- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-11-03
- Bylos Nr.
- 2A-383/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Alė Bukavinienė, Kazys Kailiūnas, Donatas Šernas
- Atsakovas
- R. V., M. V., uždarajai akcinei bendrovei „Nona Lux“
- Ieškovas
- akcinės bendrovės „SEB lizingas“
- Advokatai
- Mindaugas Balevičius
- Kategorijos
- 35.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 35.3.6pavadinimo nepavyko patikrinti
- 36.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 50.9pavadinimo nepavyko patikrinti
- 50.10pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Kazio Kailiūno ir Donato Šerno (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų R. V., M. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. birželio 21 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-2738-232/2010 pagal ieškovo akcinės bendrovės „SEB lizingas“ ieškinį atsakovams R. V., M. V. ir uždarajai akcinei bendrovei „Nona Lux“ dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu atsakovams R. V., M. V. ir UAB „Nona Lux“ kreipėsi AB „SEB lizingas“, prašė priteisti:
1) solidariai iš atsakovų 137 156,26 Lt įsiskolinimo pagal 2007 m. lapkričio 30 d. išperkamosios nuomos sutartį Nr. 2007-110264 bei finansinio lizingo sutartį Nr. 2007-110666;
2) iš atsakovo UAB „Nona Lux“ 935,92 Lt įsiskolinimo pagal 2007 m. rugpjūčio 14 d. finansinio lizingo sutartį Nr. 2007-080261 ir 6 proc. dydžio metines procesines palūkanas;
3) iš atsakovų R. V. ir M. V. 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas;
4) iš atsakovų ieškovo turėtas bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovas nurodė, kad su atsakovu UAB „Nona Lux“ buvo sudarytos 2007 m. rugpjūčio 14 d. finansinio lizingo, 2007 m. lapkričio 30 d. išperkamosios nuomos, 2007 m. lapkričio 30 d. finansinio lizingo sutartys, kurių pagrindu šis atsakovas įsipareigojo mokėti eilinius mokėjimus pagal šių sutarčių mokėjimų grafikus-sąskaitas, o laiku neatsiskaičius, už kiekvieną pradelstą dieną mokėti sutarčių 3.5 punkte numatytus 0,1 proc. dydžio delspinigius. Atsakovui UAB „Nona Lux“ nevykdant savo įsipareigojimų pagal minėtas sutartis, ieškovas, remdamasis finansinio lizingo sutarčių 18.1.3, 18.6.4 punktais, bei išperkamosios nuomos sutarties 16.1.3 ir 16.6 punktais, finansinio lizingo ir išperkamosios nuomos sutartis nutraukė nuo 2008 m. lapkričio 13 d. Kadangi atsakovas UAB „Nona Lux“ ir toliau savo įsipareigojimų nevykdė, 2009 m. vasario 6 dienai jis liko skolingas 138 092,18 Lt (120 028,74 Lt pradelstų mokėjimų pagal finansinio lizingo sutarčių bei išperkamosios nuomos sutarties mokėjimų grafikus–sąskaitas, 18 063,44 Lt delspinigių). Iš šios sumos pradelsti įsipareigojimai pagal 2007 m. rugpjūčio 14 d. finansinio lizingo sutartį Nr. 2007-080261 sudarė 935,92 Lt (pradelsta suma pagal mokėjimo grafiką - 808,51 Lt, o delspinigiai - 127,41 Lt). Ieškovas taip pat nurodė, kad už prievolių pagal 2007 m. lapkričio 30 d. išperkamosios nuomos sutarties Nr. 2007-110264 ir finansinio lizingo sutarties Nr. 2007-110666 tinkamą įvykdymą 2007 m. lapkričio 30 d. laidavimo sutartimi Nr. LS-2007-110264 laidavo atsakovai R. V. ir M. V.. UAB „Nona Lux“ nevykdant savo įsipareigojimų, ieškovas kreipėsi į laiduotojus su prašymu iki 2009 m. sausio 5 d. padengti UAB „Nona Lux“ įsiskolinimus pagal laiduotas sutartis, tačiau laiduotojai savo sutartinių įsipareigojimų neįvykdė, todėl, anot ieškovo, vadovaujantis laidavimo sutarties 1.1, 3.1 punktais bei CK 6.81 straipsniu, UAB „Nona Lux“ 137 156,26 Lt įsiskolinimas pagal 2007 m. lapkričio 30 d. išperkamosios nuomos bei finansinio lizingo sutartis privalo būti priteistas solidariai iš atsakovų - R. V. ir M. V..
Pareiškimu dėl ieškinio reikalavimo dalyko pakeitimo ieškovas pakeitė savo reikalavimus ir prašė:
1) priteisti iš atsakovo UAB „Nona Lux“ 808,15 Lt įsiskolinimo pagal 2007 m. rugpjūčio 14 d. automobilio finansinio lizingo sutartį Nr. 2007-080261, 8 224,18 Lt nuostolių, atsiradusių pardavus lizinguotą automobilį, ir 127,41 Lt delspinigių;
2) priteisti solidariai iš atsakovų UAB „Nona lux“, R. V., M. V. 33 874,60 Lt įsiskolinimo pagal neapmokėtas sąskaitas iki lizingo sutarties nutraukimo, 17 936,03 Lt delspinigių, iš viso 51 810,63 Lt, bei bylinėjimosi išlaidas;
3) priteisti iš atsakovo UAB „Nona Lux“ 6 proc. dydžio metines procesines palūkanas, o iš atsakovų R. V. ir M. V. – 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas - iš visų atsakovų;
4) grąžinti ieškovui 1 932,44 Lt permokėto žyminio mokesčio dalį.
Nurodė, kad po ieškovo kreipimosi į teismą atsakovas UAB „Nona Lux“ grąžino lizinguojamą nekilnojamąjį turtą, o ieškovas pardavė pagal 2007 m. rugpjūčio 14 d. finansinio lizingo sutartį Nr. 2007-080261-01 atsakovo UAB „Nona Lux“ lizinguotą lengvąjį automobilį ir patyrė 8 224,18 Lt nuostolių, kadangi turtas buvo parduotas už mažesnę kainą, negu jo likutinė vertė.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2010 m. birželio 21 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies ir ieškovui AB „SEB lizingas“ priteisė:
1) iš atsakovo UAB „Nona Lux“ – 808,15 Lt įsiskolinimo, 8 224,18 Lt nuostolių, atsiradusių pardavus lizinguotą automobilį, ir 25,48 Lt delspinigių, t. y. iš viso 9 057,81 Lt;
2) solidariai iš atsakovų R. V., M. V. ir UAB „Nona Lux“ – 33 874,60 Lt įsiskolinimo pagal neapmokėtas sąskaitas iki lizingo sutarties nutraukimo, 3 587,20 Lt delspinigių ir 3 997 Lt bylinėjimosi išlaidų, t. y. iš viso 41 458,80 Lt;
3) iš atsakovo UAB „Nona Lux“ 6 proc. dydžio metines palūkanas, o iš atsakovų R. V. ir M. V. – 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistų sumų, skaičiuojamas nuo bylos iškėlimo dienos (2009 m. vasario 18 d.) iki visiško sprendimo įvykdymo. Teismas taip pat grąžino ieškovui AB „SEB lizingas“ permokėto žyminio mokesčio dalį – 1 932,44 Lt.
Teismas atmetė atsakovų R. V. ir M. V. argumentus, kad jie laidavo ne už UAB „Nona lux“, bet už kitą juridinį asmenį - UAB „Ateities Būstas“. Remdamasis sutarties turiniu, teismas nustatė, kad asmens, už kurį buvo laiduojama, pavadinimas buvo įrašytas neteisingai dėl techninės klaidos, laidavimo sutartyje aiškiai identifikuotos sutartys, už kurių vykdymą laiduojama, nurodant jų pobūdį, sudarymo datą ir numerį. Teismas taip pat nustatė, kad pranešimas laiduotojams apie sutarčių nevykdymą su reikalavimu įvykdyti įsipareigojimus pagal laidavimo sutartis buvo išsiųstas 2008 m. gruodžio 19 d., jame nustatytas terminas 131 199,19 Lt sumokėti iki 2008 m. gruodžio 29 d. Todėl, remdamasis laidavimo sutarčių 3.1 punktu, teismas atmetė atsakovų argumentus, kad yra suėję laidavimo terminai, nes ieškovas į teismą kreipėsi 2009 m. vasario 17 d., t. y. nesuėjus trims mėnesiams nuo termino sumokėti pagal laidavimą pabaigos. Teismas taip pat nustatė, kad skolos dydžio pagal ieškovo pateiktus paskaičiavimus atsakovų atstovas neneigė, jis ginčijo tik delspinigių dydį. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad bylos nagrinėjimas jau kartą buvo atidėtas, leidžiant šalims susitarti, bei į tai, kad šalys būtų taręsi tik dėl delspinigių mažinimo bei skolos išdėstymo, šalių prašymą bylą išskirti ir duoti laiko sudaryti taikos sutartį atmetė. Įvertinęs tai, kad tarp šalių pasirašytos sutartys turi standartinių sutarčių bruožų, o numatyti delspinigiai sudaro beveik pusę skolos sumos, vadovaudamasis CK 6.73 straipsnio 2 dalimi, 6.186 straipsnio 3 dalimi, teismas konstatavo, jog prašomi priteisti delspinigiai yra aiškiai per dideli ir nusprendė juos mažinti 5 kartus, t. y. iki teismų praktikoje priimtinų 0,02 proc. nuo skolos sumos už dieną – iki 3587,20 Lt. Teismas, nustatęs, kad ieškovas yra sumokėjęs 6 803,24 Lt už advokato pagalbą, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintomis rekomendacijomis, sumažino priteistinas advokato pagalbos išlaidas iki 3500 Lt. Ieškinį patenkinus iš dalies, vadovaudamasis CPK 93 straipsniu, teismas nusprendė iš šalių solidariai priteisti 3 997 Lt bylinėjimosi išlaidų.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovai R. V. ir M. V. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. birželio 21 d. sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.
Pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti pripažintas negaliojančiu dėl absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo, nes teismas priėmė sprendimą, pažeisdamas CPK nuostatas, reglamentuojančias bylos nagrinėjimą teisme: 1) nagrinėjamoje byloje trečiosios civilinio proceso stadijos – teisminio bylos nagrinėjimo, apskritai nebuvo, išskyrus tai, kad pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą. Pirmosios instancijos teismas skundžiamą sprendimą priėmė 2010 m. birželio 21 d., nors bylos nagrinėjimui, iš esmės buvo paskirta kita data (šalių atstovai apie 2010 m. rugpjūčio 27 d. 9.00 val. įvyksiantį teismo posėdį buvo informuoti pasirašytinai); 2) pirmosios instancijos teismas sprendimą priėmė, neišklausęs nė vienos ginčo šalies, tokiu būdu neužtikrindamas apeliantams teisės į teisingą teismo procesą, taip pat būti išklausytiems, netaikydamas rungtyniškumo principo (CPK 12 str.); 3) tai, kad nebuvo bylos nagrinėjimo iš esmės, patvirtina faktas, kad byloje nėra teismo posėdžio protokolo, kuriame būtų užfiksuotas žodinis jos nagrinėjimas (CPK 169 str.), o tai yra CPK 329 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatytas absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas.Pirmosios instancijos teismas, neužtikrindamas žodinio bylos nagrinėjimo, iš apeliantų atėmė teisę pasinaudoti ieškinio senaties institutu, sprendžiant klausimą dėl delspinigių priteisimo. Ieškovas delspinigius skaičiuoja iki 2010 m. vasario 18 d., nors ieškinys Vilniaus apygardos teisme gautas prieš metus. Be to, ieškovas, prašydamas priteisti iš apeliantų 6 proc. dydžio metines procesines palūkanas, nepagrįstai reikalauja delspinigių ir po ieškinio pateikimo.Pirmosios instancijos teismas nemotyvavo priteistos 33 874,60 Lt sumos pagrįstumo. Be to, ieškovas pripažino, jog reikalaujama priteisti suma yra mažesnė, o būtent – 33 806,05 Lt (tai patvirtina ir ieškovo pateiktas išrašas iš buhalterinės programos). Atsakovas neturėjo galimybės teikti paaiškinimus ar užduoti klausimus dėl susidariusio sumų skirtumo priežasčių.Pirmosios instancijos teismas apskritai nepasisakė dėl ieškovo reikalavimų, susijusių su 301,20 Lt draudimo įmokos bei 575,86 Lt nekilnojamojo turto mokesčiu.Teismas neteisingai nurodė datą, kurią ieškovas nustatė apeliantams 131 199,19 Lt sumai sumokėti – vietoj 2008 m. gruodžio 29 d. teismas turėjo nurodyti 2009 m. sausio 5 d.Teismas nepagrįstai konstatavo, jog apeliantų atstovas skolos dydžio neneigė. Nei atsiliepime, nei pasirengimo bylos nagrinėjimui teisme metu apeliantai nebuvo pripažinę ieškinio. Tai, kad šalys vedė derybas dėl taikos sutarties sudarymo, nereiškia, jog skolos dydis buvo neginčijamas. Be to, apeliantai neturėjo galimybės teikti paaiškinimus žodžiu bei užduoti klausimus ieškovui dėl skolos dydžio.Pirmosios instancijos teismas neteisingai nusprendė, jog už atstovavimą šioje byloje ieškovas sumokėjo savo atstovui 6 803,24 Lt, ir nepagrįstai iš apeliantų priteisė 3 997 Lt. Iš 2010 m. balandžio 1 d. teisinių paslaugų priėmimo-perdavimo akto matyti, kad su nagrinėjama byla yra susijusios tik dvi advokato suteiktos teisinės paslaugos, už kurias ieškovas sumokėjo iš viso 1 100 Lt (900 Lt ir 200 Lt).
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atsakovų apeliacinį skundą ieškovas AB „SEB lizingas“ prašo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2010 m. birželio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą. Taip pat ieškovas prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Atsiliepimą grindžia tokiais argumentais:
2010 m. birželio 11 d. teismo posėdžio metu buvo rašomas protokolas, kurį pasirašė ir bylą nagrinėjantis teisėjas ir sekretorė. Iš šio teismo posėdžio protokolo matyti, kad byla faktiškai buvo išnagrinėta tiek 2010 m. birželio 11 d. teismo posėdyje, tiek dėl bylos esmės buvo pasisakyta ir ankstesniuose teismo posėdžiuose, todėl teismo sprendimo priėmimas ir paskelbimas, praėjus 10 dienų nuo paskutinio teismo posėdžio, atitinka CPK 269 straipsnio 1 dalį.Apeliantai be pagrindo daro išvadą, jog byloje nebuvo rašomas teismo posėdžio protokolas. Pagal CPK 168 straipsnį, teismo posėdžio protokolas yra rašomas tik tame posėdyje, kuris laikomas įvykusiu ir atitinkamai nėra rašomas tuo atveju, jeigu teismo posėdis dėl vienokių ar kitokių aplinkybių neįvyksta. Apeliantų minimas 2010 m. rugpjūčio 27 d. teismo posėdis neįvyko, nes teismas atmetė šalių prašymą dėl taikos sutarties sudarymo. Todėl neįvykus minėtam teismo posėdžiui, negalėjo ir neprivalėjo būti surašytas jo protokolas.Atmestini apeliantų motyvai, kad byloje nebuvo vykdomas teisminis bylos nagrinėjimas, kadangi tiek 2010 m. birželio 11 d. vykusio teismo posėdžio protokolas, tiek ankstesni posėdžių protokolai įrodo, kad byla buvo nagrinėjama iš esmės ir šalys savo pozicijas išdėstė.Apeliantai nenurodė nei vieno esminio civilinio proceso teisės pažeidimo, dėl kurio byla galėjo būti išnagrinėta neteisingai, todėl skundžiamas sprendimas turi būti paliktas nepakeistas, netgi nustačius minimalius procesinės teisės pažeidimus, nes jie neturėjo įtakos bylos baigčiai.Nei su atsiliepimu į ieškinį, nei teismo posėdžių metu pirmosios instancijos teismui apeliantai nepateikė prašymo taikyti ieškinio senatį, nors tokį prašymą turėjo teisę pareikšti bet kurioje civilinio proceso stadijoje. Todėl atmestini argumentai, kad šiuo institutu apeliantai negalėjo pasinaudoti dėl to, kad nebuvo žodinio bylos nagrinėjimo iš esmės.Pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė 33 874,60 Lt įsiskolinimo, nes, skirtingai nei nurodo apeliantai, į šią sumą įeina ne tik palūkanos, bet ir kiti mokesčiai. Apeliantų atstovas 2010 m. birželio 11 d. teismo posėdžio metu patvirtino, jog sutinka, kad nurodytos sumos būtų priteistos iš solidaraus skolininko - atsakovo. Solidarios prievolės pripažinimas taikytinas visiems solidariems skolininkams (CK 6.12 str. 1 d.). Todėl iš esmės apeliantai sutiko su skolos suma ir jos neginčijo, kaip teisingai nurodyta skundžiamame sprendime.Kiti apeliantų skunde nurodyti argumentai (pvz., jog teismas sprendime neteisingai nurodė datą, kurią ieškovas nustatė apeliantams skolai sumokėti), net jeigu ir būtų teisingi, neturi jokios įtakos teismo sprendimui ir yra nereikšmingi.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
apeliacinis skundas tenkintinas, Vilniaus apygardos teismo 2010 m. birželio 21 d. sprendimas naikintinas.
Pagal Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovų R. V., M. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. birželio 21 d. sprendimo, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pagal ieškovo akcinės bendrovės „SEB lizingas“ ieškinį, pažeidė civilinio proceso teisės normas ir dėl šių pažeidimų byla iš esmės galėjo būti išspręsta neteisingai.
Teismas išsprendžia bylą iš esmės priimdamas sprendimą, kuris turi būti teisėtas ir pagrįstas (CPK 259 str. 1 d., 263 str. 1 d.). Teismas pagrindžia sprendimą tik tais įrodymais ir aplinkybėmis, kurios buvo ištirtos teismo posėdyje (CPK 263 str. 2 d.).
Pagal CPK 235 straipsnio, įtvirtinančio nagrinėjimo teisme betarpiškumo, žodiškumo ir nepertraukiamumo principus, 1 dalies nuostatą, teismas, nagrinėdamas bylą, privalo tiesiogiai ištirti byloje esančius įrodymus: apklausti dalyvaujančius byloje asmenis, išklausyti liudytojų parodymus, ištirti ekspertų išvadas, rašytinius, daiktinius ir kitus įrodymus. Išskyrus CPK 235 str. 4 d. numatytą atvejį, kada byla gali būti nagrinėjama rašytinio proceso tvarka, pirmosios instancijos teisme byla nagrinėjama žodžiu (CPK 235 str. 2 d.). Žodinio bylos nagrinėjimo atveju bylos nagrinėjimas iš esmės pradedamas teismo posėdžio pirmininko pranešimu apie bylą, po to dėl bylos esmės duoda paaiškinimus byloje dalyvaujantys asmenys, kurie turi teisę užduoti vienas kitam klausimų, kiekvienam dalyvaujančiam byloje asmeniui turi būti suteikiama galimybė pareikšti savo nuomonę dėl kiekvieno kito dalyvaujančio byloje asmens pareiškimo bei prašymo (CPK 249 str.). Išklausęs dalyvaujančių byloje asmenų paaiškinimus, teismas CPK 176 - 220 straipsniuose nustatyta tvarka ištiria visus kitus byloje esančius įrodymus (CPK 250 str.). Tik atlikus šiuos veiksmus ir nesant pagrindo papildyti bylos medžiagą, bylos nagrinėjimas iš esmės baigiamas ir teismas, išklausęs byloje dalyvaujančių asmenų kalbų bei replikų, gali ir privalo priimti sprendimą dėl bylos esmės (CPK 251 - 258 str.).
Iš nagrinėjamos civilinės bylos rašytinės medžiagos matyti, kad 2009 m. vasario 20 d. nutartimi (1 t., 71 b. l.) Vilniaus apygardos teismas, preliminariai įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus ir nustatęs, kad pagal šiuos įrodymus ieškinys negali būti visiškai patenkinamas, vadovaudamasis CPK 428 straipsnio 7 dalimi, nutarė bylą nagrinėti pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles. Nutarties dėl bylos nagrinėjimo rašytinio proceso tvarka teismas nepriėmė. Tai reiškia, kad bylą pirmosios instancijos teismas turėjo nagrinėti, laikydamasis CPK XIV skyriuje įtvirtintų ginčo teiseną reglamentuojančių proceso teisės normų reikalavimų, tarp jų ir šio skyriaus antrajame skirsnyje įtvirtintų bylų nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme tvarką nustatančių bei šioje nutartyje jau aptartų taisyklių.
Atsakovai savo apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą, pažeisdamas CPK nuostatas, reglamentuojančias bylos nagrinėjimą teisme. Kaip vieną iš tokių pažeidimų apeliantai nurodo aplinkybę, kad civilinio proceso stadijos – teisminio bylos nagrinėjimo, byloje apskritai nebuvo, išskyrus tai, kad pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą. Šio pažeidimo pasekmė, pasak apeliantų - liko neišklausytos ginčo šalys, tokiu būdu neužtikrinant joms teisės į teisingą teismo procesą, netaikytas rungtyniškumo principas, iš apeliantų buvusi atimta teisė pasinaudoti ieškinio senaties institutu, sprendžiant klausimą dėl delspinigių priteisimo, taip pat likę tinkamai nenustatytos bylos aplinkybės, susijusios su priteistos skolos dydžiu, teismas nepagrįstai konstatavęs, jog atsakovai neneigė skolos dydžio.
Su šiais apeliantų teiginiais teisėjų kolegija iš esmės sutinka.
Šioje nutartyje jau minėta 2009 m. vasario 20 d. nutartimi paskyręs bylą nagrinėti pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles, 2009 m. spalio 21 d. nutartimi pirmosios instancijos teismas paskyrė bylą nagrinėti teismo posėdyje 2009 m. gruodžio 15 d. (1 t., 123 b. l.). Į 2009 m. gruodžio 15 d. teismo posėdį nei šalims, nei jų atstovams neatvykus, byla iš esmės nebuvo pradėta nagrinėti, jos nagrinėjimas buvo atidėtas (1 t., 129 b. l.). 2010 m. kovo 2 d. teismo posėdyje byla taip pat nebuvo pradėta iš esmės nagrinėti: šiame posėdyje teismas įpareigojo ieškovo atstovą pateikti naujus įrodymus (turto grąžinimo aktus, vertės paskaičiavimus), priėmė nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių apimties sumažinimo bei bylos nagrinėjimą atidėjo, kitą teismo posėdį paskirdamas 2010 m. gegužės 14 d. (1 t., 144-147 b. l. - teismo 2010 m. kovo 2 d. posėdžio protokolas, nutartis). Bylos nagrinėjimas iš esmės nebuvo pradėtas ir 2010 m. gegužės 14 d. teismo posėdžio metu: ieškovui pareiškus prašymą atidėti bylos nagrinėjimą, tokį prašymą motyvuojant šalių derybomis dėl taikaus ginčo išsprendimo, bylos nagrinėjimą teismas atidėjo 2010 m. birželio 11 d. (1 t., 178 b. l.).
Iš 2010 m. birželio 11 d. teismo posėdžio protokolo (1 t., 185-186 b. l.) turinio matyti, kad ir šio posėdžio metu byla iš esmės žodinio proceso tvarka nebuvo pradėta nagrinėti: šio posėdžio metu ieškovo atstovui pareiškus prašymą bylos dalį dėl ieškinio reikalavimo 2 punkto išskirti į atskirą bylą, teismas nutarė procesinio sprendimo paskelbimą atidėti 2010 m. birželio 21 d. Dėl ginčo esmės šalių atstovai ir šiame teismo posėdyje nepasisakė ir bylos įrodymai jame ištirti nebuvo - tokie veiksmai teismo posėdžio protokole nėra užfiksuoti. Taigi, iš šio protokolo turinio bei aplinkybės, kad ir ankstesniuose teismo posėdžiuose bylos nagrinėjimas iš esmės nebuvo pradėtas, šalys dėl bylos esmės nebuvo išklausytos ir įrodymai nebuvo tiriami, galima spręsti, kad 2010 m. birželio 11 d. teismo posėdžio metu 2010 m. birželio 21 d. buvo atidėtas procesinio sprendimo dėl ieškovo atstovo pareikšto prašymo išskirti reikalavimą į atskirą bylą paskelbimas. Tai iš esmės patvirtina ir byloje esantis pranešimas apie kito posėdžio datą (1 t., 187 b.l.), iš kurio matyti, kad šalių atstovai buvo informuoti apie tai, jog kitas teismo posėdis šioje byloje įvyks 2010 m. rugpjūčio 27 d. Taigi, skundžiamą 2010 m. birželio 21 d. sprendimą pirmosios instancijos teismas priėmė, neišnagrinėjęs bylos iš esmės žodinio proceso tvarka, tuo pažeisdamas CPK 14, 15 ir 235 straipsniuose įtvirtintus nagrinėjimo teisme betarpiškumo ir žodiškumo principus.
Pirmosios instancijos teismas, priėmęs ieškovo AB „SEB lizingas“ ieškinį šioje byloje, 2009 m. kovo 19 d. atsakovams išsiuntė šio ieškinio nuorašą kartu su pranešimu dėl atsiliepimų į pareikštą ieškinį pateikimo, kaip tai numato CPK 142 straipsnio 1 dalies nuostata (1 t., 80 b. l.). Atsakovai R. V. ir M. V. atsiliepimą į ieškinį pateikė 2009 m. balandžio 14 d. (1 t., 97 b. l.).Tačiau 2010 m. vasario 20 d. bei 2010 m. kovo 24 d. pareiškimais (1 t., 133, 167 b. l.) savo ieškininius reikalavimus pakeitė, iš pradžių reikalavimų apimtį sumažindamas, o po to pareikšdamas naują reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo. Nors atsakovai su pareiškimais dėl ieškinio reikalavimų pakeitimo susipažinti turėjo galimybę, tačiau jiems nebuvo nustatyta pareiga pateikti atsiliepimus į naujai pareikštą reikalavimą, todėl bylą nagrinėjant žodinio proceso tvarka, atsikirtimus į pakeistus ieškinio reikalavimus jie turėjo teisę pareikšti žodžiu teismo posėdžio metu. Kadangi byla teismo posėdyje iš esmės nebuvo pradėta nagrinėti, atsakovai tokios galimybės neturėjo.
Atsakovai savo apeliaciniame skunde teigia, kad teismas, neužtikrindamas žodinio bylos nagrinėjimo, iš jų atėmė teisę pasinaudoti ieškinio senaties institutu, sprendžiant klausimą dėl delspinigių priteisimo, nemotyvavo priteistos 33 874,60 Lt sumos pagrįstumo.
Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatą, ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis to reikalauja. Civilinio proceso kodekso normos nereglamentuoja reikalavimo taikyti ieškinio senatį pareiškimo tvarkos. Esant žodiniam bylos nagrinėjimui, tokį reikalavimą ginčo šalis gali pareikšti bet kuriuo metu iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, paaiškėjus pagrindui tokį reikalavimą pareikšti. Kadangi, kaip jau minėta, šioje byloje pirmosios instancijos teismas žodinio proceso tvarka bylos nagrinėti iš esmės nepradėjo, tai atsakovų teisė pareikšti reikalavimą taikyti ieškinio senatį ieškinio reikalavimui priteisti delspinigius, buvo apribota.
Ginčijamu sprendimu teismas nurodė, kad faktinės skolos dydžio ieškovo atstovas neginčijo. Apeliantai su šiuo teiginiu nesutinka ir teigia, kad nei atsiliepime, nei pasirengimo bylos nagrinėjimui teisme metu apeliantai nebuvo pripažinę ieškinio.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šį apeliacinio skundo argumentą, pažymi, kad atsiliepimu į ieškinį atsakovai R. V. ir M. V. jiems pareikštų reikalavimų nepripažino ir prašė ieškinį atmesti (1 t., 103 b. l.). Kaip jau minėta, byla iš esmės žodinio proceso tvarka nebuvo pradėta nagrinėti, ir nei viename iš šioje byloje esančių teismo posėdžio protokolų nėra užfiksuota, kad atsakovų atstovas ieškinį ar jo dalį (skolą ar jos dalį) pripažino. Todėl galimybės pripažinti pareikštą ieškinį ar jo dalį (skolą ar jos dalį) ieškovų atstovas neturėjo. Taigi aplinkybė, kad atsakovų atstovas skolos dydžio neginčijo, nesudaro pagrindo teigti, kad atsakovai šią ieškinio dalį pripažino. Nurodęs, kad ieškovo atstovas faktinės skolos dydžio neginčijo, teismas šios ieškinio dalies pagrįstumo nenagrinėjo ir liko neišaiškinta, kokie įsiskolinimai šią skolą sudaro. Todėl teigti, kad ši ieškinio dalis išspręsta teisingai, nėra pagrindo.
Esant tokioms aplinkybėms, šioje nutartyje nustatyti proceso teisės normų pažeidimai yra pagrindas pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti, nes dėl šių pažeidimų byla galėjo būti išspręsta neteisingai (CPK 329 str. 1 d.). Panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą, byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, nes dėl minėtų pažeidimų nebuvo atskleista bylos esmė, pažeidimų pašalinti ir pagal byloje pateiktus įrodymus išnagrinėti bylą iš esmės apeliacinės instancijos teisme negalima (CPK 327 str. 1 d. 2 p.).
Pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinus ir perduodant bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, naujas sprendimas dėl bylos esmės nepriimamas, todėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas paliekamas spręsti pirmosios instancijos teismui, nagrinėjant bylą iš naujo (CPK 93 str.). Dėl šios priežasties apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai, susiję su tokių išlaidų paskirstymo pagrįstumu, įtakos bylos išnagrinėjimui apeliacinės instancijos teisme neturi ir dėl jų pagrįstumo teisėjų kolegija nepasisako.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,
nutaria:
Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. birželio 21 d. sprendimą ir perduoti bylą Vilniaus apygardos teismui nagrinėti iš naujo.