Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2015-12-16 · Administracinė byla Nr. I-10486-208/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2015-12-16
Bylos Nr.
I-10486-208/2015
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-04024-2015-1
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Donatas Vansevičius
Pareiškėjas
V. M.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, Laisvės atėmimo vietų ligoninės, Šiaulių
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-10486-208/2015Proceso Nr. 3-61-3-04024-2015-1Procesinio sprendimo kategorija 1.15.2.3.2; 3.21 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. gruodžio 16 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Donatas Vansevičius, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. M. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, Laisvės atėmimo vietų ligoninės ir Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėjas V. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (I t., b. l. 1–3) prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) 5 000 Eur, Laivės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir LAVL) 5 000 Eur ir Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI) 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas nurodo, kad periodiškai nuo 2013-11-25 iki 2014-06-01 Lukiškių TI-K jis buvo kalinamas perpildytose kamerose, kuriose nebuvo inventoriaus švarai palaikyti, todėl jis turėjo gyventi purvinose kamerose, kvėpuoti dulkėmis bei negalėjo atlikti būtinų higienos procedūrų. Kamerose buvo atsilupę dažai, šalta, silpnas dirbtinis apšvietimas, čiaupai buvo netvarkingi, kai kuriose kamerose buvo pelėsio ir kaupėsi drėgmė. Išduodami čiužiniai, pagalvės ir antklodės buvo pakeitę spalvą, gumbuoti ir nusidėvėję. Taip pat dušuose grindų danga buvo labai slidi, todėl jis jautė baimės jausmą paslysti ir susižaloti. Dėl kalinimo tokiomis sąlygomis jis buvo be nuotaikos ir suirzęs, jautė diskomfortą, pergyveno dvasiškai, emociškai ir psichologiškai. Vadovaujasi 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma) bei 2010-05-11 Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. V-124 (toliau – ir Įsakymas), Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 str., Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 str. ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika ir nurodo, jog jis ne kartą kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją dėl kalinimo netinkamomis sąlygomis.

Nurodo, jog LAVL jis buvo gydomas nuo 2013-11-27 iki 2013-02-06, nuo 2014-02-26 iki 2014-03-24 ir nuo 2014-04-01 iki 2014-04-10 taip pat kitais laikotarpiais 2014 m. ir 2015 m. (pareiškėjas nurodo, jog tikslių datų nepamena). Paaiškina, kad LAVL jis buvo laikomas perpildytose palatose, todėl jautė diskomfortą, buvo be nuotaikos ir suirzęs. Terapijos skyriuje nebuvo veidrodžio, todėl jis negalėjo nusiskusti, dušuose slidi grindų danga, vanduo nenutekėdavo, čiaupai netvarkingi. Dušinėse sienos nelygios, todėl į jas galima lengvai susižaloti, taip pat, jos negali būti tinkamai dezinfekuojamos. Išduodama patalynė yra susidėvėjusi, iš čiužinių byra vata. Pasivaikščiojimo kiemeliuose nėra šiukšlių dėžių, nelygi danga.

Iš esmės tokias pačias kalinimo sąlygas pareiškėjas nurodo ir Šiaulių TI. Papildomai paaiškina, kad karantino kameros yra rūsyje, o tualetas karantino kamerose neatskirtas sienele, nėra kriauklių, nėra langų.

Šalies argumentai

LAVL, kuri atstovauja atsakovę Lietuvos valstybę, su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (I t., b. l. 45–47).

LAVL nurodo, kad pareiškėjas nuo 2013-11-26 iki 2013-12-05 buvo gydomas Psichiatrijos skyriuje, nuo 2014-02-26 iki 2014-03-24 Chirurgijos skyriuje, nuo 2014-04-01 iki 2014-04-10 Chirurgijos skyriuje, nuo 2015-03-04 iki 2015-03-12 Psichiatrijos skyriuje. Statistika, kiek konkrečioje palatoje atskiromis dienomis gydoma nuteistųjų ir / arba suimtųjų, nevedama. Vadovaujasi Higienos norma, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 11¹ p., Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82 „Dėl pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės). Nurodo, jog jokie teisės aktai nenumato čiužinių ir kito minkšto inventoriaus susidėvėjimo lygio, todėl LAVL jie keičiami pagal finansines galimybes. Nurodo, jog LAVL yra teikiamos stacionarinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos, kurių teikimas yra nepertraukiamas procesas, kuris būtinas teikiant tokio pobūdžio paslaugas, užtikrinant paslaugų kokybę ir tinkamą nepertraukiamą gydymą. LAVL negali daryti įtakos atvykstančiųjų gydytis suimtųjų ir (arba) nuteistųjų asmenų skaičiui, nes LAVL turi būti suteikiamos stacionarinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos visiems (imperatyviai) to reikalaujantiems nuteistiesiems ir / ar suimtiesiems. Dėl šios priežasties teisės aktuose nustatytos ploto normos galėjo būti viršytos. LAVL palatos yra minimaliai aprūpintos baldais ir kitu inventoriumi. LAVL patalpos remontuojamos eilės tvarka, remontas atliekamas pagal poreikį, kiekvienais metais šiam tikslui skirtos lėšos (biudžeto asignavimai) pilnai panaudojami ir LAVL gydomųjų skyrių patalpos (palatos) yra nuolat remontuojamos. LAVL patalpų deratizacijos ir dezinsekcijos darbams atlikti yra sudaryta sutartis su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, tokio pobūdžio darbai atliekami kartą per mėnesį, prireikus, ir dažniau. LAVL yra sudaryta galimybė pasivaikščioti gryname ore laisvu nuo medicininių procedūrų metu. Pareiškėjo reikalavimas neturtinės žalos atlyginimui nėra pagrįstas jokiais įrodomąją galią turinčiais įrodymais.

Šiaulių tardymo izoliatorius, kuris atstovauja Lietuvos valstybę, su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo atmesti (II t., b. l. 47–55).

Vadovaujasi Higienos norma bei Įsakymu ir nurodo, jog Šiaulių TI jis buvo laikomas periodiškai nuo 2014-05-15 iki 2015-09-04, o mažesnis kameros plotas pareiškėjui teko tik tam tikromis dienomis. Remiasi EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija). Nurodo, kad kamerose langai yra skaidraus stiklo, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus, o tai atitinka teisės aktų reikalavimus. Asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko kameras, neturi problemų dėl pelėsio ar drėgmės. Nurodo, jog asmenims paprašius, į kiekvieną kamerą išduodamas valymo inventoriaus komplektas, kuriuo pasinaudojus jis grąžinamas atsakingiems pareigūnams, patalpų deratizacija vykdoma pagal poreikį, kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir esamus finansinius resursus. Pažymi, jog suimtieji dažnai piktybiškai niokoja valstybės turtą, todėl visiškai suremontuotose kamerose dažnai tenka atlikti pakartotinį remontą. Nurodo, jog sanitarinio mazgo įrengimas pilnai atitinka teisės aktų reikalavimus. Pažymi, kad pareiškėjas nesikreipė į Šiaulių TI administraciją dėl kameros perpildymo ir nepatogumų. Argumentuodamas dėl sąlygų priėmimo-paskirstymo skyriaus kratų atlikimo patalpoje vadovaujasi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2005-07-04 įsakymu Nr. 4/07/130 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos (toliau – ir Instrukcija) 143 ir 144 punktais. Nurodo, jog daiktų ir asmens krata pareiškėjo buvimo Šiaulių TI laikotarpiu buvo atliekama Šiaulių TI administracinės teritorijos pastato rūsyje esančioje apžiūros ir daiktų patikrinimo patalpoje ir teigia, jog krata atliekama teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis. Pažymi, kad Higienos normoje nustatyti tik gyvenamųjų patalpų įrengimo reikalavimai, o trumpalaikio laikymo ir priėmimo-paskirstymo kameros nėra asmenų apgyvendinimui skirtos patalpos. Vadovaujasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir SVĮ) 44 str. ir nurodo, jog Šiaulių TI yra tinkamai įgyvendinamos teisės naudotis dušu, o dušai įrengti pagal galiojančius reikalavimus. Nurodo, jog pareiškėjui visada suteikiama tinkama medicininė priežiūra, o pareiškėjo nusiskundimai yra bendro pobūdžio ir grindžiami abstrakčiais argumentais.

Šalies argumentai

Lukiškių TI-K, kuris atstovauja Lietuvos valstybę, su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti (II t., b. l. 56–62).

Atsiliepimas

Atsakovas vadovaujasi Higienos norma bei Įsakymu ir nurodo, jog 2013-11-26, 2013-12-11, 2013-12-16, 2013-12-27, 2014-01-29 – 2014-01-30, 2014-02-04, 2014-02-06 – 2014-02-08, 2014-02-17 – 2014-02-05, 2014-04-10 – 2014-04-11, 2014-05-02 – 2014-05-05, 2014-05-07 vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje atitiko nustatytus reikalavimus. Taip pat, tam tikrais laikotarpiais pareiškėjo Lukiškių TI-K nebuvo.

Atsakovas pažymi, jog Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydamas galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Paaiškina, kad Lukiškių TI-K administracija negali įtakoti suimtųjų, nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiaus, o jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys ir sprendimai. Skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi SVĮ 10 str. bei Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo įstatymo 70 str. įtvirtintų suimtųjų izoliavimo reikalavimų. Stengiamasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką. Taip pat, kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas, bei kitas teisės aktų numatytas inventorius.

Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji ir suimtieji, jiems išduodamas visas švaros palaikymui reikalingas inventorius. Lukiškių TI-K nuolat organizuojamas profilaktinis aplinkos kenksmingumo pašalinimas (dezinfekcija, dezinsekcija, deratizacija) bei atliekama visuomenės sveikatos priežiūra. Lukiškių TI-K buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, nuo 2013-12-30 sudaryta sutartis su UAB „Dezinfa“, kuri vykdo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus, o nuo 2015 m. sudaryta paslaugų teikimo sutartis su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto.

Atsakovas vadovaujasi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymo Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ III skirsniu ir nurodo, kad visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos. Pažymi, kad kamerų plotas yra mažas, todėl ne visada įmanoma įrengti daugiau papildomų spintelių, lentynų ar kitų baldų.

Atsiliepimas

Atsakovas nurodo, kad sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus, visose Lukiškių TI-K kamerose langai pritaikyti vėdinimui ir atsidaro, kameros aprūpintos tvarkymo inventoriumi, o suimtieji privalo tvarkyti kameras, kuriose gyvena. Pažymi, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui V. M., kurią jis nurodo patyręs Lukiškių TI-K, LAVL ir Šiaulių TI.

Teismas pažymi, kad pagal CK 6.271 str. 1 d., žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.250 str. 1 d. apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Taikant CK 6.250 str. teismų praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad padarytas neigiamas poveikis buvo pakankamai intensyvus, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2012-02-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012). CK 6.250 str. 2 d. nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva.

Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus yra Konvencijos 3 str., kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000-10-26 sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001-07-24 sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98 ir kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 str. reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 str. yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 str. nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001-04-21 sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 str. pažeidimas. EŽTT savo praktikoje taip pat yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 str. požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 str. pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2005-04-07 sprendimą byloje Karalevičius prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99; 2008-02-14 sprendimą byloje Dorokhov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01; 2012-01-10 sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją).

Reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto, nustatytas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 p.

Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymo Nr. 1R-85 redakcija) 11¹.4 punktą iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m – Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose.

Remiantis LAVL atsiliepime (I t., b. l. 45) pateiktais duomenimis matyti, kad bendrai apskaičiavus nagrinėjamus laikotarpius (tai yra periodiškai nuo 2013-11-26 iki 2015-03-12), iš pareiškėjo 55 parų praleistų LAVL, visas paras vienam asmeniui tenkantis plotas palatoje pagal lovų skaičių neatitiko nustatytų reikalavimų. LAVL atsiliepime (b. l. I t., b. l. 45–47) pripažino, kad nustatytos ploto normos galėjo būti viršytos. Teismas, vertindamas esančių byloje įrodymų visumą, daro išvadą, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės apie laikymą perpildytose palatose yra pagrįstos.

Vis dėlto pastebėtina ir tai, kad nurodytų aplinkybių vertinimui svarbi ir pareiškėjo galimybė laisvai judėti būnant LAVL. LAVL nurodo, jog pareiškėjui buvo galimybė laisvu nuo medicininių procedūrų metu būti gryname ore. Taigi nors byloje nėra duomenų, kad nagrinėjamu atveju būtent gydymas pažeidžiant nustatytą minimalaus ploto reikalavimą ar kitus teisės aktų reikalavimus pareiškėjui sukėlė sveikatos sutrikimus, atsižvelgiant į minėtas aplinkybes ir minimalaus vienam asmeniui palatoje tenkančio ploto neužtikrinimo trukmę, konstatuotina, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui tam tikrus neigiamus išgyvenimus. Be to, pažymėtina ir tai, kad Laisvės atėmimo vietų ligoninė yra gydymo įstaiga, kurioje ypač svarbu užtikrinti tinkamas higienos ir pacientų laikymo sąlygas.

Pabrėžtina, kad LAVL pagal turimus finansinius resursus, gavusi skirtas lėšas iš valstybės biudžeto atlieka patalpų remontą. Tai patvirtina LAVL 2011-04-27 darbų priėmimo aktas (I t., b. l. 106–107). Aplinkybę, kad patalpų būklė atitinka minimalias higienos sąlygas, patvirtina Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013-07-29 išduotas Leidimas-Higienos pasas (I t., b. l. 53), Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2011-02-24 išduota įstaigos asmens sveikatos priežiūros licencija Nr. 3360 (I t., b. l. 112). LAVL yra sudariusi paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri atlieka buitinių kenkėjų naikinimo darbus (I t., b. l. 60–71, 83–96, 94–104). Vadinasi, pareiškėjo teiginiai dėl antisanitarinių palatų sąlygų, atmetami kaip nepagrįsti.

Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, teisės aktų reikalavimus atitinkančių gydymosi sąlygų nesudarymas tiesiogiai lėmė pareiškėjui fizinius nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus bei sudaro pagrindą priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Atitinkamai, vertintina, kad šiuo aspektu egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – kalinimas pažeidžiant teisės aktais numatytą vienam asmeniui skiriamą plotą, žala – pareiškėjas dėl to patyrė esminių nepatogumų ir kančių, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.). Kita vertus, nurodytas pažeidimas nebuvo tęstinis, iš esmės vyko trumpais laikotarpiais, be to, nėra duomenų, kad tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyrė jį iš kitų subjektų.

Pareiškėjas taip pat teigia, jog dušinėse sienos nelygios, todėl į jas galima lengvai susižaloti, taip pat, jos negali būti tinkamai dezinfekuojamos. Išduodama patalynė yra susidėvėjusi, iš čiužinių byra vata. Pasivaikščiojimo kiemeliuose nėra šiukšlių dėžių, nelygi danga. LAVL nurodė, jog kiemelių ir dušinių įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus. Abejoti valstybės institucijos teiginiais nėra jokio teisinio pagrindo.

Atsižvelgiant į laikymo LAVL trukmę, į tai, kad buvo nustatytas tik kamerų perpildymo faktas (bendroje sumoje 55 paros), į tai, kad pareiškėjas, darydamas nusikalstamą veiką, turėjo numatyti būsimas pasekmes, taip pat į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką šios kategorijos bylose, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, pažeidimų mastą, pareiškėjui priteisiama iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos LAVL, 385 Eur kompensacija patirtai neturtinei žalai atlyginti.

Reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto, nustatytas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 p.

Iš Šiaulių TI 2015-09-04 pažymos Nr. 60/09-29381 pateiktų duomenų, t. y. detalizuotų kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, dydžių bei asmenų, su kuriais buvo laikomas, skaičių (I t., b. l. 117–127) matyti, kad, bendrai apskaičiavus nagrinėjamą laikotarpį (t. y. periodiškai laikotarpį nuo 2014-05-15 iki 2015-09-04 imtinai) – iš viso 458 dienas, 300 dienų ir 20 dienų pusę dienos vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje visiškai atitiko nustatytus reikalavimus, o likusią laikotarpio dalį – 138 dienas ir 20 dienų po pusę dienos vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje neatitiko nustatytų reikalavimų. Teismas, vertindamas esančių byloje įrodymų visumą, daro išvadą, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės apie kalinimą perpildytose kamerose yra pagrįstos. Taigi, įvertinęs minėtas aplinkybes ir kitą byloje esančią medžiagą, taip pat tai, kad kameros plotas, be kita ko, buvo užstatytas suimtųjų (nuteistųjų) lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, teismas sprendžia, jog iš tiesų ginčo laikotarpiu suimtiesiems (nuteistiesiems) tenkantis plotas buvo mažas, jie beveik neturėjo laisvos vietos, kurioje galėtų judėti, todėl pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista, kalinimas tokiomis sąlygomis truko gana ilgai, todėl yra pagrindas konstatuoti Konvencijos 3 str. pažeidimą.

Pareiškėjas taip pat teigia, jog Šiaulių TI buvo šalta ir drėgna. Iš byloje esančios medžiagos matyti, jog pareiškėjas ne kartą kreipėsi dėl netinkamų kalinimo sąlygų, tačiau savo skundus atsiėmė, nes buvo išspręstos skunduose nurodytos aplinkybės (I t., b. l. 129–136, 140–142). Iš teismui pateiktos 2015-09-07 pažymos Nr. 62/08-904 (I t., b. l. 143–146) ir Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų (I t., b. l. 147–181) matyti, jog sąlygos Šiaulių TI atitinka minimalius teisės aktų reikalavimus, abejoti valstybės institucijos pateiktais duomenimis nėra jokio pagrindo. Pažymėtina, jog patikrinimų metu nustatyti pažeidimai Šiaulių TI pagal galimybes yra šalinami. Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, pareiškėjo argumentai dėl jo kalinimo antisanitarinėmis sąlygomis atmetami kaip nepagrįsti.

Nors pareiškėjas Šiaulių TI buvo kalinamas per mažo ploto sąlygomis, tačiau įvertinus byloje esančius faktinius duomenis, nėra pagrindo konstatuoti, jog Šiaulių TI padarė kitus pažeidimus pareiškėjo atžvilgiu. Iš asmens sveikatos istorijos matyti, jog jokių sveikatos sutrikimų dėl kalinimo netinkamomis sąlygomis pareiškėjui nekilo (I t., b. l. 182–200, II t., b. l. 1–46). Atsižvelgiant į laikymo Šiaulių TI trukmę, į tai, kad buvo nustatytas tik kamerų perpildymo faktas, į tai, kad pareiškėjas, darydamas nusikalstamą veiką, turėjo numatyti būsimas pasekmes, taip pat į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką šios kategorijos bylose, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, pažeidimų mastą, pareiškėjui priteisiama iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 750 Eur kompensacija patirtai neturtinei žalai atlyginti.

Iš Lukiškių TI-K atsiliepime pateiktų duomenų, t. y. detalizuotų kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, dydžių bei asmenų, su kuriais buvo laikomas, skaičių (II t., b. l. 56–57), matyti, kad, bendrai apskaičiavus nagrinėjamą laikotarpį (t. y. periodiškai laikotarpį nuo 2013-11-25 iki 2014-05-14 imtinai) – iš viso 80 dienų, 27 dienas vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje visiškai atitiko nustatytus reikalavimus, o likusią laikotarpio dalį – 53 dienas vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje neatitiko nustatytų reikalavimų. Teismas, vertindamas esančių byloje įrodymų visumą, daro išvadą, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės apie kalinimą perpildytose kamerose yra pagrįstos. Taigi, įvertinęs minėtas aplinkybes ir kitą byloje esančią medžiagą, taip pat tai, kad kameros plotas, be kita ko, buvo užstatytas suimtųjų (nuteistųjų) lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, teismas sprendžia, jog iš tiesų ginčo laikotarpiu suimtiesiems (nuteistiesiems) tenkantis plotas buvo mažas, jie beveik neturėjo laisvos vietos, kurioje galėtų judėti, todėl pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista, kalinimas tokiomis sąlygomis truko gana ilgai, todėl yra pagrindas konstatuoti Konvencijos 3 str. pažeidimą.

Pabrėžtina, kad Lukiškių TI-K pagal turimus finansinius resursus, gavęs skirtas lėšas iš valstybės biudžeto atlieka kamerų remontą, kamerų būklė atitinka minimalias higienos sąlygas. Abejoti valstybės institucijos pateiktais paaiškinimais nėra pagrindo.

Pareiškėjas taip pat teigia, jog kamerose buvo šalta, drėgna ir tamsu bei neužtikrintas tinkamas natūralus apšvietimas.

Iš byloje esančių Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų matyti, jog tam tikri teisės aktų normų reikalavimų neatitikimai kai kuriose Lukiškių TI-K kamerose buvo nustatyti (II t., b. l. 68–94, 97–195), tačiau jie buvo nežymūs ir esant galimybei pašalinami.

Pabrėžtina, kad Lukiškių TI-K pagal turimus finansinius resursus, gavęs skirtas lėšas iš valstybės biudžeto atlieka kamerų remontą, kamerų būklė atitinka minimalias higienos sąlygas. Abejoti valstybės institucijos pateiktais paaiškinimais nėra pagrindo. Iš bylos medžiagos matyti, kad Lukiškių TI-K 2013 m. buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Dezinfa“ (II t., b. l. 175–178), kuri nuolat atliko kenkėjų kontrolės ir naikinimo darbus, o 2015-01-02 sudaryta sutartis su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ (II t., b. l. 179–181), kuri nuolat atlieka buitinių kenkėjų (vabzdžių ir graužikų) naikinimo darbus, patalpų priežiūrą.

Pažymėtina, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją, teismo pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk prieš Nyderlandus).

Atsižvelgiant į tai, jog nagrinėjamu atveju konstatuotas tik ploto, tenkančio vienam asmeniui pažeidimas bei tam tikri kameroms keliamų reikalavimų pažeidimai, tai, kad pažeidimas nebuvo nepertraukiamas, pareiškėjui tenkanti kameros ploto norma nuolat kito. Be to, Lukiškių TI-K nurodytos aplinkybės, kad esant perpildytoms kameroms stengiamasi, jog suimtieji ir nuteistieji tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei, perkeliami į laisvesnes kameras, rodo, kad įstaigos administracija palaipsniui, atsižvelgdama į finansinių galimybių ribas, siekia įstaigoje laikomiems asmenims užtikrinti tinkamas gyvenimo sąlygas. Byloje nenustatyta, jog Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl kalinimo sąlygų būtų kreipęsis dėl psichologo ar psichiatro pagalbos, kad jam nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba.

Taigi teismas, atsižvelgęs į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą bei vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K priteistina neturtinės žalos atlyginimo suma yra 270 Eur.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–88 str. 1 d. 5 p., 127 str. 1 d., teisėjas

nusprendė:

pareiškėjo V. M. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui V. M. 385 Eur (tris šimtus aštuoniasdešimt penkis eurus) neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės.

Priteisti pareiškėjui V. M. 750 Eur (septynis šimtus penkiasdešimt eurų) neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus.

Priteisti pareiškėjui V. M. 270 Eur (du šimtus septyniasdešimt eurų) neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Donatas Vansevičius