Kauno apylinkės teismo nutartis

Baudž. byla Nr. 1-1026-923/2013; Proceso Nr. 1-20-9-00038-2013-9; Procesinio sprendimo kategorija: (S) 2.3.2.1.3.1

2013 m. gegužės 15 d.

Kauno apylinkės teismo teisėja Lina Lesinskienė, sekretoriaujant Eglei Stanevičienei, Gitanai Žitinevičienei, dalyvaujant prokurorui Donatui Puzinui, kaltinamajam V. A., jo gynėjui advokatui Aidui Venckui, teisiamojo posėdžio parengiamojoje dalyje išnagrinėjusi kaltinamojo gynėjo prašymą dėl baudžiamosios bylos perdavimo prokurorui,

Aprašomoji dalis

nustatė:

2013-05-10 teisiamojo posėdžio parengiamojoje dalyje kaltinamojo gynėjas pateikė prašymą perduoti baudžiamąją bylą prokurorui. Gynėjas nurodė, kad byloje esančiame 2012-02-14 kaltinamajame akte nurodyta, jog jo ginamasis V. A. kaltinamas tuo, kad aplaidžiai tvarkė apskaitą: būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“, įmonės kodas 301159542, registruota (duomenys neskelbtini)“, Kaune, direktoriumi laikotarpiu nuo 2010-01-01 iki 2011-12-31 ir žinodamas, kad pagal Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo 2001-11-16 Nr.IX-574 21 straipsnio „Atsakomybė už apskaitos organizavimą“ 1 punktą „ Už apskaitos organizavimą pagal šio įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas“, yra atsakingas už apskaitos organizavimą, dokumentų pateikimą, pažeidė žemiau nurodytų teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, reikalavimus: pažeidė Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo (2001-11-06 Nr. IX-574) 4 straipsnio „Reikalavimai apskaitos informacijai“ 3 dalį, kurioje nurodoma, kad „Ūkio subjektai apskaitą tvarko taip, kad apskaitos informacija būtų: 3) išsami ir naudinga vidaus ir išorės informacijos vartotojams“. UAB „(duomenys neskelbtini)“,“ tvarkoma apskaita yra neišsami, nėra naudinga sprendimams priimti, nes apskaitos registruose nenurodyti pirminiai apskaitos dokumentai ir dalis prekių neturi juridine galia turinčiu įsigijimo dokumentus, todėl neįregistruotos apskaitos registruose; pažeidė Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo (2001-11-06 Nr. IX-574) 6 straipsnio Apskaitos tvarkymo sistemos nustatytas ir parinkimas“ 2 dalį, kurioje nurodoma, kad „apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu“. UAB „(duomenys neskelbtini)“,“ šių nurodymų neprisilaikė, nes tyrimo metu nustatyta, kad bendrovės atskaitingi asmenys, gavę pinigines lėšas iš pirkėjų, jų neįnešdavo į bendrovės kasa, bet naudodavo atsiskaitymams su tiekėjais, bei buhalterinės apskaitos registruose neapskaitė be PVM sąskaitų-faktūrų įsigytų prekių už 15307,25 Lt; pažeidė LR Buhalterinės apskaitos įstatymo (2001-1106 Nr. IX-574) 12 straipsnio „Ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių įforminimas ir registravimas“ 1 dalyje nurodyta, kad „Visos operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje numatytą atvejį. Apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus. Ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai, kurie negali būti pagrįsti apskaitos dokumentais, pagrindžiami su jais susijusių ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių apskaitos dokumentais“. UAB „(duomenys neskelbtini)“,“ šių nurodymų neprisilaikė, nes bendrovėje buvo priimtos ir sandėliuojamos prekės be apskaitos dokumentu 15307,25 Lt sumai, tai yra iš UAB „(duomenys neskelbtini)“,“ gautos prekės (padažai) be PVM sąskaitų-faktūrų; to paties straipsnio 4 dalį, kurioje nurodyta, kad ,,Apskaitos registruose ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys užregistruojamai ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio dieną arba iškart po to, kai yra galimybė tai padaryti“. UAB „(duomenys neskelbtini)“,“ šių reikalavimų nevykdė, nes 2010 m. ir 2011 m. apyvartos žiniaraščiai buvo vedami ne kiekvieną mėnesį augančia tvarka. Apyvartos žiniaraščiuose nėra nurodyti sąskaitų likučiai kiekvieno mėnesio pradžiai ir pabaigai, nenurodytos kiekvieno mėnesio apyvartos; pažeidė Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo 16 straipsnio ,,Apskaitos registrai“ 1 dalyje nurodyta, kad ,,Ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys registruojami apskaitos registruose“, o 3 dalyje nurodyta, kad ,,Apskaitos registruose ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai registruojami pagal apskaitos dokumentus chronologine, sistemine, chronologine-sistemine arba kita tvarka. Apskaitos registrą pasirašo jį sudaręs asmuo“. Bendrovė „(duomenys neskelbtini)“,“ nesivadovavo nurodytais reikalavimais, apskaitos registruose nenurodyti pirminiai apskaitos dokumentai, dalis apskaitos registru nepasirašyti juos sudariusiu asmenų. Nėra galimybės nustatyti, kas sudarė apskaitos registrus. Dėl padarytų Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo (2001-11-06 Nr. IX-574) 4, 6, 12, 16 straipsnių pažeidimų, nebuvo galima iš dalies nustatyti bendrovės veiklos, asmens turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už 2010-01-01 – 2011-12-31 laikotarpį. Šioje V. A. padarytoje veikoje yra požymiai nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – LR BK) BK 223 str. 1 d.

Gynėjas taip pat nurodė, kad tinkamai gintis nuo jam reiškiamų kaltinimų asmuo gali tik tuomet, kai kaltinamajame akte yra aiškiai ir detaliai išdėstomos inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės, o ne tik apsiribojama abstrakčiomis frazėmis, nedetalizuojant kokių konkrečių veiksmų atlikimu galėjo būti padaryta inkriminuojama nusikalstama veika.

Europos žmogaus teisių teismas ne kartą yra išaiškinęs, jog kaltinamuoju aktu reiškiami kaltinimai turi būti aprašyti aiškiai, suprantamai, nekelti abejonių dėl kaltinimo turinio ir esmės ir nesudaryti teismui ar kaltinamajam bei jo gynėjui pagrindo spėlioti, ką prokuroras galėjo turėti omenyje reikšdamas vieną ar kitą kaltinimą, o gynybai formuojama būtinybė ginti nuo visų galimų kaltinimo modifikacijų yra pažeidžianti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies „a“ punktą, suteikiantį kaltinamajam teisę būti jam suprantama kalba ir išsamiai informuotam apie kaltinimo pagrindą ir apie teisinį šių veikų vertinimą (EŽTT sprendimas byloje Pelissier and Sassi v. France fGCJ, no. 25444/94, z 51, ECHR 1999-11 ir kt). Iš esmės analogiškos pozicijos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kuris taipogi ne kartą yra išaiškinęs, kad kaltinamasis aktas turi būti surašomas itin kruopščiai, ypač turinio prasme jame neturi būti esminių trūkumų ar nesutapimų su bylos medžiaga, kurie sudarytų kliūtį teisingo sprendimo priėmimui. Kaltinamasis aktas pirmosios instancijos teismui yra sprendimo krypties orientyras bei sprendimo ribų kriterijus, būtent todėl privalo atitikti byloje faktiškai nustatytas aplinkybes (LAT 2011-09-20 nutartis b/b Nr. 2K-387/2011 ir kt.). Susipažinus su jo ginamajam įteikto 2012-02-14 kaltinamojo akto turiniu akivaizdu, kad jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos realizavimo mechanizmas kaltinamajame akte išdėstytas remiantis būtent tik abstrakčiais teiginiais, jų visiškai nedetalizuojant. Visos šios aplinkybės vienareikšmiškai patvirtina, jog jo ginamajam V. A. šioje baudžiamojoje byloje įteiktas 2012-02-14 kaltinamasis aktas iš esmės neatitinka LR BPK 219 straipsnio reikalavimų kadangi yra nekonkretus, jame nenurodytos konkrečios inkriminuojamų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybės, kaltinamasis aktas paremtas tik deklaratyviomis bendro pobūdžio frazėmis, dėl to negali būti visiškai ir aiškiai suprantamas bei suvaržo įtariamojo teisę į gynybą, ne, nežinodamas prieš tai išdėstytų aplinkybių, kaltinamasis negali pateikti teismui tokias aplinkybes paneigiančių įrodymų, o kaltinamojo gynybai formuojama būtinybė ginti kaltinamąjį nuo visų galimų kaltinimo modifikacijų, kas laikoma Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies „a“ punkto, suteikiančio kaltinamajam teisę būti jam suprantama kalba ir išsamiai informuotam apie kaltinimo pagrindą ir apie teisinį šių veikų vertinimą, pažeidimu (EŽTT sprendimas byloje Pelissier and Sassi v. France fGCJ, no. 25444/94, z 51, ECHR 1999-11 ir kt). Jo ginamajam 2013-01-16 įteikto pranešimo apie įtarimą turinys yra identiškas kaltinamojo akto turiniui, klausimas dėl įtariamojo teisės į gynybą suvaržymo, pateikus būtent tokio turinio įtarimus, buvo keliamas dar ikiteisminio tyrimo stadijoje, pateikiant nurodytą ikiteisminį tyrimą organizavusiam ir jį kontroliavusiam prokurorui 2013-01-24 prašymą papildyti ikiteisminį tyrimą detalizuojant jo ginamajam įteikto pranešimo apie įtarimą turinį (esmę). Nurodytas advokato prašymas buvo atmestas Kauno apygardos prokuratūros prokuroro 2013-02-11 nutarimu, jame nurodant, kad pats įtariamasis (kaltinamasis) ikiteisminio tyrimo medžiagoje (specialisto išvadoje) turi susirasti atsakymus į keliamus klausimus ir išsiaiškinti kuo tiksliai jis yra įtariamas. Toks Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso (toliau – LR BPK) 187 str. 1 d. ir 219 str. aiškinimas bei taikymas negali būti laikomas nei pagrįstu, nei teisėtu, todėl prašoma bylą perduoti Kauno apygardos prokuratūros prokurorui, kadangi šioje byloje V. A. įteiktas 2012-02-14 kaltinamasis aktas iš esmės neatitinka LR BPK 219 str. reikalavimų ir tai trukdo nagrinėti šią bylą teisme.

Kaltinamasis savo gynėjo prašymą palaikė.

Prokuroras prašė gynėjo prašymą atmesti kaip nepagrįstą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato nutarimai dėl nusikalstamo finansų tvarkymo pabrėžia, kad aplaidus apskaitos tvarkymas yra blanketinė norma. Inkriminuojant kaltininkams šias veikas, reikia nustatyti ar jų veiksmais buvo pažeisti buhalterinę apskaitą reglamentuojantys teisės aktai ir ar dėl šių pažeidimų galima nustatyti juridinio asmens – šiuo metu jau apskritai asmens, veiklą, turtą, nuosavą kapitalą, įsipareigojimų dydį bei struktūrą. Kiekvienu atveju pasitelkiami specialistai revizoriai – finansinės veikos tyrimo specialistai, kuriems pateikiami juridinių asmenų buhalterinės apskaitos dokumentai ir, finansinės ūkinės veiklos tyrimo metu jie atsako į klausimus ar juridinio asmens veikla buvo tvarkoma laikantis buhalterinę apskaitą reglamentuojančių aktų. Jei ne, tai kokie pažeidimai yra padaryti ir ar dėl šių pažeidimų galima stabdyti juridinio asmens veiklą, kapitalą, įsipareigojimų dydį ir struktūrą. Šioje byloje šie konkretūs klausimai buvo pateikti ikiteisminio tyrimo metu ir į juos atsakė specialistas, kuris pateikė išvadą, kad konkrečiu laikotarpiu, kuris nurodytas kaltinime, tai yra, kad nuo 2010-01-01 iki 2011-12-31 V. A., būdamas įmonės direktoriumi pažeidė minėtus buhalterinės apskaitos įstatymo reikalavimus. Straipsniai nurodyti kaltinime, taip pat nurodyti konkretūs veiksmai, kuriais jis padarė šiuos pažeidimus bei nurodytos būtinos skirti šiai nusikalstamai veikai pasekmės, tai yra negalėjimas nustatyti UAB „(duomenys neskelbtini)“,“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Kaltinamasis aktas atitinka LR BPK 219 str. normas, nusikalstama veika tinkamai inkriminuota, tai yra nurodyti ir patys veiksmai, kuriais pasireiškė V. A. veika, pasekmės bei priežastinis ryšys, kadangi sudėtis reikalauja pasekmių.

Motyvuojamoji dalis

Kaltinamojo gynėjo prašymas tenkintinas, baudžiamoji byla perduotina prokurorui, nes ikiteisminio tyrimo metu surašytas LR BPK 219 str. reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai trukdo nagrinėti bylą.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. garantuoja asmeniui vieną iš svarbiausių jo procesinių teisių – teisę į teisingą teismą. Sudėtinė asmens teisės į teisingą teismą dalis yra asmens teisė į gynybą, kurios veiksmingas įgyvendinimas neįmanomas be kitų Baudžiamojo proceso kodekso normų garantuotų teisių: teisės žinoti, kuo asmuo yra kaltinamas (LR BPK 22 str. 3 d.), ir teisės pasirengti gynybai (LR BPK 44 str. 7 d.). Asmens teisė žinoti, kuo jis yra kaltinamas, yra kaltinamajame akte išdėstytos pavojingos veikos faktinės aplinkybės ir jų teisinis įvertinimas, t.y. veikos kvalifikavimas. Atsižvelgiant į tai, kad nuo kaltinamojo akto įteikimo kaltinamajam momento jis žino, kuo yra kaltinamas ir atitinkama apimtimi gali rengtis gynybai teisme, šis procesinis dokumentas turi būti surašytas išsamiai ir tiksliai, vadovaujantis įstatymų reikalavimais. Tai taikytina tiek faktinių aplinkybių išdėstymui, tiek ir jų teisiniam įvertinimui.

LR BPK 23 str. reglamentuoja, kad kaltinamasis aktas yra prokuroro priimtas dokumentas, kuriuo baigiamas ikiteisminis tyrimas, aprašoma nusikalstama veika, nurodomi duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas, ir baudžiamasis įstatymas, numatantis šią veiką. Kaltinamasis aktas yra svarbiausias ikiteisminio tyrimo stadijos procesinis dokumentas, nuo kurio surašymo priklauso tolimesnis bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme, todėl jis turi būti surašomas itin kruopščiai tiek turinio, tiek formos atžvilgiu, siekiant išvengti esminių trūkumų.

Kaltinamojo akto turinį nustato LR BPK 219 str., kuriame, be kitų nurodytų reikalavimų, turi būti nusikalstamos veikos aprašymas: padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdai, padariniai, kitos svarbios aplinkybės, Baudžiamojo kodekso straipsnis (jo dalis ir punktas), numatantis atsakomybę už padarytą veiką. Nusikalstama veika, nurodant jos padarymo laiką, vietą, būdą ir kitas svarbias aplinkybes kaltinamajame akte turi būti aprašoma tiek, kiek šios aplinkybės yra nustatytos bylos medžiaga, tačiau bet kokiu atveju šis aprašymas (kaltinimo formuluotė) turi atitikti Baudžiamojo kodekso Specialiosios dalies normos, pagal kurią ši veika ir yra kvalifikuojama, dispoziciją. Kaltinamajame akte privalo būti detaliai atskleistas kiekvienas asmeniui inkriminuojamos nusikalstamos veikos objektyvusis ir subjektyvusis požymis. Iš kaltinamojo akto turinio turi būti aišku ir tai, kokiais faktiniais duomenimis grindžiamas kiekvienas nusikalstamos veikos sudėties ir ją kvalifikuojantis požymis. Jei tokie faktiniai duomenys kaltinamajame akte nenurodyti, tai vertintina kaip esminis kaltinamojo akto trūkumas ir pagrindas baudžiamąją bylą perduoti prokurorui.

Nagrinėjamu atveju kaltinamasis aktas surašytas prisilaikant blanketinei teisės normai (LR BK 223 str. 1 d.) keliamų reikalavimų, pažymint, kokius buhalterinės apskaitos teisės aktus kaltinamasis pažeidė, tačiau nurodant, kokiais veiksmais ar neveikimu teisės aktai buvo pažeisti, stinga konkretumo. Kaltinant V. A. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 4 str. 3 d. pažeidimu, kaltinamajame akte nenurodyta, kokiuose konkrečiai apskaitos registruose nėra nurodyta pirminių apskaitos dokumentų, nenurodyta kokių pirminių apskaitos dokumentų, kokios konkrečiai prekės neturi įsigijimo dokumentų ir kokiuose registruose jos neįregistruotos.

Kaltinant V. A. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 6 str. 2 d. pažeidimu, kaltinamajame akte nenurodyta, kada ir kokie bendrovės atskaitingi asmenys gavo pinigines lėšas iš pirkėjų ir jų neįnešė į bendrovės kasą, nenurodyta su kokiais tiekėjais tomis lėšomis buvo atsiskaityta, nedetalizuota, kokios prekės (bendros 15307,25 Lt vertės) buvo įsigytos be PVM sąskaitų-faktūrų.

Kaltinant V. A. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 12 str. 1 d. pažeidimu, kaltinamajame akte nenurodyta, kokios prekės (bendros 15307,25 Lt vertės, gautos iš UAB ,, (duomenys neskelbtini“) ir kada buvo priimtos bei sandėliuojamos bendrovės patalpose be apskaitos dokumentų.

Kaltinant V. A. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 16 str. 1 d. ir 3 d. pažeidimais, kaltinamajame akte nenurodyta, kokiuose apskaitos registruose ir kokie pirminiai apskaitos dokumentai nenurodyti, kokia konkreti apskaitos registrų dalis nepasirašyta juos sudariusių asmenų.

Šios kaltinamajame akte nesukonkretintos V. A. inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės, suvaržo kaltinamojo teisę į gynybą. Tiek Europos Sąjungos jurisdikcijoje, tiek ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso jurisdikcijoje laikomasi nuostatos, kad kaltinamasis neprivalo gintis nuo visų galimų kaltinimo modifikacijų, kas reiškia, jog kaltinimas turi būti formuluojamas konkrečiai ir aiškiai. Prokuroro pozicija, jog kaltinime nurodytas aplinkybes pagrindžia specialisto išvada, nepaneigia kaltinamojo akto trūkumų, nes pagal formuojamą teismų praktiką, būtent kaltinamasis aktas apibrėžia bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme ribas ir yra teismo sprendimo ribų kriterijus, būtent kaltinamasis aktas yra tas dokumentas, pagal kurį kaltinamasis ruošiasi realizuoti baudžiamojo proceso kodekse įtvirtintą savo teisę į gynybą. Be to, atsižvelgiant į tai, kad baudžiamasis procesas vyksta rungtyniškumo principu, ir surašius kaltinamąjį aktą, nekonkretizuojant faktinių aplinkybių, kaltinamajam suvaržoma teisė teikti į bylą įrodymus, pagrindžiančius ar paneigiančius tam tikras aplinkybes.

Nustačius šiuos kaltinamojo akto trūkumus, konstatuotina, kad kaltinamasis aktas neatitinka LR BPK 219 str. keliamų reikalavimų, kas trukdo nagrinėti bylą, todėl, sutinkamai su LR BPK 254 str. 3 d., byla perduodama prokurorui.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

baudžiamąją bylą Nr. 1-1026-923/2013 (proceso Nr. 1-20-9-00038-13-9) perduoti prokurorui.

Nutartis per 7 dienas gali būti skundžiama Kauno apygardos teismui, skundą paduodant per Kauno apylinkės teismą.