- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-07-28
- Bylos Nr.
- A-575-2387-11
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Virgilijus Valančius (pirm.), Irmantas Jarukaitis, Ričardas Piličiauskas (pran.)
- Pareiškėjas
- G. K.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos teisingumo, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, Lietuvos
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai
- Advokatai
- Zigmantas Benetis
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio, Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Virgilijaus Valančiaus (kolegijos pirmininkas),
dalyvaujant pareiškėjui G. K. (G. K.), jo atstovui advokatui Zigmantui Benečiui, atsakovo Lietuvos Respublikos teisingumo atstovui A. B.,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. K. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai ir Lietuvos advokatūrai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas G. K. 2008 m. gegužės 13 d. pateikė Lietuvos Respublikos Seimo Antikorupcijos komisijai (toliau – ir Komisija) skundą dėl teisėjų veiksmų (I t., b. l. 49-52). Šiame skunde jis nurodė, jog jo interesus teisme atstovavo valstybės paskirtas advokatas Romanas J. B., kuris netinkamai atliko advokato pareigą ginti atstovaujamąjį asmenį, pažeidė advokato profesinę etiką, o teismas galimai tarėsi su valstybės paskirtu advokatu dėl kokybiškos ir efektyvios teisinės pagalbos nesuteikimo šioje byloje. Nurodė, kad nefunkcionuoja Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatyme (toliau – ir VGTPĮ) numatytais pagrindais teisinę pagalbą teikiančių advokatų veiklos kokybės vertinimo sistema.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija (toliau – ir Teisingumo ministerija, Institucija) iš Lietuvos Respublikos Seimo Antikorupcijos komisijos 2008 m. liepos 23 d. raštu Nr. S-2008-7013, gavo persiųstą pareiškėjo G. K. 2008 m. gegužės 13 d. skundą „Dėl teisėjų veiksmų (I t., b. l. 48).
Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija 2008 m. rugpjūčio 27 d. priėmė sprendimą Nr. (1.23.)-7R-7383 (toliau – ir sprendimas Nr. (1.23.)-7R-7383) (I t., b. l. 46?47), kuriuo pateikė atsakymą į pareiškėjo skundą.
II.
Pareiškėjas G. K. su skundu (t. I, b. l. 2-6), kurį vėliau patikslino (t. I, b. l. 102-108, t. III, b. l. 40-47), kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2008 m. rugpjūčio 27 d. sprendimą Nr. (1.23.)-7R-7383, išskyrus jo dalį, kuria Teisingumo ministerija pareiškia, kad susipažino su pareiškėjo pateikta nuomone bei pasiūlymais dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą reglamentuojančių teisės aktų pakeitimo ir juos įvertins tobulinant valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, įpareigoti Instituciją Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme (toliau – ir VAĮ) nustatytos administracinės procedūros tvarka (19-36 str.) išnagrinėti pareiškėjo 2008 m. gegužės 13 d. skundą „Dėl teisėjų veiksmų“, kurį jai perdavė Lietuvos Respublikos Seimo antikorupcijos komisija, įpareigoti Instituciją įvykdyti savo pareigą ? kontrolės funkciją, aktų suderinimo pareigą dalyje dėl antrinės teisinės pagalbos kokybės vertinimo taisyklių įteisinimo, pripažinti, kad Institucija vilkino vykdyti savo pareigą ? patvirtinti antrinės teisinės pagalbos kokybės vertinimo taisykles, suderinus su Lietuvos advokatūra, nustatytą Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 10 straipsnio 2 punkte, išdėstytame 2005 m. sausio 20 d. VGTPĮ pakeitimo įstatymo 1 straipsnyje, įpareigoti Lietuvos advokatūros advokatų tarybą įvykdyti Komisijos pavedimą ? išnagrinėti pareiškėjo skundą ir apie priimtą sprendimą informuoti jį bei Komisiją.
Pareiškėjas 2010 m. liepos 26 d. teismui pateikė atsisakymą nuo ketvirtojo reikalavimo, t. y. pripažinti, kad Teisingumo ministerija vilkino vykdyti savo pareigą ? patvirtinti antrinės teisinės pagalbos kokybės vertinimo taisykles, suderinus su Lietuvos advokatūra, nustatytą VGTPĮ 10 straipsnio 2 punkte, išdėstytame 2005 m. sausio 20 d. VGTPĮ pakeitimo įstatymo 1 straipsnyje (t. II, b. l. 185). Atsižvelgiant į tai, Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. liepos 26 d. nutartimi bylos nagrinėjimą dalyje dėl šio reikalavimo nutraukė (t. II, b. l. 190-191).
Skunduose pareiškėjas paaiškino, kad Komisija 2008 m. liepos 23 d. raštu Nr. S-2008-7013 jo 2008 m. gegužės 13 d. skundą „Dėl teisėjų veiksmų“ persiuntė pagal kompetenciją Teisingumo ministerijai, kuri 2008 m. rugpjūčio 27 d. priėmė ginčijamą sprendimą Nr. (1.23.)-7R-7383, bei Lietuvos advokatūros advokatų tarybai. Manė, jog minėtas Institucijos sprendimas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos principui, kad visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, taip pat visų asmenų lygybės įstatymui, pareigūnams bei valdžios institucijoms principui, be to, pažeidžia pareiškėjo teisę į įstatymais pagrįstą ir objektyvų skundo nagrinėjimą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 str. 3 d., 29 str., 30 str. 1 d.). Pažymėjo, jog Teisingumo ministerija pareiškėjo 2008 m. gegužės 13 d. skundo „Dėl teisėjų veiksmų“ neišnagrinėjo VAĮ nustatytos administracinės procedūros tvarka (19-36 str.), nesivadovavo įstatymo viršenybės, objektyvumo, proporcingumo principais, neįvykdė kontrolės funkcijos, aktų suderinimo pareigos. Atkreipė dėmesį, jog pareiškėjo 2008 m. gegužės 13 d. skunde „Dėl teisėjų veiksmų“ nebuvo keliamas teismų veiklos vertinimo klausimas, todėl Institucija nepagrįstai pasisakė dėl draudimo Teisingumo ministerijai kištis į teismų veiklą. Nurodė, kad antrinės teisinės pagalbos kokybės vertinimas yra nesureguliuotas teisės aktais, nors VGTPĮ 10 straipsnio 2 punkte nustatyta, jog Lietuvos advokatūra organizuoja antrinę teisinę pagalbą teikiančių advokatų veiklos kokybės tikrinimą pagal antrinės teisinės pagalbos kokybės vertinimo taisykles (toliau ? ir Taisyklės), kurias tvirtina Lietuvos advokatūra, suderinusi su Teisingumo ministerija. Pažymėjo, jog Taisyklės iki šiol nėra patvirtintos ir todėl, pareiškėjo manymu, nėra teisinio mechanizmo, leidžiančio tinkamai tikrinti antrinę teisinę pagalbą teikiančių advokatų veiklos kokybę ir taip efektyviai ginti antrinę teisinę pagalbą gaunančių asmenų interesus. Atkreipė dėmesį, jog, vadovaujantis Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo (toliau – ir Advokatūros įstatymas) 51 straipsniu, kai kyla kliento ir advokato ginčas dėl teisinių paslaugų, klientas turi teisę kreiptis į Lietuvos advokatūrą ar teismą, kurie sprendžia ginčus, kylančius dėl paslaugų teikimo. Pareiškėjas pabrėžė, kad VGTPĮ nėra vartojamos „teisinių paslaugų“, „kliento“ sąvokos. Taip pat nesutiko, kad minėtos Advokatūros įstatymo nuostatos gali būti taikomos vertinant antrinę teisinę pagalbą teikiančių advokatų veiklos kokybę, kadangi jos reglamentuoja teisinių paslaugų kokybės vertinimą, o ne antrinės teisinės pagalbos kokybės vertinimą, be to, antrinės teisinės pagalbos kokybės vertinimas pagal Advokatūros įstatymo nuostatas praktikoje nėra taikomas. Nurodė, jog antrinės teisinės pagalbos kokybės vertinimo praktika yra nevienoda: pateikė pavyzdį, kai antrinės teisinės pagalbos kokybės vertinimas buvo perduotas ne Lietuvos advokatūrai, o advokatų komisijai. Ginčijo Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos direktorių kolegijos 2006 m. kovo 29 d. protokolu Nr. 2 (toliau – ir Protokolas) patvirtintos Asmenų prašymų perdavimo nagrinėti kitai tarnybai, kai kyla interesų konfliktas, tvarkos (toliau – ir Tvarka) teisėtumą. Pateikė bendro pobūdžio pastabas, kuriomis nesutiko su VGTPĮ 18 straipsnio 7 dalyje įtvirtintu principu, kad antrinę teisinę pagalbą visose ikiteisminėse ir teisminėse stadijose paprastai teikia tik vienas (tas pats) advokatas, taip pat VGTPĮ 11 straipsnio 9 dalyje įtvirtinta nuostata, kad spręsdama dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo, tarnyba turi teisę prašyti advokato išvados, ar nėra antrinės teisinės pagalbos neteikimo pagrindų, ginčijo valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybų teisę spręsti dėl pareiškėjo piktnaudžiavimo antrine teisine pagalba. Pareiškėjas taip pat teigė, kad Lietuvos advokatūros advokatų taryba jokio sprendimo dėl jai Komisijos persiųsto G. K. 2008 m. gegužės 13 d. skundo „Dėl teisėjų veiksmų“ nepriėmė ir pareiškėjo neinformavo.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į skundą (t. I, b. l. 40-43) ir atsiliepimais į patikslintą skundą (t. I, b. l. 121-123, t. III, b. l. 66) atsakovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija prašė pareiškėjo G. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Teigė, kad priimdama skundžiamą sprendimą, Institucija veikė pagal savo kompetenciją, nepažeidė teisės aktų reikalavimų, sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl negali būti panaikintas. Pažymėjo, kad pareiškėjo 2008 m. gegužės 13 d. skunde „Dėl teisėjų veiksmų“ buvo keliamas klausimas dėl teisėjų veiksmų konkrečiose civilinėse bylose, todėl Institucija pagrįstai pasisakė dėl to, jog Teisingumo ministerijai nesuteikti įgaliojimai kištis į teismų veiklą. Atkreipė dėmesį, kad skundžiamame sprendime buvo išnagrinėtas ir kitas pareiškėjo pateiktas klausimas dėl advokatų veiklos kokybės vertinimo sistemos. Atsižvelgiant į tai, taip pat įvertinus skundžiamo sprendimo turinį ir formą, teigė, kad Institucijos sprendimas atitinka VAĮ numatytus administracinės procedūros sprendimui keliamus reikalavimus, kadangi jame išsamiai atsakyta į pareiškėjo skunde keliamus klausimus, nurodyti teisės aktai, kuriais vadovautasi priimant skundžiamą sprendimą. Pabrėžė, jog skundžiamas Teisingumo ministerijos 2008 m. rugpjūčio 27 d. sprendimas Nr. (1.23.)-7R-7383 atitinka VAĮ 3 straipsnyje nustatytus viešojo administravimo principus bei visus kitus teisės ir gero administravimo principus, taip pat VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą objektyvumo principą, kadangi jame konkrečiai nurodoma, kokiais teisės aktais reikia vadovautis siekiant išsiaiškinti pareiškėjo keliamus klausimus. Pažymėjo, kad Teisingumo ministerija nėra nei advokato, nei tarnybos veiklą kontroliuojantis ar prižiūrintis subjektas, o tarnybų priimti sprendimai gali būti skundžiami Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatyta tvarka, tuo tarpu advokatų veiklą kontroliuoja ir prižiūri Lietuvos advokatūra. Nurodė, kad pagal Teisingumo ministerijos nuostatus ir VGTPĮ, Teisingumo ministerija tik imasi priemonių, valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos kokybės vertinimo principo įgyvendinimui.
Atsiliepimu į patikslintą pareiškėjo G. K. skundą (t. III, b. l. 61-63) atsakovas Lietuvos advokatūra prašė bylą dalyje dėl reikalavimo įpareigoti Lietuvos advokatūros Advokatų tarybą išnagrinėti pareiškėjo skundą ir apie priimtą sprendimą informuoti jį bei Komisiją, nutraukti, o nusprendus šį pareiškėjo reikalavimą nagrinėti, jį atmesti.
Teigė, kad Vilniaus apygardos administraciniam teismui nėra priskirta nagrinėti skundus dėl Lietuvos advokatūros valdymo organų priimtų sprendimų ar jų nepriėmimo, todėl pareiškėjo reikalavimas įpareigoti Lietuvos advokatūros advokatų tarybą atlikti tam tikrus veiksmus yra teismingas ne Vilniaus apygardos administraciniam teismui, o bendrosios kompetencijos teismui. Taip pat pažymėjo, jog pareiškėjo G. K. 2008 m. gegužės 13 d. skundas „Dėl teisėjų veiksmų“ buvo išnagrinėtas 2009 metų pavasarį vykusiame Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos koordinavimo tarybos posėdyje, kuriame dalyvavo ir Lietuvos advokatūros atstovas, todėl atskirai Lietuvos advokatūros advokatų tarybos posėdyje šis skundas nebuvo svarstomas. Atkreipė dėmesį, kad apie šią aplinkybę pareiškėjas buvo informuotas, todėl jo reikalavimas Lietuvos advokatūros advokatų tarybos atžvilgiu yra nepagrįstas.
Atsiliepimu į skundą (t. I, b. l. 16-20) trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba (toliau – ir Vilniaus VGTPT, Tarnyba) prašė pareiškėjo G. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodė, kad palaiko skundžiamo Teisingumo ministerijos 2008 m. rugpjūčio 27 d. sprendimo Nr. (1.23.)-7R-7383 argumentą, jog pirminė pareiga rengiant antrinės teisinės pagalbos kokybės vertinimo taisykles tenka Lietuvos advokatūrai. Nesutiko su pareiškėjo argumentu, kad nesant patvirtintų Taisyklių, nėra teisinio mechanizmo, leidžiančio tinkamai tikrinti antrinę teisinę pagalbą teikiančių advokatų veiklos kokybę. Pažymėjo, jog vadovaujantis Advokatūros įstatymo 51 straipsniu, kai kyla kliento ir advokato ginčas dėl teisinių paslaugų, klientas turi teisę kreiptis į Lietuvos advokatūrą ar teismą, kurie sprendžia ginčus, kylančius dėl paslaugų teikimo. Advokatui už Advokatūros įstatymo ir Lietuvos advokatų etikos kodekso reikalavimų pažeidimus gali būti keliama drausmės byla, sprendimą iškelti drausmės bylą priima Lietuvos advokatūra arba Teisingumo ministras. Pabrėžė, kad, Vilniaus VGTPT nuomone, antrinę teisinę pagalbą gaunančio asmens ir kliento, taip pat antrinės teisinės pagalbos kokybės ir teisinių paslaugų kokybės sąvokos savo turiniu ir esme yra tapačios, kadangi, remiantis konstituciniu visų asmenų lygybės principu, neturėtų būti diferencijuojama advokato teikiamų paslaugų kokybė ir jos vertinimas priklausomai nuo to, ar šios teisinės paslaugos yra finansuojamos iš valstybės biudžeto, ar iš asmeninių kliento lėšų. Atsižvelgiant į tai, konstatavo, kad asmuo, kuriam teikiama antrinė teisinė pagalba ir kurio netenkina teikiamų teisinių paslaugų kokybė, remdamasis minėtomis Advokatūros įstatymo nuostatomis, gali inicijuoti advokato teikiamų teisinių paslaugų kokybės vertinimą ir efektyviai ginti savo interesus. Nurodė, jog taikant šias bendras taisykles, antrinės teisinės pagalbos gavėjo interesai nėra pažeidžiami, nes pagrindinis tikslas yra pasiekiamas ? įvertinama advokato teikiamų teisinių paslaugų kokybė. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo pateiktas pavyzdys, kai antrinės teisinės pagalbos kokybės vertinimas buvo perduotas ne Lietuvos advokatūrai, o advokatų komisijai, yra vienintelis. Pažymėjo, jog pareiškėjų Tarnybai pateikiami skundai, kuriuose skundžiamasi dėl antrinę teisinę pagalbą teikiančių advokatų veiklos kokybės, yra persiunčiami Lietuvos advokatūrai, tačiau jei skunde nurodytos aplinkybės yra susijusios ne su advokato veiklos kokybės vertinimu, o su sutarties tarp Tarnybos ir antrinę teisinę pagalbą teikiančio advokato vykdymu, pareiškėjo skundą išnagrinėja ir sprendimą priima Tarnyba. Nurodė, kad pareiškėjo ginčijama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos direktorių kolegijos 2006 m. kovo 29 d. protokolu Nr. 2 patvirtinta Tvarka, taip pat išreiškiamas bendro pobūdžio nepasitenkinimas teisiniu reguliavimu nėra susiję su skundžiamu Teisingumo ministerijos 2008 m. rugpjūčio 27 d. sprendimu Nr. (1.23.)-7R-7383 ir kitais skundo reikalavimais. Be to, pabrėžė, kad teismų praktika pripažįsta, jog valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos gali vadovautis minėta Tvarka, nustatydamos, kuriai tarnybai, kilus interesų konfliktui, persiunčiamas prašymas suteikti antrinę teisinę pagalbą.
III.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. lapkričio 4 d. sprendimu (t. III, b. l. 85-92) administracinę bylą dalyje dėl reikalavimo įpareigoti Lietuvos advokatūros advokatų tarybą įvykdyti Komisijos pavedimą ? išnagrinėti pareiškėjo skundą ir apie priimtą sprendimą informuoti jį bei Komisiją, nutraukė, o kitoje dalyje pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas 2008 m. gegužės 13 d. skunde „Dėl teisėjų veiksmų“ kėlė klausimą dėl teisėjų veiksmų konkrečiose civilinėse bylose, todėl Teisingumo ministerija pagrįstai skundžiamame 2008 m. rugpjūčio 27 d. sprendime Nr. (1.23.)-7R-7383 nurodė, jog jai nesuteikti įgaliojimai kištis į teismų veiklą. Nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnį, teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai, taigi Teisingumo ministerijai, kaip ir kitoms valstybinės valdžios ir valdymo institucijoms, draudžiama kištis į teismų veiklą, nes tai pažeistų teismų nepriklausomumo principą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 114 straipsnio 1 dalis). Pabrėžė, jog teismų sprendimų teisėtumą ir pagrįstumą įstatymų nustatyta tvarka kontroliuoja tik aukštesnės instancijos teismai. Taip pat nesutiko su pareiškėjo argumentu, kad antrinės teisinės pagalbos kokybės vertinimas yra nesureguliuotas teisės aktais, todėl nėra teisinio mechanizmo, leidžiančio tinkamai tikrinti antrinę teisinę pagalbą teikiančių advokatų veiklos kokybę ir taip efektyviai ginti antrinę teisinę pagalbą gaunančių asmenų interesus, kadangi, remdamasis Advokatūros įstatymo 51 straipsnio nuostatomis, asmuo, kuriam teikiama antrinė teisinė pagalba ir kurio netenkina teikiamų teisinių paslaugų kokybė, gali inicijuoti advokato teikiamų teisinių paslaugų kokybės vertinimą ir efektyviai ginti savo interesus. Patvirtino Vilniaus VGTPT argumentus, kad taikant šias bendras taisykles, antrinės teisinės pagalbos gavėjo interesai nėra pažeidžiami, nes pagrindinis tikslas yra pasiekiamas ? įvertinama advokato teikiamų teisinių paslaugų kokybė. Įvertinęs skundžiamo sprendimo turinį ir formą, konstatavo, kad jis atitinka VAĮ keliamus reikalavimus, yra pagrįstas ir teisėtas, todėl jį naikinti nėra pagrindo. Atsižvelgęs į tai, pažymėjo, jog pagrindo įpareigoti Instituciją VAĮ nustatytos administracinės procedūros tvarka (19-36 str.) išnagrinėti pareiškėjo 2008 m. gegužės 13 d. skundą „Dėl teisėjų veiksmų“ taip pat nėra. Atsakydamas į pareiškėjo reikalavimą įpareigoti Instituciją įvykdyti savo pareigą ? kontrolės funkciją, aktų suderinimo pareigą dalyje dėl antrinės teisinės pagalbos kokybės vertinimo taisyklių įteisinimo, teismas pažymėjo, jog Teisingumo ministerija 2008 m. gegužės 8 d. raštu Nr. (1.16)-7R-3958 „Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nuostatų įgyvendinimo“ kreipėsi į Lietuvos advokatūrą prašydama imtis priemonių, kurios užtikrintų tinkamą VGTPĮ Lietuvos advokatūrai priskirtų funkcijų įgyvendinimą antrinės teisinės pagalbos kokybės vertinime. Pabrėžė, kad minėtame rašte Teisingumo ministerija nurodė, jog yra pasirengusi bendradarbiauti su Lietuvos advokatūra, rengiant antrinės teisinės pagalbos kokybės vertinimo taisykles. Be to, atkreipė dėmesį, kad Teisingumo ministerija Lietuvos Respublikos Seimui pateikė naują Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 4, 5, 6, 7, 8, 9, 10, 11, 12, 13, 14, 16, 17, 18, 19, 20, 23, 24, 28 straipsnių pakeitimo įstatymo projektą. Atsižvelgiant į tai, konstatavo, jog Institucija imasi pakankamai priemonių, valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos kokybės vertinimo principo įgyvendinimui pagal Teisingumo ministerijos nuostatuose ir VGTPĮ jai priskirtas funkcijas. Dėl pareiškėjo reikalavimo įpareigoti Lietuvos advokatūros advokatų tarybą įvykdyti Komisijos pavedimą ? išnagrinėti pareiškėjo skundą ir apie priimtą sprendimą informuoti jį bei Komisiją, teismas pažymėjo, kad Lietuvos advokatūra yra Lietuvos advokatų, kaip nepriklausomos Lietuvos teisinės sistemos dalies, savivaldos institucija, turinti specifinę teisinę padėtį Lietuvos teisinėje sistemoje ir negali būti prilyginta viešojo administravimo subjektui, o jos vykdoma veikla nelaikytina viešuoju administravimu. Tai įvertinęs, konstatavo, kad ginčai dėl Lietuvos advokatūros priimtų sprendimų nėra teismingi administraciniams teismams, o priskirtini nagrinėti bendrosios kompetencijos teismams, todėl, remdamasis ABTĮ 101 straipsnio 1 punktu, bylą dalyje dėl minėto reikalavimo nutraukė ir išaiškino pareiškėjui teisę kreiptis dėl jo į bendrosios kompetencijos teismą.
IV.
Apeliaciniu skundu (t. III, b. l. 105-108) pareiškėjas G. K. prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, tenkinant pareiškėjo skundą.
Mano, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisingas ir naikintinas. Teigia, kad skundžiamas Teisingumo ministerijos sprendimas priimtas pažeidžiant administracinę procedūrą ir administravimo principus, taip pat VAĮ 20 straipsnyje įtvirtintas pareiškėjo teises. Pažymi jog Institucija, prieš priimdama sprendimą, remdamasi VAĮ 28 straipsnio 1 dalimi, turėjo apklausti pareiškėją. Nesutinka su teismo ir atsakovų argumentais, kad, remiantis Advokatūros įstatymo 51 straipsnio nuostatomis, egzistuoja efektyvi teikiamos antrinės teisinės pagalbos kokybės vertinimo sistema. Mano, jog Teisingumo ministerijos veiksmai vykdant kontrolės funkciją aktų suderinimo pareigų dalyje dėl Taisyklių įteisinimo nėra pakankami ir pažeidžia įstatymo viršenybės bei proporcingumo principus. Nesutinka su teismo išvada, kad ginčai dėl Lietuvos advokatūros priimtų sprendimų nėra teismingi administraciniams teismams, kadangi ABTĮ 2 straipsnio 4-5 dalys ir 15 straipsnio 1 dalies 11 punktas nustato, jog viešojo administravimo subjektais laikomos ir organizacijos, kurioms suteikiami viešojo administravimo įgaliojimai, o administracinis teismas nagrinėja skundus dėl tokių organizacijų veiksmų, be to, nagrinėjamu atveju skundžiami Lietuvos advokatūros advokatų tarybos veiksmai/neveikimas, kilę iš viešojo administravimo santykių, o ne Lietuvos advokatūros sprendimas. Pažymi, kad tais atvejais, kai skundžiami keli atsakovai tuo pačiu pagrindu ir vieno iš jų apskundimas žinybingas tik administraciniam teismui, kartu turėtų būti nagrinėjamas ir reikalavimas kitam atsakovui. Taip pat nurodo, jog Komisija pareiškėjo skundą nagrinėti pavedė Lietuvos advokatūros advokatų tarybai, o ne Lietuvos advokatūrai. Kelia klausimą, ar pirmosios instancijos teismas laikėsi ABTĮ 21 straipsnyje įtvirtintos ginčų dėl teismingumo sprendimo tvarkos.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. III, b. l. 114-115) atsakovas Teisingumo ministerija prašo pareiškėjo G. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą ir palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 4 d. sprendimą nepakeistą.
Pažymi, kad pareiškėjo teiginys, jog Institucijos veiksmai vykdant kontrolės funkciją aktų suderinimo pareigų dalyje dėl Taisyklių įteisinimo nėra pakankami ir pažeidžia įstatymo viršenybės bei proporcingumo principus, yra visiškai nepagrįstas. Teigia, kad įstatymo viršenybės ir proporcingumo principai būtų pažeisti, jei Teisingumo ministerija bandytų kištis į Lietuvos advokatūros veiklą. Atkreipia dėmesį, jog VGTPĮ iš esmės įtvirtina Lietuvos advokatūros teisė vykdyti advokatų, teikiančių antrinę teisinę pagalbą, veiklos kokybės kontrolę.
Atsakovas Lietuvos advokatūra pateikė rašytinius paaiškinimus į pareiškėjo G. K. apeliacinį skundą, prašydamas atmesti apeliacinį skundą dalyje dėl Lietuvos advokatūrai reiškiamo reikalavimo ir palikti Vilniaus apygardos administracinio 2010 m. lapkričio 4 d. sprendimą šioje dalyje nepakeistą.
Pabrėžė, kad administraciniam teismui nėra priskirta nagrinėti skundus dėl Lietuvos advokatūros valdymo organų priimtų sprendimų ir šiuo klausimu palaikė atsiliepime į pareiškėjo G. K. skundą, adresuotą pirmosios instancijos teismui, išdėstytus argumentus.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
V.
Nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas G. K., kreipdamasis į Vilniaus apygardos administracinį teismą, pareiškė tris su atsakovu Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija susijusius reikalavimus: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2008 m. rugpjūčio 27 d. sprendimą Nr. (1.23.)-7R-7383, išskyrus jo dalį, kuria Lietuvos Respublikos teisingumo ministras pareiškia, kad susipažino su pareiškėjo pateikta nuomone bei pasiūlymais dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą reglamentuojančių teisės aktų pakeitimo ir juos įvertins tobulinant valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, 2) įpareigoti Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme nustatytos administracinės procedūros tvarka išnagrinėti pareiškėjo 2008 m. gegužės 13 d. skundą „Dėl teisėjų veiksmų“, kurį jai perdavė Lietuvos Respublikos Seimo Antikorupcijos komisija, 3) įpareigoti Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją įvykdyti savo pareigą ? kontrolės funkciją, aktų suderinimo pareigą dalyje dėl antrinės teisinės pagalbos kokybės vertinimo taisyklių įteisinimo. Taip pat pareiškėjas pareiškė vieną reikalavimą, susijusi su atsakovu Lietuvos advokatūra, ir prašė įpareigoti Lietuvos advokatūros Advokatų tarybą įvykdyti Komisijos pavedimą ? išnagrinėti pareiškėjo skundą ir apie priimtą sprendimą informuoti jį bei Komisiją.
Teisėjų kolegija, revizuodama pirmosios instancijos teismo sprendimą ir atsakydama į pareiškėjo G. K. apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, analizuos kiekvieną paminėtą pareiškėjo pareikštą materialinį reikalavimą atskirai.
Dėl reikalavimo panaikinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2008 m. rugpjūčio 27 d. sprendimą Nr. (1.23.)-7R-7383, išskyrus jo dalį, kuria Lietuvos Respublikos teisingumo ministras pareiškia, kad susipažino su pareiškėjo pateikta nuomone bei pasiūlymais dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą reglamentuojančių teisės aktų pakeitimo ir juos įvertins tobulinant valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą.
Pareiškėjas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2008 m. rugpjūčio 27 d. sprendimo Nr. (1.23.)-7R-7383 teisėtumą ir pagrįstumą ginčijo tuo aspektu, kad jis priimtas, tinkamai neįvykdžius Lietuvos Respublikos Seimo Antikorupcijos komisijos 2008 m. liepos 23 d. pavedimo išnagrinėti jo 2008 m. gegužės 13 d skundą dalyje dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, pažeidus Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme įtvirtintą procedūrą ir viešojo administravimo principus – įstatymo viršenybės, objektyvumo ir proporcingumo. Teisėjų kolegija su šiais argumentais nesutinka.
Pasisakydama dėl pareiškėjo skundžiamo Teisingumo ministerijos 2008 m. rugpjūčio 27 d. sprendimo Nr. (1.23.)-7R-7383 reikšmės nagrinėjamai bylai, teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo taikymo požiūriu tai nėra individualus administracinis aktas (VAĮ 2 str. 9 d.), kadangi jame nėra tokiam aktui būtino požymio – viešojo administravimo subjekto konkrečiam asmeniui ar jų grupei nustatytų arba suteikiamų teisių ir pareigų (VAĮ 8 str. 2 d.). Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo prasme skundžiamas sprendimas Nr. (1.23.)-7R-7383 yra administracinės procedūros sprendimas (VAĮ 2 str. 12 d.), kuriuo buvo užbaigta administracinė procedūra, prasidėjusi Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai gavus Lietuvos Respublikos Seimo Antikorupcijos komisijos persiųstą nagrinėti pareiškėjo skundą. Administracinės procedūros sprendimai gali būti skundžiami administraciniam teismui (VAĮ 36 str.). Atsakovo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos parengtas administracinės procedūros sprendimas šiuo konkrečiu atveju yra informacinio (aiškinamojo) pobūdžio. Pažymėtina, kad tokio pobūdžio Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsakymas atitinka pareiškėjo G. K. skundo turinį, nes jame buvo išdėstoma pareiškėjo nuomonė dėl teismų veiklos, valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatyme įtvirtintos antrinę teisinę pagalbą teikiančių advokatų veiklos kokybės vertinimo sistemos funkcionavimo, pranešama apie advokato J. B. netinkama pareigų vykdymą. Pats pareiškėjas jokių konkrečių prašymų Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai nesuformulavo, o Lietuvos Respublikos Seimo Antikorupcijos komisijos pavedimas taip pat buvo abstraktaus pobūdžio (išnagrinėti pareiškėjo prašymą), jokie konkretūs nurodymai imtis atitinkamų veiksmų, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai įgyvendinant jai priskirtas funkcijas valstybės garantuojamos teisinės pagalbos politikos srityje, nenurodyti. Pažymėtina, kad iš Lietuvos Respublikos Seimo Antikorupcijos komisijos 2008 m. liepos 23 d. rašto, analizuojant jį visumoje, akivaizdu, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai buvo pavesta išnagrinėti pareiškėjo skundą tik toje dalyje, kurioje išreiškiama pareiškėjo nuomonė dėl antrinę teisinę pagalbą teikiančių advokatų veiklos kokybės vertinimo sistemos VGTPĮ pagrindais nefunkcionavimo, o pavedimas dėl advokato Romano J. B. veiksmų įvertinimo adresuojamas Lietuvos advokatūrai. Dėl šios priežasties atmetamas pareiškėjo argumentas, kad Teisingumo ministerija nepasisakė šiuo aspektu, tokiu būdu nevisapusiškai įvykdydama Lietuvos Respublikos Seimo Antikorupcijos komisijos 2008 m. liepos 23 d. raštu suformuluotą pavedimą. Pareiškėjas teisingai nurodė, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija neturėjo pasisakyti dėl teismų veiklos, tačiau ne todėl, kad skunde, kaip nurodo pareiškėjas, nekeliama teismų veiklos problematika (tai akivaizdžiai neatitinka pareiškėjo skundo turinio), o todėl, kad Lietuvos Respublikos Seimo Antikorupcijos komisija tokio pavedimo nesuformulavo. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2008 m. rugpjūčio 27 d. sprendime Nr. (1.23.)-7R-7383 išdėstyti teiginiai, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai draudžiama kištis į teismų veiklą, vertinti teismų teisėtumą ir pagrįstumą, ir laikytini atsakovo atsisakymu pasisakyti dėl pareiškėjo skunde keliamos teismų veiklos problematikos. Analizuojant Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2008 m. rugpjūčio 27 d. sprendimą Nr. (1.23.)-7R-7383 pareiškėjo išreikštos nuomonės dėl antrinę teisinę pagalbą teikiančių advokatų veiklos kokybės vertinimo sistemos VGTPĮ pagrindais nefunkcionavimo aspektu, matyti, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija išdėstė savo poziciją šiuo klausimu ir ją argumentavo, o tai, kad pareiškėjas nesutinka su Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos nuomone, nesudaro pagrindo teigti, kad skundžiamas administracinės procedūros sprendimas, esantis informacinio pobūdžio ir nesukuriantis pareiškėjui jokių teisių ir pareigų, yra netinkamas, pažeidžiantis įstatymo viršenybės, objektyvumo ir proporcingumo principą. Pareiškėjas nurodė, kad administracinė procedūra buvo pažeista tuo aspektu, kad nesilaikyta VAĮ 28 straipsnio 2 dalies nuostatos, įpareigojančios privalomai apklausti asmenį, dėl kurio galimai pažeistų teisių ir teisėtų interesų buvo gautas pranešimas ir dėl gauto pranešimo pradėta administracinė procedūra. Kadangi nagrinėjamu atveju Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija nagrinėjo pareiškėjo skundą tik toje dalyje, kurioje išreiškiama pareiškėjo nuomonė (kritika) dėl VGTPĮ įtvirtintos antrinę teisinę pagalbą teikiančių advokatų veiklos kokybės vertinimo sistemos nefunkcionavimo, t. y. nesusijusios su pareiškėjo konkrečių subjektinių teisių pažeidimu, paminėta VAĮ 28 straipsnio 2 dalies nuostatoje įtvirtinta taisyklė atsakovui nebuvo privaloma. Vadovaujantis VAĮ 28 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija analizuojamu atveju turėjo teisę pati nuspręsti, ar pareiškėjo apklausa buvo reikalinga. Jokių kitų administracinės procedūros pažeidimų pareiškėjas nenurodė.
Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo skundo reikalavimą panaikinti Teisingumo ministerijos 2008 m. rugpjūčio 27 d. sprendimą Nr. (1.23.)-7R-7383 skundžiamoje dalyje.
Dėl reikalavimo įpareigoti Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme nustatytos administracinės procedūros tvarka išnagrinėti pareiškėjo 2008 m. gegužės 13 d. skundą „Dėl teisėjų veiksmų“, kurį jai perdavė Lietuvos Respublikos Seimo Antikorupcijos komisija.
Šis reikalavimas yra išvestinis iš pareiškėjo G. K. reikalavimo panaikinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2008 m. rugpjūčio 27 d. sprendimą Nr. (1.23.)-7R-7383, išskyrus jo dalį, kuria Lietuvos Respublikos teisingumo ministras pareiškia, kad susipažino su pareiškėjo pateikta nuomone bei pasiūlymais dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą reglamentuojančių teisės aktų pakeitimo ir juos įvertins tobulinant valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą. Nustačius, kad atsakovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija išsamiai ir visapusiškai išnagrinėjo pareiškėjo 2008 m. gegužės 13 d. skundą „Dėl teisėjų veiksmų“ duoto pavedimo ribose ir nenustačius priežasčių, dėl kurių minėtas administracinis sprendimas turėtų būti panaikintas, nėra pagrindo įpareigoti atsakovą pakartotinai svarstyti pareiškėjo 2008 m. gegužės 13 d. skundą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai minėtą reikalavimą atmetė kaip nepagrįstą.
Dėl reikalavimo įpareigoti Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją įvykdyti savo pareigą – kontrolės funkciją, aktų suderinimo pareigą dalyje dėl antrinės teisinės pagalbos kokybės vertinimo taisyklių įteisinimo.
Nagrinėjamu atveju aktualus Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 3 punktas, įtvirtinanti, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija kontroliuoja šio įstatymo ir su juo susijusių teisės aktų gyvendinimą. Pareiškėjas, reikalaudamas įpareigoti atsakovą Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją atlikti jo nurodytus veiksmus, iš esmės teigia, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija minėtą teisės aktų kontrolės funkciją vykdė netinkamai. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos neveiklumą pareiškėjas grindė ta aplinkybe, kad iki šiol nėra priimtos antrinės teisinės pagalbos kokybės vertinimo taisyklės, numatytos VGTPĮ 10 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Minėtoje teisės normoje numatyta, kad Lietuvos advokatūra organizuoja antrinę teisinę pagalbą teikiančių advokatų veiklos kokybės tikrinimą pagal antrinės teisinės pagalbos kokybės vertinimo taisykles, kurias tvirtina Lietuvos advokatūra, suderinusi su Teisingumo ministerija. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išdėstytais motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, kad nėra pagrindo konstatuoti Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją nevykdžius teisės aktais nustatytų pareigų. Aiškinant VGTPĮ 10 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintą teisės normą lingvistiškai, darytina išvada, kad antrinės teisinės pagalbos kokybės vertinimo taisyklių rengimas pirmiausia priskirtas Lietuvos advokatūros kompetencijai, o Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija šios teisės normos aspektu turi suderinimo pareigą. Pažymėtina, kad atsakovas 2008 m. gegužės 8 d. raštu Nr. (1.16)-7R-3958 „Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nuostatų įgyvendinimo“ kreipėsi į Lietuvos advokatūrą, prašydamas imtis priemonių, kurios užtikrintų tinkamą VGTPĮ Lietuvos advokatūrai priskirtų funkcijų įgyvendinimą antrinės teisinės pagalbos kokybės vertinime ir nurodė, kad yra pasirengusi bendradarbiauti su Lietuvos advokatūra, rengiant antrinės teisinės pagalbos kokybės vertinimo taisykles. Byloje nepateikta įrodymų, kad tokios taisyklės buvo parengtos, bet Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija jų nederino. Pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teisminio bylos nagrinėjamo metu iš atsakovo paaiškinimų nustatyta, kad šiuo metu yra parengtas VGTPĮ pakeitimo projektas, pagal kurį antrinės teisinės pagalbos kokybės vertinimo taisyklių nebėra, o numatoma, kad antrinę teisinę pagalbą teikiančių advokatų veiklos kokybė bus tikrinama pagal Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymą. Teisėjų kolegijos nuomone, tai taip pat netiesiogiai patvirtina, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, būdama atsakinga už VGTPĮ ir su šiuo įstatymu susijusių teisės aktų įgyvendinimo kontrolę, minėtą funkciją realiai vykdo bei atspindi jos pasirinktą poziciją bylai aktualiu (pareiškėjo keliamu) klausimu. Teisėjų kolegijos nuomone, vertinant Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos veiksmus VGTPĮ 7 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintos funkcijos požiūriu, būtina atsižvelgti į VGTPĮ 7 straipsnio 1 dalies 1 punkto normą, numatančią, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija įgyvendina valstybės garantuojamos teisinės pagalbos politiką, kas reiškia, jog Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai yra suteikta diskrecijos teisė veikti savo nuožiūra, kad jai priskirtos funkcijos būtų įgyvendintos tinkamai ir efektyviai. Pagal byloje nustatytas aplinkybes nėra pagrindo teigti, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija minėta diskrecijos teise naudojasi akivaizdžiai netinkamai ir tokiu būdu yra pažeidžiami asmenų interesai. Pastaruoju aspektu išsamiai pasisakė pirmosios instancijos teismas. Teisėjų kolegija palaiko šiuos motyvus ir jų nekartoja. Pareiškėjas apeliaciniame skunde jokių naujų argumentų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo išvadas, nepateikė. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino pareiškėjo reikalavimo įpareigoti atsakovą Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją atlikti jo nurodytus veiksmus.
Dėl reikalavimo įpareigoti Lietuvos advokatūros A dvokatų tarybą įvykdyti Lietuvos Respublikos Seimo Antikorupcijos komisijos pavedimą ? išnagrinėti pareiškėjo skundą ir apie priimtą sprendimą informuoti jį bei Lietuvos Respublikos Seimo Antikorupcijos komisiją.
Pirmosios instancijos teismas administracinę bylą dėl šio reikalavimo nutraukė, konstatavęs, kad Lietuvos advokatūra nėra viešojo administravimo subjektas ir nevykdo viešojo administravimo veiklos, todėl ginčai dėl Lietuvos advokatūros sprendimų (veiksmų ar neveikimo) turi būti skundžiami bendrosios kompetencijos teismui. Teisėjų kolegija su pirmosios instancijos teismo išvada sutinka, nes ji priimta vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-741/2009). Pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai yra nepagrįsti ir nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo šio dalyje. Tas faktas, jog reikalavimas yra susijęs ne su Lietuvos advokatūros sprendimais, o su Lietuvos advokatūros Advokatų tarybos veikimu ar neveikimu teisiškai situacijos nekeičia. Advokatų taryba yra Lietuvos advokatūros valdymo organas (Advokatūros įstatymo 60 str.), kuris nėra savarankiškas teisinių santykių dalyvis ir kurio sprendimais (veikimu ar neveikimu) teisės ir pareigos yra sukuriamos Lietuvos advokatūrai. ABTĮ 21 straipsnyje įtvirtinta taisyklė yra skirta ginčams tarp bendrosios kompetencijos teismo ir administracinio teismo spręsti, bet ne konkrečioje byloje reiškiamo reikalavimo teismingumo, kai ginčas dėl to nekyla, įvertinimui. Reikalavimų absorbcijos taisyklė pareiškėjo nurodytu būdu negali būti taikoma, nes ABTĮ tokios galimybės nenumato.
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais motyvais, nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo G. K. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.