- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-09-29
- Bylos Nr.
- e2A-2515-345/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-27836-2014-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Asta Radzevičienė, Alma Urbanavičienė, Henrichas Jaglinskis
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „KU paskolų valdymas“
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Henricho Jaglinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Astos Radzevičienės ir Almos Urbanavičienės,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo bankrutuojančios kredito unijos „Vilniaus taupomoji kasa“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 18 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-2016-433/2015 pagal ieškovo bankrutuojančios kredito unijos „Vilniaus taupomoji kasa“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „KU paskolų valdymas“ dėl nepagrįsto praturtėjimo ir lėšų sugrąžinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.Ginčo esmė
Ieškovas bankrutuojanti kredito unija „Vilniaus taupomoji kasa“ (toliau – Kasa) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo 20 901,03 Eur, 6 procentų dydžio procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovas nurodė, kad prašomą priteisti sumą atsakovui pervedė neva kaip atlyginimą už reikalavimo teisių perėmimą į paskolas ir jų užtikrinimo priemones pagal vienuolika atskirų Reikalavimo teisių perleidimo sutarčių (toliau – ir Sutartys), sudarytų nuo 2012 m. gruodžio 28 d. iki 2013 m. gegužės 31 d. Šios sutartys yra fiktyvios, kadangi nebuvo vykdomos (teisės neperleistos ir už jas neatsiskaityta). Tą įrodo Sutartyse įtvirtinta nuostata: „Gavęs visą arba dalį šios sutarties pagrindu išieškomos sumos, Naujasis kreditorius įsipareigoja per 30 (trisdešimt) kalendorinių dienų gautas lėšas sumokėti Kreditoriui Sutarties 3.1 punkto pagrindu“. Ieškovas ir atsakovas laikytini susijusiais asmenimis, kadangi R. P. – atsakovo generalinis direktorius, dirbo ieškovo teisininku, taip pat buvo ieškovo paskolų komiteto pirmininku. Kadangi pagal Sutartis ieškovas sumokėjo atlyginimą atsakovui už teisių perėmimą, atsakovas turėtų šias sumas grąžinti kaip įgytas be teisinio pagrindo (CK 6.242 straipsnio 1 dalis).
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. kovo 18 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Teismas nustatė, kad ieškovas pagal vienuolika su atsakovu sudarytų Sutarčių sumokėjo pastarajam 20 901,03 EUR kaip atlyginimą už reikalavimo teisių perėmimą. Teismas pažymėjo, kad ieškovas ieškinį reiškia ne dėl žalos atlyginimo, bet nuostolių, patirtų dėl atsakovo nepagrįsto praturtėjimo, priteisimo (ieškovo sumokėtos atsakovui sumos grąžinimo). Nustatęs, kad atsakovas užsiima probleminių paskolų išieškojimo veikla, atsakovas ieškovui teikė tokias paslaugas, teismas Sutartis kvalifikavo kaip atlygintinų paslaugų sutartis (CK 6.716 straipsnio 1 dalis). Remdamasis Sutarčių Priedu Nr. 2 teismas konstatavo, kad sutartys yra atlygintinės. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad atsakovas, išieškojęs problemines skolas pagal Sutartis, pervedė išieškotus pinigus ieškovui. Aplinkybę, kad atsakovo vadovas dirbo pas ieškovą, teismas vertino kaip nepakankamą atsakovo nesąžiningumui konstatuoti. Ieškovo teiginius dėl Sutarčių fiktyvumo teismas atmetė kaip neįrodytus.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniame skunde ieškovas prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
Atsakovas nepateikė įrodymų, kad suteikė apeliantui probleminių paskolų išieškojimo paslaugų už ginčo sumą. Pagal pateiktus duomenis, apeliantui buvo pervestos sumos, gautos tik iš keturių skolininkų (jų buvo trisdešimt devyni) pagal dvi iš vienuolikos Sutarčių. Šalių ryšiai su R. P. patvirtina, kad teismas turėjo taikyti atsakovo nesąžiningumo prezumpciją (CK 6.67 straipsnis). Iš liudytojo D. Č. – buvusio apelianto valdybos pirmininko, parodymų galima spręsti, kad Sutartys buvo sudarytos siekiant „iškelti“ problemines paskolas iš apelianto balanso, t. y. pateikti Lietuvos bankui palankesnę informaciją apie atsakovo finansinę padėtį. Atsakovo pateiktas standartinis reikalavimo teisių perleidimo sutarties variantas nepaneigia Sutarčių fiktyvumo: skiriasi kainos ir jų sumokėjimo tvarka, sutarčių likimas iškėlus bankroto bylą paslaugos gavėjui, skolų išieškojimo naštos paskirstymas. Kadangi ieškinio esmę sudaro reikalavimas grąžinti pinigus už atsakovo netinkamai suteiktas probleminių paskolų išieškojimo paslaugas, ieškinio teisinis pagrindas negalėjo turėti reikšmės proceso baigčiai.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas prašo skundo netenkinti, kadangi pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo teisingai.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės ir motyvai
Nustatyta, kad bylos šalys sudarė vienuolika turinio požiūriu tapačių Reikalavimo teisių perleidimo sutarčių. Pagal šias sutartis apeliantas perleido jose nurodytas reikalavimo teises atsakovui (Sutarčių 2 straipsnis). Už reikalavimo teisių perėmimą pagal Sutarčių Priedą Nr. 2 apeliantas atsakovui sumokėjo 20 901,03 Eur. Pirmosios instancijos teismas Sutartis kvalifikavo kaip atlygintinų paslaugų sutartis, pagal kurias atsakovas už užmokestį turėjo suteikti apeliantui probleminių paskolų išieškojimo paslaugą (CK 6.716 straipsnio 1 dalis). Iš apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį pagrindų kolegija sprendžia, kad šalys pritaria tokiai jų tarpusavio santykių, atsiradusių pagal Sutartis, teisinei kvalifikacijai. Dėl pastarojo ginčo aspekto kolegija atkreipia dėmesį, kad ieškinyje apeliantas Sutartis laikė įprastomis reikalavimo teisių perleidimo sutartimis, formaliai atitinkančiomis CK 6.101 straipsnio 1 dalies reikalavimus.
Ieškinyje apeliantas teigė, kad Sutartys yra fiktyvios (tačiau reikalavimo dėl jų pripažinimo tariamais sandoriais nereiškė), todėl atsakovo pagal Sutartis gautas užmokestis yra be teisinio pagrindo gautos sumos, t. y. jis turi atlyginti apelianto ginčo sumos dydžio nuostolius, lygius sumai, kuria nepagrįstai praturtėjo. Vis dėlto bylos nagrinėjimo eigoje – nepatikslinęs ieškinio, apeliantas iš esmės modifikavo savo poziciją (2015 m. sausio 21 d. rašytiniai paaiškinimai, 2015 m. kovo 3 d. teismo posėdžio protokolas): de facto pradėjo įrodinėti netinkamą paslaugų pagal Sutartis suteikimą kaip teisinį pagrindą išieškoti iš atsakovo jam sumokėtas sumas. Taigi susiklostė situacija, kai apeliantas aiškiai nesuformulavo ieškinio pagrindo. Iš procesinių dokumentų turinio matyti, kad apeliantas pareikštus reikalavimus grindė prieštaringomis aplinkybėmis: viena vertus, teigta, jog Sutartys yra fiktyvios, tačiau neprašyta jų pripažinti negaliojančiomis – kas de jure reiškia, kad sutartys nebuvo ginčijamos; kita vertus, įrodinėta, kad atsakovas nesuteikė arba netinkamai suteikė probleminių paskolų išieškojimo paslaugas.
Įvertinusi tai, kad ieškinio faktinis pagrindas nėra aiškiai apibrėžtas, jis iš dalies nesutampa su ieškinio dalyku, kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas turėjo įpareigoti apeliantą tinkamai suformuluoti ieškinio elementus, t. y. įrodinėtinas materialiojo teisinio pobūdžio aplinkybes ir prašomą taikyti teisių gynimo būdą. Pažymėtina, kad nuo sprendžiamo ginčo teisinio kvalifikavimo priklauso ir byloje įrodinėtinų faktinių aplinkybių visuma. Be to, kolegija pažymi, kad laikydamas, jog bylos teisminio nagrinėjimo ribos yra aiškios, teismas negalėjo apsiriboti ginčo faktinių aplinkybių kvalifikavimu nepagrįsto praturtėjimo instituto požiūriu. Kolegija sutinka su teismo pozicija, kad šalių ginčo teisiniai santykiai nėra nepagrįsto praturtėjimo situacija (ginčo sumos pervestos pagal galiojančias ir nenuginčytas Sutartis). Vis dėlto teismas – ignoruodamas proceso eigoje pasikeitusią apelianto poziciją bei nepasiūlęs patikslinti ieškinio elementų, neanalizavo, ar atsakovas iš tiesų tinkamai įvykdė savo įsipareigojimus pagal Sutartis, taip pat de jure netyrė, ar sudarant Sutartis nebuvo šalių valios ydų. Tik nustatęs tokias aplinkybes, teismas būtų galėjęs tinkamai įvertinti, ar apeliantas pagrįstai reikalauja iš atsakovo priteisti jam sumokėtas sumas. Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad byloje per sąsajas su ieškovo bankroto procesu egzistuojantis viešojo intereso apsaugos poreikis suponuoja, jog, nagrinėdamas bylą iš naujo, pirmosios instancijos teismas turėtų užtikrinti, kad būtų visapusiškai ištirtos Sutarčių sudarymo, vykdymo aplinkybės ir išsiaiškinti tikrieji jas sudariusių šalių tikslai. Akivaizdžiai sąžiningos civilinės apyvartos reikalavimų neatitinkantys sandoriai ir jais sukeltos pasekmės turi būti šalinamos bei atstatoma pirminė padėtis. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teisme nebuvo atskleista ginčo esmė, todėl apskųstas teismo sprendimas naikinamas ir byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Vilniaus apygardos Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 327 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 18 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.