Vilniaus apygardos teismo nutartis

2011-04-14 · Civilinė byla Nr. 2A-503-56/2011

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-04-14
Bylos Nr.
2A-503-56/2011
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Petras Jaržemskis (pirm.), Dalia Kačinskienė, Andžej Maciejevski
Ieškovas
D. Ž., E. K., D.
Atsakovas
UAB ,,Pinolė“
Pranešėjas P. Jaržemskis Civilinė byla Nr. 2A-503-56/2011

Teisėja R. V.-Jankūnienė Proc. sprendimo kategorijos: 11.5.6;

121.15;121.18;121.2

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2010 m. balandžio 14 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininko Petro Jaržemskio,kolegijos teisėjų Dalios Kačinskienės,Andžej Maciejevski,sekretoriaujant Ilonai Juchnevičiūtei,dalyvaujant ieškovei D. Ž.,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB ,,Pinolė“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1-o apylinkės teismo 2010 m. 29 d. sprendimo, kuriuo patenkintas ieškovių E. K. ir D. Ž. ieškinys atsakovui UAB ,,Pinolė“ civilinėje byloje pagal ieškovių E. K. ir D. Ž. ieškinį atsakovui UAB ,,Pinolė“ dėl neteisėto atleidimo iš darbo ir išmokų susijusių su darbo teisiniais santykiais priteisimo.

Kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.Ginčo esmė

Ieškovės E. K. ir D. Ž. su ieškiniu, kurį vėliau patikslino, kreipėsi į teismą ir prašė pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu, priteisti iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos bei Darbo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje numatytą išeitinę išmoką.

Nurodė, kad 2009 m. vasario 4 d. su atsakovu UAB „Pinolė“ buvo sudaryta neterminuota darbo sutartis Nr. 2, kurios pagrindu ieškovė E. K. dirbo vyr.finansininke, o 2009 m. vasario 18 d. sudaryta darbo sutartis Nr. 11 ir D. Ž. įdarbinta įmonės juriste. Darbo sutartimis šalys sulygo dėl visų būtinų darbo sutarties sąlygų bei trijų mėnesių išbandymo laikotarpio. Dėl pablogėjusios įmonės finansinės padėties atsakovas 2009 m. pradžioje nutraukė darbo sutartis su daugeliu darbuotojų. E. K. buvo siūlyta dirbti dar 4 mėnesius, sumažinus atlyginimą iki 1500 Lt bei darbo vietą perkeliant į jos gyvenamąją vietą, tačiau ji nesutiko. Ieškovėms atliekant kitų darbuotojų darbo sutarčių nutraukimą, atsakovas leido suprasti, kad darbo sutartys bus nutrauktos ir su jomis, tačiau konkrečių pasiūlymų dėl darbo sutarčių nutraukimo joms nepateikė. 2009 m. balandžio 17 d. atsakovas nutraukė patalpų nuomos sutartį, kuria nuomojosi administracines ir sandėliavimo patalpas, o 2009 m. balandžio 20 d. atsakovo vadovas nurodė atlaisvinti administracines patalpas bei visus įmonės dokumentus ir darbo priemones perduoti jam. Tą pačią dieną iš ieškovių buvo paimti įmonės mobilieji telefonai, raktai bei pasiūlyta parašyti prašymus dėl darbo sutarčių nutraukimo pagal Darbo kodekso 127 straipsnio 1 dalį arba nutraukti darbo sutartis šalių susitarimu, nemokant išeitinių kompensacijų, kadangi nėra finansinių galimybių jas sumokėti. Direktorius nurodęs nedelsiant D. Ž. surašyti įspėjimus dėl darbo sutarčių nutraukimo nuo 2009 m. balandžio 23 d. pagal Darbo kodekso 107 straipsnio 1 dalį juos įteikė 2009 m. balandžio 20 d. Įspėjimuose ieškovės išdėstė savo prieštaravimus ir prašė darbo sutartis nutraukti pagal Darbo kodekso 129 straipsnį. Nuo 2009 m. balandžio 21 d. iki 2009 m. balandžio 23 d. ieškovės negalėjo atlikti savo darbo funkcijų, kadangi direktorius savo veiksmais realiai panaikino jų darbo vietas. Atleidimas iš darbo pagal Darbo kodekso 107 straipsnio 1 dalį buvo neteisėtas, šiuo pagrindu darbo sutartis negalėjo būti nutraukta dėl etatų mažinimo, ekonominių ar struktūrinių įmonės pertvarkymo priežasčių. Atleisdamas iš darbo pagal Darbo kodekso 107 straipsnio 1 dalį darbdavys įspėjime dėl atleidimo turėjo nurodyti konkrečius nepatenkinamus darbo rezultatus, tačiau to nepadarė.

Atsiliepimas

Atsakovas UAB ,,Pinolė“ atsiliepime su ieškovių reikalavimais nesutiko, prašė jį atmesti; priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad jog pagal Darbo kodekso 107 straipsnio 1 dalį darbdavys turi teisę pripažinti, jog darbuotojas neišlaikė išbandymo ir toks pripažinimas laikomas pagrįstu ir teisėtu, jei per išbandymo laikotarpį darbuotojas dėl savo dalykinių ar asmeninių savybių nesugeba ar negali dirbti darbo, dėl kurio atlikimo buvo sulygta sudarant darbo sutartį. Ieškovės išbandymo laikotarpiu netinkamai atliko joms pavestą darbą. D. Ž. per visą išbandymo laikotarpį nesugebėjo parengti darbuotojų pareigybinių nuostatų, nerengė įsakymų dėl darbuotojų priėmimo į darbą, nesurašė darbuotojų asmens bylų. Įsakymai nesunumeruoti, neįtraukti į įsakymų knygą, su įsakymais nesupažindinti darbuotojai. ieškovė D. Ž. nepaisė administracijos vadovo nurodymo darbuotojų darbo sutartyse vieną iš sąlygų įtraukti išbandymo laikotarpį - 3 mėnesiams darbdavio iniciatyva. Ieškovė neinformuodavo administracijos apie įstatymų, susijusių su įmonės veikla, pakeitimus, netinkamai rengė sutarties projektus, neparengė visiškos materialinės atsakomybės sutarčių. Ieškovė E. K. nepilnai tvarkė buhalterinę apskaitą, nevykdė debetinio ir kreditinio įsiskolinimo kontrolės, nederino ataskaitiniu laikotarpiu įsiskolinimo likučių, nerengė ketvirtinių finansinių ataskaitų, netikrino, ar tinkamai tvarkomas padalinių sandėlių ūkis, nekontroliavo prekių ir materialinių vertybių naudojimo bei atsiskaitymo tvarkos ir kt., todėl duomenys finansinėje apskaitomybėje buvo iškreipti. Be to, vietoj E. K. finansininkės pareigoms yra priimtas kitas darbuotojas.

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

Vilniaus miesto 1-o apylinkės teismo 2010 m. sausio 29 d. sprendimu ieškinys patenkintas.

Ieškovių E. K. ir D. Ž. atleidimas iš darbo pagal Darbo kodekso 107 straipsnio 1 dalį pripažintas neteisėtu ir pripažinta, jog ieškovės atleistos iš darbo nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo; iš atsakovo UAB „Pinolė“, ieškovės E. K. naudai priteista 5559,08 Lt išeitinės išmokos ir 25787,96 Lt vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo 2009-04-23 iki 2010-01-29; iš atsakovo UAB „Pinolė“, ieškovės E. K. naudai priteista po 154,42 Lt vidutinio darbo dienos užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2010-01-30 iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos; iš atsakovo UAB „Pinolė“, ieškovės D. Ž. naudai priteista 2546,66 Lt išeitinės išmokos ir 11884,42 Lt vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo 2009-04-23 iki 2010-01-29; iš atsakovo UAB „Pinolė“, ieškovės D. Ž. naudai priteista po 84,89 Lt vidutinio darbo dienos užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2010-01-30 iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos; iš atsakovo UAB „Pinolė“, valstybės naudai priteista 1373 Lt žyminio mokesčio ir 51,35 Lt pašto išlaidų; Sprendimas dėl ieškovės E. K. vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio – 2779,54 Lt ir ieškovės D. Ž. vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio – 1273,33 Lt nukreiptas skubiam vykdymui.

Teismas pažymėjo, kad iš byloje pateiktų ieškovių darbo sutarčių matyti, kad ieškovės su atsakovu buvo sudariusios neterminuotas darbo sutartis su išbandymo laikotarpiu - 3 mėnesiai darbuotojo iniciatyva (darbo sutarties 4 p.), todėl teismas padarė išvadą, kad šalys sudarydamos darbo sutartį susitarė dėl esminių sutarties sąlygų – kurių viena buvo išbandymas, ar darbas tinka darbuotojui (Darbo kodekso 105 str.). Teismo vertinimu, šiuo atveju išbandymas buvo nustatytas norint patikrinti, ar darbas tinka darbuotojui ir išbandymo įvertinimas priklausė nuo darbuotojo valios (Darbo kodekso 107 str. 2 d.), todėl teismas padarė išvadą, kad darbdavys privalėjo užtikrinti, jog darbo sutartyje būtų nurodytos visos esminės, tame tarpe ir su išbandymu susijusios, sąlygos. Neįvykdžius šios pareigos darbdavys turėjo prisiimti dėl tokios pareigos neįvykdymo atsirandančią riziką, todėl kilus ginčui dėl nustatyto išbandymo tikslo (išbandymo iniciatoriaus), ši darbo sutarties sąlyga aiškintina darbuotojo naudai, jei darbdavys neįrodo priešingai. Įvertinęs bylos medžiagą teismas padarė išvadą, kad atsakovas neįrodė, jog ieškovės blogai dirbo ir neatliko joms pavestų užduočių, todėl atsižvelgęs į tai, kad išbandymo laikotarpis su ieškovėmis buvo nustatytas jų iniciatyva, konstatavo, jog išbandymo rezultatų vertinimas priklausė nuo ieškovių valios, o joms valios nutraukti darbo sutartį neišreiškus darbdavys neturėjo pagrindo atleisti ieškoves pagal Darbo kodekso 107 straipsnio nuostatas. Teismas įvertinęs į bylą pateiktus rašytinius įrodymus: atsakovo įsakymų dėl darbuotojų atleidimo, PVM deklaracijų, sandėliuose buvusių prekių likučius 2009 m. balandžio 24 d., konstatavo, kad įmonės finansinė būklė ieškovių atleidimo dienai buvo sunki, dauguma darbuotojų buvo atleisti, todėl pripažino kad atsakovo nurodytas ieškovių atleidimo pagrindas buvo neatitinkantis tikrovės, todėl padarė išvadą, kad ieškovės atleistos neteisėtai ir priteisė ieškovėms vidutinį darbo užmokestį, dviejų jų vidutinių darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką, darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą teisiniai argumentai

Atsakovas UAB ,,Pinolė“ apeliaciniu skundu prašo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, ieškinį atmesti.

Nurodo, kad priimdamas sprendimą teismas netinkamai aiškino materialinės teisės normas reglamentuojančias ginčo dalyką bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Teismas išnagrinėjęs bylą atsakovui nedalyvaujant, pažeidė jo teisę būti išklausytam, nes atsakovas teismo posėdį vykusi 2010 m. sausio 15 d. neatvyko dėl ligos ir prieš teismo posėdį buvo pateikęs tai patvirtinančius dokumentus, tačiau teismas nepagrįstai atsakovo ligos nepripažino svarbia priežastimi iš bylą išnagrinėjo iš esmės. Teismo išvada, kad ieškovės išbandymo laikotarpį nustatė jų pačių iniciatyva nepagrįsta ir padaryta pažeidžiant įrodymų vertinimo taisykles, todėl netinkamas įrodymų vertinimas sąlygojo neteisėto ir nepagrįsto sprendimo priėmimą. Ieškovės į darbą pas atsakovą buvo priimtos iš bankrutuojančios įmonės, todėl atsakovas turėjo tikslą nustatydamas trijų mėnesių išbandymo terminą patikrinti ar darbuotojos yra tinkamos darbo sutartimis sulygtam darbui, nes ieškovė D. Ž. mokslus buvo baigusi 2008 metais, o ieškovė E. K. turėjo tik aukštesnijį išsilavinimą, todėl darbdavys turėjo pagrįstą suinteresuotumą įsitikinti, kad darbuotojos tinka darbo sutartimi sulygtam darbui. Ieškovė D. Ž. būdama įmonės teisininke netinkamai ir nesąžiningai parengė savo, E. K. ir I. J. darbo sutartis, todėl teismas klaidingai aiškino Darbo kodekso 105 straipsnio 1 dalies nuostatas, nes darbadvys negalėjo iš savęs atimti teisės spręsti dėl išbandymo rezultatų. Teismas neįvertino aplinkybės, kad ieškovės išbandymo neišlaikė dėl savo dalykinių savybių ir netinkamo darbinių pareigų vykdymo ir tai pažeidė darbdavio interesus ir nepateisino jo lūkesčių. Teismas neatsižvelgė į tai, kad ieškovė D. Ž. išbandymo laikotarpiu nesugebėjo parengti darbuotojų pareiginių nuostatų, nors tai padaryti buvo raginama nuolat. Ieškovė nesunumeravo darbdavio įsakymų, neįtraukė jų į įsakymų knygą bei su jais nesupažindino įmonės darbuotojų, su materialiai atsakingais asmenimis nebuvo sudarytos pilnos materialinės atsakomybės sutartys. Ieškovei trūko atidumo ir kruopštumo rengiant sutartis su tiekėjais. Ieškovė E. K. išbandymo metu dirbdama vyr. finansininke nepateisino darbdavio lūkesčių dėl buhalterinės apskaitos vedimo ir nevykdė debetinės ir kreditinės kontrolės, nederino įsiskolinimų likučių. Ieškovė nerengė ketvirtinių finansinių ataskaitų, nors toks įpareigojimas buvo nustatytas lizingo sutartyse. Ji taip pat nepateikė Valstybės įmonei Registrų centras įmonės balanso. Ieškovės aplaidumas pasireiškė ir tuo, kad ji netikrino ar tinkamai tvarkomas padalinių sandėlių ūkis, nekontroliavo prekių ir materialinių vertybių naudojimo bei atsiskaitymo tvarkos, iš atleidžiamų materialiai atsakingų darbuotojų neišreikalavo materialinių vertybių apskaitos dokumentų, ko pasekoje buvo iškraipyti duomenys finanasinėje atskaitomybėje. Ieškovė nevykdė įmonės direktoriaus nurodymų informuoti apie įmonės finansinę padėtį. Priimdamas skundžiamą sprendimą teismas nepagrįstai rėmėsi tik ieškovių argumentais ir visiškai nevertino byloje pateiktų įrodymų. Teismas taikydamas ir aiškindamas Darbo kodekso 107 straipsnio 1 dalies nuostatas neatsižvelgė į tai, kad išbandymo rezultatų įvertinimas yra darbdavio prerogatyva ir neigiamą išbandymo rezultatą darbdavys gali įrodinėti visomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, nagrinėdamas bylą visiškai nevertino atsakovo teisės pripažinti, kad ieškovės neišlaikė išbandymo. Teismas vertindamas atsakovo PVM deklaracijų bei sandėliuose buvusių prekių likučius 2009 m. balandžio 24 d., padarė nepagrįstą išvadą, kad atsakovo nurodytas ieškovių atleidimo pagrindas neatitinka tikrovės, nes nei PVM deklaracijos ir prekių likučiai neparodo sunkios bendrovės finansinės būklės ir jose nėra fiksuojami duomenys apie įmonės mokumą ar vykdomą veiklą. Be to, įmonė yra veikianti, įvykdžiusi visus įsipareigojimus susijusius su privalomais mokėjimais valstybei, bankroto byla jai neiškelta, vykdomos prievolės, todėl išvada apie sunkią įmonės padėtį prieštaruja į bylą pateiktiems įrodymams. Atsakovo manymu nurodyti pažeidimai ir nepagrįstos teismo išvados sudaro pagrindą panaikinti skundžiamąjį teismo sprendimą.

Ieškovės E. K. ir D. Ž. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Nurodo, kad teismas tinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes, bei tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, todėl apeliaciniame skunde nurodomais argumentais skundžiamojo teismo sprendimo panaikinti ar pakeisti nėra teisinio pagrindo.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų (CPK 320 str. 1 ir 2 dalys).

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bei įvertinęs bylos medžiagą, apeliacinio skundo bei atsiliepimo į apeliacinį skundą teisinius argumentus (CPK 183 str., 185 str.), konstatuoja, kad Vilniaus miesto 1-o apylinkės teismo 2010 m. sausio 29 d. sprendimas atitinka faktines bylos aplinkybes, yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 263 str.).

Teisėjų kolegija sutinka su pirmos instancijos teismo sprendimo argumentais ir jų nebekartoja.

Dėl atsakovo atstovavimo apeliacinės instancijos teisme.

Į bylą pateikta Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis (civ. byla Nr. B2-1936-513/2010), patvirtina, kad 2010 m. rugpjūčio 31 d. Klaipėdos apygardos teismas UAB ,,Pinolė“ iškėlė bankroto bylą. 2010 m. lapkričio 30 d. nutartimi patvirtinti bankrutuojančios UAB ,,Pinolė“ kreditoriai, kurių tarpe yra ir ieškovės apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje, kreditoriniai reikalavimai, kuriuos bankroto administratoriaus įgaliotas asmuo pripažįsta.

BUAB ,,Pinolė“ bankroto administratorius neginčija Vilniaus mieto 1-o apylinkės teismo 2010 m. sausio 29 d. spendimo, apie priimtą sprendimą ir apeliacine tvarka nagrinėjamą UAB ,,Pinolė“ apeliacinį skundą jam yra žinoma.

Dėl apeliacinio skundo argumento, kad byla pirmos instancijos teisme išnagrinėta nedalyvaujant atsakovo atstovui.

Teisėjų kolegija atmeta šį apeliacinio skundo argumentą, kaip teisiškai nepagrįstą. Civilinio proceso kodekso 246 straipsnio 1 dalis nustato, kad neatvykimas į teismo posėdį dėl ligos nėra laikomas svarbia priežastimi atidėti bylos nagrinėjimą. Be to, atsakovas buvo atstovaujamas advokatės, ką patvirtina atstovavimo sutartis Nr. 99 (b.l 19). Taigi, į teismo posėdį galėjo atvykti atsakovo įgaliota atstovė – advokatė.

Į bylą pateiktos UAB ,,Pinolė“ ir E. K. bei D. Ž. darbo sutartys įrodo (CPK 178 str.), kad ieškovės sudarydamos darbo sutartį sulygo, kad jų iniciatyva nustatytinas trijų mėnesių bandomasis laikotarpis.

Šioje byloje svarbiausia teisės problema – išbandymą reguliuojančių darbo teisės normų aiškinimas ir taikymas. Išbandymas - tam tikras terminas, darbo sutarties šalių susitarimu nustatomas sudarant darbo sutartį, per kurį darbdavys gali patikrinti ar darbuotojas tinka sulygtam darbui, o darbuotojas – ar darbas ir jo sąlygos tinka jam (DK 105 str. 1 d.).

Taigi, darbo sutartyje, šalių susitarimo dėl išbandymo turinį sudaro ne vien tik išbandymo terminas, bet ir tai, kokiu tikslu (kuriuos iš darbo sutarties šalių iniciatyva) išbandymas nustatytas.

Kadangi, nagrinėjamu atveju, darbuotojas yra išbandymo termino iniciatorius, atsakovas neturėjo teisinio pagrindo nutraukti darbo sutartis su ieškovėmis Darbo kodekso 107 straipsnio 1 dalies pagrindu, kadangi ne atsakovas buvo darbuotojų išbandymo iniciatorius.

Pirmos instancijos teismas tinkamai aiškino šio ginčo faktines aplinkybes ir teisingai aiškino ir taikė Darbo kodekso 107 straipsnio 1 dalies nuostatas, šio ginčo materialiniam – teisiniam santykiui.

Nurodytais argumentais apeliacinis skundas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu teisėjų kolegija

nutarė:

Vilniaus miesto 1-o apylinkės teismo 2010 m. sausio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo UAB ,,Pinolė“ apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas Petras JaržemskisTeisėjai Dalia KačinskienėAndžej Maciejevski