- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-04-07
- Bylos Nr.
- 2A-293/2009
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas panaikintas ir byla perduota iš naujo nagrinėti
- Teisėjai
- Vigintas Višinskis, Konstantinas Gurinas, Danutė Milašienė
- Ieškovas
- S. C.
- Atsakovas
- Bankrutavusi Chudasovo PF „PRINT"
- Advokatai
- Ugnis Pėdnyčia
- Kategorijos
- 30.10pavadinimo nepavyko patikrinti
- 126.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Konstantino Gurino, Danutės Milašienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Viginto Višinskio,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės S. C. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. spalio 28 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-823-262/2008 pagal ieškovės S. C. ieškinį atsakovui bankrutavusiai C. privačiai firmai „PRINT“ dėl nutarimo paskelbti varžytynes pripažinimo negaliojančiu, tretieji asmenys: bankroto administratorė G. Š. , J. C. , M. C. .
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovė S. C. pateikė ieškinį, kuriuo prašė: pripažinti negaliojančiu 2007 m. vasario 2 d. bankrutavusios C. privačios firmos „PRINT“ kreditorių susirinkimo (AB „Turto bankas“) nutarimą, kuriuo 2007 m. balandžio 23 d. 10 val. yra paskelbtos varžytynės dėl J. C. ir S. C. lygiomis dalimis (po ½ dalį) priklausančio buto, unikalusis Nr. (duomenys neskelbtini), turinčio 50,76 kv.m. bendro ploto, esančio (duomenys neskelbtini), pardavimo. Nurodė, kad 2007 m. balandžio 14 d. iš bankrutavusios C. privačios įmonės „PRINT“ administratorės G. Š. gavo pranešimą, kuriame nurodyta, kad 2007 m. vasario 2 d. bankrutavusios J. C. privačios firmos „PRINT“ kreditorių susirinkimas (kreditorius AB „Turto bankas“) priėmė nutarimą, kurio pagrindu 2007 m. balandžio 23 d. 10 val. įvyks varžytynės – bus parduotas ieškovei ir J. C. priklausantis 2 kambarių butas, esantis (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurį ieškovė ir J. C. įgijo santuokoje, bendrosios jungtinės nuosavybės teise pagal 1991 m. gruodžio 9 d. pirkimo-pardavimo sutartį. Ieškovės ir J. C. santuoka buvo nutraukta 2001 m. vasario 22 d. Nutraukus santuoką pasibaigė ir bendrosios jungtinės nuosavybės teisinis režimas, todėl, vadovaujantis tuo metu galiojusio Santuokos ir šeimos kodekso 23 straipsniu, sutuoktinių turtas padalinamas lygiomis dalimis. Ieškovė nurodė, kad apie nukreiptą išieškojimą ir į jos asmeninį turtą sužinojo tik 2007 m. balandžio 14 d., gavusi bankroto administratorės 2007 m. balandžio 12 d. pranešimą dėl buto varžytinių t. y. likus tik 9 dienoms iki viso ginčo buto varžytynių. Ieškovės manymu, po santuokos nutraukimo, 1/2 dalis 2 kambarių ginčo buto priklauso jai, todėl į šį nekilnojamąjį turtą negali būti nukreiptas išieškojimas išieškant J. C. skolas ar tenkinant jo bankrutavusios įmonės kreditorių interesus. Nurodė, kad kreditorių susirinkimas, pažeisdamas ieškovės kaip teisėtos 1/2 buto dalies savininkės teises, neturėjo pagrindo, prieš tai neinformavus ieškovės, priimti nutarimą varžytynių būdu parduoti ne tik J. C. priklausančią l/2 nekilnojamojo turto dalį, bet ir ieškovei priklausančią 1/2 nekilnojamojo turto dalį. Kreditorių susirinkimas, priimdamas tokį nutarimą, pažeidė nuosavybės neliečiamumo principą, ieškovės, kaip 1/2 nekilnojamojo turto dalies savininkės, teises, įtvirtintas CK 4.93 straipsnyje, todėl šis nutarimas turi būti pripažintas negaliojančiu, nes prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, viešajai tvarkai bei gerai moralei. Kreditorių susirinkimas bei bankroto administratorė turėjo imtis visų įmanomų būdų išsiaiškinti, kam, kokiomis dalimis, kokiu pagrindu priklauso ginčo butas. 2007 m. kovo 16 d. VĮ „Registrų centras“ išduotame pažymėjime apie nekilnojamojo daikto ir daiktinių teisių į jį įregistravimą nekilnojamojo turto registre, nurodyta, kad Vilniaus apygardos teismas areštavo tik 1/2 dalį buto, kuri priklauso J. C. . Ieškovei nuosavybės teise priklausanti 1/2 turto dalis areštuota nebuvo. Bankroto administratorė, apribodama ieškovės galimybes apginti jos, kaip nekilnojamojo turto savininkės pažeistas teises, pažeidė CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus bendruosius civilinės teisės principus, t.y. sąžiningumo, teisingumo principus.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2008 m. spalio 28 d. sprendimu ieškinį atmetė. Nurodė, kad, pagal Įmonių bankroto įstatymo 24 straipsnio 5 dalį, kreditorių susirinkimo nutarimas gali būti apskųstas teismui ne vėliau kaip per 14 dienų nuo dienos, kurią kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie nutarimo priėmimą. Teismas nustatė, kad ieškovė nėra kreditorė C. privačios firmos „PRINT“ bankroto byloje, todėl, vadovaujantis minėta teisės norma, ji neturi teisės apskųsti teismui kreditorių susirinkimo nutarimą.
Teismas taip pat nurodė, kad bet kokie klausimai, susiję su bankrutuojančios ir likviduojamos dėl bankroto įmonės administratoriaus veikla, jo atliekamais bankroto proceso metu veiksmais, taip pat netinkamu jo pareigų vykdymu, administratoriaus pakeitimu ir atstatydinimu, galėtų ir turėtų būti sprendžiami bankroto proceso metu Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka įmonės bankroto bylą nagrinėjančio teismo (teisėjo), kadangi šie klausimai yra betarpiškai susiję su įmonės bankroto procesu, kurį kontroliuoja atitinkamas teismas, nagrinėjantis bankroto bylą. Teismo nuomone, administratoriaus sudaryti įmonės nekilnojamojo turto perleidimo sandoriai (varžytynių aktas, be varžytynių parduoto turto pirkimo–pardavimo sutartis arba perdavimo aktas) gali būti ginčijami Civiliniame kodekse nustatytais sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindais. Tokie ieškiniai nagrinėjami bankroto byloje. Dėl ieškovės nurodytų argumentų teismas nepasisakė, nes laikė, kad ieškovė šioje civilinėje byloje neturi reikalavimo teisės, o savo teises tinkamai gina kitoje civilinėje byloje Nr. 2-1040-54/2008 pagal ieškovės S. C. ieškinį administratorei G. Š. dėl bankrutavusios įmonės administratorės veiksmų. Teismas sprendė, kad ieškovė S. C. nagrinėjamu atveju neturi reikalavimo teisės dėl nutarimo paskelbti varžytynes pripažinimo negaliojančiu, todėl ieškinį atmetė.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovė S. C. prašo Vilniaus apygardos teismo 2008 m. spalio 28 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Nurodo, kad:
1. Teismas neįvertino visų ieškovės nurodytų argumentų, nepagrįstai nusprendė, kad ieškovė neturi reikalavimo teisės šioje byloje, savo priimto sprendimo tinkamai nemotyvavo. Teismas tik nurodė Įmonių bankroto įstatymo 24 straipsnio 5 dalies nuostatą, tačiau neaiškino šios įstatymo nuostatos prasmės, nenurodė, kokį įstatymo aiškinimo metodą taikė. Teismo išvada dėl subjektų, kuriems suteikta teisė skųsti kreditorių susirinkimo nutarimus yra prieštaringa. ĮBĮ 24 straipsnio 5 dalį aiškinant pažodžiui matyti, kad tokią teisę turi tik kreditorių susirinkimo kreditoriai, tuo tarpu teismas nusprendė, kad kreditorių susirinkimo veiksmus – nutarimus turi teisę skųsti ne tik susirinkimo kreditoriai, bet ir bankrutuojančios įmonės administratorius, kuris nėra kreditorius ir kuriam ĮBĮ nuostatos nesuteikia tokios teisės. Pirmosios instancijos teismo sprendime esantis ĮBĮ 24 straipsnio 5 dalies aiškinimas patvirtina, kad teismas pripažino, jog subjektų, galinčių skųsti kreditorių susirinkimo veiksmus, sąrašas nėra baigtinis ir todėl turi būti aiškinamas plečiamai, tačiau nepaisant to, teismas atsisakė tenkinti ieškinį, motyvuodamas tuo, kad ieškovė neturi reikalavimo teisės. Taigi teismas sprendime nurodė prieštaringus argumentus, didžiąją dalį motyvų siejo su ieškinio dalyku.
2. Teismas neįvertino teismo posėdžio metu nurodytų argumentų, susijusių su įstatymo analogijos taikymu, neatsižvelgė į tai, kad nei ĮBĮ, nei kitame teisės akte neįtvirtinta teisės norma, kuri numatytų tvarką, kaip tretieji asmenys, kurie nėra nei kreditoriai, nei bankrutavusios įmonės savininkai, nei bankroto bylos proceso dalyviai, gali skųsti kreditorių susirinkimo sprendimus-nutarimus, kurie pažeidžia šių asmenų teises bei teisėtus interesus. Kreditorių susirinkimas, priimdamas nutarimus, gali pažeisti tiek procedūrines teisės normas, tiek materialines, todėl teismas turėjo įvertinti, kad kreditorių susirinkimas, priimdamas nutarimą dėl buto pardavimo iš varžytynių, pažeidė ieškovės teises bei pagal analogiją jos teisėms ginti turi būti taikoma ĮBĮ 24 straipsnio 5 dalis. Teismas neįvertino ir nepasisakė dėl posėdžio metų nurodytų argumentų, jog skundžiamas kreditorių susirinkimo nutarimas civilinės teisės prasme turi būti vertinamas kaip sandoris, kuris turi būti naikinamas CK 1.80 straipsnio pagrindu. Ginčijamą nutarimą teismas turėjo pripažinti sandoriu, nes jis sukūrė ieškovei neigiamus teisinius padarinius ir ieškovė neteko nuosavybės teisės į jai priklausančią buto dalį. Teismas neįvertino ieškinyje nurodyto imperatyvių įstatymo nuostatų pažeidimo, kuris yra pagrindas pripažinti sandorį niekiniu. Apeliantė taip pat atkreipė dėmesį, kad sandorius, prieštaraujančius imperatyvioms įstatymo nuostatoms gali ginčyti neribotas asmenų ratas, todėl apeliantė turėjo teisę skųsti kreditorių susirinkimo nutarimą.
3. Teismas neatsižvelgė į tai, kad ĮBĮ 24 straipsnio 5 dalies nuostatų aiškinimas, jog teisę skųsti kreditorių susirinkimo nutarimus turi tik kreditoriai, būtų nepagrįstai pažeidžiamos trečiųjų asmenų teisės. Apeliantė nėra nei įmonės kreditorė, nei savininkė, todėl jai nebuvo pagrindo įstoti į įmonės bankroto bylą, o vienintelė galimybė jai apginti savo teises yra ginčyti įmonės kreditorių susirinkimo nutarimą. Apeliantė pažymėjo, kad, nenuginčijus kreditorių susirinkimo nutarimo, jos reikalavimai įpareigoti administratorę elgtis kitaip, bus atmesti, nes ji veiks teisėtai, tai yra vykdys galiojantį ir teisėtą nutarimą. Teismas nepagrįstai nurodė, kad ieškovė, ginčydama administratorės veiksmus, tinkamai gina savo teises kitoje byloje. Apeliantė atkreipė dėmesį, kad administratorės veiksmai yra susiję su ginčijamo nutarimo vykdymu. Tuo atveju, jeigu administratorės veiksmai bus nuginčyti, neteisėtas kreditorių susirinkimo nutarimas liks galioti.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą bankrutavusios C. privačios firmos „PRINT“ bankroto administratorė prašo Vilniaus apygardos teismo 2008 m. spalio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad teismas visiškai ir objektyviai išanalizavo proceso dalyvių paaiškinimus bei visas faktines aplinkybes, padarė teisingą išvadą, kad ieškovė neturi reikalavimo teisės bei kad ji tinkamai gina savo teises kitoje civilinėje byloje.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas.
Trečiasis asmuo J. C. yra individualios įmonės ,,PRINT“ savininkas. Pagal individualios įmonės prievoles atsako tiek pati įmonė, tiek įmonės savininkas, nes individuali įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės privatus juridinis asmuo (CK 2.50 str. 4 d.). Kaip matyti iš byloje esančios medžiagos J. C. privačios įmonės turto įvykdyti įmonės prievoles nebeužtenka ir išieškojimas yra nukreiptas į įmonės savininkui J. C. ir jo buvusiajai santuokinei S. C. priklausantį turtą – butą (duomenys neskelbtini). 2007 m. vasario 2 d. įmonės ,,PRINT“ kreditorių susirinkimas priėmė sprendimą butą, esantį (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise po ½ dalį priklausantį J. C. ir S. C. , parduoti iš varžytinių (b. l. 6). Minėtą butą C. įsigijo 1991 m. gruodžio 9 d. būdami santuokoje. Santuoka nutraukta 2001 m. vasario 22 d. (b. l. 25-26, 22). C. privati įmonė ,,PRINT“ įregistruota 1992 m. kovo 10 d., bankroto byla iškelta 2005 m. gruodžio 19 d. (b. l. 90-91). Taigi C. privati įmonė buvo įsteigta santuokos metu ir pagal CK 3.88 str. 1 d. 4 p. pripažįstama bendrąja jungtine nuosavybe. Todėl iš privačios J. C. įmonės atsiradusios prievolės yra laikomos bendromis sutuoktinių prievolėmis ir tenkinamos iš sutuoktinių bendro turto (CK 3.109 str.). Tačiau tuo atveju, kai verslu verčiasi tik vienas sutuoktinis be kito sutuoktinio žinios ir nauda, gauta iš verslo, naudojama ne šeimai, galima būtų daryti priešingą išvadą. Nagrinėjamojoje byloje kreditoriai ir administratorius laikėsi pozicijos, kad privati įmonė yra bendroji jungtinė nuosavybė, nors pagal byloje esančius duomenis, santuoką apeliantė nutraukė 2001 m. vasario 22 d., o bankroto byla įmonei iškelta 2005 m. gruodžio mėn. Tačiau nagrinėjamojoje byloje C., kaip sutuoktinių, turto teisinis rėžimas nenustatinėjamas, nes toks reikalavimas nėra pareikštas. S. C. ginčija kreditorių susirinkimo nutarimą dėl buto iš varžytinių pardavimo.
Įmonių bankroto įstatymo 21 straipsnio 2 dalies 3 punkte pasakyta, kad kreditoriai turi teisę skųsti kreditorių susirinkimo priimtus sprendimus. Dėl kitų asmenų, tai yra tų, kurie turi teisę dalyvauti kreditorių susirinkime, bet neturi balsavimo teisės, teisės apskųsti kreditorių susirinkimo priimtus sprendimus Įmonių bankroto įstatyme nėra pasakyta. Kolegija pastebi, kad individualios įmonės savininko padėtis bankroto procese yra specifinė. Įmonės savininkas atsako savo turtu už įmonės prievoles, todėl pagal susiklosčiusią teismų praktiką individualių įmonių savininkai turi teisę ginti savo teises skųsdami teismui kreditorių susirinkimo nutarimus.
Vykdant išieškojimą iš individualios įmonės savininko turto yra vadovaujamasi sutuoktinių turto bendrumo prezumpcija, tai yra išieškoma ir iš turto, kuris priklauso įmonės savininko sutuoktinei. Taigi įmonės savininko sutuoktinis, vykdant išieškojimą iš jo turto, taip pat kaip ir įmonės savininkas, turi interesą apsaugoti savo turtą ir jį realizuoti taip, kad būtų patenkinti ir kreditorių reikalavimai ir kad nenukentėtų jo, kaip turto savininko interesai. Todėl esant tokiai bankroto byloje įmonės savininko procesinei padėčiai, teisėjų kolegijos nuomone, teisę ginčyti kreditorių susirinkimo sprendimą turi ne tik individualios įmonės savininkas, bet ir jo sutuoktinis, kai įmonės prievolės tenkinamos ir sutuoktinių bendro turto (CPK 5 str.).
Išdėstytų argumentų pagrindu apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ieškovė S. C. turi reikalavimo teisę ginčyti kreditorių susirinkimo nutarimą. Pirmosios instancijos teismas, pripažinęs kad ieškovė neturi reikalavimo teisės, bylos iš esmės nenagrinėjęs, ieškinį atmetė. Todėl teismo sprendimas naikinamas ir byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 str. 1 d. 2 p.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies 4 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2008 m. spalio 28 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.