- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-06-09
- Bylos Nr.
- 1A-249-300-2011
- Teisminio proceso Nr.
- 1-40-1-00805-2005-6
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Vidmantas Mylė (pirm.), Irena Ivanovienė, Bronius Zalaga
- Nuteistasis
- M. L.
- Advokatai
- Edmundas Jankaitis
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vidmanto Mylės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. L. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. kovo 30 d. nuosprendžio, kuriuo M. L. pripažintas kaltu ir nuteistas:
pagal Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalį 178 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams 5 (penkiems) mėnesiams;
pagal Lietuvos Respublikos BK 187 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 10 (dešimčiai) mėnesių.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 4 dalimi, 5 dalies 1 punktu, 9 dalimi, už atskiras nusikalstamas veikas paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę bausmę, ir šiuo nuosprendžiu paskirta subendrinta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Rokiškio rajono apylinkės teismo 2010-02-22 nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme, prie griežčiausios bausmės paskirtos už vieną iš padarytų nusikalstamų veikų iš dalies pridedant švelnesnę bausmę ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas 5 (penkeriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Priteista iš M. L. A. D. 640 Lt (šeši šimtai keturiasdešimt) litų žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
M. L. nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2005 m. gruodžio 9 d. 15.00 val. iki 2005 m. gruodžio 10 d. 9.30 val., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini), prie (duomenys neskelbtini) namo, išdauždamas dešinės pusės priekinių durelių lango stiklą, taip pat nuimdamas (nulauždamas) nuo vairo apsauginį užraktą ir išardydamas automobilio užvedimo spynelę, pasikėsino pagrobti A. D. priklausantį automobilį „TOYOTA COROLLA“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) 6300 litų vertės.
Be to, jis nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2005 m. gruodžio 9 d. 15.00 val. iki 2005 m. gruodžio 10 d. 9.30 val., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, pasikėsindamas pagrobti A. D. priklausantį automobilį „TOYOTA COROLLA“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) stovėjusį prie (duomenys neskelbtini) namo, (duomenys neskelbtini), išdaužė dešinės pusės priekinių durelių stiklą, 520 litų vertės, taip pat nuėmė (nulaužė) nuo vairo apsauginį užraktą, 20 litų vertės, ir išardė automobilio užvedimo spynelę, 100 litų vertės, tokiu būdu sugadino svetimą A. D. priklausantį turtą ir jam padarė 640 litų turtinę žalą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis M. L. prašo pakeisti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. kovo 30 d. nuosprendį: pripažinti atsakomybę lengvinančią aplinkybę jo prisipažinimą ir nuoširdų gailestį; peržiūrėti civilinio ieškinio priteisimo pagrindus; pakeisti bausmių bendrinimą ir bausmes subendrinti apėmimo būdu; pakeisti bausmės rūšį į alternatyvią sankcijoje numatytą bausmę arba sumažinti bausmės dydį iki 4 metų 4 mėnesių.
Skunde nurodo, kad apylinkės teismo nuosprendis neteisėtas, nepagrįstas ir nemotyvuotas, todėl keistinas. Taip pat nurodo, jog teismas nagrinėdamas bylą neteisingai įvertino faktines bylos aplinkybes, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, padarė esminius BK ir BPK pažeidimus, netinkamai parinko bausmės rūšį ir jos dydį. Mano, kad apylinkės teismas tik formaliai patikrino, ar byloje yra pakankamai duomenų, leidžiančių manyti, kad jis pasikėsindamas pagrobti nukentėjusiajam priklausantį automobilį išdaužė dešinės pusės priekinių durelių stiklą bei teigia, kad nėra teisiškai įvertintas nuostolių dydis. Apelianto teigimu, jam nesuprantama, kodėl teismas jo prisipažinimo ir nuoširdaus gailėjimosi nepripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe bei nuosprendyje to nepagrindė jokiais motyvais ir taip, pasak nuteistojo, teismas neatkreipė dėmesio į Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktiką. Mano, kad teismas nepripažindamas jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės neteisingai parinko jam bausmės rūšį, ir tai, pasak apelianto, turėjo įtakos nustatant bausmės dydį. Teigia, kad yra pagrindas šią aplinkybę pripažinti kaip jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę. Taip pat nurodo, kad jo nusikalstama veika padaryta 2005 m., taigi teigia, kad byla buvo tiriama netinkamai, ir tai, nuteistojo teigimu, prilygsta bylos vilkinimui ir jo teisinės padėties pasunkinimui. Be to, apeliantas nurodo, kad bendrinant jam skirtas bausmes buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas.
Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Sprendžiant M. L. kaltės klausimą, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą bei pagrįstą nuosprendį, padaryta nebuvo. M. L. kaltė, padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, pagrįsta byloje esančiais faktiniais duomenimis, kurie, kaip įrodymų šaltinis, gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų patikimumas BPK numatytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu.
Dėl paskirtos bausmės ir kitų nuteistojo skundo argumentų
Nuteistais M. L. apeliaciniame skunde teigia, kad apylinkės teismo nuosprendis neteisėtas, nepagrįstas, nemotyvuotas, jog teismas nagrinėdamas bylą neteisingai įvertino faktines bylos aplinkybes, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, padarė esminius BK ir BPK pažeidimus, netinkamai parinko bausmės rūšį ir jos dydį.
Tačiau, apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, skundžiamą nuosprendį bei baudžiamąją bylą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas. Teisėjų kolegijos nuomone, sprendžiant nuteistojo M. L. kaltės klausimą ir nustatant faktines bylos aplinkybes pirmosios instancijos teismas baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė, tinkamai kvalifikavo nuteistojo nusikalstamas veikas ir paskyrė teisingas bausmes.
Kaip nustatyta Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 5 dalyje, įrodymų vertinimas baudžiamojoje byloje ir jais pagrįstų išvadų darymas yra teismo prerogatyva. Pagal šią normą teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo nuosprendyje turi būti išdėstyti įrodymai ir jų vertinimo motyvai. Šioje byloje apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, išdėstė kaltinančius M. L. bylos duomenis, pagrįstai rėmėsi iš dalies paties nuteistojo M. L., nukentėjusiojo A. D. duotais parodymais, rašytine bylos medžiaga – įvykio vietos ir automobilio apžiūros protokolu, specialistų išvadomis ir visiškai pagrįstai konstatavo, kad M. L. padarė nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 178 straipsnio 2 dalyje, 187 straipsnio 1 dalyje, dėl ko visiškai pagrįstai apeliantą pripažino kaltu ir nuteisė. Pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo nustatytoms bylos aplinkybėms ir įrodymų vertinimu teisėjų kolegija nenustatė.
Kartu pažymėtina tai, kad kiti proceso dalyviai, tarp jų ir kaltinamasis, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus (kasacinė byla Nr. 2K-7-137/2008). Dėl to šiuo atveju nuteistajam nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo ar bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui.
Nuteistojo skunde nurodytas prašymas pripažinti atsakomybę lengvinančią aplinkybę jo prisipažinimą ir nuoširdų gailestį, atmestinas kaip nepagrįstas. Vadovaujantis susiformavusia teismų praktika, kaltininko prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdų gailėjimąsi galima pripažinti atsakomybę lengvinančia aplinkybe tuomet, kai kaltininkas savanoriškai pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo aplinkybes ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu ir nuoširdžiai gailisi. Asmuo laikomas prisipažinusiu padaręs nusikalstamą veiką tada, kai jis savo noru, laisva valia, o ne dėl surinktų įrodymų, patvirtinančių jo kaltę, pripažįsta esmines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes. Nuoširdus gailėjimasis dėl nusikalstamos veikos yra tada, kai kaltininkas neigiamai vertina savo poelgius, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. Pažymėtina, kad ši aplinkybė nėra nustatoma vien pagal bendrus kaltininko pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – ji turi būti objektyviai įvertinama pagal bylos aplinkybių visumą (pagal pranešimo apie padarytą nusikalstamą veiką aplinkybes, duotus parodymus, teisėsaugos institucijoms suteiktą pagalbą ir pan.) Taigi, norint pripažinti šią kaltininko atsakomybę lengvinančią aplinkybę, teismui reikia nustatyti tiek kaltininko prisipažinimą, tiek nuoširdų gailėjimąsi. Iš bylos medžiagos matyti, jog ikiteisminio tyrimo metu pirmąjį kartą apklausiamas įtariamuoju M. L. savo kaltės nepripažino ir parodė, kad įvykio aplinkybių neatsimena, nieko paaiškinti negali (47 b. l.), kitos apklausos metu savo kaltę jau pripažino iš dalies ir parodė, jog gali būti, kad galėjo bandyti pagrobti automobilį (50 b. l.), tuo tarpu teisiamajame posėdyje jau teigė, kad vogti automobilio ir išdaužti lango negalėjo, ir pripažino, kad buvo automobilio viduje, nes ten rastas jo kraujas (103–104 b. l.). Iš paminėtų aplinkybių matyti, kad nuteistasis nurodė ne visas jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo aplinkybes ir kad apelianto dalinis prisipažinimas yra sąlygotas surinktų įrodymų, patvirtinančių jo kaltę, o ne jo laisvos valios. Be to, nuteistasis M. L. nusikalto būdamas teistas, teistumui neišnykus, šiuo metu teistas jau keturis kartus, ir tai rodo, kad jis išvadų iš ankstesnių teistumų nedaro, dėl to tiek jo gailėjimasis, tiek prisipažinimas laikytinas deklaratyviu. Taigi, nenustačius nei nuteistojo nuoširdaus gailėjimosi, nei prisipažinimo teismas pagrįstai nenustatė BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos kaltininko atsakomybę lengvinančios aplinkybės.
Apelianto skunde nurodytas teiginys, kad jo nusikalstama veika padaryta 2005 m., taigi teigia, kad byla buvo tiriama netinkamai, ir tai, nuteistojo teigimu, prilygsta bylos vilkinimui ir jo teisinės padėties pasunkinimui, atmestinas kaip nepagrįstas. Kaip matyti iš bylos medžiagos, ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas 2005-12-10, po to tęsiant ikiteisminį tyrimą nebuvo nustatytas įtariamasis, todėl 2006-03-08 baudžiamoji byla buvo perduota įtariamųjų paieškai vykdyti. Toliau iš bylos medžiagos matyti, kad tęsiant ikiteisminį tyrimą 2010-09-30 Šiaulių apskrities VPK buvo gautas Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro pranešimas apie DNR sutapimą (buvo nustatytas galimas įtariamasis M. L.). Tada 2010-12-10 specialisto išvadoje buvo nustatyta, kad iš įvykio vietos paimto vyro kraujo genotipas sutampa su M. L. genotipu. Taigi nurodytos aplinkybės, t. y. aptarti ikiteisminio tyrimo veiksmai paneigia nuteistojo tvirtinimą, kad byla buvo tiriama netinkamai ir kad ji buvo vilkinama.
Nuteistojo skunde nurodytas prašymas peržiūrėti civilinio ieškinio priteisimo pagrindus, kadangi, pasak apelianto, nėra teisiškai įvertintas nuostolių dydis, atmestinas. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 str. 10 d.). Dėl to asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam (kaltinamajam) ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (BPK 109 straipsnis). Iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusysis A. D. 2010-11-23 nutarimu buvo pripažintas civiliniu ieškovu (36 b. l.), po to pareiškė civilinį ieškinį dėl 640 Lt turtinės žalos atlyginimo (35 b. l.). Pirmosios instancijos teismas nukentėjusiojo A. D. ieškinį laikė pagrįstu ir jį visiškai patenkino. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs byloje esančią medžiagą, neturi pagrindo nesutikti su apylinkės teismo išvada dėl turtinės žalos atlyginimo, kadangi tokią pirmosios instancijos teismo išvadą pagrindžia nukentėjusiojo parodymai, kurie parodo jo patirtą žalą (34, 104 b. l.).
Taip pat atmestinas ir kitas apelianto skunde nurodytas teiginys, kad bendrinant jam skirtas bausmes buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, todėl nuteistasis prašo pakeisti bausmių bendrinimą ir bausmes subendrinti apėmimo būdu. Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad bausmių apėmimą teismas taiko, kai: 1) yra ideali nusikalstamų veikų sutaptis; 2) padarytos nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą ir priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų rūšims ar kategorijoms pagal šio kodekso 10 ar 11 straipsnius; 3) už vieną nusikalstamą veiką paskirta dvidešimt metų laisvės atėmimo arba laisvės atėmimas iki gyvos galvos. Skundžiamu nuosprendžiu nustatyta, kad M. L. padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 178 straipsnio 2 dalyje, 187 straipsnio 1 dalyje, todėl apylinkės teismas visiškai pagrįstai konstatavo, kad šios veikos kvalifikuotinos kaip ideali nusikalstamų veikų sutaptis, dėl to jas ir subendrino apėmimo būdu. Taip pat pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai paskirtą bausmę už nusikalstamų veikų, numatytų BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 178 straipsnio 2 dalyje, 187 straipsnio 1 dalyje, padarymą subendrino dalinio sudėjimo būdu su Rokiškio rajono apylinkės teismo 2010-02-22 nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme. Atsižvelgiant į tai, kas paminėta, bendrinti skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę su ankstesniu nuosprendžiu paskirta bausme apėmimo būdu, kaip to prašo apeliantas, nėra teisinio pagrindo.
Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnyje numatyti bendrieji bausmės skyrimo pagrindai reikalauja, kad teismas bausmę skirtų įstatymo straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos ribose, atsižvelgtų į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pirmosios instancijos teismas, skirdamas M. L. bausmes, Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio nuostatų nepažeidė, vadovavosi bausmės skyrimo recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą ypatumais, numatytais Lietuvos Respublikos BK 56 straipsnyje. Skirdamas nuteistajam bausmes, teismas atsižvelgė į tai, kad pastarasis padarė vieną nesunkų ir vieną apysunkį nusikaltimą, nusikalto būdamas praeityje teistas, neišnykus teistumui, todėl, remiantis Lietuvos Respublikos BK 27 straipsniu, yra laikomas recidyvistu, baustas administracine tvarka, į tai, kad nenustatyta nuteistojo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių.
Be to, iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad M. L. už padarytus nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 178 straipsnio 2 dalyje, 187 straipsnio 1 dalyje, paskirtos bausmės mažesnės nei šių nusikalstamų veikų sankcijose numatyti laisvės atėmimo bausmės vidurkiai, todėl nuteistajam paskirtos bausmės nelaikytinos per griežtomis.
Atsižvelgdama į paminėtas aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad nustatydamas paskirtų bausmių rūšį ir dydį, pirmosios instancijos teismas įvertino visas bausmės skyrimui turinčias reikšmės aplinkybes, todėl pakeisti bausmės rūšį į alternatyvią sankcijoje numatytą bausmę arba sumažinti bausmės dydį iki 4 metų 4 mėnesių, kaip to prašo apeliantas, apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra jokio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,
nutaria:
Nuteistojo M. L. apeliacinį skundą atmesti.