, jame aiškiai išreikšta viešojo administravimo subjekto valia ir pan.
18. Taigi, skundžiamo sprendimo dalis yra pagrįsta ir teisėta, jos naikinti nėra jokio pagrindo. Tad pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 1 punktas).
19. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą.
Pareiškėja teismo prašė priteisti jos patirtas bylinėjimosi išlaidas. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad skundas atmetamas kaip nepagrįstas, bylinėjimosi išlaidos pareiškėjai nepriteistinos (ABTĮ 40 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132–133 straipsniais, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Anykštos redakcija“ skundą dėl sprendimo dalies panaikinimo atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo priėmimo ir paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.