Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Algirdo Gailiūno, Danutės Milašienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Vyto Miliaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Respublikinis knygų centras“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 13 d. nutarties, kuria kreditorius uždaroji akcinė bendrovė „Kalbų erdvė“ įtrauktas į bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Respublikinis knygų centras“ kreditorių sąrašą.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Teismas, nagrinėjant kreditoriaus UAB „Kalbų erdvė“ prašymą dėl finansinio reikalavimo patvirtinimo, netinkamai taikė teisės aktų nuostatas, nepagrįstai vadovavosi CK 6.50 straipsnio 1 ir 3 dalimis bei neatsižvelgė į tai, kad kreditoriui sudarant 2009-12-15 kredito sutartį su AB „Swedbank“, jau buvo įsiteisėjusi nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo. Nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos teisė valdyti, naudoti bankrutuojančios įmonės turtą ir juo disponuoti priklauso tik bankroto administratoriui, o sudarant minėtą kredito sutartį kreditorius su banku iš esmės susitarė dėl teisių, susijusių su apelianto turtu, todėl buvo pažeista Įmonių bankroto įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostata. Teismas taip pat neatsižvelgė į CK 6.101 straipsnio 1 ir 5 dalies nuostatas, jog reikalavimo teisės perleidimas neturi pažeisti skolininko teisių ir labiau suvaržyti jo prievoles bei, kad kreditoriui draudžiama perleisti reikalavimą, jeigu jo asmuo skolininkui turi esminės reikšmės. Vienas iš kreditoriaus UAB „Kalbų erdvė“ tikslų sudarant 2009-12-15 kredito sutartį buvo siekis tapti didžiausiu apelianto kreditoriumi ir nesąžiningai pasinaudoti didžiausio kreditoriaus teisių suteikiamomis galimybėmis ir įtaka priimant svarbiausius bei jam palankius su apelianto bankrotu susijusius sprendimus. Teisme ginčijant sandorį, iš kurio kildinamas kreditoriaus UAB „Kalbų erdvė“ finansinis reikalavimas, nebuvo pagrindo konstatuoti, jog toks reikalavimas yra pagrįstas ir jį patvirtinti. Teismas turėjo atidėti ar sustabdyti kreditoriaus reikalavimo nagrinėjimą iki bus išnagrinėtas ginčas dėl 2009-12-15 kredito sutarties pripažinimo negaliojančia. Kol minėtas ginčas neišspręstas, neaišku kas gali reikšti kreditorinį reikalavimą – UAB „Kalbų erdvė“ ar AB „Swedbank“. Pačios finansinio reikalavimo teisės egzistavimas ir jos dydis nėra ginčijamas, tačiau tokiu atveju tai, ar kreditorius gali pareikšti atitinkamą reikalavimą negali būti laikoma antraeiliu dalyku, nes asmens, neturinčio teisės pareikšti kreditorinį reikalavimą, reikalavimo patvirtinimas pažeidžia sąžiningų kreditorių ir pačios bankrutuojančios įmonės teises.

Apeliantas neteisingai nurodo bylai reikšmingas aplinkybes ir iškraipo jų turinį. Jo ginčijama 2009-12-15 kredito sutartimi Nr. 09-099570-IN reikalavimo teisės į apeliantą perleistos nebuvo ir ši sutartis nėra reikalavimo teisės perleidimo kreditoriui UAB „Kalbų erdvė“ pagrindu. Minėta sutartimi buvo tik kreditoriui suteiktas tikslinis kreditas, skirtas apelianto įsipareigojimams AB „Swedbank“ pagal 2006-12-07 kredito sutartį Nr. 06-094946-IN/06-094956-KL įvykdyti. Reikalavimo teisė į apeliantą kreditoriui perėjo CK 6.112 straipsnio 2 punkto pagrindu.Apeliantas nepagrįstai teigia, kad teismas, tvirtindamas kreditoriaus reikalavimą, netinkamai taikė teisės aktų nuostatas. AB „Swedbank“ perleidus reikalavimo teisę į apeliantą kreditoriui, apelianto interesas įvykdyti prievolę asmeniškai nėra pažeidžiamas ar apribojamas, nes būtent apeliantas turės įvykdyti prievoles pagal 2006-12-07 kredito sutartį. Įmonių bankroto įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinta nuostata pažeista nebuvo, nes 2009-12-15 kredito sutartyje nebuvo jokių susitarimų dėl apelianto turto. Įvykus kreditorių pasikeitimui prievolėje, nebuvo atlikti jokie veiksmai, susiję su apelianto turtu ar teisėmis į jį. Skolų sumokėjimas ar kreditoriaus teisių parėjimas pagal įstatymą yra susijęs tiks su skolininko įsipareigojimais tretiesiems asmenims, o ne su jo turtu. Taip pat nebuvo pažeistos CK 6.101 straipsnio nuostatos, nes kreditorius neįgijo daugiau teisių pagal kredito sutartį nei jų turėjo AB „Swedbank“, prievolių pagal kredito sutartį sąlygos nepasikeitė. Apeliantas neįrodė, kad kreditoriaus AB „Swedbank“ asmuo jam turi esminės reikšmės. Be to, reikalavimo teisė kreditoriui perėjo ne CK šeštosios knygos I dalies VI skyriaus „Reikalavimo perleidimas“ normų pagrindu, o CK 6.112 straipsnio 2 punkto pagrindu, todėl CK 6.101 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas draudimas šiuo atveju netaikytinas. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad kreditorius, teikdamas finansinį reikalavimą, turi tikslą piktnaudžiauti kreditoriaus teisėmis, priiminėti tik jam vienam palankius sprendimus. Tai, kad kreditoriaus reikalavimo dydis sudaro daugiau kaip 50 procentų visų reikalavimų sumos, nesudaro pagrindo ignoruoti jo interesų, o kreditorių susirinkimuose priimti sprendimai gali būti ginčijami Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka.Kreditorius yra teisėtas 1 100 000 Lt dydžio reikalavimo turėtojas. Finansinio reikalavimo dydžio neginčija ir apeliantas. Neginčijamo kreditorinio reikalavimo neįtraukus į bankroto procesą būtų pažeidžiamos kreditoriaus teisės, nes jis negalėtų dalyvauti bankroto procese ir ginti savo reikalavimo. Bankroto byloje esminę reikšmę turi kreditorinis reikalavimas, jo dydis bei pagrįstumas, o tokio reikalavimo turėtojas esminės įtakos bankroto procese neturi, nes kreditoriaus balsų skaičių apibrėžia būtent finansinio reikalavimo dydis. Aplinkybė, kad apeliantas teisme ginčija 2009-12-15 kredito sutartį, sudaryta tarp kreditoriaus ir banko, neturi įtakos kreditoriaus finansinio reikalavimo tvirtinimui. Teismui pripažinus minėtą sutartį negaliojančia, turėtų būti taikoma restitucija ir kreditoriui kiltų pareiga grąžinti bankui visa ką jis yra gavęs pagal sutartį, tai yra visą gautą 492 354 eurų kredito sumą. Reikalavimo teisės į apeliantą perleidimas nebuvo šios kredito sutarties dalykas, todėl sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos atveju reikalavimo teisė AB „Swedbank“ negrįžtų. Be to, ginčo dėl prievolės įvykdymo už tretįjį asmenį (apeliantą), kas ir tapo AB „Swedbank“ kreditoriaus teisių perėjimo kreditoriui UAB „Kalbų erdvė“ pagrindu, nėra.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

Motyvuojamoji dalis

teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas.

Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria kreditorius UAB „Kalbų erdvė“ įtrauktas į BUAB „Respublikinis knygų centras“ trečios eilės kreditorių sąrašą su 1 100 000 Lt reikalavimu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Bankroto bylos nagrinėjamos pagal CPK įtvirtintas taisykles, išskyrus išimtis, nustatytas kitų įstatymų (CPK 1 str. 1 d.). Specialusis įstatymas, skirtas bankroto bylų nagrinėjimui, yra Įmonių bankroto įstatymas (toliau – ĮBĮ), o kitų įstatymų nuostatos, susijusios su bankroto procesu, taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja šio specialiojo įstatymo nuostatoms.

ĮBĮ 21 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, iškėlus teisme bankroto bylą, kreditoriai turi teisę per teismo nustatytą laikotarpį savo reiškiamus reikalavimus perduoti administratoriui, kuris, patikslinęs pagal įmonės apskaitos dokumentus, sudaro kreditorių bei jų reikalavimų sąrašą ir pateikia jį teismui tvirtinti, o nepagrįstus kreditorių reikalavimus ginčija kreditorių susirinkime ir teisme (ĮBĮ 11 str. 3 d. 10 p.). Pagal ĮBĮ 26 straipsnio 1 dalį kreditorių reikalavimus tvirtina teismas, o kreditorių sąrašo ir jų reikalavimų patikslinimai gali būti tvirtinami iki teismas priima nutartį nutraukti bankroto bylą arba sprendimą dėl įmonės pabaigos.

Kreditorių reikalavimų pareiškimo specifika ta, jog kreditoriai reikalavimus reiškia ne tiesiogiai teismui, bet bankroto administratoriui, kuris, išdėstęs teismui argumentuotą nuomonę dėl pareikštų reikalavimų pagrįstumo, teikia juos tvirtinti arba prašo teismo netvirtinti tokių reikalavimų. Todėl administratoriaus pateiktas teismui tvirtinti kreditorių reikalavimų sąrašas nereiškia šių reikalavimų nenuginčijamumo. Teismas nėra įpareigotas tvirtinti visus be išimties administratoriaus pripažintus reikalavimus, gali patvirtinti administratoriaus ginčijamus kreditorių pareikštus reikalavimus, arba atsisakyti juos tvirtinti, sumažinti ar padidinti administratoriaus pripažintus teismui pateiktus tvirtinti kreditorių reikalavimus. Bankroto bylą nagrinėjantis teismas tik tuomet tvirtina kreditoriaus pareikštą reikalavimą, jeigu iš byloje esančių duomenų gali padaryti išvadą, kad toks reikalavimas yra pagrįstas įrodymais, kurių nepaneigia kiti įrodymai.

Pirmosios instancijos teismas, tvirtindamas kreditoriaus UAB „Kalbų erdvė“ finansinį reikalavimą, nutartį motyvavo iš esmės tuo, kad kreditorius įvykdė apelianto prievolę AB „Swedbank“ pagal 2006-12-07 kredito sutartį Nr. 06-094946-IN/06-094956-KL, todėl jam perėjo teisė reikalauti, kad apeliantas įvykdytų prievolę pagal minėtą sutartį, o ginčo dėl 2009-12-15 kredito sutarties Nr. Nr. 09-099570-IN, sudarytos tarp kreditoriaus ir banko, pripažinimo negaliojančia buvimas teisme nesudaro pagrindo stabdyti kreditoriaus prašymo patvirtinti finansinį reikalavimą nagrinėjimą. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su šia pirmosios instancijos teismo išvada.

CK 6.50 straipsnyje nustatyta, kad prievolę visiškai ar iš dalies gali įvykdyti trečiasis asmuo, išskyrus atvejus, kai šalių susitarimas ar prievolės esmė reikalauja, kad skolininkas ją įvykdytų asmeniškai, arba, kai skolininkas pranešė kreditoriui prieštaraująs tokiam įvykdymui. Trečiajam asmeniui, įvykdžiusiam prievolę, pereina kreditoriaus teisės, susijusios su skolininku.

CK 6.112 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad reikalavimas pereina trečiajam asmeniui regreso tvarka, kai trečiasis asmuo, kurio turtas buvo įkeistas užtikrinant prievolės įvykdymą, įvykdo už skolininką prievolę.

Byloje nustatyta, kad 2006-12-07 tarp apelianto ir AB „Swedbank“ buvo sudaryta kredito sutartis Nr. 06-094946-IN/06-094956-KL, pagal kurią bankas suteikė apeliantui 318 582 eurų (1 100 000 Lt) paskolą. UAB „Kalbų erdvė“ ir apeliantas 2007-02-15 sudarė susitarimą dėl nekilnojamojo turto įkeitimo skolininko naudai, pagal kurį už atlyginimą užtikrinant apelianto 2006-12-07 kredito sutartimi gauto kredito grąžinimą AB „Swedbank“ buvo įkeistas UAB „Kalbų erdvė“ nekilnojamasis turtas. 2009-12-15 tarp UAB „Kalbų erdvė“ ir AB „Swedbank“ buvo sudaryta kredito sutartis Nr. 09-099570-IN. Minėta sutartimi AB „Swedbank“ suteikė UAB „Kalbų erdvė“ kreditą, kuriuo buvo padengtas apelianto įsiskolinimas AB „Swedbank“ pagal 2006-12-07 kredito sutartį.

Esant tokioms aplinkybėms darytina išvada, kad UAB „Kalbų erdvė“, įvykdžiusiam už apeliantą prievolę AB „Swedbank“ pagal 2006-12-07 kredito sutartį Nr. 06-094946-IN/06-094956-KL, perėjo reikalavimo teisės į apeliantą dėl 1 100 000 Lt kredito grąžinimo. AB „Swedbank“ veiksmai, priimant prievolės įvykdymą iš UAB „Kalbų erdvė“, patvirtina, kad prievolės esmė nereikalavo, kad ją apeliantas įvykdytų asmeniškai, o pats apeliantas banko neinformavo prieštaraująs tokiam prievolės įvykdymui.

Apelianto argumentas, kad teismas, tvirtindamas kreditoriaus reikalavimą, neatsižvelgė į tai, kad kreditoriui sudarant 2009-12-15 kredito sutartį su AB „Swedbank“, jau buvo įsiteisėjusi nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo, yra nepagrįstas. Remiantis ĮBĮ 26 straipsnio 1, 3 dalimis, įmonės bankroto proceso metu kreditoriaus reikalavimai gali būti perleisti kitam kreditoriui arba asmeniui, nes kreditorių sąrašo ir jų reikalavimų patikslinimai, susiję su bankroto procesu, gali būti tvirtinami iki teismas priima nutartį nutraukti bankroto bylą arba sprendimą dėl įmonės pabaigos. Atsižvelgiant į šias aplinkybes AB „Swedbank“ turėjo teisę perleisti finansinį reikalavimą kitam kreditoriui. Pažymėtina, kad 2009-12-15 kredito sutarties sudarymo dieną 1 100 000 Lt reikalavimas bankroto byloje patvirtintas nebuvo, o pats įsiskolinimas atsirado iki bankroto bylos apeliantui iškėlimo. ĮBĮ 14 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatos, perleidžiant reikalavimo teisę kitam kreditoriui, pažeistos nebuvo, nes joks bankrutuojančios įmonės turtas ar lėšos perleistos nebuvo.

Apelianto argumentas, kad teismas turėjo stabdyti kreditorinio reikalavimo tvirtinimo klausimo nagrinėjimą iki bus išnagrinėtas ginčas dėl 2009-12-15 kredito sutarties, sudarytos tarp UAB „Kalbų erdvė“ ir AB „Swedbank“, pripažinimo negaliojančia, yra nepagrįstas. Lietuvos apeliacinis teismas 2011 m. vasario 3 d. nutartyje konstatavo, kad pagrindo stabdyti finansinio reikalavimo tvirtinimo klausimą dėl to, kad vyksta teisminis ginčas dėl 2009-12-15 kredito sutarties nuginčijimo, nėra, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nestabdė UAB „Kalbų erdvė“ finansinio reikalavimo nagrinėjimą. Pažymėtina, kad net ir tuo atveju, jeigu kreditoriaus ir banko sudaryta sutartis bus nuginčyta, tokio teismo sprendimo pasekmės – reikalavimo teisės grąžinimas bankui, gali būti nesunkiai pašalinamos dėl ĮBĮ 26 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos galimybės perleisti kreditoriaus reikalavimą kitam asmeniui.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad pats 1 100 000 Lt dydžio finansinio reikalavimo egzistavimas bei jo dydis bankroto byloje nei apelianto, nei kitų proceso dalyvių nėra ginčijamas, todėl nepatvirtinus minėto reikalavimo apelianto bankroto byloje, reikalavimo turėtojas negalės dalyvauti bankroto procese, o tai neabejotinai gali pažeisti jo kaip apelianto kreditoriaus teises.

Išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra pagrįsta ir teisėta, todėl ją naikinti atskirajame skunde nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 13 d. nutartį palikti nepakeistą.