- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-01-15
- Bylos Nr.
- A-143-89-08
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Stasys Gagys (pirm.), Laimutis Alechnavičius, Anatolijus Baranovas (pran.)
- Pareiškėjas
- E. B.
- Atsakovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyriui
- Advokatai
- Albertas Bandžius, Vitoldas Kumpa, Jurgita Grigienė
- Kategorijos
- 6.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 57.6pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. balandžio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. B. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyriui dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas E. B., atstovaujamas atstovės pagal įstatymą L. B. (toliau – pareiškėjas, apeliantas), skundu (T 1, b. l. 3 – 10) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti ir panaikinti atsakovų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus (toliau – VSDFV Vilniaus skyrius) 2004 m. kovo 29 d. sprendimą Nr. 9 ,,Dėl nelaimingo atsitikimo darbe, kelyje į darbą (iš darbo) pripažinimo draudiminiu įvykiu“ bei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – VSDFV) 2004 m. gegužės 31 d. sprendimą Nr. (11.1)-I-3323 ,,Dėl nelaimingo atsitikimo nepripažinimo draudiminiu įvykiu“, taip pat priimti naują sprendimą ir 2003 m. rugpjūčio 16 d. įvykusį nelaimingą atsitikimą pripažinti draudiminiu įvykiu.
Pareiškėjas nurodė, kad VSDFV Vilniaus skyrius 2004 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. 9 2003 m. rugpjūčio 16 d. įvykusio nelaimingo atsitikimo nepripažino draudiminiu įvykiu, konstatavęs, kad nelaimingas atsitikimas įvyko dėl jo neblaivumo ir tai nebuvo susiję su technologiniu procesu, o VSDFV 2004 m. gegužės 31 d. sprendimu Nr. (11.1)-I-3323 šį sprendimą patvirtino. Remdamasis šiais sprendimais, VSDFV Vilniaus skyrius 2005 m. gegužės 4 d. sprendimu Nr. 15-64424 jam nepaskyrė netekto darbingumo periodinės kompensacijos. Pareiškėjas pažymėjo, jog po 2003 m. rugpjūčio 16 d. nelaimingo atsitikimo buvo faktiškai neveiksnus, nors neveiksnumas nustatytas tik Kauno rajono apylinkės teismo 2006 m. rugsėjo 18 d. sprendimu, o 2006 m. spalio 23 d. nutartimi nustatyta nuolatinė globa ir globėja paskirta sutuoktinė L. B. Pastaroji buvo sukrėsta nelaimingo atsitikimo ir užimta nuolatine jo slauga. Paskyrus ją globėja, 2006 m. lapkričio 17 d. buvo sudaryta teisinių paslaugų sutartis, o advokatė susipažino su ankstesne byla dėl skundžiamų sprendimų. Pareiškėjas nurodė, kad nelaimingas atsitikimas įvyko darbdavio trečiojo suinteresuoto asmens Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyriaus (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo) organizuotos komandiruotės Latvijoje metu, kuomet žaidžiant futbolą ir būnant vartininku nukritę vartai sužalojo jam galvą. Teigė, jog konstatuojant jo neblaivumą nepagrįstai remtasi Ventspilio miesto ligoninės 2003 m. lapkričio 26 d. pažyma Nr. 1-9/684, kurios duomenys nesutampa su Paulo Stradinio klinikinės universitetinės ligoninės pateiktais dokumentais. Be to, netirta, ar tariamas neblaivumas galėjo būti tiesiogine nelaimingo atsitikimo priežastimi. Atkreipė dėmesį, kad Valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus skyrius 2004 m. sausio 29 d. įvykį pripažino nelaimingu atsitikimu darbe.
Atsiliepimas
Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepimu į skundą (T 1, b. l. 106 – 108) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
VSDFV Vilniaus skyrius nurodė, kad apie ginčijamus sprendimus ir jų apskundimo tvarką pareiškėjas buvo informuotas VSDFV 2004 m. gegužės 31 d. raštu Nr. (11.1)-I-3323. Be to, dėl 2003 m. rugpjūčio 16 d. įvykusio nelaimingo atsitikimo aplinkybių pasisakyta Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. spalio 10 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-1963-8/2005, išnagrinėtoje pagal pareiškėjo, atstovaujamo advokato, skundą. Teigė, jog nelaimingas atsitikimas pagrįstai nepripažintas draudiminiu įvykiu vadovaujantis Nelaimingų atsitikimų darbe ir susirgimų profesine liga socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 1 dalimi, 7 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2000 m. sausio 28 d. įsakymu Nr. 5 patvirtintos Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų pripažinimo draudiminiais įvykiais tvarkos (toliau – Tvarka) 6 punktu. Pažymėjo, jog pareiškėjas, būdamas neblaivus (Ventspilio miesto ligoninės 2003 m. lapkričio 26 d. pažyma Nr. 1-9/684), pasibaigus oficialiai sporto žaidynių programai, savavališkai užsikabino už rankinio vartų skersinio, norėdamas persiversti, ir vartai užkrito jam ant galvos. Atkreipė dėmesį, kad asmenys nelaimingų atsitikimų darbe socialiniu draudimu komandiruotės metu draudžiami ne visą buvimo komandiruotėje laiką, o tik tada, kai vykdo tam tikras pareigas. Teigė, jog priimdamas skundžiamą sprendimą vertino iš Valstybinės darbo inspekcijos gautą medžiagą.
Atsakovas VSDFV atsiliepimu į skundą (T 1, b. l. 115 – 118) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
VSDFV nurodė, kad turėtų dalyvauti byloje trečiuoju suinteresuotu asmeniu, nes yra išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 25, 32, 54 str., Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 22 d. nutarimu Nr. 309 patvirtintų Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų (toliau – Nuostatai) 31, 90, 91, 120 p., Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 str. 1 d.). Teigė, kad nėra pagrindo atnaujinti skundo padavimo termino, kadangi pareiškėjas ne kartą kreipėsi į teismą ir VSDFV, skųsdamas sprendimus, kuriais nelaimingas atsitikimas nebuvo pripažintas draudiminiu įvykiu (ABTĮ 37 str. 2 d. 4 p.). Pabrėžė, jog skundžiami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo, Nuostatų, Tvarkos nuostatomis. Pažymėjo, jog nelaimingo atsitikimo metu pareiškėjas buvo neblaivus. Vartai užkrito ne dėl objektyvių priežasčių, bet dėl nukentėjusiojo veiksmų, kurie nesusiję su futbolo žaidimu. Be to, nelaimingas atsitikimas įvyko jau po oficialių renginių, laisvalaikio metu.
Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimu į skundą (T 1, b. l. 121 – 124) su skundu nesutiko.
Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad nelaimingo atsitikimo, kuris įvyko ne darbo, o laisvalaikio metu, priežastimi buvo pareiškėjo neblaivumas. Oficialios futbolo varžybos pagal renginio programą nebuvo numatytos. Pareiškėjas, vartodamas alkoholį, atliko neteisėtus veiksmus (Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.253, 6.282 str., Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 33 str. 1 d.). Atkreipė dėmesį, kad pagal ieškovų E. B., L. B., J. B., A. B. ieškinį atsakovui Nordea Bank Finland nagrinėjama civilinė byla bendrosios kompetencijos teisme, o šiai bylai yra reikšmingos aplinkybės dėl pareiškėjo neblaivumo. Teigė, jog visose bylose pareiškėjas buvo atstovaujamas advokato, todėl nėra pagrindo atnaujinti terminą.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. balandžio 11 d. sprendimu (T 2, b. l. 25 – 31) pareiškėjo prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti dėl atsakovų VSDFV Vilniaus skyriaus 2004 m. kovo 29 d. sprendimo Nr. 9 bei VSDFV 2004 m. gegužės 31 d. sprendimo Nr. (11.1)-I-3323 panaikinimo nepatenkino ir administracinės bylos dalį dėl šių sprendimų panaikinimo nutraukė, o skundo reikalavimą dėl naujo sprendimo priėmimo atmetė.
Teismas, spręsdamas termino skundui paduoti atnaujinimo klausimą, atsižvelgęs į tai, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas išnagrinėjo administracinę bylą Nr. I-1963-8/2005 pagal pareiškėjo, atstovaujamo advokato Alberto Bandžiaus, 2005 m. liepos 28 d. paduotą skundą, preziumavo, jog nagrinėjant pastarąją bylą pareiškėjas de jure buvo laikomas veiksniu ir galinčiu ginti savo teises teismuose. Pareiškėjas pagal žmonos L. B. pareiškimą buvo pripažintas neveiksniu Kauno rajono apylinkės teismo 2006 m. rugsėjo 18 d. sprendimu, o šio teismo 2006 m. spalio 23 d. nutartimi pareiškėjui buvo nustatyta nuolatinė globa ir globėja paskirta L. B. Ši, būdama paskirta pareiškėjo globėja, jau žinojo, kad yra priimti šioje byloje ginčijami sprendimai. Tokią išvadą teismas padarė, nustatęs, kad L. B. pareiškėjo vardu 2004 m. liepos 7 d. Vilniaus apygardos administraciniam teismui buvo padavusi skundą dėl aukščiau paminėtų sprendimų nuginčijimo, tačiau skundas šio teismo 2004 m. rugpjūčio 10 d. nutartimi, kurią Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2004 m. rugsėjo 23 d. nutartimi paliko nepakeistą, laikytas nepaduotu, kadangi L. B. nepateikė dokumento, suteikiančio teisę veikti pareiškėjo vardu, be to, nurodyta, jog praleistas ABTĮ 32 straipsnio 1 dalyje nustatytas VSDFV įstaigų sprendimų apskundimo 20 dienų terminas (administracinė byla Nr. 1238/6/2004). Teismas pabrėžė, kad L. B., kreipdamasi į teismą po to, kai tapo pareiškėjo globėja (Kauno rajono apylinkės teismo 2006 m. spalio 23 d. nutartis įsiteisėjo 2006 m. lapkričio 1 d.), jau žinojo, kad įstatymas nustato 20 dienų skundo padavimo terminą, tačiau teismui skundą padavė tik 2007 m. sausio 2 d., t. y. vėl nesilaikydama termino, apie kurį jau žinojo. Teismas pažymėjo, kad skunde nurodomos svarbios ir objektyvios termino praleidimo priežastys tik iki to momento, kai L. B. buvo pripažinta pareiškėjo globėja (pareiškėjo liga, invalidumas, faktinis neveiksnumas). Tačiau tai, kad ji kreipėsi į advokatus tik 2006 m. lapkričio 17 d., negali būti pripažinta svarbia ir objektyvia, nuo pareiškėjo vardu veikiančios globėjos valios nepriklausančia termino praleidimo priežastimi. Teismas visa tai vertino tik kaip pačios L. B. nepakankamą atidumą ir rūpestingumą. Nurodė, kad L. B. nepaaiškino, kokios priežastys jai sutrukdė iš karto, įsiteisėjus nutarčiai dėl globos, kreiptis į advokatus, kas sutrukdė pateikti advokatams anksčiau gautas 2004 m. teismo nutartis, kad jie galėtų skubiai surašyti ir paduoti skundą teismui per 20 dienų nuo nutarties dėl globos nustatymo įsiteisėjimo. Atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad skundo padavimo terminas praleistas ne dėl svarbių priežasčių, todėl prašymą dėl termino atnaujinimo atmetė, o bylos dalį dėl VSDFV įstaigų sprendimų panaikinimo nutraukė. Teismas, spręsdamas dėl skundo reikalavimo priimti naują sprendimą ir 2003 m. rugpjūčio 16 d. nelaimingą atsitikimą pripažinti draudiminiu įvykiu, atsižvelgęs į Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 6 dalies, Nuostatų 31, 120, 121 punktų nuostatas, nurodė, kad sprendimą dėl draudiminio įvykio pripažinimo (nepripažinimo) priima tik VSDFV teritorinis skyrius, nustatyta tokio sprendimo apskundimo tvarka. Teismas gali spręsti tik dėl paties sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, tačiau negali spręsti dėl nelaimingo atsitikimo darbe pripažinimo draudiminiu įvykiu ir priimti tuo klausimu sprendimo, kuris būtų pagrindas mokėti periodines išmokas. Šio ginčo atveju yra galiojantys VSDFV Vilniaus skyriaus 2004 m. kovo 29 d. sprendimas nepripažinti nelaimingo atsitikimo draudiminiu įvykiu ir VSDFV 2004 m. gegužės 31 d. sprendimas, kuriuo teritorinio skyriaus sprendimas paliktas galioti, todėl teismas negalėjo priimti naujo sprendimo šiuo klausimu ir tokio pareiškėjo reikalavimo nepatenkino.
III.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu (T 2, b. l. 39 – 48) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. balandžio 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Neturėjo galimybės apginti savo interesų teismine tvarka ir kvestionuoti paminėtos Ventspilio miesto ligoninės pažymos apie jo neblaivumą.
2. Administracinės bylos Nr. I-1963-8/2005 nagrinėjimo faktas nereiškia, kad jis buvo de facto veiksnus ir tinkamai atstovaujamas. Šioje byloje teismas netyrė neblaivumo fakto, o tik konstatavo, kad VSDFV sprendimas nepripažinti įvykio draudiminiu yra galiojantis, todėl negali būti panaikinti sprendimai dėl kompensacijos nemokėjimo, kurie laikytini išvestiniais.
3. Atstovė pagal įstatymą žinojo apie skundžiamus sprendimus, nes pati juos skundė, tačiau nebuvo gavusi galutinio sprendimo administracinėje byloje Nr. 1238/6/2004. Ji negalėjo suprasti sprendimo ,,laikyti skundą nepaduotu“ teisinės reikšmės. Be to, teko rūpintis dukromis, sutuoktiniu. Sudarius sutartį su advokatų kontora buvo iškelta keletas bylų. Tik teisininkas, susipažinęs su priimtais sprendimais, galėjo nuspręsti, kokių procesinių veiksmų reikia imtis, tačiau tai padaryti per 20 dienų buvo neįmanoma.
4. Po nelaimingo atsitikimo jis faktiškai tapo neveiksniu, neturėjo atstovo pagal įstatymą, todėl negalėjo laiku ir tinkamai pateikti skundų ir kitų dokumentų. Aplinkybė, kad buvo atstovaujamas atstovo pagal pavedimą, negali būti tapatinama su galimybe turėti atstovą pagal įstatymą.
5. Nelaimingas atsitikimas įvyko darbdavio trečiojo suinteresuoto asmens organizuotos komandiruotės Latvijoje metu, kuomet žaidžiant futbolą ir būnant vartininku nukritę vartai sužalojo jam galvą. Atsakomybė už netinkamą renginio organizavimą bei saugios darbo aplinkos neužtikrinimą tenka darbdaviui. Dėl šių priežasčių Valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus skyrius 2004 m. sausio 29 d. įvykį pripažino nelaimingu atsitikimu darbe.
6. Neblaivumas konstatuotas remiantis vienintele klaidinga Ventspilio miesto ligoninės pažyma, nesikreipiant į kitas kompetentingas institucijas, neapklausiant liudytojų. Be to, netirta, ar tariamas neblaivumas galėjo būti nelaimingo atsitikimo priežastimi (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. sausio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2-30/2003, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. gegužės 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A3-501/2004). Net ir blaivus asmuo galėjo lygiai taip pat susižaloti, jei ant jo būtų užvirtę vartai.
Atsiliepimas
Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepimu į apeliacinį skundą (T 2, b. l. 56 – 58) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:
1. Sutinka su teismo išvadomis, kad L. B. tapus pareiškėjo globėja (nuo 2006 m. spalio 31 d.) nebuvo nustatyta svarbių priežasčių, dėl kurių buvo praleistas 20 dienų skundo padavimo terminas (į teismą kreiptasi tik 2007 m. sausio 2 d.).
2. Įvertinus visą nelaimingo atsitikimo medžiagą, padaryta išvada, kad nelaimingas atsitikimas, kurio metu buvo sužalotas pareiškėjas, negali būti pripažintas draudiminiu, nes įvyko dėl paties nukentėjusiojo kaltės jam esant neblaiviam.
Atsakovas VSDFV atsiliepimu į apeliacinį skundą (T 2, b. l. 53 – 55) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. balandžio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:
1. Apeliaciniame skunde nurodytos termino praleidimo priežastys negali būti pripažintos svarbiomis (ABTĮ 34 str. 1 d.).
2. Pareiškėjas šiurkščiai pažeidė saugos darbe reikalavimus (Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyriaus personalo vadovo nustatytas normas ,,Dėl alkoholio vartojimo darbo vietoje“, DK 235 str. 2 d. 8 p.) ir būdamas neblaivus neatsargiai elgėsi, t. y. suposi ant rankinio vartų metalinio skersinio, nors galėjo ir turėjo numatyti galimas savo veiksmų pasekmes. Vartai užkrito ne dėl objektyvių priežasčių, o dėl nukentėjusiojo veiksmų, kurie nesusiję su futbolo žaidimu. Remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 1997 m. sausio 16 d. nutarimo Nr. 2 ,,Dėl įstatymų taikymo teismų praktikoje, nagrinėjant civilines bylas dėl atlyginimo žalos, padarytos asmenį sužalojus, kitaip pakenkus jo sveikatai arba atėmus gyvybę“ 20 punktu.
3. Nelaimingas atsitikimas įvyko jau po oficialių renginių, kuriuose dalyvauti buvo pavesta darbdavio, laisvalaikio metu, o tokie įvykiai taip pat nepriskiriami draudiminiams (Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 6 str. 1 d.).
Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimu į apeliacinį skundą (T 2, b. l. 59 – 62) su apeliaciniu skundu nesutinka. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:
1. Pareiškėjas buvo ypatingai neatsargus, atliko veiksmus, kurie niekaip nesuderinami su futbolo žaidimu, kuris nebuvo numatytas pagal renginio programą. Negalėjo numatyti, kad suaugęs žmogus atliks tokius neapdairius veiksmus, nesuderinamus su protingo ir atidaus žmogaus standartu.
2. Pareiškėjo susižalojimą lėmė jo didelis neatsargumas, atsiradęs dėl neblaivumo, patvirtinto Ventspilio miesto ligoninės pažyma, kuria abejoti nėra pagrindo.
3. Bendrosios kompetencijos teisme yra nagrinėjama civilinė byla, kurioje tiriamos nelaimingo atsitikimo faktinės aplinkybės, sprendžiamas pareiškėjo neblaivumo klausimas. Šios aplinkybės nenuginčytos, todėl visiems privalomos.
4. Pareiškėjas teismuose buvo ir yra atstovaujamas tinkamai.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
ABTĮ 101 straipsnio 6 punkte nustatyta, jog teismas nutraukia bylą, jeigu paaiškėja, kad skundas (prašymas) buvo priimtas praleidus nustatytus padavimo terminus, o pareiškėjas neprašė termino atnaujinti arba teismas atmetė tokį prašymą. Nagrinėjamuoju atveju pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėjo prašymas atnaujinti ABTĮ 32 straipsnio 1 dalyje nustatytą dvidešimties dienų terminą apskųsti atsakovo VSDFV 2004 m. gegužės 31 d. sprendimą (kuriuo buvo patvirtintas atsakovo VSDFV Vilniaus skyriaus 2004-03-29 sprendimas) buvo praleistas ne dėl ABTĮ 34 straipsnio taikymo prasme svarbių priežasčių, nutraukė šią bylos dalį. Apeliaciniame skunde teigiama, kad ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis nėra pagrįsta. Todėl pirmiausia yra būtina pasisakyti dėl ABTĮ 34 straipsnio taikymo šioje administracinėje byloje.
Kolegija pažymi, kad nei šioje, nei kitose ABTĮ normose nėra nurodyta, kokios termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis, todėl, sprendžiant šį klausimą, kiekvienu konkrečiu atveju būtina vadovautis bendraisiais įstatymų pradmenimis ir jų prasme, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 4 str. 6 d.). Vadovaujantis pastarąja nuostata pripažintina, jog termino praleidimo priežasčių svarbumą lemia konkrečios aplinkybės, kurios nepriklausė nuo terminą praleidusio asmens valios ir jo pasirinkto konkrečioje teisinėje situacijoje elgesio modelio ir kurios sudarė jam objektyvias kliūtis paduoti atitinkamą skundą arba turėjo lemiamos įtakos jo valiai bei jo pasirinktam elgesiui taip, kad jis (elgdamasis protingai) galėjo neteisingai suvokti šią teisinę situaciją. Kolegija taip pat pažymi, kad sprendžiant termino atnaujinimo klausimą taip pat yra būtina atsižvelgti ir į prašomo atnaujinti termino praleidimo trukmę, nes laiko faktorius negali būti atsiejamas nuo asmens objektyvios galimybės elgtis taip ar kitaip prašomo atnaujinti termino eigoje.
Iš bylos matyti, kad pareiškėjo vardu 2004 m. liepos 7 d. ir 2004 m. rugpjūčio 6 d. pirmosios instancijos teismui buvo paduoti skundai dėl ir šioje administracinėje byloje skundžiamų minėtų atsakovų sprendimų panaikinimo. Tačiau pirmuoju atveju (kai skundą padavė pareiškėjo žmona L. B.) pareiškėjo skundas nebuvo priimtas tuo pagrindu, kad jį padavė neįgalintas vesti bylą asmuo, antruoju atveju (kai skundą pareiškėjo vardu padavė advokatas A. Bandžius) - teismui konstatavus, kad yra praleistas skundo padavimo terminas ir nėra prašoma jį atnaujinti. Kolegija pažymi, kad išvardintos faktinės bylos aplinkybės ir jų teisinės pasekmės (taip pat reikšmė šiai administracinei bylai) yra konstatuotos įsiteisėjusiomis pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nutartimis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004-09-23 nutartis administracinėje byloje Nr. AS4-417/2004). Todėl pastarosios teismo (2004-09-23) nutarties priėmimo diena laikytina diena, nuo kurios pareiškėjui (ir de facto, ir de jure atstovavusiems asmenims) turėjo būti aiškiai ir nedviprasmiškai žinoma apie minėto termino praleidimą ir apie tai, kad šis terminas gali būti atnaujintas dėl teismo pripažintų svarbiomis priežasčių. Pažymėtina, kad minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje nurodyta, kad (ši) teismo nutartis neužkerta pareiškėjui kelio pakartotinai kreiptis su skundu į teismą, kartu paduodant ir prašymą dėl termino skundui paduoti atnaujinimo, nurodant termino praleidimo priežastis bei pateikiant tai patvirtinančius įrodymus. Taip pat pažymėtina, kad (kaip matyti iš pridėtos Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinės bylos Nr. I-1963-8-2005) pareiškėjas buvo (procesine prasme tinkamai) atstovaujamas minėto advokato A. Bandžiaus nuo 2004 m. rugpjūčio 2 d. iki 2005 m. spalio 10 d., t. y. tuo laikotarpiu, kai buvo priimta minėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis ir kai tapo visiškai aiškios šios nutarties priėmimo pasekmės ir galimas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškintas) tolimesnio elgesio siekiant panaikinti skundžiamus atsakovų sprendimus modelis.
Išvardintos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad prašomo atnaujinti termino praleidimo trukmė šioje administracinėje byloje turi būti skaičiuojama jau nuo 2004 m. spalio mėn. (kai pareiškėjo įgaliotas atstovas advokatas A. Bandžius, o tuo pačiu ir procesine prasme pareiškėjas, realiai galėjo sužinoti apie minėtos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties turinį). Tai iš esmės nurodė ir pirmosios instancijos teismas. Todėl svarstant prašomo atnaujinti termino praleidimo priežasčių svarbumo klausimą yra būtina atsižvelgti ne tik į pareiškėjo šioje administracinėje byloje nurodytas aplinkybes, o ir į nurodytą termino praleidimo trukmę (virš dviejų metų) ir pareiškėjo (jo atstovų) šiuo laikotarpiu pasirinktą elgesio modelį siekiant skunde nurodytų tikslų. Kolegija, atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, taip pat į aukščiau nurodytus termino praleidimo priežasčių aiškinimo argumentus, sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog šiuo atveju prašomo atnaujinti termino praleidimo priežastys negali būti pripažintos svarbiomis ABTĮ 34 straipsnio taikymo prasme.
Pirmosios instancijos teismui pagrįstai nustačius, kad termino paduoti skundą dėl minėtų atsakovų sprendimų panaikinimo priežastys nepripažintinos svarbiomis, apelianto pateikti argumentai dėl skundo esmės kolegijos nepripažintini reikšmingais šiai administracinei bylai.
Kolegija taip pat sutinka ir pripažįsta pagrįstais pirmosios instancijos teismo nurodytus argumentus ir išvadą dėl trečiojo pareiškėjo reikalavimo (priimti naują sprendimą ir 2003-08-16 įvykusį nelaimingą atsitikimą pripažinti draudiminiu įvykiu) nepagrįstumo.
Taigi tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo. Teismo priimtas sprendimas kolegijos pripažįstamas iš esmės pagrįstu.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. balandžio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.