Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2007-01-26 · Byla Nr. N-444-107-07

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2007-01-26
Bylos Nr.
N-444-107-07
Bylos rūšis
administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
Teisėjai
Virgilijus Valančius, Arūnas Sutkevičius, Vaida Urmonaitė
Administracinė byla Nr. N–1–107/2007Procesinio sprendimo kategorija – 27 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2007 m. sausio 26 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Arūno Sutkevičiaus, Vaidos Urmonaitės ir Virgilijaus Valančiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo V. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2006 m. rugsėjo 19 d. nutarimo V. K. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus skyriaus vyriausioji darbo inspektorė 2006 m. liepos 17 d. V. K. surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą už pažeidimo, numatyto Administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 41³ straipsnio 1 dalyje, padarymą.

Protokole nurodyta, kad V. K. , būdamas darbdaviu, pažeidė Darbo kodekso 98 straipsnio 1 dalį, kadangi, nesudaręs darbo sutarties, esant darbo sutarties požymiams, priėmė dirbti V. J. ir G. A. .

Šis pažeidimas nustatytas Valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus skyriaus (toliau – ir Institucija) pareigūnams 2006 m. liepos 10 d. atlikus patikrinimą Vilniuje, Basanavičiaus g. 7, esančiose motocentro patalpose, kurias nuomoja ir jose vykdo veiklą (remontuoja motorolerius) V. K. . Patikrinimo metu patalpose dirbo du asmenys: V. J. ir G. A. Jie Institucijos pareigūnams paaiškino, kad dirba pirmą dieną, nuo 8 val., dėl darbo sąlygų tarėsi su V. K. Nurodė, kad dėl darbo užmokesčio konkrečiai nesusitarė. G. A. taip pat paaiškino, kad su V. K. sutarta, jog jis pabandys dirbti ir jei abiejų interesai sutaps, sudarys darbo sutartį.

II.

Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas, išnagrinėjęs administracinio teisės pažeidimo bylą, V. K. pripažino kaltu, padarius jam inkriminuotą pažeidimą, ir skyrė 6000 litų baudą (po 3000 litų už kiekvieną nelegaliai dirbusį asmenį), baudos mokėjimą išdėstant per 12 mėnesių (po 500 litų per mėnesį).

V. K. teisminio nagrinėjimo metu savo kaltę neigė, paaiškino, kad išsinuomotose patalpose jis bandė remontuoti motorolerius, bet jam nelabai sekėsi, todėl pasirašė susitarimą su V. J. ir G. A. , kad jie dirbs pagal individualios veiklos pažymėjimus, o jam atiteks tam tikra uždarbio dalis. Traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens teigimu, jis nė neketino sudaryti darbo sutarčių su minėtais asmenimis.

Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas pažymėjo, kad nei V. K. , nei V. J. ir G. A. neneigė, jog tarp jų buvo susitarimas, kuriuo darbuotojai įsipareigojo dirbti tam tikrą darbą (remontuoti motorolerius) pagal nustatytą darbo tvarką, o darbdavys – užtikrinti darbo sąlygas ir mokėti darbo užmokestį.

Vertindamas traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens teiginį, kad tarp jo ir V. J. bei G. A. buvo susitarimas, pagal kurį V. K. leido minėtiems asmenims naudotis jo nuomojamomis patalpomis, vykdant jų veiklą (remontuojant motorolerius), už 50 procentų pajamų, gaunamų iš veiklos, teismas atkreipė dėmesį, kad patikrinimo metu tokio susitarimo nebuvo, V. J. ir G. A. verslo liudijimų neturėjo, motorolerius remontuoti pateikė V. K. .

Šių aplinkybių pagrindu teismas konstatavo, kad nelegalaus darbo faktas ir V. K. kaltė įrodyti bylos medžiaga, V. J. ir G. A. paaiškinimai duoti laisva valia, jie nuoseklūs ir sutampa, todėl jais netikėti nėra pagrindo.

Skirdamas nuobaudą, teismas atsižvelgė į tai, kad sunkinančių atsakomybę aplinkybių nenustatyta, traukiamo atsakomybėn asmens turtinė padėtis sunki (jo pajamos 500-600 litų per mėnesį, žmona – dekretinėse atostogose, šeimoje du mažamečiai vaikai). Todėl, teismo nuomone, V. K. gali būti skiriama sankcijoje už jo padarytą pažeidimą numatyta minimalaus dydžio bauda.

III.

V. K. apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutarimą ir administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti.

Apeliaciniame skunde pakartoti pirmosios instancijos teismui išdėstyti traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens argumentai. Taip pat nurodyta, kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog buvo susitarta dėl darbo sąlygų ir darbo užmokesčio. Apelianto teigimu, tokio susitarimo nebuvo, priešingai, V. J. ir G. A. teismui aiškino, jog dėl darbo užmokesčio su V. K. nesitarė. Apeliantas taip pat atkreipė dėmesį, kad jis negali būti atsakingas už tai, ar V. J. ir G. A. turi verslo liudijimus, todėl tardamasis dėl veiklos jo nuomojamose patalpose liudijimų neprašė ir netikrino.

Apeliaciniame skunde pažymėta, kad paskirto dydžio baudos sumokėti (net ir dalimis) V. K. neturi jokių galimybių, nes išlaiko žmoną, du mažamečius vaikus, nuomojasi butą, neturi darbo ir pajamų.

Atsiliepimas

Institucija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo nutarimą palikti nepakeistą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliantas ginčija nelegalaus darbo faktą, teigdamas, kad tarp jo ir V. J. bei G. A. susiklostę santykiai neturėjo darbo teisiniams santykiams būdingų elementų: nebuvo susitarimo dėl darbo sąlygų, darbo užmokesčio, darbo tvarkos.

Darbo kodekso 98 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyta, kad nelegaliu laikomas darbas, esant šio kodekso 93 straipsnyje numatytiems darbo sutarties požymiams, dirbamas nesudarius darbo sutarties. Darbo kodekso 93 straipsnyje numatyta, kad darbo sutartis yra darbuotojo ir darbdavio susitarimas, kuriuo darbuotojas įsipareigoja dirbti tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbą arba eiti tam tikras pareigas, paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai, o darbdavys įsipareigoja suteikti darbuotojui sutartyje nustatytą darbą, mokėti darbuotojui sulygtą darbo užmokestį ir užtikrinti darbo sąlygas, nustatytas darbo įstatymuose, kituose norminiuose teisės aktuose, kolektyvinėje sutartyje ir šalių susitarimu.

Paminėtų įstatymo nuostatų analizės pagrindu darytina išvada, kad nustatinėjant, buvo ar nebuvo nelegalaus darbo faktas, pirmiausia būtina išsiaiškinti, ar tarp asmenų atsiradę faktiniai santykiai pagal savo pobūdį yra darbo teisiniai santykiai, kaip juos apibrėžia Darbo kodekso 93 straipsnis. Įstatymai nedraudžia asmeniui savo darbą naudoti sudarant civilinės teisės reguliuojamas sutartis, užsiimti savarankiška veikla, kuria versdamasis asmuo siekia gauti pajamų ar kitokios ekonominės naudos. Todėl Darbo kodekso 93 straipsnyje įtvirtinti darbo sutarties požymiai yra reikšmingi tuo, kad leidžia darbuotojo ir darbdavio santykius identifikuoti kaip darbo teisinius santykius, patenkančius į darbo teisės reguliavimo sritį. Nesant tokių požymių galima vertinti, kad susiklosčiusius santykius reglamentuoja kitos teisės šakos normos, o veika, susijusi su tokių santykių tinkamu neįforminimu, nėra kvalifikuotina kaip nelegalus darbas.

Pažymėtina, kad nelegalaus darbo reiškinys nuo teisėtų darbo teisinių santykių skiriasi neįformintų faktinių santykių neapibrėžtumu. Todėl darbo teisinių santykių konstatavimui ir asmens veikos kvalifikavimui pagal ATPK 41³ straipsnį nebūtina kiekvienu atveju nustatyti visų Darbo kodekso 93 straipsnyje nurodytų darbo sutarties požymių detalaus turinio.

Šioje byloje nustatyta, kad V. K. susitarė su V. J. ir G. A. , kad šie asmenys atliks tam tikrą darbą – remontuos motorolerius V. K. nuomojamose patalpose. Taip pat buvo susitarta ir dėl tam tikrų darbo sąlygų ir tvarkos – aptartas darbo laikas, aprūpinimas darbo įrankiais (V. J. ir G. A. , atvykdami remontuoti motorolerius, atsinešė savo darbo drabužius). Dėl darbo užmokesčio konkrečiai nebuvo susitarta, bet, kaip nurodė V. J. savo paaiškinimuose, jie tikėjosi gauti bent minimalią algą. Parodymuose pirmosios instancijos teismui jis pažymėjo, kad buvo sutarta su V. K. , jog jis ir G. A. gaus 50 procentų nuo uždirbtos sumos, o tai, jų skaičiavimu, turėjo sudaryti apie 600-700 litų.

Be to, G. A. paaiškinimuose nurodė, kad su V. K. tarėsi, jog pabandys dirbti ir jei patiks, pradės dirbti pagal sutartį.

Minėtos aplinkybės sudaro pagrindą daryti išvadą, kad tarp V. K. ir V. J. bei G. A. buvo žodinis susitarimas dėl atlygintinio darbo. Faktiniai darbo santykiai jau buvo susiklostę (Institucijos pareigūnų atliekamo patikrinimo metu, minėta V. J. su G. A. remontavo motorolerius). Todėl šių santykių neįforminimas darbo sutartimi atitinka nelegalaus darbo požymius.

Išdėstytų aplinkybių ir motyvų pagrindu teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai V. K. inkriminavo ATPK 41³ straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą.

Apelianto argumentai, kad tarp jo ir V. J. bei G. A. buvo susiklostę ne darbo teisiniai santykiai, nes tarp jų buvo sudarytas susitarimas dėl V. K. nuomojamų patalpų atlygintinio suteikimo V. J. bei G. A. vykdyti veiklą pagal verslo liudijimus, prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms. Pažymėtina, kad patikrinimą atlikusiems Institucijos pareigūnams V. K. tokio susitarimo nepateikė.

Sprendžiant klausimą dėl V. K. paskirtos baudos dydžio pagrįstumo, pažymėtina, kad jam paskirta minimali sankcijoje už jo padarytą pažeidimą numatyta bauda – po 3000 litų už kiekvieną nelegaliai dirbusį asmenį – iš viso 6000 litų. Skirdamas tokią nuobaudą pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad sunkinančių aplinkybių V. K. veikoje nenustatyta, o lengvinančia atsakomybę aplinkybe pripažinta jo sunki materialinė padėtis.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nelegalus darbas priskirtinas prie vienų iš pavojingiausių darbo įstatymų pažeidimų, kuriais iškraipoma konkurencija tarp įmonių ir darbo rinka, pažeidžiamos dirbančiųjų teisės ir socialinės garantijos, nesumokami mokesčiai valstybei.

Mažesnės baudos skyrimas šiuo atveju galimas tik taikant ATPK 30¹ straipsnį. Šio straipsnio taikymas teismų praktikoje siejamas su išskirtinių aplinkybių, švelninančių atsakomybę, konstatavimu.

V. K. nurodyta aplinkybė apie sunkią materialinę padėtį, minėta, jau buvo įvertinta pirmosios instancijos teismo, skiriant minimalią sankcijoje numatytą baudą. Be to, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į šią aplinkybę, išdėstė baudos mokėjimą per vienerius metus.

Kitų išskirtinių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą daryti išimtį ir sušvelninti sankcijoje numatytą už V. K. padarytą pažeidimą minimalią nuobaudą, nenustatyta. Todėl pirmosios instancijos teismo paskirta bauda paliktina nepakeista.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu,

nutaria:

V. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2006 m. rugsėjo 19 d. nutarimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas SutkevičiusVaida UrmonaitėVirgilijus Valančius