Kauno apygardos teismo nutarimas

2013-03-05 · Byla Nr. ATP-199-485/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutarimas
Data
2013-03-05
Bylos Nr.
ATP-199-485/2013
Teisminio proceso Nr.
4-17-3-00906-2012-5
Bylos rūšis
administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
Teisėjas
Algirdas Remeika
Kategorijos
  • 45.4.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinio teisės pažeidimo byla Nr. ATP-199-485/2013;Teisminio proceso Nr. 4-17-3-00906-2012-5;Procesinio sprendimo kategorijos 45.4.5.; 79.1. (S)
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. kovo 5 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo teisėjas Algirdas Remeika, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs J. S. apeliacinį skundą dėl Jonavos rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 7 d. nutarimo J. S. administracinio teisės pažeidimo byloje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Jonavos rajono policijos komisariato (toliau-Institucija) Viešosios policijos skyriaus Kelių policijos poskyrio specialistas surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą J. S. (toliau – pareiškėjas) už tai, kad jis 2012-09-12, apie 14.00 val., Jonavos m., Vasario 16-osios g., šalia pastato Nr. 4, vairuodamas nuosavybės teise turimą automobilį „Toyota Avensis“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nepraleido pėsčiųjų perėjoje ėjusios pėsčiosios E. M., gim. (duomenys neskelbtini), ir galiniu ratu užvažiavo jai ant dešinės kojos kulno, tuo pėsčiąją sužalodamas. Policijai apie įvykusį eismo įvykį nepranešė ir iš eismo įvykio vietos pasitraukė. Šiais savo veiksmais J. S. pažeidė KET 9, 37, 231.4 p. reikalavimus, t. y. padarė administracinius teisės pažeidimus, numatytus Lietuvos Respublikos ATPK 127 str. 1 d. ir 130 str. 1 d.

Žemesnės instancijos teismas

Jonavos rajono apylinkės teismas 2013-01-07 nutarimu J. S. pripažino kaltu padarius Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 127 straipsnio 2 dalyje ir 130 straipsnio 1 dalyje numatytus pažeidimus ir skyrė galutinę nuobaudą –3000 Lt (trijų tūkstančių litų) baudą su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 3 (trejiems) metams. Teismas nurodė, jog pareiškėjo kaltę padarius administracinius pažeidimus, pagrindžia teismo posėdyje ištirti įrodymai: nukentėjusios E. M. nuoseklūs rašytiniai ir žodiniai paaiškinimai, pareigūnų tarnybiniai pranešimai, specialisto išvada, kiti rašytiniai įrodymai. Teismas J. S. parodymus, kad jis jokiame eismo įvykyje nedalyvavo, vertino kritiškai, nes juos paneigė minėti įrodymai.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu J. S. prašė Jonavos rajono apylinkės teismo 2013-01-07 nutarimą panaikinti ir administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti.

Pareiškėjas savo skunde nurodė, kad įvykio dieną į parduotuvę nevažiavo, kadangi parduotuvė arti namų ir į ją apsipirkti eina pėsčias, todėl eismo įvykio nepadarė ir E. M. 2012-09-12 nesužalojo, iš įvykio vietos nepasišalino. Apie įvykį sužinojo 2012-10-08 pakviestas į policijos komisariatą. Pareiškėjo nuomone, nutarimas nepagrįstas ir neteisingas, kadangi teismas, vertindamas įrodymus, viršenybę teikė nukentėjusiosios parodymams, o jo parodymus, kurie nėra paneigti kitais byloje esančiais įrodymais, nepagrįstai vertino kaip neteisingus. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad iš E. M. paaiškinimas paimtas 2012-09-12, tačiau administracinio teisės pažeidimo protokolas surašytas tik 2012-12-06, pažeidžiant įstatyme numatytą 3 dienų terminą, eismo įvykio vietos apžiūra nebuvo atlikta, o schema sudaryta tik 2012-11-23, tačiau joje nepažymėti duomenys, turintys esminės reikšmės – nepažymėta transporto priemonės užvažiavimo ant pėsčiosios E. M. vieta, nenurodytas kelio plotis, kiti parametrai, nėra aišku pagal kieno pateiktus duomenis sudaryta minėta schema, policijos darbuotojo nurodytos aplinkybės neatitinka nei nukentėjusiosios aiškinimų, nei specialisto išvados. Pareiškėjas taip pat ginčija ir jo atpažinimą. E. M. jis buvo parodytas komisariato patalpose vienas, kitų asmenų nebuvo. Taip pat jai buvo pateikta pareiškėjo nuotrauka, kuri daryta prieš 40 metų. Akivaizdu, kad nuo dabartinės nuotraukos vaizdas kardinaliai skiriasi. Teismas nepagrįstai rėmėsi tariamu atpažinimu ir akistata, kurie neteisėti, todėl negali būti patikimais ir leistinais įrodymais. Pareiškėjo teigimu, E. M. parodymai apie eismo įvykį, nekonkretūs, prieštaringi, neatskleidžia eismo įvykio esminių aplinkybių, neįtikinantys, jog 100 metrų atstumu matė ir tinkamai perskaitė bei užfiksavo automobilio valstybinį numerį. Ją charakterizuojantys duomenys patvirtina, jog jos suvokimo galimybės žemo laipsnio, ji neatsakinga ir nedrausminga asmenybė.

Pareiškėjas savo skunde nurodė, kad jo, kaip profesionalaus vairuotojo, vairavimo stažas 55 metai, gerai žino eismo taisykles ir jų laikosi. Dėl nepagrįstos nuobaudos skyrimo jis patyrė stresą. Eismo įvykio nepadarė ir įvykio vietos nepasišalino, todėl nubausta nepagrįstai.

Atsiliepimas

Institucija atsiliepime į apeliacinį skundą prašė J. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Apeliaciniame skunde keliami įrodymų vertinimo bei asmens, patraukto administracinėn atsakomybėn kaltės klausimai dėl ATPK 127 str. 1 d. ir 130 str. 1 d. numatytų teisės pažeidimų padarymo.

ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi prieštaravimai tarp jų, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš minėto straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į paminėtas normas, patikrino byloje esančius įrodymus. Teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad J. S. padarė ATPK 127 str. 1 d., tačiau nesutinka su kaltės vertinimu dėl ATPK 130 str. 1 d. numatyto pažeidimo.

Nustatydamas pažeidimo pagal ATPK 127 str. 1 d. faktines aplinkybes bei pareiškėjo kaltę pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi nukentėjusiosios E. M. parodymais ir paaiškinimais, administracinio teisės pažeidimo protokolu, specialisto išvada. Šiais duomenimis neabejotinai nustatyta, kad J. S. iš tiesų administracinio teisės pažeidimo protokole nuodytu laiku nurodytoje ir vietoje, vairuodamas nuosavybės teise turimą automobilį „Toyota Avensis“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nepraleido pėsčiųjų perėjoje ėjusios pėsčiosios E. M., gim. 1993-12-28, ir galiniu ratu užvažiavo jai ant dešinės kojos kulno, tuo pėsčiąją sužalodamas. Bylą nagrinėjant teisme, aplinkybes, kad automobilį nurodytoje vietoje, nurodytu laiku vairavo J. S., patvirtino E. M. duoti paaiškinimai ir iš karto po įvykio užfiksuoti duomenys – automobilio valstybiniai numeriai. Nukentėjusioji E. M., apklausta teismo posėdyje, patvirtino, kad 2012-09-12, apie 14.00 val., Jonavoje ėjo Vasario 16-osios gatve, ties „Rimi“ parduotuve (namo Nr. 4) per pėsčiųjų perėją. Būdama perėjoje ties gatvės viduriu, iš „Rimi“ parduotuvės aikštelės išvažiavo automobilis, kurio valst. Nr. (duomenys neskelbtini) atliko posūkio manevrą į kairę ir judėjo link perėjoje buvusios E. M.. Automobilis prie perėjos ėmė didinti greitį ir kairės pusės galiniu ratu kliudė E. M. dešinę koją. Automobilis nesustojo ir nuvažiavo toliau. E. M. tik spėjo pamatyti, kad šiuo automobiliu važiavo tik vienas vairuotojas vyras, kuris buvo su akiniais ir pagyvenęs. Pėsčiųjų perėjoje ji buvo viena ir po eismo įvykio nenugriuvo. Vairuojamas automobilis jai užvažiavo kairiu galiniu ratu, į kitas automobilio kėbulo dalis nebuvo atsitrenkta. E. M. policijoje kategoriškai J. S. atpažino iš nuotraukos ir gyvai kaip pažeidėją. Nuvažiuojančio automobilio numerius ji matė gerai, juos užfiksavo įrašydama į mobilųjį telefoną.

Apeliacinės instancijos teismas, kaip ir apylinkės teismas, jokių aplinkybių, susijusių su nukentėjusiosios ar policijos pareigūnų suinteresuotumu dėl bylos baigties nenustatė. Nukentėjusios parodymai nuoseklūs, be to ji buvo įspėta dėl atsakomybės pagal ATPK 187² str. už melagingų parodymų davimą.

Pareiškėjo apeliacinio skundo motyvai dėl pateiktos nuotraukos atpažinimui ir jo dabartinės išvaizdos atmestini, kadangi esminiai žmogaus bruožai išlikę tiek, kad jis gali būti atpažįstamas ir iš ankstesniu laiku darytos fotografijos. Taip pat atmestinas kaip nepagrįstas pareiškėjo skundo argumentas, jog nukentėjusiosios suvokimo galimybės žemo laipsnio. Nukentėjusioji nuosekliai paaiškino eismo įvykio aplinkybes, jos parodymai viso proceso metu nekito, nukentėjusiosios paaiškintos eismo įvykio detalės dėl traumos lokalizacijos, dėl jo atpažinimo požymių, dėl valstybinių numerių, rodo, kad šios detalės yra tikrai buvusios ir E. M. jų negalėjo išgalvoti ir toks nukentėjusiosios vertinimas, jokia apimtimi nepatvirtina pareiškėjo hipotetinio teiginio apie nukentėjusiosios ribotas suvokimo galimybes.

Tačiau, aukštesniojo teismo nuomone, pareiškėjas nepagrįstai nubaustas pagal ATPK 130 str. 1 d.. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad ATPK 130 str. 1 d. nustatytas administracinis teisės pažeidimas gali būti padaromas tik tyčia, tai yra, kai asmuo suvokia sukėlęs eismo įvykį ir iš jo pasišalina sąmoningai, siekdamas išvengti administracinės atsakomybės (pvz., LVAT nutartys Nr. N16-2330/2007; Nr. N63-2972/2010; Nr. N62-5002/2010 ir t. t.). Sprendžiant, ar asmens veika – pasitraukimas iš eismo įvykio vietos – pasireiškė tyčios forma, būtina įvertinti padarytos žalos mastą, kontakto pobūdį, paties asmens elgesį po eismo įvykio. Apylinkės teismas, konstatuodamas kaltę, dėl šio pažeidimo padarymo, nurodė, tik tai, kad J. S. sukeltam eismo įvykiui buvo abejingas, paties įvykio jis negalėjo nesuvokti, turėjo pajusti vairuojamo automobilio atsitrenkimą į pėsčiąją, nes kelio dangoje pėsčiųjų perėjoje duobių nebuvo ir iš savo sukelto eismo įvykio pasitraukė, tačiau, aukštesniojo teismo nuomone, atsižvelgiant į bylos duomenų visetą, tai yra tik prielaidos. Apeliantas nuo pat pirminių paaiškinimų, surinktų nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą, neigė ne tik savo kaltę dėl eismo įvykio, bet ir galimybę padaryti minėtus pažeidimus. Jokių aplinkybių, susijusių su incidentu, kuriomis vadovaujantis galima būtų pareiškėją J. S. įtarti tyčia pasišalinus iš eismo įvykio vietos, nenurodė ir nukentėjusioji. Nukentėjusioji E. M. nuosekliai nurodė, kad automobilis, kurio valst. Nr. (duomenys neskelbtini) atliko posūkio manevrą į kairę ir judėjo link perėjos. Automobilis prie perėjos ėmė didinti greitį ir kairės pusės galiniu ratu kliudė E. M. dešinę koją. Automobilis nesustojo ir nuvažiavo toliau. Pėsčiųjų perėjoje ji buvo viena ir po eismo įvykio nenugriuvo. Vairuojamas automobilis jai užvažiavo kairiu galiniu ratu, į kitas automobilio kėbulo dalis nebuvo atsitrenkta. 2012-12-06 nukentėjusioji savo paaiškinime patikslino, kad automobilis užvažiavo jai ant dešinės kojos kulno, ko pasekoje buvo konstatuotas specialisto išvadoje nurodytas dešinės čiurnos raiščių patempimas. Iš šių duomenų akivaizdu, kad sužalojimas atsirado ne užvažiavus ant dešinės kojos kulno, o užvažiavus ant avalynės, kuria avėjo nukentėjusioji (jos parodymai dėl žymės ant avalynės nurodyti apklausos teisme metu b.l. 44), užkulnio dalies, todėl avalynės prispaudimas žengimo metu, kuomet nukentėjusiosios pėda buvo judesyje ir buvo patirtas sužalojimas – čiurnos raiščių patempimas, o ne paties kulno, kaip pėdos dalies sužalojimas. Iš šių duomenų mažai tikėtina, kad automobiliui, užvažiavus nedidele padangos dalimi, kuomet tik „prignybiamas“, šiuo atveju avalynės kulno kraštas, kad automobilio vairuotojas, įvertinant transporto priemonės masę, bei tai, kad iš nukentėjusiosios žodžių, ji nenugriuvo, su kitomis automobilio dalimis jokio kontakto nebuvo, ką patvirtino ir transporto priemonės techninės apžiūros aktas, vairuotojas galėjo šį prispaudimą pajusti ir įvertinti, kaip eismo įvykį. Juolab, kad iš nukentėjusiosios parodymų negalima konstatuoti, kad ji aktyviu būdu reagavo į šį incidentą. Nukentėjusioji nenurodė nei tai, kad ji šaukė, ar mojavo rankomis, ar kitu būdu bandė atkreipti vairuotojo dėmesį dėl jo padaryto pažeidimo.

Dėl šių aplinkybių, apeliacinės instancijos teismo nuomone, skundo autorius iš tiesų galėjo iš eismo įvykio pasišalinti ir pasišalino ne sąmoningai, siekdamas išvengti administracinės atsakomybės, o nesupratęs, kad buvo eismo įvykis, kuris įpareigotų vairuotoją nepasišalinti iš įvykio vietos.

Įvertinus byloje surinktų ir aukščiau aptartų įrodymų visumą, darytina išvada, kad apelianto kaltė dėl ATPK 130 str. 1 d. numatyto teisės pažeidimo padarymo nėra įrodyta neginčijamais įrodymais. Nesant objektyvių duomenų apie tai, kad apeliantas suprato, jog jis yra susijęs su eismo įvykiu, ir sąmoningai (tyčia) iš įvykio vietos išvažiavo, nesiaiškinęs įvykio aplinkybių, vadovaudamasis principu in dubio pro reo (visos abejonės aiškinamos administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens naudai) apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad J. S. veikoje nepagrįstai nustatyta ATPK 130 str. 1 d. numatyto pažeidimo sudėtis, jis nepagrįstai patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal šį straipsnį, todėl ir nuobauda už šį pažeidimą jam skirta nepagrįstai.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² str. 1 d. 2 ir 6 p.,

nutarė:

Jonavos rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 7 d. nutarimą pakeisti.

Panaikinti nutarimo dalį, kuria J. S. pripažintas kaltu padaręs administracinį teisės pažeidimą, numatytą LR ATPK 130 str. 1 d. ir už tai nubaustas 3000 Lt (trijų tūkstančių litų) bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 3 (trejiems) metams. Vadovaujantis LR ATPK 33 str. 2 d. nuobaudos subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta nuobauda –3000 Lt (trijų tūkstančių litų) bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 3 (trejiems) metams,

ir šioje dalyje administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti.

Kitą nutarimo dalį, kuria J. S. pripažintas kaltu padaręs ATPK 127 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą ir nubaustas 500 Lt (penkių šimtų litų) bauda, palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjas Algirdas Remeika