Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2012-01-27 · Byla Nr. Iv-181-189/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2012-01-27Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2012-05-30Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2012-01-27
Bylos Nr.
Iv-181-189/2012
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01551-2010-8
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Bronius Januška
Pareiškėjas
O. B.
Atsakovas
Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Ignalinos
Trečiasis asmuo
Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos
  • 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-0181-189/2012Proceso Nr. 3-61-3-01551-2010-8Procesinio sprendimo kategorija 16.5. (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. sausio 27 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Bronius Januška, sekretoriaujant Daliai Kalantienei, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo O. B. (O. B.) skundą atsakovui Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Ignalinos rinktinei (trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos) dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Teisėjas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėjas skunde (b. l. 1-2) teismui paaiškino, jog nuo 2002-01-03 dirba Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos VRM Ignalinos rinktinėje (toliau – Ignalinos rinktinė). Nuo 2003-04-01 iki šiol vykdo Ignalinos rinktinės Specialiosios paskirties būrio vyresniojo specialisto pareigas.

Nurodė, jog Ignalinos rinktinė, apskaičiuodama 2006 metų darbo užmokestį, vadovavosi Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – VTĮ, Valstybės tarnybos įstatymas) 23 str. 2 d. (2002-04-23 redakcija) ir taikė bendrą pareiškėjui mokamų priedų ir priemokų dydžio (sumos) ribojimą, numatantį, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Teigia, jog priedų ir priemokų suma viršijo šią ribą, kadangi dirbo viršvalandinį darbą, darbą naktį, poilsio ir švenčių dienomis. Todėl 2006 metais buvo nesumokėta dalis darbo užmokesčio 1062,79 Lt. Dėl tos pačios priežasties, taikant minėtą ribojimą pagal VTĮ 23 str. 2 d. (2002-04-23 ir 2007-06-07 redakcijos) 2007 metais buvo neišmokėti 2041,31 Lt., o 2008 metais neišmokėti 711,60 Lt. Prašo teismo iš atsakovo priteisti 3815,70 Lt. neišmokėto darbo užmokesčio dalį už laikotarpį nuo 2006-2008 metus.

Pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas), spręsdamas ar Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – Konstitucija), 2009-12-11 dienos nutarime konstatavo, kad: „valstybės tarnautojų darbo užmokestis turi būti mokamas įstatymų nustatytu laiku, ši asmens teisė garantuojama, saugoma ir ginama kaip nuosavybės teisė, pagal Konstituciją negali būti tokios teisinės situacijos, kad valstybės tarnautojui, kuris atliko pavestą darbą, už šį darbą nebūtų mokama, būtų mokama ne nustatytu laiku arba mokama mažiau negu priklauso pagal įstatymus ir jais remiantis išleistus kitus teisės aktus“. Konstitucinis Teismas nutarė, kad Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. (2002-04-23 ir 2007-06-07 redakcijos) nustatytas teisinis reguliavimas savaime neprieštarauja Konstitucijai, tačiau kartu pripažino, kad Valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002-04-23 redakcija ir 2007-06-07 redakcija) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio ir švenčių dienomis, nakties metu atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 str. 1 d. nuostatai „Kiekvienas <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>, konstituciniam teisinės valstybės principui“.

Nurodė, jog apie tai, kad pastarojo konstitucinės teisės į teisingą apmokėjimą už darbą pažeistos, sužinojo tik Konstituciniam Teismui paskelbus nutarimą. Iki Konstitucinio Teismo sprendimo nekilo abejonių dėl darbo priedų ir priemokų ribojimo teisėtumo. Teigia, jog žinojo, kad tokius ribojimus nustato Valstybės tarnybos įstatymas, todėl manė, kad juos pateisina specifinis valstybės tarnautojo statusas.

Pažymėjo, jog 2008-12-09 buvo priimtas VTĮ 4, 10, 16, 16-1, 17, 23, 26, 37, 41, 42 straipsnių pakeitimo ir papildymo, Įstatymo papildymo 26-1, 43-1 straipsniais ir 3 priedo II skyriaus pakeitimo įstatymas, kuris įsigaliojo (su tam tikromis išimtimis) 2009-01-01. VTĮ 23 str. buvo pakeistas ir išliko nuostata, kad priemokų ir priedų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Buvo numatyta, kad į šią sumą neįskaitomas apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą, budėjimą bei priedai, numatyti VTĮ 25 str. 1 d. 1 p. (už tarnybos stažą) ir 4 p. (pareiginės algos dydžio vienkartinis priedas)). Todėl dėl šios priežasties turi būti taikomos 2008-12-09 redakcijos VTĮ 23 str. nuostatos, kurios jau galiojo Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo dieną ir galioja šiuo metu.

Atkreipė dėmesį, jog Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – Darbo kodeksas, DK) 298 str., kuris taikomas ir darbo užmokesčio santykiams valstybės tarnyboje, nors numato, kad su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus, tačiau normoje nėra imperatyviai nurodyta, kad gali būti priteisiamos tik paskutiniais trejais metais nesumokėtos sumos. Todėl mano, kad galima pasirinkti palankų laikotarpį, kuris neturi viršyti trejų metų.

Atsakovas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Ignalinos rinktinė atsiliepimo (b. l. 19-20) argumentais prašė pareiškėjo skundo netenkinti. Nurodė, jog Lietuvos Respublikos Valstybės sienos apsaugos tarnybos įstatymo (toliau – VSATĮ) 3 str. įtvirtinta, jog VSAT organizuoja ir įgyvendina savo veiklą vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis bei kitais teisės aktais. Todėl daro išvadą, jog Ignalinos rinktinės vadas, skaičiuodamas ir mokėdamas darbo užmokestį pareigūnams, neturėjo nei finansinės galimybės, nei teisinio pagrindo išskirti ar išmokėti daugiau lėšų, nei tai nustatyta Lietuvos Respublikos įstatymais.

Pažymėjo, jog pareiškėjas nepagrįstai atsakovu patraukė Ignalinos rinktinę. Nors rinktinė apskaičiavo ir mokėjo pareiškėjui darbo užmokestį, tačiau įstatymus leidžia ir valstybės biudžetą tvirtina Lietuvos Respublikos Seimas, todėl atsakovu turi būti patraukta Lietuvos valstybė.

Nurodė, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A-264/2003 pasisakė, kad pagal Konstitucijos 107 str. Konstitucinio Teismo sprendimų galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai yra nukreipiama tik į ateitį. Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 4 d. nustatyta, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Iš to darytina išvada, kad teisės aktai, Konstitucinio Teismo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, negali būti taikomi santykiams, atsirandantiems po Konstitucinio Teismo sprendimo dėl šių aktų prieštaravimo Konstitucijai oficialaus paskelbimo, tačiau iki šio momento taikant teisės aktus priimtiems sprendimams šių aktų pripažinimas prieštaraujančiais Konstitucijai reikšmingas tiek, kiek sprendimai nėra įvykdyti - nesukėlė realių teisinių pasekmių. Teigia, jog toks teisės aktas negalioja tik ateičiai. Todėl teismo sprendimas, kuris buvo priimtas, vadovaujantis įstatymu ar kitu teisės aktu, vėliau Konstitucinio Teismo pripažintu prieštaraujančiu Konstitucijai arba įstatymams, yra teisėtas ir pagrįstas ir negali būti dėl šios priežasties naikinamas apeliacine ar kasacine tvarka. Taip pat nurodė, jog pagal DK 298 str. darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus, todėl prašė pareiškėjui jo prašomą priteisti darbo užmokesčio dalį priteisti ne daugiau kaip už tris metus skaičiuojant nuo skundo teismui padavimo dienos.

Atkreipė dėmesį, jog dėl valstybėje taikomų ekonominių priemonių, pareiškėjo reikalavimo patenkinimas ir sprendimo vykdymas esminiai apsunkintų turtinę atsakovo padėtį, todėl atsižvelgdamas į visuotinai žinomą itin sunkią valstybės ir jos institucijų ekonominę ir finansinę padėtį ir kitas aplinkybes sprendimo vykdymą atidėti ar išdėstyti. Taip pat nurodė, jog sunkią Ignalinos rinktinės ekonominę padėtį įrodo Ignalinos rinktinės Finansų skyriaus 2010-05-04 rašto Nr. (21/18)-13-516 (b. l. 21) kopija.

Atsiliepimas

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimuose (b. l. 13-15 ir 34-36) nurodė, jog kadangi išimtinė teisė spręsti, ar įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją, yra suteikta Konstituciniam Teismui, todėl kai nėra atitinkamo Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004-12-13 nutarimas byloje Nr. 51/01-26/02-19/03-11/03-26/03-27/03).

Šalies argumentai

Nurodė, jog šiuo atveju pareiškėjas su skundu į teismą kreipėsi 2010-05-19, todėl vadovaujantis Darbo kodekso nuostatomis piniginiai reikalavimai galėtų būti tenkinami nuo 2010-05-19 iki 2007-05-19 o priteistina suma turėtų būti mažinama už 2006 m. 1062,79 Lt., 2007 m. sausio - balandžio mėn. 1221,17 Lt bei gegužės mėn. 13 d. d. 72,66 Lt/22=3,30 Lt x l3=42,93 Lt. Viso mažinama 1264,10 Lt. Sprendimo vykdymą prašė atidėti vieneriems metams.

Pareiškėjas, atsakovo bei trečiojo suinteresuoto asmens atstovai teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai (Administracinių bylų teisenos įstatymo, toliau – ABTĮ, XI skirsnis). Bylos nagrinėjimo atidėjimo pagrindų nenustatyta (ABTĮ 80 str.).

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje ginčas teisme kilo už laikotarpį nuo 2006 iki 2008 pareiškėjui neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė dėl minėtu laikotarpiu galiojusioje Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. numatytos priedų ir priemokų ribos.

Vidaus tarnybos pareigūnų darbo užmokestį reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymo VI skyriaus 23-26 straipsnių nuostatos, kurios, remiantis Valstybės tarnybos įstatymo 4 str. 2 d., yra be išlygų taikomos ir statutiniams valstybės tarnautojams. Valstybės tarnybos įstatymo 25 str. 1 d. (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-856 redakcija) nustatyta, kad valstybės tarnautojams mokami šie priedai: 1) už tarnybos Lietuvos valstybei stažą (toliau – tarnybos stažas); 2) už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategoriją; 3) už laipsnį; 4) už diplomatinį rangą. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 25 str. 7 d. (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-856 redakcija), šio straipsnio 1 dalies 2, 3 ir 4 punktuose nustatyti priedai negali viršyti 55 procentų pareiginės algos. Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 1 d. (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-856 redakcija) buvo nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos, o 2 dalimi buvo nustatyta, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 26 str. 3 d. (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-856 redakcija), vidaus tarnybos sistemos pareigūnams mokamų priemokų, inter alia už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą, bendras dydis (suma) negalėjo viršyti 60 procentų pareiginės algos.

2008-12-09 buvo priimtas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 4, 10, 16, 16-1, 17, 23, 26, 37, 41, 42 straipsnių pakeitimo ir papildymo, Įstatymo papildymo 26-1, 43-1 straipsniais ir 3 priedo II skyriaus pakeitimo įstatymo 6 straipsniu įstatymas (2007-06-07 įstatymo Nr. XI-53 redakcija). Šiuo įstatymu buvo pakeistas bei papildytas Valstybės tarnybos įstatymo 23 str., kurio 2 dalis numatė, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Į šią sumą neįskaitomas šio straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytas apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą bei šio įstatymo 25 str. 1 d. 1 ir 5 punktuose nustatyti priedai.

Vidaus tarnybos statuto, patvirtinto 2003-04-29 įstatymu Nr. IX-1538, 38 str. 1 d. nustatyta, kad pareigūnams mokamos šios priemokos: 1) už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu; 2) už darbą kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis darbo sąlygomis; 3) už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą. Papildomos užduotys pareigūnui turi būti suformuluotos raštu. Statuto 38 str. 5 d. nustatyta, kad pareigūnams mokamos priemokos negali viršyti 60 procentų pareiginės algos. Taigi, tokiu teisiniu reglamentavimu buvo ribojamas faktiškai skaičiuotinų priedų bei priemokų dydis.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2009-12-11 priėmė nutarimą ,,Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, kuriuo pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 45-1708; 2007 m. birželio 7 d. redakcija; Žin., 2007, Nr. 69-2723) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad privalėjo būti aptarta, kokiais būdais turėjo būti atlyginama už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę tais atvejais, kai apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis viršijo nustatytą ribą. Tai galėjo būti papildomų laisvų (nedarbo) dienų suteikimas, kasmetinių apmokamų atostogų pailginimas ar kitoks kompensavimas. To nepadarius, laikytina, kad atsakovas už faktiškai pareiškėjo atliktą darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliktų viršijant nustatytą darbo trukmę, iki šiol nėra tinkamai (pilnai) atsiskaitęs.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija (2010 m. birželio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010) konstatavo, jog vidaus tarnybos sistemos pareigūnai, dirbę poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikę papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855, 2007 m. birželio 7 d. įstatymo Nr. X-1175 redakcijos) nustatytą ribą ir todėl atitinkama darbo užmokesčio suma jiems nebuvo išmokėta, turi teisę reikalauti teisingai atlyginti už tą darbą, kuris liko faktiškai neapmokėtas dėl minėto apribojimo taikymo. Kolegija taip pat pabrėžė, kad pažeista teisė teismo turi būti ginama, nes priešingu atveju būtų pažeistos Konstitucijos normos ir principai, o įstatymo dalis, kuri buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikoma tiems teisiniams santykiams, kurie dar nėra galutinai susiklostę, t.y. būtų vykdomi Konstitucijai prieštaraujančio įstatymo pagrindu priimti sprendimai, kurie dar negali būti laikomi įvykdytais Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme.

Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, o 4 dalyje, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija (2010 birželio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010) konstatavo, jog ginčuose dėl darbo užmokesčio (teisingo atlyginimo už darbą) priteisimo „sprendimo įvykdymu“ Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme reikėtų laikyti situaciją, kai asmuo yra praradęs galimybę įsiterpti ir per teismą reikalauti koreguoti tuos teisinius santykius, kurie susiklostė iki teisės normos, reglamentavusios minėtus santykius, pripažinimo neteisėta. Ir priešingai – ginčų dėl darbo užmokesčio bylose sprendimas yra neįvykdytas, kol valstybės tarnautojas turi teisę į savo pažeistų teisių gynimą teisme ar kitose įstatymų numatytose institucijose. Būtent iki to momento, kada teisė pareikšti skundą ar ieškinį teisme gali būti įgyvendinta, negali būti laikoma, kad valstybės tarnautojo atžvilgiu atlikti apmokėjimai už atliktą darbą yra laikomi „įvykdytu sprendimu“ Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Todėl dėl šios priežasties Konstitucijai prieštaravęs aktas negali būti taikomas tik į ateitį (Konstitucinio teismo įstatymo 72 str. 4 d.), o taip pat nėra pagrindo išvadai, kad įstatymo nuostatos yra įvykdytos iki Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimo paskelbimo. Atsižvelgiant į išdėstytą teisinį reglamentavimą darytina išvada, jog pareiškėjo išreikštas reikalavimas dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo yra pagrįstas.

Iš teismui pateiktų suvestinių atsiskaitymo lapelių (b. l. 5-8) matyti, kad pareiškėjui už 2006 metus ribojant priedus ir priemokas neišmokėta 1062,79 Lt, už 2007 metus ribojant priedus ir priemokas neišmokėta 2041,31 Lt, už 2008 metus ribojant priedus ir priemokas neišmokėta 711,60 Lt.

Nagrinėjamu atveju teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su trijų metų ieškinio senaties terminu (DK 27 str. 2 d.) reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo pareikšti. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (Civilinio kodekso 1.124 str.). Atitinkamais atvejais šis terminas apibrėžia laiko tarpą, per kurį asmuo gali teismine tvarka apginti savo teises.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėdamas reikalavimus, susijusius su neišmokėto darbo užmokesčio (jo dalies) priteisimu yra konstatavęs, kad laikotarpis, už kurį neišmokėtos sumos yra priteistinos, turi būti nustatomas vadovaujantis Darbo kodekso 298 straipsniu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009-01-23 nutartis administracinėje byloje Nr. A882‑790/2009; 2009-08-24 nutartis administracinėje byloje Nr. A756‑859/2009). Vadovaujantis šia įstatymo nuostata, darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Trijų metų terminas skaičiuotinas nuo pareiškėjo skundo padavimo teismui dienos.

Pareiškėjas į teismą su skundu dėl nepriemokos priteisimo kreipėsi 2010-05-28, todėl šiuo atveju, pareiškėjo reikalavimas gali būti tenkinamas darbo užmokesčio dalį priteisiant tik už laikotarpį nuo 2007-05-28 d. iki 2010-05-28 (Darbo kodekso 27 str. 2 d.).

Atsakovo teigimu sprendžiant ginčą atsakovu turi būti patraukta Lietuvos valstybė. Pažymėtina, jog pareiškėjas tarnybos teisiniais santykiais tiesiogiai yra susijęs su Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Ignalinos rinktine (nuo 2003-04-01 iki šiol vykdo Ignalinos rinktinės Specialiosios paskirties būrio vyresniojo specialisto pareigas), tai yra subjektu, privalančiu mokėti pareiškėjui darbo užmokestį ir teikti kitas įstatymuose numatytas garantijas, todėl bylose dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo atsakovu yra darbdavys, o ne Lietuvos valstybė. Valstybė galėtų būti tinkamu atsakovu byloje, jeigu pareiškėjas formuluodamas savo reikalavimus prašytų atlyginti žalą, padarytą neteisėtais valstybės institucijos (jos pareigūnų) veiksmais, tuo tarpu pareiškėjas prašo priteisti jam neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, todėl atsakovu šiuo atveju yra tiesioginis pareiškėjo darbdavys – Ignalinos rinktinė. Tokios praktikos nuosekliai laikosi ir LVAT (2010-06-07 nutartis Nr. A662-1735/2010, 2011-11-18 nutartis Nr. A-575-1916/2011 ir kt.). Taip pat pažymėtina, jog atsakovo atsiliepime nurodyta 2010-01-28 nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-62/2010 vadovautis negalima, kadangi šioje byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl teisėjui neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo. Valstybės tarnybos įstatymo 4 str. 5 d. 2 p. nustatyta, kad šis įstatymas netaikytinas teisėjams. Taigi teisėjo santykis su teismu kaip įstaiga, kurioje jis atlieka savo funkcijas, yra specifinis, skiriasi nuo valstybės tarnautojo santykio su įstaiga, kurioje jis tarnauja. Konstitucijoje yra įtvirtinta specifinė teismo funkcija, todėl teisėjo ir teismų nepriklausomumo principas lemia ir ypatingą teisėjo, kaip teisminės valdžios dalies, teisinį statusą. Teisėjas pagal jo atliekamas pareigas negali būti priskirtas prie valstybės tarnautojų (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. gruodžio 21 d., 2001 m. liepos 12 d. nutarimai).

Suvestiniuose atsiskaitymo lapeliuose nurodytų pareiškėjui susidariusių nepriemokų sumų atsakovas neginčija, tačiau, prašo teismo, tuo atveju, jei būtų patenkintas pareiškėjo skundas, sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams. Atsakovas pagrįsdamas sunkią įstaigos ekonominę padėtį grindžia pateikdamas Ignalinos rinktinės Finansų skyriaus 2010-05-04 pažyma Nr. (21/18)-13-516 „Dėl Ignalinos rinktinės finansavimo 2010 metais“ (b. l. 21), kurioje nurodyta, jog Ignalinos rinktinė, turėdama 2010 metams patvirtintus sumažintus asignavimus darbo užmokesčiui, neturi galimybės mokėti papildomų išmokų, nesusijusių su 2010 metų apmokėjimu valstybės tarnautojams ir darbuotojams, dirbantiems pagal darbo sutartį, už atliktą darbą ir faktiškai dirbtą laiką. Įvertinus minėtą pažymą, matyti, kad joje aptariama 2010 metų finansinė situacija, tačiau atsakovas byloje nėra pateikęs duomenų, kokia įstaigos finansinė padėtis yra sprendimo priėmimo dienai. Taip pat įvertinus darbo užmokesčio nepriemokos reikalavimo senumą (nepriemoka susidariusi 2006-2008 metais, skundas teismui pateiktas 2010-05-28) spręstina, jog sprendimo vykdymo atidėjimas dar metams neadekvačiai pažeistų pareiškėjo teisę ginti savo konstitucinę teisę į teisingą atlyginimą už darbą. Todėl prašymas atidėti sprendimo vykdymą vieneriems metams netenkinamas.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjui priteistina 1685,29 Lt (nuo 2007 m. gegužės 28 d. (už 3 d. d. gegužės mėn. 72,66/22=3.30; 3,30x3=9,90) + 963,79 Lt (nuo 2007 m. liepos mėn. iki 2008 m. gruodžio mėn.)+711,60 Lt. (2008 m.)).

Rezoliucinė dalis

Teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 2 p., 127 str. 1 d., 129 str.

nusprendė:

pareiškėjo O. B. (O. B.) skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti O. B. iš atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Ignalinos rinktinės 1685,29 Lt neišmokėto darbo užmokesčio dalį.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Bronius Januška